Franz Kafka       Pabaiga. Pradžia 2010 m., Nr. 2

 

       1911

 

       Sausio 3. – Klausyk, – tariau aš ir stuktelėjau jam keliu.

       – Aš noriu atsisveikinti, – staiga prabilus, man iš burnos kaip blogas ženklas ištiško truputis seilių.

       – Ilgai svarstei, – tarė jis, atsitraukė nuo sienos ir išsitiesė.

       – Aš visai nesvarsčiau.

       – Apie ką tada mąstei?

       – Aš svarsčiau, kaip praleisti laiką draugijoje. Gali stengtis kiek nori, vis tiek to nesuprasi. Aš, eilinis žmogus iš provincijos, kurį bet kada galima supainioti su šimtais stovinčių geležinkelio stotyse, kai laukia savo traukinių.

       Sausio 4. Šėnhero [Schönherr] „Tikėjimas ir tėvynė“. Žemiau manęs stovinčių galerijos lankytojų pirštai šlapi nuo šluostomų ašarų.

       Sausio 6. – Klausyk, – tariau aš, nusitaikiau ir stuktelėjau jam keliu, – aš jau einu. Jeigu nori tai matyti, atmerk akis.

       – Vadinasi, eini? – žvelgdamas tiesiai į mane plačiai atmerktomis akimis, paklausė jis, bet buvo toks silpnas, kad būčiau galėjęs nuo jo apsiginti vien mostelėjęs ranka. – Vis dėlto eini? Ką aš galiu padaryti? Aš tavęs nelaikysiu. Jei ir galėčiau, nelaikyčiau. Tuo aš tiktai noriu paaiškinti savo jausmą, kuris tau neleistų manęs palikti.

       Ir tučtuojau nutaisė žemo rango tarnų veido išraišką, kuria jiems šioje gana tvarkingoje šalyje leista bauginti ir versti paklusti ponų vaikus.

       Sausio 7. Makso sesuo taip įsimylėjusi savo sužadėtinį, kad stengiasi su kiekvienu svečiu atskirai pakalbėti, nes tuomet gali geriau išsakyti savo meilę ir vis tai kartoti.

       Lyg užburtas (nes nei išorinės, nei vidinės aplinkybės, dabar palankesnės negu prieš metus, man netrukdė) visą laisvą dieną, – šiandien sekmadienis, – negalėjau prisėsti rašyti. Nuramino kai kurios naujos išvados apie tą nelaimingą padarą – mane, kuris esu aš.

       Sausio 12. Šiomis dienomis mažiau apie save rašiau, iš dalies dėl tingėjimo (dabar aš tiek daug ir taip kietai miegu dieną; miegodamas daugiau sveriu), bet gal ir iš baimės labai akivaizdžiai išduoti tai, ką suvokiau apie save. Ta baimė pateisinama, nes savęs suvokimą tiktai tada dera galutinai užrašyti popieriuje, kai šis suvokimas gali maksimaliai realizuotis su visomis šalutinėmis pasekmėmis ir visiškai konkrečiai. O jei taip nėra – šiaip ar taip, tai ne mano galioje – savo nuožiūra užrašyti ir užfiksuoti dalykai perteikia, kas patirta, tik tiek, kad tikrasis jausmas išnyksta, o užrašymo menkavertystė suvokiama per vėlai.

       Prieš kelias dienas – Leoni Fripon [Leonie Frippon], kabareto artistė iš „Vienos miesto“. Šukuosena – kaspinu perrišta plaukų kupeta. Prastas korsetas, labai sena suknelė, bet labai graži savo tragiškais judesiais, akių vokų darbu, išraiškingais ilgų kojų judesiais, gerai apgalvotu tiesių rankų spaudimu prie liemens, įtempto kaklo forma dviprasmiškose teksto vietose. Dainavimas: Luvro sagų rinkinys.

       Šileris, 1804-aisiais Šadovo [Schadow] nupieštas Berlyne, kur buvo labai garbinamas. Tvirčiau negu už tos nosies į jo veidą neįsitversi. Jos vidinė sienelė truputį nuknebusi žemyn, dėl įpročio dirbant tampyti nosį. Malonus, kiek įkritusiais skruostais žmogus, skustas veidas daro jį truputį panašų į senį.

       Sausio 14. Berato [Beradt] romanas „Šeima“.

       Daug prastos žydų kalbos. Visą laiką staiga be jokio reikalo kišasi autorius, pavyzdžiui, visi buvo linksmi, bet vienas neužmigdavo. Arba: ir štai ateina toksai ponas Šternas (kurį mes jau pažįstame iki romaninių jo kaulų smegenų). Ir Hamsuno raštuose yra panašių dalykų, tačiau ten jie natūralūs kaip medžio šakos, o čia jie kapsi į veiksmą kaip lašinami vaistai ant cukraus. Dėmesys be jokio pagrindo prikaustomas prie keistų išsireiškimų, pavyzdžiui: jis plūkėsi su jos plaukais, plūkėsi ir vėl plūkėsi. Kai kurie asmenys, net ir be naujos šviesos, matomi gerai, taip gerai, kad vietomis net netrukdo jų trūkumai. Antraeiliai veikėjai daugiausia beviltiški.

       Sausio 17. Maksas man skaitė pirmą „Atsisveikinimo su jaunyste“ aktą. Kaip galiu aš, koks esu dabar, tai pakęsti; turėčiau metus ieškoti, kol rasčiau savyje tikrą jausmą, o dabar, kavinėje vėlai vakare, kamuojamas blogo virškinimo, privalau bent kiek pagrįsti sėdėjimą savo krėsle ir klausytis tokio rimto kūrinio.

       Sausio 19. Kadangi jaučiuosi galutinai išsekęs – praėjusiais metais žvalus buvau ne daugiau kaip penkias minutes, man teks kasdien arba trokšti, kad išnykčiau nuo žemės paviršiaus, arba, nors tai nesuteiks nė mažiausios vilties, turėsiu viską pradėti iš pradžių kaip mažas vaikas. žiūrint per atstumą, gal taip bus ir lengviau. Kadangi anuomet aš beveik nesistengiau vaizduoti to, kas kiekvienu žodžiu būtų susiję su mano gyvenimu, ką galėčiau priglausti prie savo krūtinės ir kas galėtų mane pakelti iš vietos. Kaip kentėjau (tiesa, anos kančios nesulyginamos su dabartinėmis), kai pradėjau! Koks šaltis ištisomis dienomis dvelkė į mane nuo to, kas parašyta! Koks didelis pavojus beveik be atvangos grėsė, kad aš šio šalčio net nejausiu, ir tai galų gale beveik nemenkino mano nelaimės.

       Kartą sumaniau parašyti romaną, kuriame tarpusavyje kovoja du broliai, vienas jų išvyksta į Ameriką, o kitas lieka Europos kalėjime. tiktai retsykiais parašydavau vieną kitą eilutę, nes iškart netekdavau jėgų. Taip vieną sekmadienio popietę, kai mes svečiavomės pas senelius ir pavalgėme ypač minkštos baltos duonos, užteptos sviestu, kurios ten visada gaudavome, sėdau rašyti apie kalėjimą. Galimas daiktas, kad ėmiausi to daugiau iš tuštybės ir stumdžiau ant staltiesės popierių, bilsnojau į stalą pieštuku, dairiausi po lempa, norėdamas ką nors sugundyti, kad paimtų, kas mano parašyta, perskaitytų ir susižavėtų manimi. Kalėjimo koridorius keliomis eilutėmis iš esmės buvo aprašytas, pirmiausia jo tyla ir šaltis; pasakyti keli užuojautos žodžiai ir apie pasilikusį brolį, nes jis buvo gerasis brolis. Gali būti, akimirką pajutau, jog rašau niekus, tačiau nuo tos popietės per daug nekreipiau dėmesio į tokius jausmus, kai sėdėjau tarp giminaičių, prie kurių buvau pripratęs (buvau toks nedrąsus, kad įprastoje aplinkoje jaučiausi beveik laimingas), prie apskrito stalo pažįstamame kambaryje ir negalėjau pamiršti, kad esu jaunas ir dabartinė ramybė ne man, lemties pažymėtam nuveikti didžius darbus. Vienas dėdė, mėgęs pasityčioti, pagaliau paėmė iš manęs lapą, kurio aš pernelyg ir nesistengiau išlaikyti, permetė žvilgsniu, atidavė jį man, netgi nepasišaipęs, ir pasakė kitiems, kurie sekė jį akimis: „Įprasti niekai“, o man nepasakė nė žodžio. Aš, tiesa, nepakilau nuo stalo ir vėl palinkau prie savo beverčio lapo, bet iš draugijos buvau išmestas vienu niuksu, dėdės nuosprendis reikšmingai atsiliepė mano viduje, šeimos jausmai atskleidė visą šaltį mūsų pasaulio, kurį turėjau sušildyti ugnimi, o jos dar tik ruošiausi ieškoti.

       Sausio 19. Kai bandžiau šiandien lipti iš lovos, kritau kaip pakirstas. Priežastis labai paprasta, esu perdėm išsekintas. Ne tarnybos, o kito savo darbo. Tarnyba „kalta“ tik tiek, kad aš, jei man nereikėtų į ją vaikščioti, galėčiau ramiai gyventi atsidėjęs vien savo darbui ir nebūti įstaigoj kasdien tų šešių valandų, kurios mane ypač kamuoja penktadienį ir šeštadienį, nes tada būnu pilnas savo būsimų darbų, taip kankina, kad jūs net negalite įsivaizduoti. žinau, tai tik plepalai, kaltas aš, o tarnyba iš manęs reikalauja vien to, kas aišku ir teisėta. Tačiau man yra baisus šis dvigubas gyvenimas, kuris, matyt, teturi vieną išeitį – beprotystę. Aš dabar rašau ryškioje ryto šviesoje ir, aišku, nerašyčiau, jeigu tai nebūtų taip tikra ir aš jūsų nemylėčiau kaip sūnus.

       Beje, rytoj viskas tikriausiai vėl bus gerai, vėl eisiu į tarnybą, kur visų pirma išgirsiu, kad jūs daugiau nenorite manęs matyti savo skyriuje.

       Sausio 19. Mano įkvėpimas, kurio apimtas aš, laimingiausias iš visų ir nelaimingiausias, antrą valandą nakties einu gulti (galbūt jis išliks, jeigu išsaugosiu tą mintį, nes šis įkvėpimas yra viršesnis už visus ankstesnius), ypatingas dėl to, kad aš galiu viską, ne vien tiktai ką nors konkretaus. Kai nesirinkdamas ką nors parašau, pavyzdžiui: „Aš žiūriu pro langą“, ta frazė jau tobula.

       – Ar tu dar ilgai čia būsi? – paklausiau aš. Staiga prabilus, man iš burnos kaip blogas ženklas ištiško truputis seilių.

       – Ar tave tai trikdo? Jeigu trikdo, arba galbūt sulaiko, aš eisiu sau, antraip dar pabūčiau, nes esu pavargęs.

       Pagaliau galėjau būti patenkintas ir jaustis vis labiau patenkintas, dar labiau jį perprasdamas. Nes jis mane, matyt, visąlaik geriau perprato ir aiškiai galėjo įsikišti į užantį su visomis mano išvadomis. Kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad aš vis dar stovėjau gatvėje, tarsi prieš mane būtų ne namas, o laužas. Juk pakviestas į svečius paprasčiausiai įžengi į namą, užlipi laiptais ir beveik to nepastebi, nes esi pasinėręs į savo mintis. Tiktai taip reikia elgtis su savimi ir visuomene.

       Sausio 20. Mela Mars [Mella Mars] iš „Liucernos“. Šmaikšti tragikė, kuri rodosi tarsi ne toje scenoje taip, kaip kartais kitos tragikės elgiasi už scenos. Jos veidas būna pavargęs, tuščias ir lėkštas, visiems žinomiems artistams tai tarsi natūralus įsibėgėjimas. kalba labai griežtai, ir jos judesiai tokie – pradedant atlenktu nykščiu, kuris vietoj kaulo, rodos, turi vien kietas sausgysles. Ypatingą nosies išraiškingumą pabrėžia apie ją judančių raumenų besikaitaliojantys šešėliai ir įdubos. Nors judesiai visąlaik staigūs kaip žaibai, žodžius ji taria švelniai.

       Nedideli miestai taip pat turi nedidelių vietų vaikštinėtojams.

       Jauni, tyri, gerai apsitaisę jaunikaičiai greta manęs galerijoje man primena jaunystę ir todėl daro nemalonų įspūdį.

       Jauno, dvidešimt dvejų metų, Kleisto laiškai. Atsisako karinės karjeros. Namiškiai klausia: dėl kokios profesijos, nes klausimą laiko savaime suprantamu dalyku. Gali rinktis – teisės mokslus arba finansų. Bet ar turi rūmuose ryšių? „Iš pradžių truputį sutrikęs atsakiau neigiamai, bet paskui vis išdidžiau pareiškiau, kad jeigu ir turėčiau, mano dabartinės nuostatos neleistų jais kliautis. Nusišypsojo, pajutau, kad persistengiau. Tokias tiesas reikia pasilaikyti sau.“

       Sausio 21. Aš gyvenu taip, lyg būčiau tikras, kad gyvensiu darsyk; pavyzdžiui, po nepavykusio apsilankymo Paryžiuje guodžiau save, kad netrukus pasistengsiu vėl ten nuvykti. Priešais mane ant šaligatvio griežtai atskirti šviesos ir šešėlio ruožai.

       Akimirką aš jaučiausi kaip su šarvais.

       Kokie svetimi man, pavyzdžiui, rankų raumenys.

       Markas Henris Delvard [Marc Henry Delvard]. Tuščios salės sukeltas jausmas palankus rimtoms dainoms atlikti, tačiau kenkia linksmoms. Henris pranešinėja, o ponia Delvard tuo metu taisosi plaukus už uždangos ir nežino, kad ji yra permatoma. – Silpnai apšviestoje patalpoje V., rengėjo, asiriška barzda, paprastai juoda kaip anglis, atrodo pražilusi. – Gera būti pripūstam tokio temperamento, tai veikia dvidešimt keturias valandas, ne, ne taip ilgai. – Daug drabužių, bretoniški kostiumai, ilgiausias apatinis sijonas, tad visą turtą galima suskaičiuoti iš tolo. – Iš pradžių akompanuoja Delvard, nes taupumo sumetimais atsisakyta akompaniatoriaus, jos žalia suknelė plačia iškirpte, jai šalta. – Paryžiaus gatvių triukšmas. Laikraščių išnešiotojai kažkur dingę. – Kažkas mane užkalbina, bet, man nespėjus atgauti kvapo, jau atsisveikina. – Delvard juokinga, jos šypsena kaip senmergės, vokiečių kabareto senmergė su raudonu šaliku, kurį atsineša iš užkulisio, kelia revoliuciją. Dantendėjaus [Danthendey] eilėraščius skaito vienodu tęsiamu, neartikuliuotu balsu. Miela buvo tik tada, kai sėdėjo prie pianino. Kai dainavo „a Batignolles“, gerklėje pajutau Paryžių. Batinjolis turi būti panašus į pensininką, kaip ir jo apašai. Bruanas [Bruant] kiekvienam kvartalui sukūrė po dainą.

       Miesto pasaulis

       Oskaras M., įmetėjęs studentas – žiūrėdamas iš arti, išsigąsdavai jo akių, – vieną žiemos popietę sustojo sningant vidury tuščios aikštės su žieminiais drabužiais ir apsiaustu, šaliku ant kaklo ir kepure ant galvos. Susimąstęs jis mirksėjo akimis. Taip įsigilino į mintis, kad nusiėmė kepurę ir garbiniuotu jos kailiu persibraukė veidą. Pagaliau, atrodo, priėmė sprendimą ir, padaręs šokio posūkį, patraukė namo.

       Kai atidarė tėvų svetainės duris, pamatė tėvą, švariai nuskusto mėsingo veido vyrą, kuris atsigręžęs į duris sėdėjo prie stalo.

       – Pagaliau, – tarė šis, vos tiktai Oskaras įkėlė koją į kambarį, – būk geras, lik prie durų, nes tu mane taip supykinai, kad aš už save neatsakau.

       – Bet, tėve, – tarė Oskaras ir tiktai prabilęs pastebėjo, kaip smarkiai ėjo.

       – Tylėk! – suriko tėvas ir atsistojo uždengdamas vieną langą. – Tylėk, sakau. Ir pasilaikyk savo „bet“, supranti. – Jis abiem rankom pakėlė stalą ir žengė su juo Oskaro link. – Aš daugiau nepakęsiu tavo dykinėjimo. Esu jau senas žmogus. Maniau, kad būsi man paguoda senatvėje, o tu mane kamuoji labiau negu ligos. Kad jį galas tokį sūnų, kuris savo tingėjimu, išlaidumu, blogumu ir (kodėl man tau nepasakyti atvirai) kvailumu varo seną tėvą į kapus.

       Čia tėvas nutilo, tačiau tebejudino veidą, lyg dar kalbėtų.

       – Mielas tėve, – tarė Oskaras ir atsargiai priėjo prie stalo, – nusiramink, viskas bus gerai. Šiandien man kilo mintis, kuri padės tapti tokiu veikliu, kad tikrai tau įtiksiu.

       – O kaip? – žiūrėdamas į kambario kampą, paklausė tėvas.

       – Tik pasikliauk manimi, per vakarienę aš tau viską paaiškinsiu. Savo viduje aš visuomet buvau geras sūnus, tiktai negalėjau to parodyti ir niršau, ir pykinau tave negalėdamas džiuginti. O dabar leisk man truputį pasivaikščioti, kad geriau surikiuočiau savo mintis.

       Tėvas, pirma suklusęs, sėdėjo ant stalo krašto, o dabar pakilo.

       – Aš netikiu, kad tai, ką dabar pasakei, ko nors verta, man viskas atrodo greičiau tušti plepalai. Bet pagaliau tu mano sūnus. Grįžk laiku, mes vakarieniausime namie, ir tu galėsi viską išdėstyti.

       – Man užtenka, kad bent tiek manimi patikėjai, aš širdingai tau už tai dėkoju. Tačiau ar vien iš mano akių nematyti, kad esu visiškai atsidėjęs rimtam reikalui.

       – Kol kas nieko nematau, – atsakė tėvas. – Tačiau gal pats dėl to kaltas, mat aš jau atpratęs į tave net žiūrėti. – Ir kaip visada, tolygiai belsdamas į stalo viršų, leido suprasti, kaip slenka laikas. – Svarbiausia, kad aš tavimi nepasitikiu, Oskarai. Jeigu užrinku – kaip tau pirma atėjus, tai vildamasis, kad tu dėl to pasitaisysi, o galvodamas apie savo vargšę gerą motiną, kuri kol kas galbūt kenčia ne dėl tavęs, bet nuo pastangų tokios kančios išvengti, nes tikisi tau šitaip padėti, ir pamažu žūsta. Tačiau pats tuos dalykus puikiai žinai, ir aš, vien savęs paisydamas, nebūčiau jų prisiminęs, jeigu tu nebūtum savo pažadais manęs paakinęs.

       Jam tariant paskutinius žodžius, pažiūrėti, kaip dega krosnyje ugnis, įėjo tarnaitė. Vos jai pasišalinus iš kambario, Oskaras suriko:

       – Tėve! Aš to nesitikėjau! Jeigu man būtų kilusi bent menkiausia mintis, tarkime, kaip baigti disertaciją, kuri jau dešimt metų guli mano stalčiuje ir jai minčių reikia kaip druskos, galbūt, nors ir nebūtinai, aš, kaip pirma, būčiau parbėgęs iš pasivaikščiojimo ir pasakęs: „Tėve, man, laimė, kilo tokia ir tokia mintis.“ Ir jeigu tuomet garbiu balsu būtum tėškęs į veidą savo priekaištus, mano mintis būtų tučtuojau išgaravusi ir aš būčiau turėjęs išeiti atsiprašęs arba ne. O dabar! Viskas, kuo mane kaltini, žadina mano mintis, jos nedingsta ir stiprėdamos užpildo galvą. Aš jau eisiu, nes tiktai vienatvėje galiu jas surikiuoti.

       Jis užspringo oru šiltame kambaryje.

       – Gal tu sumanei kokią niekšystę, – išpūtęs akis pasakė tėvas, – tada suprantu, kad ji tave taip įkvepia. Kai į tavo makaulę užklysta kas nors dora, išgaruoja per naktį. Aš tai žinau.

       Oskaras sukiojo galvą, lyg laikomas už kaklo.

       – Dabar leisk man eiti. be reikalo manyje knaisiojiesi. Vien tai, kad gali teisingai išpranašauti man galą, turėtų negundyti tavęs griauti mano gerų sumanymų. Mano praeitis galbūt ir suteikia tau tokią teisę, tačiau neturėtum ja naudotis.

       – Tu pats puikiai matai, koks didelis tavo nepasitenkinimas savimi, jeigu jis tave verčia kalbėti.

       – Niekas manęs neverčia, – atsakė Oskaras ir truktelėjo sprandą. Jis priėjo taip arti stalo, kad jau buvo neaišku, kam jis priklauso. – Ką pasakiau, pasakiau iš pagarbos ir meilės tau, kaip paskui pamatysi, nes mano sprendimai iš dalies paremti dėmesiu tau ir mamai.

       – Apie tai turi jau dabar galvoti, – tarė tėvas, – nes labai galimas daiktas, kad tavo motina ir aš jau nesulauksime tos akimirkos.

       – Būk geras, tėve, leisk ateičiai dar pamiegoti, kaip jai ir privalu. Mat prieš laiką pažadinta ateitis būna apsimiegojusi. Nejau šiuos žodžius turi išgirsti iš savo sūnaus lūpų! beje, aš norėjau ne įtikinti tave, o tik pranešti naujieną. Ir man tai, kaip pats turi pripažinti, pavyko.

       – Dabar, Oskarai, mane stebina tik viena: kodėl tu su tokia žinia kaip šiandieninė anksčiau pas mane neateidavai. Ji taip atitinka tavo ankstesnį būdą. Išties aš rimtai kalbu.

       – Cha, argi tada tu, užuot išklausęs, nebūtum manęs išpėręs? dievaži aš atbėgau čionai, kad kuo greičiau tave pradžiuginčiau. Bet negaliu pasakyti, kol mano planas dar galutinai nebaigtas. Kodėl baudi mane už gerus ketinimus ir nori išgauti tai, kas dabar galbūt sukliudytų mano planui?

       – Tylėk, nieko nenoriu žinoti. Tačiau aš privalau tau tuojau pat atsakyti, nes jau traukiesi prie durų ir galbūt esi numatęs ką nors skubaus. pirmą mano įniršį savo triuku tu numaldei, tiktai man dar liūdniau negu anksčiau, todėl prašau tavęs – jeigu nori, net sudėsiu rankas, – bent jau nieko apie savo sumanymus nesakyk motinai.

       – Dabar aš kalbuosi ne su tėvu! – jau padėjęs delną ant durų rankenos sušuko Oskaras. – Šią popietę tau kažkas atsitiko – ar tu svetimas žmogus, kurį pirmąkart sutikau savo tėvo kambaryje. Tikrasis mano tėvas... – pravėręs burną Oskaras akimirką patylėjo, – juk būtų mane apkabinęs, pašaukęs motiną, kas tau, tėve?

       – Tau, manau, vertėtų pavakarieniauti su tikruoju tėvu. Tada būtų kas kita.

       – Ir pavakarieniausiu. Jis niekur nedings. Ir motina turi būti. Ir Francas, kurį atsivesiu. Visi.

       Paskui Oskaras užgulė pečiu lengvai atsidarančias duris, lyg būtų norėjęs jas išversti.

       Atėjęs į Franco butą, jis pasilenkė prie mažutės jo šeimininkės ir tarė:

       – Žinau, ponas inžinierius miega, tačiau tai nieko nereiškia, – ir nekreipdamas dėmesio į šeimininkę, kuri nepatenkinta svečiu be jokio reikalo ėmė šen ir ten vaikščioti po prieškambarį, atidarė stiklines duris, kurios, tarsi būtų paėmęs už jautrios vietos, sudrebėjo paliestos, ir sušuko:

       – Francai, kelkis! Man reikia dalykiško tavo patarimo. Tačiau čia, kambaryje, aš neištversiu, mums reikia truputį pasivaikščioti, be to, turėsi su mumis pavakarieniauti. Tad paskubėk.

       – Mielai, – atsakė inžinierius nuo savo odinės kanapos, – bet ką turiu padaryti pirmiausia? Atsikelti, pavakarieniauti, pasivaikščioti, patarti? Kai ko aš, matyt, nenugirdau.

       – Visų pirma nepokštauk, Francai. Tai – svarbiausia, aš pamiršau paminėti.

       – Šią paslaugą įvykdysiu iškart. Bet keltis! Aš geriau dusyk už tave pavakarieniausiu, negu atsikelsiu.

       – Nagi, lipk iš lovos! Gana kalbų!

       Oskaras nutvėrė tą silpną žmogų už atlapų ir pasodino.

       – Esi toks šiurkštus. Kad tave kur. Argi kada nors aš taip elgiausi su tavim?

       Jis abiem mažaisiais piršteliais persibraukė užmerktas akis.

       – Francai, – perkreipęs veidą tarė Oskaras, – renkis pagaliau. Nesu gi koks nors kvailys, kad be reikalo žadinčiau.

       – Aš lygiai taip pat ne be reikalo miegojau. Naktį dirbau, o dabar nenumigsiu perpietės, ir dėl tavęs....

       – Kas?

       – Ak, man taip pikta, kad tu visai neatsižvelgi į mano poreikius. Jau ne pirmą kartą. Tu, aišku, laisvas studentas ir gali daryti ką nori. Ne visi tokie laimingi. Todėl, po velnių, reikia atsižvelgti. Aš, tiesa, tavo draugas, bet dėl to negaliu atsisakyti savo profesijos.

       Ir parodė ištiestas drebančias rankas.

       – Bet ar tavo šnekos nereiškia, kad esi išsimiegojęs daugiau, negu reikia? – pasakė Oskaras, įsitvėręs į lovos ramstį ir iš tenai žiūrėdamas į inžinierių, tarsi nebeskubėtų kaip anksčiau.

       – Kam gi tau aš reikalingas? kodėl tu mane pažadinai? – paklausė inžinierius ir pasitrynė kaklą po ožiška barzda, rodydamas savo kūnui artumą, kuris jaučiamas pamiegojus.

       – Ko gi iš tavęs noriu? – tyliai tarė Oskaras ir stuktelėjo bato kulnu į lovą. – labai nedaug. Jau būdamas prieškambaryje pasakiau: kad tu apsirengtum.

       – Jeigu, Oskarai, nori pasakyti, kad tavo naujiena mane menkai domina, esi visiškai teisus.

       – Ir gerai, tuomet ugnis, kurią ji tavyje įžiebs, liepsnos pati, be jokio mudviejų draugystės įsikišimo. Ir patarimas bus aiškesnis. Man reikia aiškaus patarimo, žinok tai. Jeigu ieškai apykaklės ir kaklaraiščio, jie guli štai ten, ant fotelio.

       – Ačiū, – tarė inžinierius ir ėmė segtis apykaklę bei kaklaraištį, – tavim, atrodo, galima pasikliauti.

       Kovo 26. Teosofinės daktaro iš Berlyno Rudolfo Šteinerio [Rudolf Steiner] paskaitos. Retorinis apdorojimas: ramiai išdėsto priešininkų argumentus, klausytojas priblokštas jų jėgos, sunerimęs, visiškai pasinėręs į tuos argumentus, lyg aplink daugiau nieko nebūtų, jau mano, kad išvis neįmanoma jų paneigti, ir lieka daugiau negu patenkintas net pačiu menkiausiu gynybos išdėstymu. Beje, šis retorinis triukas atitinka rekomendaciją, kaip sukelti klausytojams nuolankią nuotaiką. – Ilgai žiūri į ištiestą delną. – Galutinė išvada nedaroma. Kiekvieną sakinį oratorius paprastai pradeda didžiąja raide, toliau kiek įmanydamas lenkiasi klausytojų pusėn ir, padėjus tašką, šis sakinys grįžta pas oratorių. Kai taškas nepadedamas, niekieno nebeprilaikomas sakinys padvelkia klausytojams tiesiai į veidus.

       Looso [Loos] ir Kranso [Krans] paskaita.

       Kai tiktai kokioje nors Vakarų Europos apysakoje pabandoma aprėpti vieną kitą žydų grupę, mes jau beveik įpratę po arba virš pasakojimo ieškoti žydų klausimo sprendimo ir jį rasti. Tačiau „Žydėse“ tokio sprendimo nėra, jis net nenutuokiamas, nes kaip tik tie personažai, kuriems tokie klausimai rūpi, yra toli nuo romano centro, ten, kur įvykiai sukasi greičiau, taip, kad mes dar spėjame juos sekti, tačiau negalime ramiai sužinoti jų pasekmių. Daug negalvoję, tai palaikome pasakojimo trūkumu ir jaučiamės turį teisę taip vertinti, nes sionizmas dabar taip aiškiai atskleidęs žydų klausimo sprendimo galimybes, kad rašytojui galų gale reikia žengti tiktai kelis žingsnius, kad rastų tinkamą savo pasakojimui sprendimą.

       Tačiau šis trūkumas kyla iš dar vieno. „Žydėse“ nėra nežydiškų personažų, rimtų antagonistų, kurie kituose pasakojimuose parodo žydiškumą dienos šviesoje, kad jis atsivertų prieš juos keldamas nuostabą, abejones, pavydą, baimę ir galų gale sukeldamas pasitikėjimą savimi. Šiaip ar taip, galėtų prieš šiuos jausmus išsitiesti visu ūgiu. Kaip tik to mes ir norime, kitokio žydų masių ištirpimo mes nepripažįstame. Tuo jausmu mes remiamės ne tiktai šiuo atveju, bent jau vienu atžvilgiu jis visuotinis. mus nepaprastai džiugina ant pėsčiųjų kelio Italijoje šmirinėjantys driežai, visąlaik maga prie jų pasilenkti, bet kai matome jų šimtus per vienas kitą laipiojančius dideliuose prekeivio stiklainiuose, kuriuose paprastai laikomi agurkai, nežinome kur dėtis.

       Abu trūkumai virsta trečiu. „Žydėse“ nėra to pirmame plane esančio jaunuolio, kuris pasakodamas paprastai palenkia į savo pusę geriausius ir puikia radialine kryptimi veda prie žydiškumo rato. Kaip tik todėl, kad negalime susitaikyti, jog abejojame šio romano autoryste, tą trūkumą mes greičiau juntame, negu matome.

       Kovo 28. Dailininkas Polakas-Karlinas [Pollak-Karlin], jo žmona, kurios du platūs priekiniai viršutiniai dantys užaštrina didelį, apskritą plokščią veidą, ponia rūmų tarėjienė B., kompozitoriaus motina, kurios tvirti griaučiai nuo senatvės taip išsišovę, kad ji panašesnė į vyrą, bent jau sėdėdama.

       Nesami mokiniai reikalauja iš daktaro Šteinerio itin daug dėmesio. Per jo paskaitas mirusieji tiesiog grūdasi aplink jį. Trokšta žinių? Bet argi jiems jų reikia? Matyt, kad taip. Miega dvi valandas. Nuo tada, kai jam kartą buvo išjungta elektros šviesa, visada nešiojasi žvakę. – Jis buvo labai artimas Kristui. – Kartą pastatė Miunchene savo pjesę (gali ją ištisus metus studijuoti, vis tiek nieko nesuprasi), pats nupiešė kostiumus, parašė muziką. – Jis mokė vieną chemiką. – Simonui Leviui [Simon Löwy], prekiaujančiam muilu Paryžiuje, Quai Moncey, davė puikių praktinių patarimų. Šis išvertė dramaturgo kūrinius į prancūzų kalbą. Todėl rūmų tarėjienė savo užrašų knygelėje užsirašė: „Kur pažinti aukštesnius pasaulius? Iš S. Levio Paryžiuje.“

       Vienos ložėje yra teosofas, šešiasdešimt penkerių metų, be galo storas, anksčiau velnioniškai gėręs, kuris nuolatos tiki ir visad abejoja. Sako, buvę labai linksma, kai kartą Budapešte per vieną konferenciją Bloksberge mėnesėtą naktį netikėtai atėjo daktaras Šteineris ir teosofas iš baimės su bokalu pasislėpė už alaus statinės (nors daktaras Šteineris nebūtų supykęs).

       Galbūt daktaras ir ne pats didžiausias šių dienų sielos tyrinėtojas, bet jam vienam teko užduotis sujungti teosofiją su mokslu. Todėl viską ir žino. kartą jo gimtajame kaime apsireiškė vienas botanikas, didis kultinių mokslų žinovas. Šis jį ir apšvietė. Kad apsilankysiu pas daktarą Šteinerį, kaip protėvių atminties apraišką, man išpranašavo viena dama. Tos damos gydytojas, kai jai prasidėjo plaučių uždegimas, kreipėsi į Šteinerį teiraudamasi vaisto, paskyrė damai ir kaipmat ją išgydė. Viena prancūzė atsisveikino su juo žodžiais „Au revoir“. Šteineris pakratė jos už nugaros paslėptą ranką. Po dviejų mėnesių dama numirė. Kitas panašus atvejis atsitiko Miunchene. Vietinis gydytojas gydo spalvomis, nurodytomis daktaro Šteinerio. Jis taip pat siunčia ligonius į pinakoteką ir liepia susikaupus prieš tam tikrą paveikslą pusvalandį ar daugiau stovėti.

       Atlantidos žūtis, Lemūrijos žūtis, o dabar ir egoizmo nulemtos nelaimės. Mes gyvename totališku laikotarpiu. Daktaro Šteinerio bandymas pavyks, jeigu tik neįsigalės blogio jėgos. Jo dienos racioną sudaro du litrai migdolų pieno ir vaisiai, augantys aukštose vietose. Su savo nesamais mokiniais bendrauja minties vaizdiniais, kuriuos jiems siunčia. Sukūręs tuos vaizdinius daugiau jais nesidomi, bet šie greitai išsitrina, ir jis turi tuos vaizdinius vėl sukurti.

       Ponia F.: „Mano atmintis bloga.“

       Dr. Št.: „Nevalgykite kiaušinių.“

       Mano apsilankymas pas daktarą Šteinerį.

       Viena moteris jau laukia (trečiame „Viktorijos“ viešbučio aukšte Jungmano gatvėje), tačiau primygtinai manęs prašo, kad eičiau pirmas. Mes laukiame. Ateina sekretorė ir nuramina mus. Aš pamatau jį koridoriaus gale. Netrukus prieina prie mūsų išskėtęs rankas. Moteris sako, kad aš atėjau pirmas. Ir štai jau seku paskui jį, veda mane į savo kambarį. Jo juodas surdutas per seansus atrodo kaip išvaškuotas (taip blizga tyru juodumu), o dabar dienos šviesoje (trečią popietės valandą) nugara ir pažastys dulkėtos ir netgi nusėtos dėmių.

       Jo kambaryje stengiuosi parodyti nuolankumą, kurio nejaučiu, surandu savo skrybėlei pačią netinkamiausią vietą – padedu ją ant suoliuko, skirto batams susivarstyti. Stalas viduryje, aš sėdžiu veidu į langą, jis – kairėje pusėje. Ant stalo popieriai ir keli piešiniai, primenantys jo paskaitas apie kultinę fiziologiją.  Ant nedidelės krūvelės knygų guli „Gamtinės filosofijos analų“ numeriai, jų, atrodo, ir šiaip visur pilna. Tiktai negali apsidairyti, nes Šteineris visąlaik tave gręžia savo akimis. O jeigu bent kiek jas nukreipia į šalį, lauki, kad vėl atgręš. Pokalbį pradeda keliomis nereikšmingomis frazėmis: „Juk jūs daktaras Kafka? Seniai domitės teosofija?“

       Bet aš iškart rėžiu savo iš anksto parengtą kalbą:

       – Aš jaučiu, kad didžioji mano esybės dalis linksta prie teosofijos, tuo pat metu labai jos bijau. Nes ji gali sukelti naują sumaištį, kuri man būtų labai pavojinga – dabartinė mano bėda kaip tik ir kyla iš sumaišties. Tos sumaišties esmė tokia: mano laimė, mano gabumai ir kiekviena galimybė duoti kokią nors naudą nuo seno susijusi su literatūra. Ir čia aš esu patyręs būsenų (nedaug), kurios, mano nuomone, labai artimos jūsų, pone daktare, aprašytoms aiškiaregystės būsenoms, jomis aš visiškai sulig kiekviena savo fantazija persiimu, tačiau kiekvieną įgyvendinu ir jaučiuosi priėjęs ne tiktai savo, bet ir žmogaus jėgų ribą apskritai. Tiktai tokios būsenos neduoda man ramybės, kurią tikriausiai patiria aiškiaregiai, arba jų beveik nesulaukiu. Todėl darau išvadą, kad geriausi mano darbai parašyti ne tokios būsenos. Tačiau dėl daugelio priežasčių aš negaliu visiškai, kaip reikėtų, atsidėti literatūrai. Net nekreipdamas dėmesio į mano šeimynines  aplinkybes, negalėčiau gyventi iš literatūros, nes mano kūriniai ypatingi ir aš juos ilgai rašau; be to, mano sveikata ir būdas neleidžia man gyventi pasikliaunant laime. Todėl dirbu socialinės rūpybos įstaigoje. Tačiau tos dvi profesijos niekaip negali sugyventi ir neleidžia man būti laimingam. Mažiausia laimė, patirta vienoje, virsta didele nelaime kitoje. Jeigu vakare parašau ką nors dora, kitą dieną kontoroje degu ir negaliu nieko dirbti. Tas mėtymasis į šalis darosi vis nepakenčiamesnis. Kontoroje aš deduosi vykdąs savo pareigas, bet viduje jų nevykdau, o kiekviena neįvykdyta vidinė pareiga virsta nelaime, ir ji manęs jau nebepalieka. Ir prie tų dviejų niekaip nesutaikomų siekių dabar dar pridėti trečią – teosofiją? Ar ji netrukdys abiem kitoms ir atvirkščiai? Ar aš, jau dabar toks nelaimingas žmogus, galėsiu suvaldyti šią trijulę? pone daktare, atėjau jūsų to paklausti, nes jaučiu, kad jeigu jūs manote, jog tai galiu, aš išties galėsiu to imtis.

       Jis klausėsi labai įdėmiai, atrodo, visai manęs nestebėdamas, visiškai įsigilinęs į mano žodžius. Tarpais linkčiojo galvą, matyt, laikydamas tai pagalbine didelio susikaupimo priemone. Iš pradžių jam trukdė nedidelė sloga, tekėjo nosis, jis visąlaik darbavosi nosine, giliai į abi šnerves sugrūdęs po pirštą.

       Gegužės 27. Šiandien tavo gimimo diena, bet aš nenusiunčiu tau, kaip visada, knygos, nes tai būtų tik regimybė; iš tikrųjų aš net negaliu padovanoti tau knygos. Vien todėl, kad man šiandien taip reikia nors akimirką, tegu ir per šį atviruką, pabūti greta tavęs, aš rašau tau ir pradėjau nuo skundo vien todėl, kad iškart mane pažintum.

       Rugpjūčio 15. Laikas, kai neparašiau nė žodžio, man todėl buvo toks svarbus, kad Prahos, Karališkųjų rūmų ir Černovicų plaukimo mokyklose nustojau gėdytis savo kūno. Kaip vėlai aš dabar, sulaukęs dvidešimt aštuonerių, vejuosi kitus, bėgant tai vadinama uždelstu startu. Ir bėda ne dėl to, kad nelaimėsi; pastaroji yra tiktai matomas, aiškus sveikas branduolys šios toliau išsiliejusios, beribe tampančios nelaimės, kuri bandantį apibėgti ratą žmogų traukia į savo vidų. beje, aš jau pastebėjau šį reiškinį tuo iš dalies laimingu metu ir bandysiu artimiausiomis dienomis užrašyti.

       Rugpjūčio 20. Aš persiėmęs nelemto tikėjimo, kad neturiu laiko nė menkiausiam geram darbui, nes iš tiesų neturiu laiko tokiam kūriniui, kur galėčiau išsiplėsti į visas pasaulio puses, kaip man reikalinga. Tačiau paskui vėl tikiu, kad mano kelionė pavyks, kad aš pasidarysiu imlesnis, jeigu atsipalaiduosiu truputį rašydamas, ir vėl bandau.

       Žiūrėdamas į jį aš nutuokiau, kiek pastangų dėl manęs padėjo, kurios jam, galbūt todėl, kad buvo pavargęs, suteikė jėgų. Gal reikėjo tiktai dar bent kiek pasistengti ir apgavystė būtų pavykusi, gal net dabar pavyktų. Argi aš priešinausi? Iš tikro atkakliai stovėjau čia, priešais tą namą, tačiau lygiai taip pat atkakliai delsiau lipti į viršų. Tikriausiai laukiau, kad svečiai dainuodami išeitų manęs pasitikti.

       Skaičiau apie Dikensą. Tai taip sunku, ir ar gali pašalinis žmogus suprasti, kad kokią nors istoriją nuo pat jos pradžios patiri savyje, nuo tolimiausio taško iki pat atvažiuojančio lokomotyvo iš plieno, anglių ir garo? Ir dabar jos nepalieki, nori ir surandi tam laiko, kad ji tave gintų pirmyn, taigi istorija tave gena, pats bėgi pirma, kur ji tave stumia ir kur tu istoriją vilioji.

       Negaliu to suprasti ir netgi patikėti. Aš tiktai kartais gyvenu trumpame žodyje, kurio kirtyje akimirkai netenku savo niekam tikusios galvos. Pirma ir paskutinė raidė yra mano žuviško jausmo pradžia ir pabaiga.

       Rugpjūčio 24. Kartu su pažįstamais sėdžiu už vienos lauko kavinės staliuko ir stebiu moterį prie gretimo staliuko, kuri ką tik atėjo, sunkiai kvėpuoja užgulta masyvių krūtų ir atsisėda. Veidas įkaitęs, rusvai blizgantis. Ji atlošia galvą, pasirodo smarkiai pūkais apžėlęs smakras, ji užverčia į viršų akis beveik taip, kaip galbūt kartais žiūri į savo vyrą, kuris dabar greta jos skaito žurnalą. O kad galėčiau jį įtikinti, kad šalia žmonos kavinėje galima skaityti nebent laikraštį, bet jokiu būdu ne žurnalą. Greitai ji prisimena savo pilnumą ir truputį atsitraukia nuo stalo.

       Rugpjūčio 24. Rytoj turiu važiuoti į Italiją. Dabar, vakare, tėvas negali iš susijaudinimo užmigti, nes visas persiėmęs rūpesčio dėl parduotuvės ir prasidėjusios per ją ligos. Šlapias rankšluostis ant širdies, jį pykina, trūksta oro, dūsaudamas vaikšto šen bei ten. Motina besibaimindama randa naują paguodą. Tėvas visąlaik buvo toks energingas, su viskuo susidorodavo, ir dabar... Aš sakau, kad bėdos dėl parduotuvės gali trukti tiktai kokius tris mėnesius, paskui viskas susitvarkys. Jis vaikšto dūsaudamas ir purtydamas galvą. Aišku, tėvo akimis mes negalime nuimti nuo jo pečių rūpesčių ir netgi jų sumažinti, bet ir mūsų akimis net geriausiuose mūsų noruose esti šiokio tokio liūdno įsitikinimo, kad rūpintis šeima yra tėvo pareiga... Tai, kad jis dažnai žiovauja ir, beje, gan žaviai krapšto nosį, kelia nedidelį, beveik nepasiekiantį sąmonės nusiraminimą, nors tėvas, kai būna sveikas, apskritai to nedaro. Otla man tai patvirtino. Vargšė motina rytoj ketina eiti pas namo savininką.

       Keturi draugai – Robertas, Samuelis, Maksas ir Francas – buvo įpratę kiekvieną vasarą ar rudenį per savo trumpas atostogas kur nors kartu išvykti. Kitu metų laiku jų draugystė daugiausia reiškėsi tuo, kad kartą per savaitę mielai kur nors vakare susieidavo, daugiausia pas Samuelį, kuris, kaip labiausiai pasiturintis, turėjo nemažą kambarį, pasakodavo vieni kitiems įvairias istorijas ir saikingai gerdavo alų. Apie vidurnaktį, kai imdavo skirstytis, jų pasakojimai niekada nebūdavo pasibaigę, mat Robertas buvo vieno susivienijimo sekretorius, Samuelis – komercinės kontoros, Maksas – valstybės, o Francas – banko tarnautojai, tad beveik viskas, ką per savaitę patirdavo savo darbe, kitiems trims būdavo ne tiktai nežinoma ir turėdavo būti greitai aptariama, bet ir nesuprantama be išsamaus paaiškinimo. Tad visų pirma skirtinga veikla vertė juos kiekvienąsyk vis pasakoti apie savo profesiją, nes jie buvo tiktai silpni žmonės, ir tie aiškinimai būdavo iki galo nesuprantami, kaip tik todėl, kad buvo geri draugai, jie visąlaik prašydavo pasakoti.

       O meilės istorijos neturėjo paklausos, Samuelis gal ir nebūtų prieštaravęs, bet jis nesiryžo reikalauti, kad pokalbis atitiktų jo poreikius, nors senmergė, nešiodama jiems alų, kartais tarsi pati siūlė temą. Tais vakarais jie tiek daug juokdavosi, kad Maksas kartą eidamas namo pasakė, jog tas amžinas kvatojimas iš tikrųjų apgailėtinas, nes per jį užmirštami visi rimti dalykai, su kuriais kiekvienas juk taip dažnai susiduria. O kai juokiesi, manai, kad rimtumui laiko dar į valias. Tačiau tai neteisinga, nes rimti dalykai kelia žmogui didesnius reikalavimus, ir aišku, kad tarp draugų žmogus greičiau gali atitikti didesnius reikalavimus negu vienas. Juoktis reikėtų kontoroje, nes ten daug nenuveiki. Ši nuomonė buvo nukreipta prieš Robertą, kuris daug dirbo sename, bet jo dėka jaunėjančiame meno susivienijime ir gebėjo pastebėti visokių juokingų dalykų, kuriuos pasakodamas linksmino savo draugus.

       Kai tiktai Robertas pradėdavo, draugai pakildavo iš savo vietų, sustodavo aplink jį, arba susėsdavo ant stalo, ir juokdavosi, ypač Maksas ir Francas, – jie taip užsimiršdavo, kad Samuelis pernešdavo visas taures ant gretimo stalelio. Kai pavargdavo nuo pasakojimų, Maksas, staiga įgijęs naujų jėgų, sėsdavo prie pianino ir grodavo, Robertas ir Samuelis įsitaisydavo ant suoliuko šalia, o Francas, nieko nenutuokiantis apie muziką, vienas prie stalo žiūrinėdavo Samuelio atvirukų kolekciją ar skaitydavo laikraštį. Kai vakarai atšildavo ir jau būdavo galima atidaryti langus, visi keturi prieidavo prie lango ir, sudėję rankas už nugaros, žiūrėdavo į gatvę, kuri buvo nejudri ir netrukdė jiems kalbėtis. Kartais kuris nors vis grįždavo prie stalo, kad gurkštelėtų alaus, arba parodydavo į dvi garbiniuotas merginas, sėdinčias priešais savo vyninę, arba į mėnulį, kuris juos truputį nustebindavo, kol pagaliau Francas pasakydavo, kad vėsu ir reikia uždaryti langą.

       Jie kartais vasarą susitikdavo viešame sode, įsitaisydavo prie kraštinio staliuko, kur tamsu, kilnodavo bokalus viens kitą sveikindami ir įsigilinę į pokalbį, sukišę galvas, beveik negirdėdavo iš tolo atsklindančių pučiamųjų orkestro garsų. Paskui, susikabinę už parankių, sutartinai žengdami, eidavo per parką namo. Du kraštiniai suko rankose lazdeles ar kapojo jomis krūmus, Robertas pasiūlydavo uždainuoti, bet traukdavo vienas, už visus keturis, jo kaimynas viduryje jausdavosi ypač saugus.

       Vieną tokį vakarą Francas, prisitraukęs arčiau du kitus draugus, pasakė, kad gera būti drauge ir jis nesuprantąs, kodėl jie susitinka tiktai kartą per savaitę, kai tikrai būtų galima susieiti jei ne dažniau, tai bent dusyk. Visi buvo už, net ketvirtasis, kuris, kaip kraštinis, blogai girdėjo tylų Franco balsą. tikrai kartais dėl tokio malonumo galima truputį pasistengti. Francui pasirodė, kad jam už bausmę, jog kalba už visus, užkimo gerklė. Bet jis nepasidavė. O jeigu kuris nors išties negalės ateiti, tai jo bėda, ir jis galės atsigriebti kitą sykį, bet kodėl draugijos turi atsisakyti kiti trys ar du? „Žinoma, žinoma“, – pritarė visi. Iš krašto ėjęs Samuelis atsiskyrė ir patraukė pirma, nes taip buvo arčiau draugų. Bet paskui jam vėl nepatiko ir jis prisijungė prie kitų.

       Robertas pasiūlė:

       – Mes susitikinėsime kartą per savaitę ir mokysimės kalbėti itališkai. Studijuoti šią kalbą nusprendėme, nes pernai toje mažoje Italijos dalyje, kur buvome, įsitikinome, kad italų kalbos žinių mums užtenka tiktai keliui pasiklausti, kai, pamenate, pasiklydome tarp Kampanijos vynuogynų tvorų. Ir paklaustajam reikėjo gerokai pasistengti, kad mus suprastų. Taigi mums reikia mokytis, jeigu šiemet norime kakti į Italiją. Nieko nepadarysi. Ir argi ne geriausia mokytis kartu?

       – Ne, – tarė Maksas, – krūvoj mes nieko neišmoksime. Aš tuo neabejoju lygiai taip pat, Samueli, kaip tu manai, kad geriau seksis kartu.

       – Aišku! – pasakė Samuelis. – Mums tikrai seksis mokytis, aš tik gailiuosi, kad mokykloje kartu nesimokėme. Ar jūs apskritai užmiršote, kad mes pažįstami tik dveji metai?

       Jis palinko į priekį, kad matytų kitus. Jie buvo sulėtinę žingsnį ir išlaisvinę rankas.

       – Tačiau kartu nieko neišmokome, – tarė Francas. – Man ir taip gerai. Aš nieko nenoriu mokytis. O jeigu mums reikia mokytis kalbėti itališkai, tai bus geriau, jei studijuosime atskirai.

       – Aš tavęs nesuprantu, – pasakė Samuelis. – Iš pradžių nori, kad mes susitiktume kiekvieną savaitę, paskui vėl nenori.

       – Liaukis, – tarė Maksas, – aš ir Francas juk norime, kad mūsų susitikimai mokymuisi netrukdytų, o mokymasis – susitikimams, štai ir viskas.

       – Na taip, – burbtelėjo Francas.

       – Ir laiko ne kažin kiek teturime, – pasakė Maksas, – dabar birželis, o rugsėjį ketiname važiuoti.

       – Dėl to ir noriu, kad studijuotume kartu, – pasakė Robertas ir išpūtė akis prieš tuos du, kurie jam nepritarė. Kai jam kas prieštaraudavo, jo kaklas pasidarydavo ypač lankstus.

       Įsivaizduoji, kad aprašinėji jį teisingai, tačiau išeina tik apytikriai, ir dar esi koreguojamas dienoraščio.

       Tikriausiai draugystei tai būdinga ir neatskiriama kaip šešėlis – vienas ką nors sveikina, kitas apgailestauja, trečias išvis nepastebi.

       Rusėjo 26. Dailininkas Kubinas nuo vidurių užkietėjimo siūlo reguliną, sugrūstus dumblius, kurie žarnose išsipučia, priverčia jas vibruoti, taigi veikia mechaniškai, priešingai negu kiti, chemiškai veikiantys vaistai, kurie tiktai pramuša išmatas, bet palieka jas ant žarnų sienelių.

       Jis susitiko su Hamsunu pas Langeną. Hamsunas visąlaik be jokios priežasties išsišiepęs. Per pokalbį, jo nenutraukdamas, dailininkas užkėlė koją ant kelio, paėmė nuo stalo dideles žirkles, skirtas popieriui, ir nukirpo klešnių kutus. Apsirengęs prastai, tačiau išsiskiria kokia nors prašmatnia detale, pavyzdžiui, kaklaraiščiu.

       Pasakojimai apie vieną Miuncheno menininkų pensioną, kuriame gyvena dailininkai ir veterinarai (jų mokykla buvo šalia), jie ten krečia tokias eibes, kad priešais stovinčio namo langai, pro kuriuos viskas gerai matyti, išnuomojami. Kad įtiktų tiems žiūrovams, kuris nors pensiono gyventojas užšoka ant palangės ir atsitūpęs kaip beždžionė kabina iš dubens sriubą.

       Vienas senienų falsifikatorius, sendinęs daiktus šratų šūviais, apie vieną stalą pasakė: „Mes dar triskart išgersime prie jo kavos, ir tada jau bus galima siųsti į Insbruko muziejų.“

       Pats Kubinas: labai, bet kiek vienodai judraus veido, tokia pat išraiška apibūdina įvairiausius dalykus. Atrodo skirtingo amžiaus, dydžio ir kūno sudėjimo – priklausomai nuo to, ar jis sėdi, ar stovi, dėvi vien kostiumą ar apsiaustą.

       Rugsėjo 29. Gėtės dienoraščiai. Jo nerašantis, neteisingai vertina kito žmogaus analogišką darbą. Kai, pavyzdžiui, Gėtės dienoraščiuose perskaito: „1797. XI. 4. Visą dieną namuose nurodinėjau“, jam atrodo, kad pats per visą dieną niekada nepadaro taip mažai.

       Gėtės kelionių įspūdžiai kitokie negu dabartiniai, nes jie kilo važiuojant pašto karieta ir vystėsi paprasčiau, lėtai keičiantis gamtovaizdžiui, todėl jį lengviau sekti tam, kuriam tos vietos nepažįstamos. Jauti ramų, išties peizažinį mąstymą. vietovė karietos keleiviui atsiskleidžia savo pirmykščiu pavidalu, nepažeista, ir vieškeliai ją raižo daug natūraliau negu geležinkeliai, santykis tarp jų galbūt toks kaip upių ir kanalų, todėl viską stebėti galima be jokių pastangų, ir Gėtė, daug nesistengdamas, gali sisteminti savo įspūdžius. Dėl tos priežasties akimirkos aprašymų mažai, daugiausia – patalpose, kur kiti žmonės iškart visiškai atsiskleidžia, pavyzdžiui, austrų karininkai Heidelberge, o Vyzentalio vyrų aprašymas artimesnis gamtovaizdžiui, „jie nešiojo mėlynus švarkus ir baltas liemenes, papuoštas įaustomis gėlėmis“, cituoju iš atminties. Daug parašyta apie Reino krioklį ties Šafhauzenu, o viduryje staiga didesnėmis raidėmis: „Kilusios idėjos.“

        „Liucernos“ kabaretas. Liuci Kėnig [Lucie König] rodo senų šukuosenų nuotraukas. Nunešiotas veidas. Kartais jai pavyksta kai ko pasiekti į viršų užriesta nosimi, pakelta ranka ir pirštų sukinėjimu. Skudurinis veidas. – Mimiški Longeno (dailininkas Pitermanas) pokštai. Atliekami be džiaugsmo, tačiau sumanyti, ko gero, su džiaugsmu, nes kitaip jų nebūtų galima kartoti kasvakar, nors ir sugalvoti buvo tokie nykūs, kad nesusiformavo pakenčiama schema, kuri nuolat paveiktų visą žmogų. Gražus klouno šuolis per krėslą į šoninių kulisų tuštumą. Viskas primena pasirodymą privačioje aplinkoje, kur iš draugiškumo ypač plojama sunkiam, nereikšmingam numeriui, kad plojimo pliusas įsikomponuotų ir išlygintų rezultato minusą. Dainininkas Vašata. Toks prastas, kad trikdo vien jo vaizdas. Tačiau jis tvirtas žmogus, todėl kažkokia žvėriška, galbūt tik jam suvokiama, jėga šiaip taip išlaiko publikos dėmesį.

       Griunbaumas veikia tiktai tariamu savo egzistencijos beviltiškumu.

       Odis, šokėja. Kieti klubai. Visiška bekūnystė. Raudoni keliai tinka tiktai šokiui „Pavasario nuotaika“.

       Rugsėjo 30. Užvakarykštė mergina gretimame kambaryje (H. H.). Aš gulėjau ant kanapos ir pusiausnūda klausiausi jos balso. Atrodė ypač daug prisirengusi, ne vien drabužiais, bet ir visu gretimo kambario interjeru, išryškėja tiktai jos susiformavęs, nuogas, apvalainas, tamsus petys, kurį mačiau baseine. Akimirką pasivaideno, kad ji garuoja ir užpildo gretimą kambarį savo garais. Paskui stovėjo su pilku pelenų spalvos korsetu, kurio apačia buvo taip atstojusi nuo kūno, kad, rodės, galėjai ant jos atsisėsti ir nujoti.

       Dar apie Kubiną. Įprotis būtinai pritariamu tonu pakartoti paskutinius pašnekovo žodžius, nors paskutiniai paties Kubino žodžiai rodo, kad jis toli gražu pašnekovui nepritaria. Apmaudu. Kai klausaisi daugybės Kubino istorijų, gali pamiršti, ko jis vertas. Paskui staiga prisimeni ir išsigąsti. Paaiškėjo, kad kavinė, į kurią ketinome eiti, pavojinga; ir Kubinas pasakė, kad ten neis; aš paklausiau, ar jis bailus, ir šis, laikydamasis už mano parankės, atsakė: „Žinoma, aš jaunas ir dar daug ketinu nuveikti.“

       Kubinas visą vakarą dažnai ir, atrodo, visiškai rimtai kalbėjo apie mano ir savo vidurių užkietėjimą. O apie vidurnaktį, kai aš nuleidau ranką nuo stalo krašto, jis pamatė jos dalį ir sušuko: „Betgi jūs išties sergate.“ Nuo tada elgėsi su manim daug švelniau ir paskui neleido kitiems manęs įkalbinėti, kad eičiau į b[ordelį]. Mums jau atsisveikinus, jis dar riktelėjo man pavymui: „Regulinas!“

 

       Franz Kafka Tegebücher, 1910–1923. Frankfurt am Main: Fischer Verlag, 1976

 

       Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)