1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomeniai? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
1. Kadaise studijavau matematiką, tad nebuvau abejingas skaičiams. Nesu ir dabar, tik vis labiau suvokiu bet kokios skaičiavimo sistemos sąlyginumą. Skaičiai mums tarsi padeda aiškiau susivokti laike, kuris nepripažįsta jokių trūkių, jokių tarpų ar sustojimų. Skaičiais mes stabdome laiką, kad apsigintume nuo jo keliamo siaubo. Slepiamės už skaičių, kartais net įtikime jų galybe. Kadaise nusiklausiau vienos merginos pokalbio oro uoste telefonu. Ji visu rimtumu guodėsi pašnekovui: „Aš jau sena, man dvidešimt ketveri.“ Bandžiau įsivaizduoti jos skaičiavimo sistemą. Ji taip pat bijojo mirties, tik mirtis jai greičiausiai siejosi su senmergyste. Ar ją galėtų paguosti žmogus, sulaukęs, sakykim, aštuoniasdešimt ketverių? Vargu, nes visi mes turime savo laikmačius.
Todėl, kai pagalvoju apie „naujojo laiko dvasią“, kažkaip neginčijamai siejamą su dvidešimt pirmo amžiaus datomis, pasijuntu draskomas prieštaravimų. Tarsi gyvenu čia ir dabar, naudojuosi daugeliu technologinių išradimų, tačiau dažnai gyvenimo pulsą patiriu šalia viso to – vaikščiodamas po belaikius kalnus, pabusdamas belaikio kaimo sodyboje, klaidžiodamas užsnigtomis paežerėmis. Ką man sako „trečiasis tūkstantmetis“, „dvidešimt pirmas amžius“? Juk tai tik viena iš skaičiavimo sistemų, gal net ne pati tobuliausia. Žydai šiemet gyvena 5765-uosius, kinai – 4707-uosius, musulmonai – 1431 metus. Japonai pagal savo oficialų erų kalendorių yra įžengę į 22 Heisei erą, kuri tęsiasi nuo 1989 m. ir yra siejama su naujojo imperatoriaus valdymo metais. Kuri sistema geriausia? Kita vertus, argi svarbu, juk tai tik įrankiai, už kurių driekiasi mūsų tolydūs, nepakartojami gyvenimai.
Tad ir visos permainos vargiai susiejamos su trečiojo tūkstantmečio ar pirmojo dešimtmečio laikrodžiais. Juo labiau su kiekvienų naujųjų metų pradžia. Didžiausi pokyčiai vyksta, aišku, ne dvasios srityje, bet technologijų pasaulyje. Jie vyksta ištisus dešimtmečius, tampa kasdienybe, tarsi nejučia keičia mūsų gyvenimo būdą. Galima ilgai svarstyti, kaip žmonių santykius keičia mobilieji telefonai, internetas, tačiau akivaizdu, kad tai yra negrįžtami procesai. Džiaugiuosi ir naudojuosi naujomis galimybėmis, kita vertus, suprantu, kad teišnaudoju tik mažą jų dalį – tiek, kiek man reikia. Naujosios technologijos suteikia galimybių atlikti didesnę darbų dalį ir bendrauti neišeinant iš namų, tačiau akivaizdžiai keičiasi ir bendravimo įpročiai. Viena vertus, vis rečiau tenka susitikti su bičiuliais, kolegomis, susitikimus pavaduoja elektroniniai laiškai, kartais – skambučiai. Kita vertus, fizinis atstumas išnyksta, elektroninis bendravimas, įkalindamas tave klaustrofobija dvelkiančiame kambaryje, leidžia bendrauti nekreipiant dėmesio į atstumus – elektroninis laiškas iš Berlyno ar Liublianos tave pasiekia nė kiek ne lėčiau negu bičiulio iš Vilniaus. Ar tai džiugina, ar kelia nerimą? Nei tai, nei tai. Keičiuosi kartu su aplinkiniu pasauliu, ir vis sunkiau pasakyti, kiek pasaulio pokyčiai veikia manuosius ir kiek manoji tinginystė ar inertiškumas pasinaudoja pasaulio teikiamomis pasiūlomis. Vis akivaizdžiau tampu virtualus, ir tai bene labiausiai kelia nerimą. Būties stoka. deja, pats žodis „būtis“ yra iš kitų žodynų ir, regis, – iš kitų laikų.
Žvelgiant kiek socialiau, išties reikšmingas atrodo nepriklausomybės dvidešimtmetis. Juk jeigu pasinaudotume panašiu į japonų kalendoriumi, turėtume sakyti, kad šiandien gyvenam naujoje eroje, kuri prasidėjo, aišku, ne oficialiu nepriklausomybės paskelbimu, bet šiek tiek anksčiau. Atrodo, taip neseniai stovėjome su broliu prie televizijos bokšto, viltingai ir kartu beviltiškai gynėme jį kartu su šimtais kitų, tokių panašių į mus ir tokių skirtingų. Ir bene pats nevaisingiausias klausimas, kuris neretai suskamba žurnalistų lūpose – ar šiandien sulaukėte to, už ką tomis sausio dienomis nemiegojote, griežėte iš bejėgystės dantimis ar sunkiai valdėte ašaras laidojant aukas. Mes atgavome laisvės prielaidas ir beveik dvidešimt metų mokomės jomis naudotis. Joks gyvenimas nėra savaiminė duotybė, juolab ir mūsų, jame daug galimybių, daug ir aklaviečių bei atliekų. Bet mes išties gyvename naujoje eroje. Grįžę į Europą, užsikrečiantys tuo pačiu pandeminiu virusu, bet gyvenantys savo vienintelius, nepakartojamus, negrįžtamus gyvenimus.
2. Vėlgi pats klausimas kelia kitokius – loginio pobūdžio – klausimus. Juk paprastai niekas neklausia: ar saulė šviečia, ar sniegas baltas? Todėl jau pačiame klausime („Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra?“) susirangęs didelis abejonės kirminas. Jeigu ji būtų gyvybinga ir paveiki, toks klausimas nekiltų. Gal būtų tikslingiau klausti, dėl kokių priežasčių lietuvių literatūra praranda gyvybingumą ir paveikumą?
Tuomet sektų ir kiti klausimai – o kada šis netekčių ruožas prasidėjo? kada ji buvo gyvybinga ir paveiki? Gana dažnas atsakymas – sovietmečio metais literatūra, nors ir atlikdama ideologinės tarnaitės vaidmenį, klestėjo ezopiniu paveikumu, rašytojas buvo „tramdomas“, bet turėjo neabejotiną moralinį autoritetą, literatūra stovėjo ant aukščiausios menų pakopos. Panašiai ir buvo, nors ne visai taip. Mintis, kad literatūra klesti priespaudos sąlygomis ir ji generuoja maišto energiją, kad šitaip ji ištobulina savo raiškos galimybes, nėra jau tokia reta. Tačiau ar šiandieninis kapitalizmas nėra agresyvus, ar išties šiandien nėra prieš ką maištauti? O gal pačios literatūros nebedomina maištai ir revoliucijos? Ir ne tik dėl tų priežasčių, kurias mini Marcelijus Martinaitis? Ne todėl, kad rašytojas yra „sutramdytas“, t. y. „saugo savo reklaminę reputaciją“?
Man regis, kad nemaža pokyčių dalis lietuvių literatūroje prasidėjo su jau minėtu naujos eros paskelbimu. Ir politiniai pokyčiai tėra vienas iš veiksnių, gal net ne pats svarbiausias. Tiesiog sovietinės okupacijos metais gyvenome politinio, visuomeninio, kultūrinio rezervato sąlygomis. Nauja era ne tik suteikė daugiau politinių laisvių (beje, Nepriklausomybė dažniausiai su jomis ir siejama, todėl šiandieniniai politiniai cirkai, politinė prostitucija ir kitos smagybės tarsi ir provokuoja klausimą – už ką kovojom?), ji plačiai atvėrė duris pasaulinėms technologijoms, naujoms visuomeninėms ir kultūrinėms infrastruktūroms. Kitaip sakant, dvelktelėjo visai kitais vėjais. Mes dar ilgus metus bandėm juos atlaikyti įsitvėrę senųjų stulpų: literatūra – aukščiausias menas, skulptūra ir tapyba – fundamentalieji menai (ir – lengva panieka taikomiesiems), filosofija – išminties menas, mokslų mokslas, internetas – žaisliukas vaikams ir t. t. Dar šiandien surastume lietuvių rašytojų, net profesorių, kurie nepajėgia parašyti elektroninio laiško. O pasaulis jau seniai kalba kita kalba. Interdisciplininiai mokslai, videomenai, multimedia, interaktyvumas. Ir visai nesvarbu, kad ir man šioje karalystėje ne viskas patinka.
Poslinkiai pasaulinėje kultūroje netruko susirasti vietą ir Lietuvoje. Filosofija iš mokslų mokslo vis dažniau tampa politikos aptarnavimo įrankiu, tiksliau, vis daugiau filosofų bėga iš universitetų, tampa politologais, politikais. Skulptūra, tapyba, dar ne taip seniai vienos populiariausių specialybių, šiandien vos surenka studentų minimumą. Ilgus šimtmečius kultūros pamatus tvirtinęs žodis dvidešimtame amžiuje vis labiau užleidžia vietą vaizdui. Tad akivaizdžiai keičiasi ir literatūros bei jos kūrėjų statusas, vieta kultūroje. Rašytojai tai vis aiškiau suvokia – vieni prisitaiko prie rinkos reikalavimų, rašo pramoginę literatūrą, scenarijus „muilo operoms“, kalbas politikams, kiti, šokdami per pačių į aukščiausią lygį iškeltą kartelę, stengiasi išsaugoti rašytojo prestižą. Ir tai yra daugiausia, ko laukčiau iš šiandienos bei ateities literatūros.
Ir dar – tarsi pats sau prieštaraudamas – sakyčiau, kad lietuvių literatūra yra ir gyvybinga, ir paveiki. Ji turi savo įtakos sferas visuomenėje ir kultūroje. Bėda ta, kad mes, kalbėdami apie bet kokius paveikumus, norom nenorom, įsivaizduojam tris milijonus, geriausią televizijos (sic!) transliacijos laiką, pirmuosius dienraščių puslapius, „Stiliaus“ ir panašių leidinių nuotraukas. Nenorim susitaikyti su kapitalizmo abėcėle ir pripažinti, kad esam įžengę į erą, kurios vienas pagrindinių elementų – jo didenybė piaras. Viešieji ryšiai kuria mūsų viešojo (deja, kartais ir privataus) gyvenimo simuliakrus, tarp „būti“ ir „atrodyti“ vis juntamesnis prodiuserio petys. Rašytojai jau naudojasi galimybėmis pašokti ar padainuoti televizijos šou. Ar jų kūrybos skaitomumas dėl to išaugo – nežinau, gal. Žaisti yra sveika, žmogus yra homo ludens. Manau, kad jų kūriniai dėl to nesumenko. Gera literatūra, kaip ir geri rašytojai, nieko nebijo. Klausimas tik, kas jų bijo?
Iš tiesų klausimas yra ne „šokti ar nešokti“. Tebegalioja sena versija. Būti ar nebūti.
3. Ir vėl noriu preparuoti klausimą, šįsyk dėl intrigos. Ar iš tikrųjų tam, kad išgyventum, išbūtum, reikia kurti savigynos mechanizmus, reikia gintis nuo tave supančio pasaulio? Kaip byloja mokslininkai, mus slegia kelių tonų svorio oro stulpas, kurio mes, deja, nejaučiame kaip naštos. Kodėl turėtume mus džiugiai slegiantį pasaulį jausti kaip priešą, kuris gniuždo? Argi, žiūrint iš kitokių pozicijų, ne mes visi kartu kuriame tą pasaulį, argi jis nėra mūsų bendrų pastangų, džiaugsmų ir kančių produktas? Argi nesinaudojame visomis jo teikiamomis privilegijomis – greitu internetu, skrydžiais į egzotiškus kraštus, pasaulio šalių patiekalų įvairove, skambučiais iš bet kokio pasaulio krašto artimiesiems, nenutrūkstamais vaizdais per televizorių ir kompiuterių monitorius, neišsemiamom pramogų galimybėm? Ne toks jau ir savas tas pasaulis. Visų pirma, nepasiduodu kompiuterinių žaidimų, interneto begalinių galimybių magijai. Nedalyvauju jokiose pokalbių svetainėse, vengiu būti įtrauktas į virtualių pasaulių virtualius santykius. Bijau? Tikriausiai, nes neturiu šiam žaidimui reikalingų devynių gyvybių. Devynių veidų ar gyvenimų. O kai lieka tik vienas, žaidimo sąlygos keičiasi. Tampu atsargus. Su tuo vienu nesusitvarkau kasdienybėje.
Be to, man regis, bet kokio mechanizmo, tarp jų ir visuomenės, idealas, siekinys yra visus padrikai sklandančius elementus paversti sklandžiai besisukančio mechanizmo dalimi, varžteliu. Kitaip sakant, tai, ką sakiau pradžioje – galvojimas, kad mes patys kuriame tą pasaulį, ne visai atitinka realybę, greičiau tai idilės versija. Darosi vis akivaizdžiau, kad esame reikalingi kaip kompiuterio priedai, išnaudojantys savo galvos potencialą. Ir, visiškai priešingai negu per mis pasaulio rinkimus, niekas nesidomi mūsų kūnais. Mane trikdo ši kūno ir proto atskirtis, primenanti senąją dualistinę sielos bei kūno skirtį. Todėl ginuosi šiltesniu metų laiku pabėgdamas į kaimą, kur galiu užsiimti žolės šienavimu, statybomis, tiesiog mėgautis šalta rasa, saulėtekiais ir panašia juokinga romantika. Bet man tai nėra juokinga, užtenka atsistoti basomis ant drėgnos žolės ir pajuntu, kad esu. Šnekant mediciniškai, tai geriausias vaistas nuo alergijos kompiuteriui. O senuoju filosofiniu žargonu – cogito ergo sum, tik visiškai atvirkščiai.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)