Lidija Šimkutė
A+A Christian Loidliui
APLEISTAS KIEMAS
su bevaisiu medžiu
priglaudė tavo kūną
lango šukės
išbarstyti užrašai
saugos tos nakties paslaptį
vasaros įgaus liūdesio skonį
gal kokioje nuošalioje vietoje
netikėtai užtiksiu šešėlį
nešantį tavo šviesą
BEFORMIS VĖJAS
išskaptavo veidą
kurio randai saugo
paslaptį
ŽODŽIAI ATVERIA ŽAIZDAS
paskęstu ašaroje
TAU GULINT
kieme
žvaigždės nušvietė
šventyklą iš sniego
baltumo lizantemų
kas atsitiko tą naktį
kai stiklo dūžis įrėmino
mano sudrumsto miego kontūrus
per pilko skausmo tankmę
Vereinsgassės kieme
toje šaltoj nakty
daugiabučio namo
sienos saugojo tave
žvakės išdygo iš žemės
kai aušra išvydo
tavo kraujo lašus
ant sniego
AŠAROMIS
seku tavo veido
kontūrus
klausausi
nesugrįžtančio
balso
RAUDOS RŪBAIS
apsisiautusi einu Prater gatve
tarp švytinčių žvakių
Morton Feldmano „Koptų šviesa“
šlama tarp medžių
nustebusi sustoju
priešais tavo atvaizdą
pakibusį sankryžos lentoje
lėtai eini link manęs
su rožėm baltom, lelijom juodom
besisukančios karuselės
išrauda likimą
tirpstantis vaškas krenta
ant apsnigto kelio
muzika skleidžia ramybę
sniegas uždengia žodžių liekanas
ištaręs mano vardą
kaišai rožes plaukuose
lelijas prie kojų
liūdna be paukščių giesmės
SPALVA NUMIRĖ
po sniegu
tebeieškau
tavo formos
paliečiu akmenį
jaučiu lapo
ir gėlės drebulį
GAL TAI SAPNAS
tik sapnas, atbudus paaiškės, kad nesi miręs, tai blogas sapnas, tolimų šnabždesių sapnas, pereina mane drebulys, ašaros uždengia žodžius, klajoju naktimis, nueinu naktin, gilion naktin, laikas tąsosi ir sukasi, belaikėje, išėjęs iš laiko, širdgėla persmelkia kaulus, vėl perskaitau žinią, vėl, nesibaigianti minčių tvora, ašaros užtvindo naktį, daugelį naktų, inkščiu su tolimais vilkais, negali būti tiesa, nors mano kaulai žino tiesą, tyloje, iš tylos, kalbuosi su pagalve pro ašaras, grumiuosi su sienomis, dingsta sienos, lieka tik šešėliai, balti šešėliai, tik naktis, perskeliu erdvę, žvelgiu į žvaigždes, kaip man surasti žodžius, tinkamus žodžius, jokių žodžių, tik tyla, gal tai tik sapnas, veidrodis lenkiasi, minutės plevena, girdžiu tavo balsą, rožių ir dulkių balsą, saulės ir ledo balsą, be balso
prisiminimai audžiasi nugarkaulio žvilgsny, mintys spygliuojasi, prislėgtos žodžių, be žodžių, žodžiuose, kol jie mane suras nakties laumės juostoj, ašaroja plunksna, tai sapnas, joks sapnas, viskas yra tik sapnas
LYJA
jokios atminties
pilki debesys
klajojantys debesys
vien tik debesys
VANDENYNO ATODŪSIS
uždengia uolas druska
švyturys
stebi paukščius
dangaus paslaptyje
debesys aprimo po
šimtmečių klajojimo
tavo paskutinis skrydis
kreida nupiešė baltas
bures nakties danguje
VERDA VANDUO
samovare
prie knygų
Gouldo Bachas
pakelia dulkes
įeina į sienų plyšius
žodžiai liejasi fugon
mūsų lūpos kalbėjo tiesą
atsiveria langas
vaikai žaidžia
kieme
snūduriavome
kaip vynas jūros kriauklėse
Brandenburg groja
geriu arbatą
galvodama apie aguonas
prisimenu
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.3 (kovas)