Žmogaus atmintis yra ne patirčių suma, o neapibrėžtų galimybių chaosas. (Jorge Luis Borges)
Paryčiui senelę Aneliją išvydau taip aiškiai, kad apstulbau.
Gal dar nespėjau išsiblaivyti iš miego, o gal migdydamasi gulėjau užmerktomis akimis, nes viskas vyko kaip gyvenime, ir ne visai taip.
Senelė Anelija buvo mano geroji senelė ir sykiu man visai nepažįstama, sunkiai apibūdinama būtybė.
Toji būtybė nesiliovė šokinėti aukštyn.
Jaunos ir tvirtos, vietoje nenustygstančios mergiškos kojos kiekvieną sykį išsviesdavo ją į viršų, kai ji, kiek pritūpusi, atsispirdavo į spyruoklinį čiužinį, o aš, bandydama ją sulaikyti, stengdavausi nutverti už kojų, bet tos akimoju išslysdavo man iš rankų.
Tai stulbino.
Jaunos ir lieknos kojos nieko bendra negalėjo turėti su mano senele Anelija.
Toji keista būtybė visomis išgalėmis stengėsi delnu prisiliesti prie lubų.
Ji šokinėjo užsilipusi ant to paties čiužinio, kuris ir man vaikystėje būdavo smagiausias daiktas pasaulyje, kai įsišėldavom su kaimynų vaikais – Felicija, Levonėliu, Aliuku ir Kristina ar Juoziuku.
Kaip mes norėdavome vienas kitą pralenkti!
Kaip stengėmės iššokti vienas už kitą aukščiau, plyšaudavome iš pasitenkinimo, kai pagaliau pasisekdavo.
Dabar ji!
Dabar Anelija Jurevičienė šokinėjo visai taip pat kaip aš!
Jutau įdėmų jos žvilgsnį. Tada, kai ji trumpam – gal tik akimirkai – liaudavosi šokinėjusi.
Netrukus vėlei viskas kartodavosi iš pradžių.
Aš stengiausi nematyti jos veido, norėjau užmiršti, kad ji prieš dvidešimt metų mirė.
Žvelgiau į ją lyg užhipnotizuota.
Šią naktį ir aš sapnavau savo seserį Aneliją, sako Vilniuje tebegyvenanti šimtametė Pranė.
Ir gaidys kad užgiedojo!
Jau paskutiniai metai man gyventi.
Jonas ant suolo gulėjo.
Taip sunkiai sekėsi prie jo prieiti.
Žinojau, kad jis miršta.
Gaidys vis gieda!
Vištos jau „papeliučkin“ suvarytos, „papeliučkis“ neaukštas…
O gaidys gieda, taip gražiai gieda!
Matau, kad jam nėra galvos kur iškelti.
Kažin kuris tų gaidžių užgiedojo – ar pilkas, ar rudasparnis.
Tris kartus sugiedojo.
Kad gražiu balsu!
Ir suplasteno sparnais.
Maniau, kad man jau galas, bet atsibudau.
O Jonas mirė.
Abi tylime, nežinau, kiek tęsiasi toji tyla.
Po kurio laiko jai sakau: ir aš šią naktį sapnavau senelę… Ką tai galėtų reikšti, kad abi ją tą pačią naktį sapnavome?
– O kaip tu ją sapnavai?
– Ji šokinėjo ant čiužinio… Vis delnu taikėsi lubas pasiekti… Kojos jaunos, o veidas senas…
– Ką čia dabar paistai?
– Susapnavau ją tokią…
– Ką tu žinai apie Aneliją?
Tik trukteliu pečiais ir nieko nesakau.
– Gyvenom Dikonėlių kaime prie Lėvens, gryčia didelė, erdvi, seserų daug. Balsingos visos, mėgstančios šokti, pradeda pasakoti Vareikienė, o pasakoti ji moka.
Lėveniu atplaukia muzikantas su armonika.
Atkeliam stalą iš vietos, lovas arčiau sienos patraukiam ir šokam šokam. Ligi aušros šokam ir dainuojam. Smagu būdavo!
Paprašo, kad persėsčiau nuo kėdės ant lovos, ir pradeda graudžiu balseliu dūsauti:
– Viešpatie aukščiausias, kur jie visi pasidėjo – seserys Onytė, Anelytė, Ievutė, Barborytė, Mortytė, Stasytė, brolis Antanas, tėvai – Juozapas ir Ieva?
Ir jos pačios veidas lyg šalčio pakąstas klevo lapas – toks pergamentinis, rausvas, gerai pažįstamos tik švelniai žydros akys…
Ir balso tembras beveik nepasikeitęs, gestai, veido mimika.
Beveik kaip aną dieną.
Respublikos gatvėje pagaliau susiradome miestelėnams žinomą garsiąją fotoateljė, kurioje, sako, geriausiai fotografuojama!
Seserys – Anelija, Onytė, Stasytė ir Pranutė – taikėsi atsistoti priešais didelį pailgą tamsiais rėmais veidrodį, pakabintą prieškambaryje ant sienos.
Jau nusigobusios skareles šukavosi.
Šukuosena – lyg susitarus – tokia pati: nenorintys žilti plaukai, suimti iš apačios ir susukti mazgan.
Stasytė ilgiausiai staipėsi prieš veidrodį, mat savąja šukuosena kiek išsiskyrė iš kitų seserėlių. Susipynusi kaseles šonuose, kėlė jas ant viršugalvio, kad geriau matytųsi fotografijoje.
Į mane nė viena nekreipė dėmesio, visos savimi rūpinosi.
Bet aš turėjau kuo užsiimti. Susidomėjimą kėlė pats aparatas, toks griozdiškas ir ypatingas, pastatomas priekyje prieš fotografuojamus asmenis tam tikru atstumu.
Pagaliau ir seserys prieš jį susodintos.
Mano senelė Anelija nuotraukoje šypsosi lyg stebuklingą geležėlę radusi.
Stasytė taip pat turėjo būti patenkinta: užkeltos ant viršugalvio kaselės gerai matomos.
Nuklydau, kažkur vėl būsiu nuklydusi. Niekur nuo savęs nepabėgsiu, nors ir labai norėčiau. Atrodo, bendrauji su žmogum ir jau esi visai kitur.
Bet ar kitur?
Nes iš tiesų Pranutė ta pati: ir balso tembras, veido mimika, gestai.
Nors nebe ta.
Susiraukšlėjęs seno žmogaus veidas ir jaunos kojos.
Taigi kad jaunos kojos.
Gal atvirkščiai: pasenusios kojos, jaunas veidas?
Anelija?
Tai ji, tai ji, ją tokią ir mačiau sapnuodama.
Kokia ji buvo iš tiesų?
Pranutė pasakoja, aš tylutėliai praveriu Vareikių sodybos vartelius, žengiu į kambarį plūktine asla ir įsitaisau lovoje prie lango.
Vėjais ir saule, visokiomis lauko žolytėmis kvepiantis patalas.
Pro pravirą langą girdėti nesiliaujantis žiogų čirpesys.
Mėnesienos šviesoje karūnuotos šventųjų galvos ant sienos, man nepažįstamų vyrų ir moterų padidintos fotografijos.
Įvairiausi malonūs kvapai, sklindantys nuo duonkepėje kepamo pyrago.
Šypsausi.
Šypsosi Pranutė, kai iš paskos ją sekioju kiemo takais ir takiukais iš vieno tvarto į kitą.
Man viskas kelia nuostabą ir susidomėjimą: vištos, kiaulės, žalmargė karvutė, vienas į kitą nepanašūs ir tokie patrauklūs sutvėrimai.
Tapšnoju jiems per išsipūtusius šiltus šonus.
Kaip meiliai Pranutė pasitinka į trobą įėjusią laiškanešę.
Ilgai, labai ilgai skaito lauktą ir pagaliau sulauktą laišką iš paties Vilniaus.
Įsitaisiusi svetainėje už stalo, toliau nuo akių atitraukusi stamboku braižu primargintą popierių.
Stebiu jos krutinamas lūpas, klausausi garsiai ištariamų raidžių, skiemenų, žodžių.
Suprantu, kad jai tai nėra paprasta, bet nesisiūlyk užvaduoti, jai labiausiai patinka pačiai skaityti laiškus.
Nors jų turinys beveik visada tas pats.
Duktė Genovaitė, gydytojaujanti Vilniuje, rašo, kad jie visi – ji pati, žentas, anūkas – sveiki, ko ir motinai su tėvu nuoširdžiai linki.
Per atostogas žada aplankyti tėvus.
Bet neaplanko.
Kartais dar priduria, kad lašinių paltį jau baigia į spirgučius ištirpinti.
Pagaliau laiškas perskaitytas.
Vareikienė jį, kaip brangiausią relikviją, rūpestingai sulanksto ir paguldo medinėje dėžutėje ant kitų – turiniu kaip vandens lašai panašių į kitus.
Susitikusi mano senelę Aneliją jau Panevėžyje, išsamiai papasakoja apie kiekvieną laišką, kada jį gavo, koks buvo dienos laikas, popietė ar pavakarys, giedra ar ūkanota, kai laiškanešė jį atnešė, – nupasakoja viską iš panagių.
Laiškai – jos didžiausios relikvijos ir brangenybės.
Ir mano senelė tokių turėjo.
O aš?
Nesu tikra, nors ką gali žinoti.
– Ar gražios mergos buvote? – klausiu Pranutės.
Ji tik nusišypso ir sako:
– Jaunos – tai ir gražios. Ir Ievutė buvo graži, nors ir viena akele...
– Kodėl viena?
– Raupai suėdė jai akelę...
Nutyla, lyg viską jau būtų pasakiusi.
Šį kartą neilgam.
Vėl girdžiu balsą:
– Už ką mano toks ilgas ilgas gyvenimas?
Paglostau jai abi rankas, bejėgiškai suguldytas ant apkloto.
– Gal man ir už savo seseris reikia gyventi, jos tokios jaunos mirė…
– Papasakokit apie jas.
– Onytė Leningrade mirė. Stasytė nuvyko jos laidoti. Nugriuvo iš išgąsčio, kai pamatė kapo duobę pilną vandens. Maldavo ant kelių atsiklaupusi, kad nekištų sesers į šaltą vandenį… Atšovė jai: gerai bus ir taip!
– Ar tėvus dar prisimenate?
– O kaipgi! Pušaloto kapinėse ilsisi jų kauleliai.
Seserys Mortytė ir Ievutė – ten pat.
Mama jaunesnė mirė, tėtis – vyresnis.
Jei ne brolelio Antano vestuvės, gal ir nebūtų mama susirgusi. Tėvai iš paskutinių stengėsi vieninteliam sūnui surengti šaunias vestuves. Nes seserys – septynios.
Kraujas pasipylė mamai iš nosies, pervargo nuo ruošos.
Upeliais kraujas teka, o gydytojas toli, negreitai prisišauksi.
Atvežėm felčerį iš Pumpėnų, kad kraują sulaikytų.
Jokių vaistų neišrašė, nors ir sulaikė kraują.
Tai ratais kratėm Joniškėlin, liepė ligoninėj palikti…
– O jūs?
– Galvojome, mūsų daug, kaip be jos išgyvensime?
Parkratėme ją atgal į namus.
Suėmė mane už riešo, prašė, kad pasislinkčiau – kiek įmanoma – arčiau.
– Velykoms pritaisėme mėsos su krienu. Mama pakilo iš lovos, ėmė tą mėsą su krienu doroti. Tai krienas kaltas, kad ji numirė!
Jeigu turėčiau tą protą kaip šiandien, jai sakyčiau: „Nevalgyk, mamunyt, krienas stiprus!“
Esame arti viena kitos, arčiau nebeįmanoma.
Šį kartą Pranutės veidas man primena peržiemojusį podėlyje obuolį.
– O tėtis Juozapas kaip mirė?
– Jis dirbo tokias varžas žuvims gaudyti.
Ar kas jam ten nukrito, pasilenkė ir nebegali atsisėsti ant kėdės.
Girdim, šaukia: „Ieva, pakelk!“
Paguldėm jį ant lovos, o jis ir užgeso.
– Apie mirtį šnekamės... O meilė? Ar labai savo Joną mylėjote, kai ryžotės už jo tekėti?
– Nagi šiaip sau. buvo toks apypiktis. Į Palėvenės dvarą už jo ištekėjau. Nors... gerai sutarėm. Vis sapnuoju ir sapnuoju savo Joną... Kiekvieną naktį jį sapnuoju...
– Kaip jį sapnuojat?
– Ateina jis pas mane ir išeina. Labai greitai išeina. Aš palieku namie, o jis išeina.
– Nepabučiuoja?
– Ne, – juokiasi. – Kiekvieną naktį ateina ir vėl išeina.
– Nesako nieko?
– Ką jis man sakys? Jis dirba laukuose, aš valgyt verdu.
O šiąnakt kažkuris tų gaidžių užgiedojo – ar pilkas, ar rudasparnis.
Tris kartus sugiedojo.
Kad gražiu balsu!
Ir suplasteno sparnais.
Maniau, kad man jau galas, bet atsibudau.
O Jonas mirė.
Paduodu jai dvi nuotraukas. Vienoje ji gal dvidešimties, kitoje – jau per devyniasdešimt persiritusi.
Pranė kelia prie lūpų pirmąją nuotrauką ir ima ją bučiuoti.
Bučiuoja savo ir draugės veidus.
Bučiuoja ne vieną sykį, meiliai tuos veidus apžiūrinėdama.
– Čia jauna Pranė, o čia jos draugė Micė, – sako. – Labai gero būdo latvaitė. Abi tarnavome pas latvį.
Pakelia prie akių antrą nuotrauką. Žiūri.
– O šioje nuotraukoje Pranutė jau bobulytė, – girdžiu ją sakant. – Dieve tu mano, Dieve, ar tai aš – ta jauna mergaitė?
– Ko šiandien labiausiai norit?
– Nebenoriu nieko, tik numirti. Laikas man…
– Jūs nemirsit, niekada nemirsit!
Pakylu eiti, tačiau Pranutė vis dar nenori paleisti mano delno.
Lyg melstų pasilikti su ja ilgiau.
Gal tai jos paskutinė pastanga įsikibti į savo „aš“?
Reikėtų pasilikti!
Bet negaliu.
Bijau!
Netrukus būsiu Niekas, kaip Odisėjas. Greitai būsiu visa žmonija – būsiu miręs.
Jorge Luis Borges
Bet ne dabar.
Dar ne dabar.
Kada nors – galbūt.
Bet ne dabar.
Dabar man reikia kieme žaisti su kačiukais.
Jie, minkšti ir geibūs, tokie nesavarankiški, nė per žingsnelį nesitraukia nuo savo motinos Rainės.
Gerai juos suprantu, jų vietoje ir aš taip elgčiausi, labiausiai patiktų niekada nepalikti motinos įsčių.
Imu juos vieną po kito ant rankų, kiekvienas vis kitoks, rodos, kitaip šnopuoja, kitaip viską jaučia ir supranta, tačiau kiekvienas ilgisi to paties: saugumo ir meilės.
Ir Rainė, rodos, pasitiki manimi, ji patenkinta, kad juos globoju, myliu, tad meiliai murkia ir glaustosi man apie kojas.
vaikai gatvėje mane pravardžiuoja kačių karaliene.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad viskas laikina?
Vasaros metas, bet kaimynų Lobeckių kiemas, rodos, vienu akimoju apsiklojo ką tik iškritusiu puriu sniegu.
Baltavo tolimiausi kiemo pakraščiai, o ir pats trobesys. Ne tiek jis pats, kiek stogas.
Balti karveliai! Sulėkę iš viso miesto, jie, ieškodami vietos kur nutūpti, leidosi ir leidosi didesniais ar mažesniais pulkais ir pulkeliais, užklodami kiekvieną tamsią kiemo pėdą baltais sparnais.
Džiaugiausi tomis permainomis, išpūtusi akis jomis gėrėjausi, nė nepajutau, kaip mūro siena atsiskyrė nuo lūšnos ir, sukeldama didžiausią triukšmą ir dulkių debesis, nuvirto ant žemės. O aš, kur aš tada buvau?
Jau gatvėje, gerai prisimenu, kad gatvėje, laiku suspėjau pasitraukti.
Štai ir Lobeckis!
jis iš lėto žingsniuoja kietai sumintu kiemo takiuku, lyg koks karalius žygiuotų per savo karalystę.
Jo plikė saulėj blizga, tarsi paauksuoti pačioj panosėj žvilga trumpai pakirpti žilstelėję ūsai.
Toks nedidukas, tvirtai suręstas žmogus.
O, tie karveliai! Jie nesitraukia nuo savojo globėjo nė per žingsnį, suka ratą po rato virš jo galvos, taikosi nutūpti ant pečių ar ištiesto delno, gal šitaip išreikšdami jam ištikimybę.
Tik man neramu, nes Rainės niekur nematyti.
Antai! Matau ją, užsiglaudusią už sandėliuko kampo Lobeckių kieme!
Lobeckis susirūpinęs, ant tako stovi ir dairosi po kiemą.
O Rainė, Rainė! Per kiemą tįsia savo auką, ne kažin kas iš jos belikę, į kiemo žolę kraujas srūva.
Dabar jau būtinai spruksiu, tarp trobos sienų pasislėpsiu, nes ir Lobeckis nebe tas, visai nebe tas žmogus.
Jis šaukia, rankom mostaguoja.
– Ištručysiu tas nuodvasas! Nusprogs gyvatės! – girdžiu jo piktą balsą.
Kur du karaliai viešpatauja, ten karas neišvengiamas, nes interesai nesutampa.
Ir ėmė mano katės pasiligoti.
Rainė pirma, kiek vėliau – geibūs katyčiai.
Kiekvieną glosčiau, mylavau, iš šaukšto pienu lakinau.
Tempiau iš rūbų spintos senelės sukneles, skaras, kiekvieną katinėlį prieš naktį apkamšydavau, kad tik neperšaltų, kad imtų sveikti.
Bet veltui mano triūsas.
Pasibaigia naktis, vėl liūdesys, vėl renkasi į kiemą vaikai, vėl už tvartuko naują duobę kasam.
Vėl neatstoju nuo senelio:
– Seneli, ką manai apie Lobeckį?
Jis trupinasi duoną į pasaldintą vandenį ir nieko man nesako.
Garsiau kartoju klausimą:
– Gal pasakysi, kas per žmogus Lobeckis?
– O ką tu nori apie jį žinoti?
– Ar blogas jis?
– Ar aš sakiau, kad blogas?
– Nunuodijo Rainę, kačiukus... Negeras jis!
– Pamiršk kačiukus! Išmesk iš galvos!
– Aš negaliu pamiršti! Tu supranti – n e g a l i u!
Senelis mekerienę šlamščia, neturi ką sakyti.
Slepiuosi spintoje po rūbais, ten kiek saugiau, tačiau vis vien…
Vis vien galvoj tas pats: kačiukai buvo, Lobeckio kieman leidosi balti karveliai, vienam jų nepasisekė, jam Rainė gerklę perkando, dabar ir Rainės nebėra, net Stalino aikštėj neliko, skulptūrą naktį kažkur išgabeno, dabar aš spintoj pasislėpusi po rūbais, bet neilgai tūnosiu, reikės iškišti nosį gatvėn ir ką tuomet toje gatvėje išvysiu?
Kad tik ilgiau čia niekas nesikeistų!
Kaip nesikeičia krunė. Daug metų žaliuoja galudaržėj nelaistoma ir neprižiūrima ir niekam neužkliūva, atrodo, jai lemtis paskyrė šią vietą, mums belieka taikstytis su šiuo faktu.
O man gerai! Tai kas, kad krunė – šiurkščialapis krūmas, niekad nesikeičia, visada toks pat, iš pažiūros neišvaizdus, bet man svarbiau, kad, atsistojusi šalia, jaučiuosi daug saugesnė, ke~liais nueičiau, kad krunė dar ilgai ilgai šioje vietoje žaliuotų.
Atmintis siuva pirmyn atgal po skirtingus, tolimoj praeity pasilikusius dešimtmečius – ką dar tikiuosi juose surasti, ko nežinau, bet turėjau žinoti ir prisiminti?
O vieną dieną viskas buvo jau kitaip.
Iš lėto žingsniavome labiausiai žmonių pamėgta centrine Respublikos gatve.
Senelė Anelija nedidukė, iki peties savo vyrui Kazimierui, tačiau neapsakomai žvitri.
Žingsnis, kitas – pralenkė jį jau, lėtai pėdinantį šaligatviu.
Atsitokėjusi lūkuriuoja, tarp žmonių bando pamatyti, net pasistiebia ant galupirščių, o jos mieliausiasis skradžiai žemę prasmegęs.
Visada taip! Slenka vos keldamas kojas, čiūžt čiūžt batų padais braukia šaligatvį, stamboka nosis į priekį atkišta, po ja juoduoja ūsų šepetėlis.
Ne tas žmogus, kad risčiom lėktų, pravira burna gaudydamas orą, bijodamas kažkur pavėluoti.
Taip jis tikriausiai galvoja ir gal norėtų, kad ir žmona jo mintims pritartų, tačiau jinai iš paskutinių stengiasi viršų paimti, nors į gyvenimo galą savo antrąją pusę perauklėti.
Na, stenkis stenkis, jeigu tau patinka, sako jo žvilgsnis, kuriuo jis meiliai nužvelgia savo pačią, galų gale ją prisiveja, juk ir stebuklų žemėj pasitaiko, tiktai manęs, mieloji, tau nepavyks pakeisti, koks užgimiau, toksai numirsiu.
– Vis atbulas ir atbulas, – girdžiu senelę sakant. – Gal tau vis tiek, kaip mes gyvename?
– Argi sakau, kad man vis tiek?
– Tai ko tyli dabar?
– Ką nauja tau bepasakysiu?
– Tylomis gulasi, tylomis keliasi, tylomis mekerienę šlamščia...
– Ar visada tylomis? – senelis Kazimieras šypsosi ir merkia žmonai akį. Tokio dar niekada aš jo nemačiau, todėl man įdomu, nesuprantu, kas dedasi.
– Motin, ar visada tylomis?
– Blevyzgos tau galvoj. Pasenai, o niekus paistai. Vaiko pasigėdytum...
Man gal desėtkas, o gal ir dvylika metų, jau pradedu kai ką suprasti, vis tiek galvoj nesutelpa, kad jie... Negali būti!
Senelio akyse ugnelės:
– Tai gal nepasenau dar, motin, ką tu apie tai manai?
– Kada su tavimi rimtai pasikalbėsi?
– Rimtai? Ar galima rimčiau negu dabar? Verčiau meilesnė man būtum...
Nesusilaikiusi ir senelė šyptelėjo iš gaidiško senelio pasipūtimo, aš pasileidau kvatoti.
Ir pasidarė taip gera, kaip dar niekada anksčiau nebuvo: mūsų delsus krutėjimas Respublikos gatve į miesto centrą, senelių pasižodžiavimas, erdvus dangaus skliautas viršum galvų, mano atspindys vitrinų languose, neblėstantis tikėjimas, kad visados taip bus, kaip yra šiandien, taip bus rytoj ir poryt ir dar daugybę metų: aš visada būsiu rudaplaukė šlakuotu veidu mergaitė, mano seneliai žingsniuos Respublikos gatve, senelė pralenks vyrą, iš lėto pėdinantį šaligatviu...
Tiktai vėliau.
vėliau senelis lengvai spustelėjo savo žmonos petį ir kiek sujaudintu balsu ištarė: Džiaukis, kol esi greita, ateis metas – nebepalėksi... kodėl įsimušė man į galvą toji frazė?
Prašiau senelės, kad lovoje vienos nebepaliktų, kad gultųsi kartu su manimi.
Tik atsigulusi su ja po viena antklode ir stipriai prisispaudusi prie šiltos jos nugaros, apsivijusi ją rankomis ir kojomis, bent kiek apsiramindavau.
Migdydavausi galvodama apie tai, kad dar ilgai, labai ilgai viskas bus gerai.
Dešimt metų mažiausiai – mūsų tarpusavio santykiai neturėtų keistis.
Dešimtmetis – visai dar jaunai mergaitei, kokia tada buvau, atrodė labai daug, gali sakyti, amžinybė, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Gal jau tada intuityviai nujaučiau, jog ateis metas, kai liksiu visam pasaulyje viena kaip pirštas ir nebeturėsiu prie ko prisiglausti.
Tai ir gulėdavau stipriai prisispaudusi prie šiltos senelės nugaros.
O naktį...
Ypač kai gulėdavau viena lovoje.
Atsisėsdavau ir imdavau kumšteliais tvatinti niekam tikusią savo makaulę, kad ji nieko nesupranta...
Nustodavau tiktai tada, kai įskausdavo kumšteliai ir iki ašarų gaila pačiai savęs pasidarydavo.
Tuomet guldydavau plaukais apsklidusią galvą ant sunertų rankų, bandydavau ramintis: ko šėlsti, durnele, ko dabar graudiniesi?
Atsidususi iš širdies gelmių, būdavo, siekiu žemėn nuslinkusios antklodės, užsitraukiu ją ligi smakro, pradedu migdytis.
O žilas žilas senelis baltojo žirnio rūbais nuo snieginos kalno viršūnės man pranašavo: gyvensi ilgai, būsi laiminga, ruoškis būti tokia...
Utenos gatvelė! Ji ir šiandien tebėra pačioje geležinkelio stoties pašonėje prisiglaudusi, tačiau nebe ta, seniai nebe ta.
Kai prisimenu ją, pirmiausia išvystu baltais, krakmolu pastandintais kvartukėliais iki pusės uždangstytus medinių trobesių langus, pelargonijomis apstatinėtas palanges.
Vėlyvo rudens ar ankstyvo pavasario metą ši gatvelikė atrodydavo ypač varganai – murzinai pilka, aptekusi sunkiai išbrendamais vandens klanais.
Drėgna, šalta. Rankos sugrubusios, kojos sušalusios į ledą.
Nesitikėk sulaukti šilumos, jei vėjas nuo namo kertės nuplėšė smalingo tolio gabalą, o pro įmirkusių sienojų plyšius į vidų smelkiasi dargana.
Tuomet ir po apklotu nelengva apšilti.
Visų blogiausia – gaižūs kvapai. Sudvisusios mėsos, prarūgusio alaus ir dar kitokia žodžiais sunkiai nusakoma smarvė dažną dieną kiaurai persmelkdavo šį nedidelį Rytų Aukštaitijos miestą.
Tą smarvę kėlė Maisto fabrikas, nemenką žemės plotą prie geležinkelio užkėtojęs, o ir Kalnapilis ne kur kitur sau vietą rado, vaizdžiausioj miesto vietoj įsitaisė, šalia Nevėžio upės, jai iki dabar subinę visom prasmėm rodo.
bandai senelių virtuvėlėj gelbėtis, bet ji nedidelė – tarsi kišenė – iš pat ankstyvo rytmečio ant ringės ketaus juodas katilas pastatytas, jame jau verda kiaulei ėdalas, aš nežinau, iš ko jis sutaisytas, gal iš žarnokų, spėjusių pradvisti, ar iš kitokio mėšlo, jis virdamas garsiai kliuksi, garai kyla į viršų, lubas apniaukia, kertėj stovi spintelė, nusidėvėjusia klijuote apdengta, prie jos dvi taburetės pastatytos, seniai išklibo jų kojos, tačiau senelis užimtas kita veikla, jam nėra laiko pataisyti.
Belėkdamas nuo vilko, pataikai ant meškos.
Paklausite, o tavo kambarėlis?
Jis čia pat, už sienos, bet ar ją siena pavadintum?
Plonutės lentos, pro jų tarpus sklinda ir kvapai, ir garsai.
Kaip jau sakiau, senelis užimtas kita veikla, tačiau ne valdiška tarnyba.
Jis nepriklausomas ir nenori būti valdomas, todėl ir onaravas.
Jis nesiduoda sprandu jodinėjamas.
Žingsniuoja sau į užmiestį.
O, jūsų manymu, ko?
Veršio suderėti.
Ne vieną ir ne porą kilometrų, kartais – keliolika.
Ir tai ne viskas.
Dar reikia veršį parsivaryti.
Paskersti jį ir mėsą išnešioti.
Tegu ne visą, jau esama ir pastovių klienčių, tačiau dauguma jų vis keičiasi ir keičiasi.
Jos visos lygios, bet esama ir lygesnių.
Sakykim, dailiaveidžių.
Senelis toms nelieka abejingas, nusiderėti joms lengviausia, tuomet ir uždarbis senelio piniginėj susitraukia – tarsi Šagrenės oda.
O tuščias pilvas maršus groja, nežada nurimti, spintelėj – tuščia, lyg iššluota.
Nors ir nevisiška tiesa.
Veršelio uodegą ar kokį kaulą su mėsos liekanom dažnai galėtum susirasti.
Tie kaulai senelės dosniai druska nubarstyti, bet ir druska jiems menkas prietelius.
Jei pats karštymetis, diena kita – ir dvokas.
O šaldytuvan ko neguldo?
Iš kur jį trauksi, visam mieste jis negirdėtas daiktas.
O musės zvimbia lyg užkeiktos!
Lipnias juostas iškarstėm palubėj, tik nugalabijom nedaug, nors ir tirštai aplipo juostas, tuojau naujų priviso, nes musės – vislūs padarai.
Prakeiktas musių įkyrumas, pravėrei burną kiek plačiau, jau ir turi, akiplėšos net ir spintelėn lenda.
Veršelio uodega ir kaulai pagalbos šaukiasi, kaip nesišauksi, jei pradėjai švinkti.
Bet žmogui galva duota, tad šerį pastatei ir išeitį sumojai.
Senelė verda kopūstienę!
Ant uodegos ir kaulų dosniai šliūkšteli vandens.
senelė nuo puodo nesitraukia nė per žingsnį, putas samčiu nugraibso, gerai įrūgusių kopūstų krauna ir toliau virina.
Ne viralas, o pasaka burnoj ir skrandy, kai, užgulę stalą, srebiam iš bendro bliūdo aliumininiais šaukštais.
Du puodai, stovintys greta, vienas kitam nemaišo, kai verda kopūstienė, skirtingi, bet dorai atlieka savo darbą, tai kas man negerai, kas nepatinka?
Senelei skundžiuosi, kad jau nebegaliu, tuo kiaulės viralu pradviso oras, daiktai ir rūbai, ir kopūstienė nebe taip gardi...
Senelė šypsosi, ji šypsosi, lyg stebuklingą geležėlę radusi.
Po kurio laiko sako:
– Kiaulės mėsa nedvokia...
– Tegu tą mėsą šunys, katės ištampo! Nė kąsnio nenurysiu! – jai iš paskutinių priešinuosi. – Mergaitės šalinasi, nebenori su manim draugauti...
– Ką čia paistai? Iš kur tas dvokas? Geriau parink šviežių arkliamėšlių nuo gatvės.
Užverčiu knygą ir einu.
Argi galėčiau neiti?
Atsargiai – dar garuojančius – arkliamėšlius vieną po kito lopetėle kraunu į kibirą palaistydama juos graudžiomis ašaromis.
Guodžiuosi tuo, kad ir princesės...
Kad ir princesės kartais yra verčiamos dirbti panašius darbus, kol sulaukia savo princo išvaduotojo.
Aš būtinai Jo sulauksiu!
Tik reikia šį bei tą pakeisti troboje. Ypač virtuvėje.
Parnešusi arkliamėšlių, virtuvėje prie sienos pristumtą staliuką užkloju ta pačia rūpestingai drėgnu skuduru nuvalyta klijuote.
Iš spintelės išsitraukiu tris lėkštes ir iš stalčiaus – tris aliumininius šaukštus, juos paguldau šalia lėkščių.
Bet... lova. Nepatinka ji man, iš lentgalių sukalta ir pastatyta prie pat lango į kiemą.
Spyruoklės per vidurį įdubusios.
Seneliai, atsigulę vienas šalia kito, bemat sukrenta įdubon, bet negirdėjau, kad dėl to skųstųsi.
O kai lietus… Geriau neprisiminti to lietaus! Tačiau nuo jo neišsisuksi, jis nuolat save primena, nes stogas kiauras lyg koks rėtis.
Galėtų būti padoresnis, bet ne. Ir krapina jis nuo lubų, tiesiog senelių lovon varva.
Tuoj patalynė ėmė drėgti, lietaus latakais sienos aptekėjo ir nudžiūvo, liko murzinos dėmės, jų nenušiūruosi, krumpliais nenugramdysi.
Vis tiek jaukiau dabar! Stiklinėj pamerkiu kelis nasturtų žiedus ir pastatau virtuvėj ant spintelės.
Kažko vis tiek pasigendu!
Aš visada Jo ilgėdavausi, kiek prisimenu, ilgėjausi Jo nuo tada, kai buvau neką už stalą didesnė mergaičiukė, o gal, jau įsčiose ėmiau Jo ilgėtis?
Jis neskubėjo su manimi susitikti.
Gal kantriai laukė, kol aš, mergaitė, virsiu mergina?
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)