Briedis_Leons Leonas Briedis (g. 1949 m. gruodžio 12 d.) debiutavo poezijos rinkiniu 1974-aisiais. Jau tada Knutas Skujeniekas jauną literatą įrašė į pirmąjį latvių poetų trejetą, kuriems būsią lemta kurti latvių poezijos ateitį. Per beveik keturis kūrybinio darbo dešimtmečius šis latvių poetas išleido tris dešimtis poezijos, prozos, esė, vertimų knygų.
Tai poetas maksimalistas; savo meistriškumą tobulina versdamas F. Petrarcą, F. T. Marinetti'į, F. G. Lorcą, P. Valéry, H. L. Bergsoną, F. Pessoa'ą, T. S. Eliotą, W. B. Yaetsą, W. Soyinką ir kitus didelio talento kūrėjus.
Pelnė dešimtis literatūrinių apdovanojimų, daugiausia tarptautinių, už vertimus. Redaguoja žurnalą „Kentaurs“.
poezija: tai tyla Keliai
poezija: tai tyla Keliai kuriais ji
veda mus kol dingsta intymi šneka Ne
svarbu ar tokia kalba gyva ar tokią
sukurti reikia tačiau tikrovė slypinti joje
mus verčia išsižadėti ją ištarti
nes gali ji atskleisti mūsų esmę O
esmės mūsiškės iš
raiška tikroji yra tyla ne
priklausanti nė vienam
Sūnus palaidūnas
pagaliau esu išduotas
ir tai pajaust galiu
iš angelų slidžių
vasnojimų negirdimų
dusliai ataidinčių į mano sielą
kaip aš,
Sniegas,
galėjau žiemą šią
taip ilgai neveikti nieko?
o gal aš pats save buvau pamiršęs
vast
angelai pračiuožia
ir Dievas
ten, aukštai,
pabudintas iš miego
kosti
pykdamas ant manęs
Sniego:
Žiemos (ir jo paties)
sūnaus palaidūno
barbarai
visi žmonės šiam pasauly broliai
tik barbarai čia svetimi
jie siaubia mūsų romas jie žudo mūsų mintis
jie išprievartauja mūsų jausmus
jie valgo mūsų duoną
jie geria mūsų vyną
jie glemžia mūsų kasdienybės druską
ir nepastebimai
aplinkui tiek daug jų atsiranda
tarsi jie jau būtų broliai šiam pasauly
kuriame mes,
žmonės,
negalime valgyti jų duonos
gerti jų vyno
ir glemžti jų kasdienybės druskos
gal todėl mes tokie nepakantūs
dabar siaubiam jų romas žudom jų mintis
ir prievartaujam jų jausmus
Bangų dykumoje
mes esame bangos
dykumoje
mirusios jūros atmintis
plūstam ir plūstam
į vis tolstantį krantą
nenujausdamos
jog esame mirusios
anksčiau už jūrą
toje mirty
pirmesnėj už mūsų užgimimą
laivas dykumoje
karščio nualsintais stiebais
smėlio išėsdintais bortais
laivas dykumoje
„kadaise čia jūra buvo“
jo sutrūnijusioj sieloj bando šnabždėti
nesančios Atlantidos vėjas
„ačiū“
nebyliai dėkoja laivo siela
„visą gyvenimą vien tik apie oazę svajojau
gal todėl toks nelaimingas dabar jaučiuosi
į ją atplaukęs“
Dantyse su rugiagėle Dievas
Dantyse su rugiagėle Dievas
dykuma keliauja: ir ne vienas
nevalios išreikšt žodžiu pavieniu
to ką žino vien tik skaičius Vienas
Už ausies su ramunėle Dievas
kaip valstietis sėja rugelius
negalvodamas kad juos vieną dieną
kirs tas nedalusis skaičius Du
Saujoj su baltagalve Dievas
į namus labai pavargęs grįš
žino kad šypsodamasis priešais
pasitiks jį skaičius Trys
Ant Didžiosios Upės kranto
Stovime ant Didžiosios Upės begalinės tėkmės kranto
Teka vanduo teka laikas ir mes pasenstam
Sensta rankos sensta akys ir širdis tačiau
mes net nepajaučiam
Bangos gena bangą
Šešėliai vis ilgyn ilgyn
Sensta vanduo sensta laikas ir pasaulis
Debesys dulkėmis virsta dulkės
akmenimis tačiau mes net nepajaučiam
Diena seka dieną
Naktys vis ilgyn ilgyn
Sensta kūnas sensta kraujas siela
tačiau mes net nepajaučiam
Gyvenimas seka gyvenimą
Amžinybė vis ilgyn ilgyn
Sensta tyla sensta horizontas ir begalybė
Žvaigždėta visata dulkėmis virsta
dulkės dangaus švytuliais
tačiau mes net nepajaučiam
Mes tie kurie kartą neatgailaudami ir nesutrikę
stovėjome ant Didžiosios Upės kranto
patys nejučia tapom Didžiąja Upe ant kurios
begalinės tėkmės kranto vis dar kažkas
stovi ir nepajaučia
Nihil novi
viskas teka:
ir upė
ir Herakleitas
bet niekas nesikeičia
po saule:
nihil novi
rankraščiai sudega
kad po amžių penkių
tarsi Feniksas
atgimtų iš pelenų
ir miršta ne Dievas
o tik jo mirtis
Psalmė
tamsa klykia manyje
Viešpatie,
tamsa
galbūt todėl aplinkui viskas
taip ūmai nušvito
ir aš gerai galiu matyti
kiek mano kelio nukeliauta
jei jau sugrįžau
beveik nepasiruošęs skausmui
koks užgulė išėjus
kokia prasmė tuomet man buvo iškeliauti,
Viešpatie?
viena iš daugelio:
nesuskaičiuojamų it smiltys
o jų priskaičiavau užtektinai
kol pamiršau visus jūsų žodžius
(nors nebuvo nė vieno žodžio
kuriame nebūčiau į valias numiręs)
atsiklaupiau
priešais tą didelį ir neužkopiamą kalną
kurį nešioju savyje,
Viešpatie
aš
kurs esu niekas
ir nieko nereiškiu
ir kuriame dabar
visiems laikams
klykia tik tamsa,
Viešpatie
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)