Birutė Jonuškaitė. Baltų užtrauktukų tango. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 286 p.
Birutė Jonuškaitė parašė šiuolaikišką publicistinį emigracinės tematikos romaną, pasakojantį apie Lietuvos moteris spindinčių šypsenų („baltų užtrauktukų“) šalyje, Amerikoje. Tai – literatūrinė kelionė „tėvų ir brolių keliais“ (prisimenate Juozo Baltušio skandalingą knygą?), tik čia keliauja ne tėvai ir broliai, palikę namuose savo vargšes žmonas bei motinas (šią temą pradėjo dar Jonas Biliūnas ir Šatrijos Ragana), bet išlaisvėjusios, iniciatyvios ir gan ištvermingos moterys, palikusios Lietuvoje savo išglebusius vyrus. Jos išeina į pasaulį laimės ieškoti, o iš tikrųjų – parduoti savo gyvenimo laiką.
Amerikos pasaulis romane parodomas per kelių veikėjų likimus. Jų istorijos (visos turinčios realius pagrindus) supinamos į beletrizuotą pasakojimą, kur fakto tiesos transformuojamos estetiškai, stiprinant metaforos vaidmenį ir kuriant ryškias etines bei kultūrines opozicijas, įtraukiant į pasakojimą ir mito bei archetipo struktūras.
Pagrindinė romano veikėja yra Laima – šiuolaikiška išsilavinusi moteris, įgijusi imunologės specialybę, pasižyminti mokslinėmis kompetencijomis (todėl kviečiama skaityti paskaitas Pitsburge), tačiau jos gyvenime mažai džiaugsmo. Tai tiesiog „pilka pelė iš Vilniaus onkologijos instituto laboratorijos“ (p. 190). Laimos patirtis laimės šalyje kontrapunktu papildo taip pat realūs Marijos laiškai, kitų moterų išgyvenimai. Autorė emigracinę temą lipdo iš apibendrintų moteriškųjų patirčių, ieškodama bendro egzistencinio vardiklio, vaizduojamąjį pasaulį sukonkretindama ir savo kelionių į JAV ir Kanadą prisiminimais. Romanas yra polifoniškas, daugiabalsis, o jį uždaro, patvirtina, sankcionuoja dokumentuota knygos dalis – realių emigrantų pokalbiai ir prisiminimai (poetė Liūnė Sutema, redaktorės Danutė Bindokienė ir Ligija Tautkuvienė, kunigas Jaunius Kelpšas, inžinierius Sigitas Mondeika, Alė Santvarienė). Beje, ir pačios Laimos likimo liniją, kurią iš pradžių visgi skaitome kaip meninę fikciją, pasakojimo pabaigoje gan dramatiškai užbaigia faktinės tiesos – iškarpos iš spaudos. Knyga yra lyg koks realybės šou, kurio veikėjai stengiasi sunkiomis sąlygomis susikurti savo žmogiškus vaidmenis, apsaugoti asmens vertę...
Amerika šiandien yra komercinės visagalybės šmėkla, klaidžiojanti po Europą. Gilioji knygos tema – globalinio kapitalizmo pasaulyje nykstantis, išsisklaidantis Lietuvos šešėlis, išreiškiamas moterų likimais. Tradiciškai moteris yra kultūrą stabilizuojantis, jos etninį savitumą saugantis veiksnys, bet šiandien Lietuva išsivaikšto po pasaulį kaip tik daugiau per moteris, kurioms tėvynėje tarsi nebėra vietos. Iškeliaudamos į pasaulį parnešti pinigų (ko gi daugiau ten belstis?), su savimi jos pasiima kultūrinę atmintį, etninį pasaulėvaizdį, senojo kaimo patirtis – kaip paskutinę tapatybės atramą. Tačiau tas etninis savitumas, ta lietuvybė kosmopolitinio kapitalo pasaulyje darosi labai efemeriška, ją palaiko vien subjektyvi emigranto vaizduotė. Sakytume, kuo žmogui svetur blogiau, tuo jis lietuviškesnis. Lietuviškumas anapus etninės Lietuvos ribų yra tik subjektyvaus jausmingumo fenomenologija, savotiški dvasios akiniai, apsaugantys laimės ieškotojo sielą nuo ryškaus komercinio pasaulio spindesio.
Šio spindesio apakintas žmogus Lietuvą ima suvokti kaip buvusį, gęstantį laiką. Nes laikas yra pinigai, o Lietuva jų neturi. Bet juk pinigai išauga iš žmogiškųjų resursų, pinigo vertę sudaro jam suvartotas žmogaus egzistencinis laikas. Kapitalistinė sistema suvartoja žmogiškąsias žaliavas, todėl jai reikia nuolatinio resursų papildymo, šviežio kraujo ir gyvos dvasios – iš čia visos tos manipuliacijos „žaliomis kortomis“ bei panašiomis gudrybėmis, pridengtomis kilniomis deklaracijomis. Kažkada Amerikoje žmonių valios niekas nepaisydavo – gabendavo juos laivų triumuose į plantacijas, ir tiek.
Todėl šiuolaikiniame kapitalistiniame pasaulyje matome išglebusį, nualintą žmogų ir stiprią pinigo jėgą. Žmogus čia gyvybingas tik tiek, kiek prisijungia prie pinigo gamybos, kiek parduoda savo gyvenimą viską suvartojančio kapitalizmo rinkoje. Tai lyg naujasis pinigo vergų pasaulis, o Amerika tradiciškai ir yra vergvaldystės kraštas – juk čia turto pamatus padėjo senieji prievartiniai ir naujieji savanoriški vergai. Šiandieninio vergo vardas – nelegalas. Nelegalūs žmonės – tai skamba toli gražu neišdidžiai, bet ir jie patys yra neišdidūs, jiems tinka viskas – bet koks darbas. Anot vienos romano veikėjos, tai „naujieji vergai. Baltieji vergai, su kuriais gali daryti, ką nori, be jokios baimės, kad tave apšauks rasistu“ (p. 124). Tokių žmonių šioje šalyje – aibės, jie yra kaip skruzdės.
Nykstant humanistiniams visuomenės pagrindams, palengva miršta žmogus, o marinti ir laidoti paskutiniųjų žemės žmonių į Ameriką skuba jau ir lietuvės moterys. Tai daryti jos yra įpratusios, kaip Vandos Juknaitės „Šermenų“ veikėjos, o tėvynėje tarsi jau nebėra ko laidoti, Lietuva ir taip jau lyg dausose gyvena, ji nebeturi gyvenimo jėgos. Be to, darbo nualintų Amerikos senukų marintojoms gerai moka.
Per visą šių dienų moteriškąją emigracijos literatūrą tarsi raudona linija eina skundas dėl menkų, neįdomių, silpnavalių Lietuvos vyrų (valingesni vyriškos giminės tautiečiai „aštriadančiai“ jau seniai yra iškurnėję į Vakarus ir ten gąsdina lepius kapitalistinės sistemos augintinius). Šiandien Lietuvoje moteris yra tarsi gajesnis, ištvermingesnis elementas, desperatiškai besistengiantis įsišaknyti naujoje vietoje, susikurti ten bent kokią buitį ir paleisti į pasaulį lietuviškos kilmės palikuonis, kurių etninio kraujo sąmonę tuoj pat užgesina to naujo, puikaus ir šaunaus pasaulio realybė. Amerika ypatinga šalis tuo, kad į ją patenkama visiems laikams. Anot vieno knygos liudytojo S. Mondeikos: „Čia sklando toks posakis: iš Amerikos kaip ir iš kapinių: niekas negrįžta“ (p. 274).
Taigi imunologė iš Vilniaus Laima skaito medicinos pranešimus Pitsburge. Grįždama į Lietuvą, Čikagos oro uoste sutinka ypatingos dvasios vyrą, klajūną iš Šiaurės ispaną Karlosą, kurį romantiškai pavadina Kajaus vardu (tas klajūnas esąs kaip mūsų Paulius Normantas, tik „kur kas aukštesnis ir platesnių pečių“, p. 38). Moteris jį oro uoste nuseka visiškai instinktyviai, pirmiausia užvaldyta per uoslę: „Oro bangą sugavusios mano šnervės akimirksniu perprato: tai ne Oregonas, ne Rytai, ne cinamonas, ne smilkalai, tai Šiaurės žmogus – švari ledinė galva“ (p. 39). Spontaniška meilė, aistringa naktis su „ledo žmogumi“ (vienintelis „tikras vyras“ visame romane, jėgos, laisvės bei taurumo įsikūnijimas, opozicija visiems civilizacijos išglebėliams) ir Laima savo įsčiose į Lietuvą jau vežasi „gumulėlį“, naują gyvybę. Vilniuje gan paprastai atsikrato savo nykaus, neįdomaus vyro Romo. Visa ši gyvenimo permaina motyvuojama romantišku jausmo idealizavimu, tai tarsi H. K. Anderseno pasakos išsipildymas. Tikro vyro akivaizdoje moteris atgauna savo tapatybę, atskleidžia savo moteriškąją ir motiniškąją prigimtį. Šitą Kajų iš tolimos Šiaurės prišaukia veikėjos ilgesys, jis ateina kaip giliausios moteriškos svajonės išsipildymas.
O lietuviškasis vyras yra tarsi buities atributas ar prie kojų prikibęs lietuviškos dirvos molio gabalas. Jis nepakankamai vyriškas – net jo „pirštai kaip panelės“ (p. 53). Tačiau tokie romantiški apsisprendimai priverčia moterį atitrūkti nuo realybės ir pasilikti vaizduotės sferoje – ji toliau gyvena tarsi besitęsiančios meilės pasakoje. Karloso-Kajaus pasirodymas moters gyvenime buvo vienkartinis įvykis, kaip šventos dvasios apsireiškimas, todėl moteris savo meilę nukreipia į sūnų, pavadindama jį Kajaus vardu ir puoselėdama jį kaip viso savo gyvenimo svajonę. Nesunku suvokti, jog tokie sūnūs, išugdyti pagal meilužio psichologiją, vėliau sunkiai prisitaiko prie gyvenimo ir susilaukia visokių problemų.
Trečiasis Laimos vyras Ričardas, atrastas Amerikoje, italės ir lietuvio vaikas, yra lyg koks kultūrinis hibridas, tarsi sintetinis vyras. Jis geras, malonus, subtilus, jis mėgsta gamtą, bet ją mato per pozityvistinius, mokslinius akinius. Gamtos pažinimas tik praturtina intelektualinę jo vaizduotę, papildo informacinį žinyną. Nors ir geras, jis neturi realios laukinio vyro jėgos, todėl moteriai yra tartum koks vyriškumo pakaitalas.
Vyrų liekanos?.. Laimos sūnus Kajus yra kaip koks baltojo vilko palikuonis, jis nepritampa prie Amerikos tvarkos. Jį tarsi vilką Kanados pasienyje užspeičia dvi įmitusios juodaodės ir ginkluotos pareigūnės. Amerikos demokratija – tai praturtėjusių vergų valdžia, ji nekenčia nepažabotos jėgos. Šio žmogaus prigimtyje tartum slypi jo fatališkas likimas.
Gražiausia ir prasmingiausia knygoje moteriškoji linija, senelės ruošiamas gyvybės kelias. „Močiutė visus mano dovanotus akmenėlius atidžiai apžiūrėdavo, pačiupinėdavo ir padėdavo į savo mergautinę medinę, tulpikėm išraižytą dėžutę: „Kai numirsiu, nepamiršk jų man įdėti į karstą, kas žino, gal bus ilgas ir klaidus kelias į dangų – tai aš tau po akmenėlį numesiu, numesiu, kad paskui, kai tau prireiks keliauti, jau žinotum, kur eiti, ir ilgai neklaidžiotum...“ (p. 216).
Laimos likimas aprėpia tris pasaulius: etnografinę Lietuvą (senelių Vidugirio kaimas su jo tradicijomis bei papročiais), šiuolaikinę politinę Lietuvą, kur žmogus priverstas užsidaryti buities kasdienybėje bei įsikalinti šeimoje, ir didelių galimybių Ameriką, kur moteris atrišama nuo visokių patriarchalinių priklausomybių ir tarsi išlaisvėja, bet tik tam, kad dar stipriau būtų pririšta prie pinigo. Juk Amerikoje esi laisvas ir nepriklausomas tik turėdamas darbą. O darbas čia yra ne laisvas pasirinkimas pagal prigimties polinkius, čia privalai džiaugtis bet kokiu darbu. Darbas Amerikoje yra didelis atsitiktinumas – pirmiausia emigrantams. O ir patiems amerikiečiams jų gyvenimas yra tarsi fortūnos ratas: jis gali iškelti žmogų į aukštumas, bet tuoj pat ir blokšti jį žemyn.
Laimos istorija, kurią galima pavadinti kova už tapatybę, primena psichoanalitinę individo sąmonės struktūrą: jos racionalioji savimonė (ego) yra sustabdytas dabarties Lietuvos laikas; jos likimo superego – ją pasiglemžiantis Amerikos mokslo ir kultūros pasaulis, kuriame veikėja vis labiau pritampa prie statistinių vergų kategorijos; jos id yra iš laiko sutemų mistiškai šviečiantis senelės pasaulis – paskutinis ir giliausias savimonės prieglobstis. Senojo lietuviško kaimo dvasinė šviesa prieš ryškų Naujojo pasaulio blizgesį.
Laima stengiasi apglėbti, sujungti, sulieti tuos tris pasaulius, sukurti iš jų tarsi naują vientisą sąmonę, išsaugoti savimonei būtiną mito struktūrą. Nes sąmonė yra atmintis, kuri rekonstruoja žmogaus gyvenimo liniją kaip prasmingą mitą. Todėl kuo stipriau veikėja įsižiūri į egzotišką Naujojo pasaulio aplinką, tuo ryškiau jame ima šmėžuoti senelių veidai, įsiterpia visokie vaikystės kaimo vaizdiniai. Taip Portlende atgimsta Vidugirių kaimas ir jo žmonės – efemeriškas, šmėkliškas lietuviškosios atminties vaizdinys, kultūrinis veikėjos savasties šešėlis. „Išeinu į sodą. Džiaugsmingai vizgindamas uodegą mane pasitinka Tobis. Alyvmedžio pavėsy sėdi senelis ir skaito rytdienos The Washington Post, močiutė skina persimonus, vieną paduoda ir jam“ (p. 220). Vaizduotės Lietuva – tai jau suskilusios sąmonės požymis.
Tas šešėlis lydi tik Laimą, visi kiti jos patirtis suvokia kaip nekaltą fantaziją, kaip asmenybės žavesio elementą: net artimiausi žmonės jau negyvena kartu su Laima, jie yra svetimo, „kito kraujo“. Laimai artimiausias žmogus Ričardas toleruoja jos išmones, bet jose nedalyvauja, tarsi negyvena kartu.
Ypač Laima trokšta abu pasaulius sujungti laimės akimirkomis. Patyrusi šiek tiek žmogiškos šilumos (kai gauna Ričardo dovaną, du žiedus), ji pasijaučia tarsi namie: „Tai buvo laimingų žmonių Kalėdos. Ilgos, nesibaigiančios, nes palaima čia gimė daug anksčiau ir tą stebuklingą Kūčių naktį ji tik įgavo dar stipresnio virpėjimo, jos galios smelkėsi pro namų langus į tyloje snūduriuojantį sodą, į visus dar žaliuojančius ir jau šiek tiek apmirusius augalus, brido per Vandenyną į Švyturio gatvelę, kad šiltais kailinukais apglėbtų tėvo sukumpusius pečius, švelniai priglaustų sesę ir kartu su visu būriu išėjusiųjų aplankytų pusnynuose snaudžiantį Vidugirių kaimelį“ (p. 191).
Tačiau desperatiškos vaizduotės pastangos negali pakeisti žmogaus atminties, jo istorijos ir jo vertybių centro. Laimai viskas tikra yra tik Vidugiriuose – tai lyg jos gyvenimo atskaitos taškas. „Tikrosios Kalėdos buvo pas močiutę, Vidugiruose“ (p. 179); „Kalėdos Portlende buvo netikros, be sniego ir besmegenių, tarsi ne metų šventė, o tik dar vienas šviežias nuotykis keistoje šalyje“ (p. 189). Ši tikro ir netikro gyvenimo dichotomija yra esminis konstruktyvus romano principas, sutampantis su archajiškiausia archetipine savo ir svetimo opozicija. Bet niveliuojančių standartų šalyje toks gyvenimo komplikavimas yra per didelė prabanga, kaip ir bet kokie žmogiškieji sentimentai. Kalėdos skirtos dovanoms pirkti, o ne fantazijoms apie buvusį pasaulį, kurio čia neperkelsi ir kuris čia visai nereikalingas. Čia ne tik žmonės, bet ir jų namai turi būti vienodi, be jokių ten gėlynų ar žolynėlių.
Žmogaus tapatybės pagrindai pasislinkę. Moters adaptacija yra nuolatinė, nesibaigianti. Ji kaip tas Antano Škėmos „Baltos drobulės“ krūmas, persodintas į svetimą dirvą. Lyg prigyja, bet jau yra ne toks, jo lapeliai lipnūs. Pinigo pasaulis yra lipnus.
Iš tolo Lietuva – sapnų žemė. Bet Amerikoje sapnai yra privatus reikalas, arba tiesiog liga. Emigrantams tai šalis be svajonių, be sapnų. Kažką sapnuoji? Nori pasipasakoti? „Kartą mėginau. Jis pasiūlė, kaip tikras amerikietis, nueiti pas psichoterapeutą arba išgerti migdomųjų“ (p. 208). Kaip A. Škėmos cheminis šovinėlis į smegenis, į svajonę, išsprendžiantis visas dvasios problemas...
Realistinis ir publicistinis romano substratas transformuojamas į meninį tekstą, vykdoma estetinė tikrovės transformacija. Kadangi toks romanas negali natūraliai išaugti kaip kūrybinės vaizduotės vaisius – jis privalo paklusti empirinei medžiagai – jame nėra poetinės naratyvinės linijos, pasakojimo raidos. Veikėjų gyvenimai yra tarsi atsitiktinumų virtinės, įvykiai sukrinta vienas po kito neįgaudami siužetinės energijos, ir kartais skaitymas darosi monotoniškas. Todėl autorė visą meninės vaizduotės jėgą nukreipia į metaforines vaizdų reikšmes, taip pat stiprina teksto lyrizmą bei emocingumą (neabejotinai moteriškas romanas). Kūrinio pradžioje tas lyriškumas ir kultūrinės opozicijos atrodo lyg „perspaustos“, moteriškosios jausenos sutirštintos, bet įsiskaičius tekstas lyg darosi subalansuotas, įtikimas, o poetinės metaforos iš dekoratyvinės puošmenos tampa išmintingais ir taikliais apibendrinimais, kuriais pamažu ryškinami dviejų kultūrinių kontinentų kontūrai: senoji Europa ir modernioji pramoninė Amerika, holistinė agrarinės kultūros dvasia ir technologinės sąmonės spindesys. Net ir egzotiška Amerikos augmenija atrodo nenatūralios, dekoratyvinės kilmės, o tos didingos sekvojos šioje žemėje ir išaugo tik tam, kad įkvėptų žmogaus vaizduotę dangoraižiams.
Poetiškas jausmų ir aplinkos vaizdavimas supinamas su medicinine fiziologine kalba, taip vykdoma literatūrinio mito ir tikroviškos istorijos sintezė. Medicininius terminus papildo daugybė augalų, medžių, gėlių pavadinimų: abiejų kontinentų flora (gyvybingumo idėja) sudaro kūrinio prasminį pagrindą ir idėjinę atramą. Tačiau tekste lietuviškuosius gamtos žodžius vis labiau išstumia keisti enciklopediniai Amerikos augalų pavadinimai, dėl kurių šis kraštas atrodo labai spalvingas, bet lyg sintetinis, butaforinis. Atrodo, kad kuklūs Lietuvos augalėliai čia niekada nesuvešės, niekada neprilygs ryškiems šaunaus Naujojo pasaulio augalams. Nes jie čia – nelegalai, jie neturi teisės augti...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)