Accessibility Tools

juozas_jasaitisjuozas_jasaitis       Pirma dalis

 

       Tas koncertas Dariui buvo per ilgas. Simfonijos jam visada atrodė pernelyg ištęstos ir todėl nuobodžios. Kompozitoriai bekraštėmis, vingiuotomis natų upėmis plukdo savo mintis ir išgyvenimus, o jam reikia tuos srautus gliaudyti ir aiškintis. Gal prieš šimtą metų, kai žmonės turėjo marias laiko, kai salėse sėdėjo dykinėtojai, jie galėjo valandų valandas klausytis tokių begalinių griežimų, bet dabar, kai visi turi laikrodžius ir skaičiuoja minutes, tokia simfonija yra brangi ir tuščia pramoga. Juk jis, inžinierius, yra pripratęs prie tikslaus, aiškaus žodžio, garso. Nesigins, ir jis mėgsta muziką, bet labiausiai gražią, linksmą dainą. O štai klausosi ilgos, nuobodžios simfonijos. Ir šioje salėje juk tokių dauguma.

       Jis atėjo čia kartu su Indre. Ji tos simfonijos klausėsi lyg pakerėta. Jau laukė jos tartum kokios šventės. Prieš kelias dienas parsinešė iš bibliotekos knygą apie kompozitorių. Šįvakar kirpykloje pasidarė šukuoseną, namie apsivilko šventinį drabužį. Atėjo prakilniai nusiteikusi. Dabar sekė orkestrą atsiskyrusi, užsimiršusi. Jis sykį bandė jai tylomis kažką pasakyti, bet buvo žvilgsniu subartas. Toliau nuobodžiavo vienas.

 

       Skambėjo paskutinė simfonijos dalis. Ošė, mainėsi aukštos, šviesios smuikų, pučiamųjų bangos, tarpais jas permušdavo galingi būgnai. Darius pagaliau liovėsi ieškoti tų garsų ryšio bei prasmės ir atsainiai leidosi nešamas jų srauto. Vis dėlto vertėjo ateiti į tas senųjų metų palydas. Sėdėjo čia sykiu su miesto ponija – partijos, valdžios vyrais, direktoriais ir kitokiais viršininkais. Brangūs bilietai atsijojo smulkmę. Susirinko pasipuošę, orūs, lyg primindami kitiems savo vertę, kurią didino ir tai, kad atėjo ne po vieną, o poromis, kartu su žmonomis ar vyrais.

       Ir jis džiaugėsi savo Indre. Pro dirigento petį vis žvelgė į orkestro altus ir kontrabosus, kad akies krašteliu matytų ją, taip atsidėjusią tai simfonijai. blyškus, tykus jos veidas blausiuose scenos atšvaituose dabar jam atrodė nuodėmingai gražus. Šiandien dėl jos ėjo į koncertą. Ji žinojo, kad šalia jo yra saugi ir gali ramiai, susitelkusi klausyti muzikos. Atėjusi viena, jaustųsi baikštesnė.

       Pagaliau dirigentas aukštai iškėlė ranką, orkestras galingai sugriaudė ir simfonija baigėsi. Po plojimų ir pasilankstymų pranešėja paskelbė pertrauką. Žmonės pakilo ir išsklido į kitas filharmonijos erdves. Darius nusivedė žmoną į kavinę, atnešė ant stalelio po taurę vyno.

       Indrė tebebuvo pilna koncerto įspūdžių ir užsisvajojusi tylomis ragavo gruziniškąjį Kindzmarauli. Darius nedrįso trukdyti jos banaliais žodžiais ir dairėsi po kavinę. Žmonės gražiais apdarais, šviesiais veidais atrodė šventiškai.

       Prie jų stalelio prisėdo kavos išgerti pusamžis vyras. Buvo gražaus pietietiško veido, vešliais kaštoniniais plaukais. Vilkėjo juodu kostiumu, baltais marškiniais, po kaklu ryšėjo pilką drugelį. Darius juto, kaip tas vyras pažadino Indrę. Buvo pakėlusi prie lūpų taurę, bet ūmai pastatė ją ant stalo, lyg gėdytųsi gerti. Galėjai spėti, kad ieško žodžių.

       – Ačiū už gražų koncertą, – pagaliau tarė.

       – Jums patiko? – lyg nustebęs atsiliepė vyras.

       – Grojote dieviškai, – gyrė Indrė.

       – Dėkui. Perduosiu jūsų žodžius orkestrui. Nedažnai tokių išgirstame.

       – Gal retai užsukate į kavinę, – lyg pasišaipė Darius.

       – Antra dalis skambėjo įspūdingai, – paskubėjo įsiterpti Indrė, lyg neišgirdusi Dariaus žodžių.

       – Stengėmės sugroti jos liūdesį.

       – Liūdna muzika man gražiausia.

       Darių nustebino šie žmonos žodžiai. Jam niekada taip nesakė.

       – Naujiesiems metams aš negročiau simfonijų, – pareiškė jis savo nuomonę.

       – Šiandien palydim ir senuosius savo gyvenimo metus. Ar turim tik džiaugtis, linksmintis? – paklausė jo vyras.

       – Aš ateinu į koncertą atsikvėpti. Rūpesčių man užtenka namie, darbe, gatvėje.

       – Visas žmogaus gyvenimas yra rūpestis.

       – Aš maniau, kad scenoje jums gyvenimas nerūpi. Jums viskas natomis parašyta.

       – Jei mes grotumėm tik natas, jūsų žmona mūsų negirtų. Mes grojame gyvenimą. Stengiamės jį groti.

       – Šį vakarą aš girdėjau ir savo gyvenimą, – netikėtai prisipažino Indrė.

       – O aš laukiau linksmesnės muzikos.

       Nuaidėjo skambutis, kviečiantis žmones grįžti į salę.

       – Na štai ir sulaukėt. Antroje dalyje grosim jums polkas ir valsus. Ačiū už malonų pokalbį, – vyras nusilenkė Indrei ir nuėjo.

       – Koks čia tipas? Tu jį pažįsti? – pastatęs ant stalelio tuščią taurę, paklausė Darius.

       – O tu nepažinai?

       – Pirmąkart mačiau.

       – Juk tai Pirmasis Smuikas. Tiek sykių klausėm.

       – Man jie visi vienodi.

       – Jie visi skirtingi.

       – Bet griežia vienodai.

       – Mums taip atrodo.

       Antra koncerto pusė iš tiesų buvo smagi. Skambėjo šviesios, žinomos melodijos, orkestras ėmė šėlioti, tai viena, tai kita grupė ūmai pakildavo nuo savo kėdžių ir griežė stačiomis, dirigentas, atsisukęs į klausytojus, šaipėsi iš tų išsišokėlių... Salė atsigavo, pradžiugo, vis garsiau plojo ir prašė dar pagroti. Ir Darius plojo, vis gręžiojosi į Indrę, kvietė ją linksmintis. Pamažu ir ji pragiedrėjo, ėmė glaustytis prie jo peties.

       Dabar jis dairėsi po orkestrą. Vis žvilgčiojo į tą Pirmąjį Smuiką. Prisiminė jo šnekas kavinėje. Atrodė keista: ten buvo, o gal dėjosi orus, išmintingas, bet paskui grojo taip linksmai, lyg juokais. Būtų įdomu iš arčiau jį pažinti. Pamatytų, kokie žmonės tie orkestrantai. Iki šiol laikė juos pilkais amato tarnais, stebėjosi tik mikliais jų pirštais, gebėjimu taip sutartinai griežti. Dabar matė scenoje ir žmonių būrį. Lyg didžiavosi, kad vienas yra kaip ir pažįstamas...

       Po koncerto juodu klaidžiojo po šventinį miestą – grožėjosi šviesų girliandomis, stoviniavo prie išgražintų krautuvių langų, aikštėje kelissyk apėjo išpuoštą naujametę eglę. Visur buvo pilna linksmų, lipšnių žmonių. Juodu prisirinko glėbius šviesaus ūpo ir paskui dalijosi juo susėdę prie Naujųjų metų stalo. Indrė žodžiais vis grįždavo į filharmoniją – tai į salę, tai į kavinę. Džiaugėsi pažintim su Pirmuoju Smuiku. Sakė Dariui: gal kitą kartą jis vėl prieis išgerti kavos...

 

       Kartais likimas, ilgai nelaukęs, išpildo mūsų norus.

       Naujųjų metų vakarą Darius ir Indrė išėjo į Svajonių parką pasivaikščioti. Dariui tas parkas jau buvo įgrisęs, o Indrė čia dar rasdavo ką nors nauja ir gražaus. Jai patiko ne tiek parko vardas, kiek jo vaizdai. Tai buvo ne kokia sena giria ar dvaro sodas, bet naujas miesto vaikas. Jo takai vingiavo pro jaunų liepų, ąžuolų guotus, ant iškilių dirbtinių kalvų augo tankūs pušynėliai. Parko vidury plytėjo erti aikštė, joje puikavosi skaistvario skulptūra: jauna moteris ant ištiestų rankų laikė vaiką ir šypsojosi.

       Vasarą parkas traukė žmones pavėsiais, spalvingais gėlių ežerais, dabar – žiemos šviesa. Visą dieną snigo ir parką apsėmė balta galybė. Aikštės, kalvos, medžiai tartum užmiršo savo prigimtines spalvas ir susitaikė su balta žiemos valia. Viskas švytėjo žilpinančia pradžios šviesa, lyg kvietė šventai pradėti ir leisti naujuosius metus. Žmonės pritilę vaikščiojo baltais takais ir galbūt svajojo gražiai gyventi.

       Indrė, įsikibusi Dariui į parankę, vis žvilgčiojo į jo veidą, lyg klausė, ar jam rūpi žiemos grožis, ar bent regi tuos pasakiškus medžių paveikslus, tas žvilgančias klonių marškas, geliantį sniego tyrumą... Žmonos sujudintas, jis dairėsi po parką ir iš tiesų matė daug grožybių, bet jam labiau patiko pati Indrė, jos nerimas, jaudulys ir ypač jos artumas, noras be žodžių išsakyti jam šviesius savo išgyvenimus. Dėl šių akimirkų jis ir eidavo su ja į tą atsibodusį Svajonių parką.

       Jiems priešais ant tako lyg kokia pamėklė išniro vyras.

       – Sveiki, muzikos draugai. Su Naujaisiais metais! – pasisveikino.

       Balsas pasirodė girdėtas, bet Darius vyriškio nepažino. Juodas paltas, pilka skrybėlė. Rankoje – smuiko dėklas.

       – Sveiki! Ir jums šiais metais šviesių natų, įdomių koncertų, nepiktų dirigentų, – suulbėjo Indrė.

       – Kviečiu ir jus į tuos palinkėtus koncertus.

       Ak, Pirmasis Smuikas. Vakar susipažino. Ar ne per dažnai susitinka? Tarė:

       – Jūs ir per šventę nesiskiriat su smuiku. Gal ketinat čia, parke, pagriežti?

       – Vertėtų, bet kol kas nepriimta. Žmonės palaikytų pamišėliu.

       – O mes klausytume jūsų, – gerinosi Indrė.

       – Na, jums aš galiu ir kokioj svetainėj pagroti. Arba nuo scenos. Eime šį vakarą į mūsų koncertą. Griežiame miesto muzikos žmonėms. Įvesiu jus be kvietimo.

       – Šį vakarą esame pakviesti į svečius, – pamelavo Darius.

       – Gaila.

       – Palydėsime jus per parką. Papasakokit, ką vakare grosit, – netikėtai tarė Indrė.

       – Koncertas panašus į vakarykštį. Pirmoje dalyje griešime Briteno Paprastąją simfoniją.

       – Žinau! Skaudi jos sarabanda.

       – Taip. Aistros paveikslas. O iš kur jūs taip suprantate muziką?

       – Privalau šiek tiek suprasti. Esu muzikos mokytoja.

       – Sekasi mokiniams, jei jų mokytojai Briteno kūryba – ne paslaptis.

       – Yra ir paslapčių.

       – Kas be paslapčių?

       – Moterys vaidina paslaptingas, – įsiterpė Darius.

       – Tuo jos mums ir įdomios.

       – Kol jas atspėjame.

       – Jos neatspėjamos.

       – Ar mes kalbame apie muziką, ar apie moteris? – sunerimo Indrė.

       – Vyrams moterys įdomesnės, – pareiškė Darius.

       – Bet muzika aiškesnė, – atsiliepė Pirmasis Smuikas.

       – Geriau grįžtam į muziką, – pakvietė Indrė. – Jūs pirmas mūsų pažįstamas griežikas. Mums įdomu, kaip jūs skaitot kūrinį, kaip repetuojat, kaip jaučiatės scenoje. Papasakokit.

       – Na, tai nuobodi pasaka. Bet jeigu jūs klausiat... – ir jis ėmė Indrei apsakinėti savo žingsnius per muzikos laukus.

       Darius klausėsi smuikininko žodžių ir bandė atspėti jo mįslę. Šnekėjo tik Indrei. Stengėsi jai patikti. Viena ranka spaudė prie krūtinės smuiko dėklą, antra kalbėdamas raikė orą. Tikras artistas. Vaidino kuklų, eilinį triūsių, bet orkestre juk buvo Pirmasis, ir tai jam sunkiai sekėsi nuslėpti.

       Pagaliau susigriebė ir liovėsi. Lyg prasikaltęs ėmė teisintis:

       – Ak, aš tiek daug šneku... Tai jūs kalta – mane sugundėt. Papasakokit ką nors apie save – kaip draugaujat su muzika. Gal grojat, dainuojat?

       – Likau muzikos mėgėja. Kartais namie paskambinu pianinu.

       – Jaučiu, kad troškot tapti profesionale.

       – Atspėjot. Bet kai mokiausi, neturėjau instrumento. O mokykloje profesionalu netapsi.

       – Esat jauna. Galit dar viską pasiekti.

       – Nemasinkit manęs. Man gana namų muzikos.

       – Jūs nepanaši į tykią pelytę. Tikriausiai ko nors ieškote, viliatės.

       – Ieškau gražios muzikos. Niekur nerandu Bokerinio menueto.

       – Atrodo, turiu. Paieškosiu, atnešiu.

       – O aš atsilygindama jums pagrosiu.

       – Jūsų vizitinė kortelė? – jis artistiškai atkišo ranką.

       – Deja, gyvenu be kortelės.

       – Tai nors susipažinkim. Linas, – ir padavė ranką Dariui.

       Jo delnas buvo minkštas ir vėsus. Darius pasakė savo vardą, Indrė – dar ir adresą.

       Išsiskyrė. Linas nuėjo į koncertą, Darius ir Indrė dar pasivaikštinėjo po parką. Buvo jau sutemę, sniego pasaulis pamėlo, balti liko tik tako vingiai, apšviesti vaiskių neoninių žibintų. Juodu tylomis lukšteno šio vakaro nuotykį. Darius ta nauja pažintim nesidžiaugė. Trijulėje jautėsi lyg svetimas, muzikams nelygus ir nereikalingas. Nežinojo kompozitorių, jų menuetų, nerado žodžių, kad įsiterptų į šneką. Kaip reiktų su tuo Linu bendrauti? Jaustųsi menkesnis. Indrė, žinoma, džiaugėsi – sutiko savo rato žmogų. Dabar vėl sės prie pianino. Buvo jį lyg užmiršusi. Vakarais skaitydavo knygą, abu žiūrėdavo teleką. Sykiu ilsėdavosi, dykinėdavo. Jam pakakdavo jos artumo, draugystės. Užtekdavo vien matyti, justi, kad yra šalia, kad yra jo žmogus.

       Gal jai to maža, gal ji nuobodžiauja? Kartais jį nustebindavo netikėtas jos kvietimas kur nors išskristi, ką nors pamatyti, su kuo nors susieiti. Dažniausiai jis neprieštaraudavo. Tada ji nudžiugdavo, atgydavo. Ir jam patikdavo tos šviesios valandos. Gal jam turėtų labiau rūpėti jos gyvenimas, jos nuotaikos?..

       – Kodėl tu šį vakarą atsisakei eiti į koncertą? – paklausė ji.

       – Pamaniau: kasdien gal per daug.

       – Bet šiandien – Naujieji metai!

       – Geriausi metai man – su tavim.

       – O muzika?

       – Tu mano muzika.

       – Aš, Dariau, ne muzika. Aš tik moteris.

       – Argi muzika daugiau už tave?

       – Daugiau. Muzikoje visas pasaulis, visas gyvenimas.

       – Na, gal gyvenimo atšvaitai, trupiniai.

       – Ji kaip gyvenimas begalinė, neaprėpiama.

       – Tu vis mėgsti paaukštinti, padidinti.

       – O tu – pamažinti, sumenkinti.

       – Gal todėl mudu taip sutariam?

       – Kažin...

       Darius pasiūlė užsukti į kavinę, sušilti, šventiškai užbaigti pirmą Naujųjų metų dieną. Ji bevelijo grįžti namo. Parėjusi atvožė pianiną ir ėmė skambinti Bethoveno pjesę Elizai. Tai buvo mėgstamiausias jos kūrinys, bet Darius seniai jį begirdėjo.

       Linas savo pažadą greitai išpildė: jau kitą vakarą atnešė Indrei Menueto natas. Indrė pakvietė prisėsti, sykiu išgerti kavos puodelį. Jis daug nesiraginęs sutiko. Indrė nuėjo į virtuvę, o Darius nusivedė svečią į svetainę. Linas apžvelgė ant sienų sukabintus paveikslus, paskui stabtelėjo prie knygų spintos. Darius teisinosi: jo tik viena – detektyvų lentyna, visos kitos – Indrės. Daugiausia romanai – Dostojevskio, Hemingvėjaus, Folknerio. Linas prisipažino neskaitęs Prusto „Svano pusėje“, gal Indrė jam paskolintų. Darius išėmė knygą iš spintos ir padavė svečiui.

       šeimininkė atnešė kavos, Darius pripylė po taurę armėniško. Valandą pasėdėjo, pasišnekėjo. Daugiausia apie muziką. Indrė teiravosi apie vakarykštį koncertą, paskui įsileido į kalbas apie orkestro gyvenimą. Linas pasakojo jai, retkarčiais atsigręždamas ir į Darių. Paprašė jos ką nors paskambinti, gal tą atneštąjį Menuetą, bet ji mandagiai atsisakė – na gal po kelių savaičių, kai išmoks.

       Darius prie šio stalo pasijuto lyg pašalietis. Jis tų muzikos vingrybių neišmanė ir jomis nesidomėjo. Dabar būtų verčiau paskaitęs laikraštį ar įsijungęs televizorių, bet sėdėjo svetainėje kaip mandagus šeimininkas. Nederėjo palikti žmonos su mažai pažįstamu svečiu. Pasirodytų jai abejingas. Domino ir ta jų bute išdygusi nauja persona. Atrodė, kad Linas taikosi į bičiulius. Ar iš tikrųjų yra toks rūpestingas, paslaugus, ar tik apsimeta? Juk tame savo orkestre turi draugų spiečių. Ko taip gretinasi prie jųdviejų?

       Rūpėjo ir Indrė. Atrodė truputį kitokia, negu iki šiol. Tarsi kažkas joje pabudo, sukruto. Ji lyg balsiau juokėsi, lyg daugiau kalbėjo ir ilgiau tylėjo. Kas atsitiko? Ar pradžiugo, kad sutiko aukštojo muzikos pasaulio žmogų, ar patraukė Linas? Šią mintį Darius ginė tolyn. Iki šiol jis niekada nesuabejojo Indre. Daug sykių buvojo visokiose šventėse, didesnėse bei mažesnėse kompanijose ir visur jautėsi artimi, visada grįždavo namo gerai nusiteikę, linksmi. Jis buvo ramus, jam atrodė, kad taip bus visada.

       O gal jis buvo neapdairus? Gal nesuprato jos slaptų troškimų? Gal per daug ja pasitikėjo? Dabar bus akylesnis. Bet ji neturi matyti jo rūpesčio, jis negali išsiduoti. Jeigu pradės ją sekioti, ji ims saugotis, apsimetinėti. Jis elgsis, lyg nieko nebūtų atsitikę.

       Parėjęs iš darbo, rasdavo Indrę prie pianino. Jau laiptinėje išgirsdavo tą Menuetą. Ji atbėgdavo į virtuvę, greitomis patiekdavo jam pavakarius ir vėl sėsdavo groti. Kartojo ir kartojo atskirus gabalus, vėliau dėjo juos į daiktą, skambino tai trankiai, tai tykiau. Vis bandė, ieškojo, kartais, rodos, klaidžiojo. Paskui kelis vakarus grojo visą kūrinį, pagaliau pakvietė Darių ateiti į svetainę ir paklausyti.

       Ta melodija jau buvo įgrisusi, bet jis pakluso. Indrė buvo pasipuošusi šventadieniu drabužiu, pasidažiusi. Vaizdavo profesionalią solistę – priėjo prie pianino, nusilenkė Dariui ir atsisėdo groti. Skambino susitelkusi, susirūpinusi, lyg bijodama užmiršti išmoktas natas. Gal dėl to porą sykių suklydo, bet nesustojo ir atliko kūrinį iki galo. Atsisuko į Darių ir laukė. Jis priėjo prie jos ir pagyrė:

       – Šaunuolė! Grojai kaip tikra pianistė. Tokį sunkų kūrinį. Nežinojau, kad mūsų namuose gyvena tikra muzikė. Taip ilgai slėpeisi. Ačiū, sveikinu.

       Ji pašoko nuo kėdės ir apkabino jį. Be žodžių parodė, kokia yra laiminga. Paskui patiekė šventišką vakarienę. Jis atsiprašė, kad nenupirko jai gėlių, užtat atidarė vyno butelį. Ilgai šnekučiavo, džiaugėsi. Jo širdis atlėgo, nurimo, jis suprato, kad be reikalo buvo ėmęs ją įtarinėti. Pasijuto kaltas ir visą vakarą meilikavo Indrei. Abiem buvo linksma. Staiga ji lyg tarp kitko pasakė, kad norėtų sugroti Menuetą ir Linui. Juk iš jo gavo natas.

       Jis pritarė. Iš tikrųjų – kodėl gi nesugrojus? Tegu ir jis paklauso, ką gali Indrė. Paskui kartu pasėdės, paplepės. Gal iš tiesų taps draugais.

       Jis ėmė laukti to pažadėto Indrės koncerto. Parsinešė ir bare pastatė Martelio butelį. Atrodė keista, kad taip susirūpino – anksčiau žmonos muzikos beveik negirdėdavo. Jei kada ir pagrodavo, jis manydavo, kad ruošiasi rytojaus pamokoms. Dabar tų garsų radosi vis daugiau, jie lyg kitaip aidėjo. Parėjęs namo, rasdavo ją prie pianino. Indrė vis skambino ir skambino tą Menuetą. Dariui tie grojimai atrodė panašūs į lietaus lašų barbenimą. O ji lyg tikrino, lyg kažko kla´usė. Jo manymu, tik laiką švaistė. Juk viskas parašyta natomis. Išmokai ir grok. Ko čia ieškoti, ką čia gali rasti?

       Šeštadienį Indrė apreiškė: šį vakarą ateina Linas, ji skambins Menuetą. Visą popietę gražinosi. Nubėgo į kirpyklą. apsivilko baltą atlasinę palaidinę, užsisegė veik pamirštą pintą sidabro vėrinį. Retai kada taip išsidabindavo. Pasirengusi koncertui, ėmė nerimauti – vaikščiojo iš kambario į kambarį, nuo lango prie lango. Ar ji per anksti laukti pradėjo, ar Linas vėlavo?

       Pagaliau svečias atėjo – linksmas, artistiškas, tarsi Ringas Staras. Susėdo visi svetainėje, bet šneka strigo, vyrai žvilgčiojo į Indrę, o ji atrodė sutrikusi, lyg pabūgusi savo sumanymo. Neištvėrusi pašoko ir pakvietė paklausyti jos grojamo Menueto.

       Sėdo prie pianino, susitelkė ir pradėjo. Darius tuojau pajuto, kad šiandien ji groja kitaip, negu aną sykį. Tada atrodė lyg atėjusi laikyti egzaminą mokinukė – skambino nedrąsiai, tyliai, atbodžiai. Atsimena, apsimetęs gyrė ją – norėjo padrąsinti, pradžiuginti. Dabar čia buvo kita Indrė – lyg patyręs, pasitikintis scenos žmogus. Artistiškai suposi rankos, pirštai be gailesčio beldė, arba vos lietė, klavišus, visa jos išvaizda, atrodė, reiškė muziką. Grojo laisvai, aistringai, garsai tarsi viesulas sukosi po svetainę, čia lyg paukščiai kilo, veržėsi aukštyn, į neregimas viršukalnes, čia krito į tamsias prarajas. Muzika daužėsi į kambario kiautą ir brovėsi į kitas erdves.

       Suskambo, nuaidėjo paskutiniai akordai ir į svetainę sugrįžo tyla. Buvo nedrąsu ją sudrumsti, ištarti banalų žodį. Indrė tebesėdėjo prie pianino, dabar išrodė pavargusi, lyg atlikusi savo didįjį darbą ir pasijutusi nereikalinga. Bet ji čia tebebuvo svarbiausia. Reikėjo tai parodyti. Vyrai trankiai paplojo, Linas įteikė baltą rožę:

       – Sveikinu. Skambinot meistriškai ir širdingai.

       – Ačiū.

       – Dabar mes jums dėkojam. Klausėmės tikros muzikos. Ji liudijo ir prie pianino praleistas jūsų valandas, bet mes jų negirdėjom.

       – Negirkit manęs. Juk esu tik mėgėja.

       – Bet išdrįsot būti menininke. O menininkas privalo būti drąsus.

       tie žodžiai Dariui atrodė per aukšti. Kažin ar Indrė jų nusipelnė. Jis panūdo Linui prieštarauti:

       – Kam menininkui drąsa? Juk jis ne kareivis.

       – Tikram menininkui prisieina ir kariauti, – atsakė Linas.

       – Prieš ką jis kariauja?

       – Prieš pripratimą. Žmonės pripranta prie gražių dalykų. Jais džiaugiasi, juos giria. Meno vedliai pataikauja publikos skoniui. Se~niai stengiasi, kad jį perimtų jo vaikai, jaunimas. Taip menas skursta, dūsta, sustingsta. Reikia drąsos laužyti, griauti tą pripratimą, sakyti naują savitą žodį.

       – Na, kūrėjai gal ir pakariauja. Bet atlikėjams tos kovos nerūpi. Kaip dirigentas mosuoja, taip jūs griežiat. Jūs – paklusnūs kareivėliai.

       – Tačiau dirigentas gali pasukti mus iš kelio, pažadinti apsalusią, apsnūdusią publiką ir parodyti kitokį – naują, dar gyvą meną. Jis gali laužyti įgrisusį, prėską skonį.

       – Ar verta laužyti tai, kas išsilaikė šimtmečius, kas jau patikrinta, tvirta, amžina? Kam ieškoti naujų, nežinomų dievų? Ar kas aplenkė Šekspyrą ir Puškiną, Mocartą ar Čaikovskį? – karščiavosi Darius.

       – Reikia kurstyti, kad aplenktų. Be to, juk ne vien dievai dausose gyvena. Ten pilna angelų ir šventųjų. Koks nuobodus atrodytų nakties dangus, jei ten kybotų tik išblyškęs mėnulis. Kaip pakyrėtų mums saldžiabalsė lakštingala, jei šalia jos nečirškautų mažų paukštelių būriai. Gyvenimo grožis – jo įvairovė.

       – Pavydžiu jums – jūs matot visas žvaigždes, pažįstat visus paukštelius, – įsiterpė Indrė.

       – Ne, meno pasaulis begalinis. Mes grojam tik garsiausius kūrinius. Grojam, kol publika mumis patiki ir muziką įsimyli. Ir jai to gana. O mums – lengviau gyventi.

       – Ir visiems gerai, – apsidžiaugė Darius.

       – Jums taip atrodo. Bet taip nėra. Mes jus apgaudinėjam. Mes grojame jums tolimą, svetimą muziką. Ji parašyta Vakarų bažnyčioms, miestų salėms, dvarų salonams. Jos klau~sė išlepinta, išdykusi ponija. Tada, kai mūsų seneliai tebedainavo savo dainas patalkiuose ar vestuvėse. Taip, mes turim ir savo muziką, tik jos negirdim.

       – Kodėl mums jos negrojat? – susidomėjo Indrė.

       – Ji pavojinga – primintų, kas mes esam. Ji papasakotų, kodėl mes kenčiam, ko pasigendam, apie ką svajojam.

       – Ar tie pasaulio didieji mums to nepasako? – sukluso Darius.

       – Jie mums tolimi. O tautai reikia savo muzikos, išreiškiančios jos nuotaikas, dvasią. Joje turi šviesti mūsų padangė, ošti mūsų miškai, žydėti mūsų gėlės, čiulbėti mūsų paukščiai, turi dainuoti mūsų žmonės – apie savo rūpesčius, vargus ir džiaugsmus.

       Linas ėmė mosuoti rankomis, kalbėjo vis garsiau.

       – Ar mes turim tokios muzikos? – paklausė Darius.

       – Turim, bet jos negirdėjom.

       – Aš norėčiau ją groti! – sušuko Indrė.

       Linas nustebęs pažvelgė į moterį. Tarė:

       – Gerai, surasiu jums natų. Gal ką ir kartu pagriešim.

       – Lauksiu, – nudžiugo Indrė ir pakilo nuo pianino. – Dabar pasėdėkit, paplepėkit, aš išvirsiu kavos.

       – Ačiū, šiam vakarui pakaks jūsų muzikos.

       – Aplaistykim tą Menuetą. Turiu prancūziško konjako, – pasigyrė Darius.

       – Konjakas tiks kita proga. Indrės šventė telieka švari.

       Linas nelauktai atsisveikino ir išėjo.

       Kavą gėrė vienu du. Darius prisipylė taurę Martelio. Indrė atsisakė. Jis ėmė peikti Liną – kam nepriėmė kvietimo pasėdėti, kartu praleisti vakarą. Ji neatsiliepė. Tylomis siurbčiojo kavą. Gal tebeskambino Menuetą, gal kalbėjosi su Linu, sakė žodžius, kurių andai nesurado, neištarė. Akys lyg neregės klaidžiojo po svetainę. Jis suprato, kad dabar turėtų kalbėti apie tą Menuetą, pagirti jos skambinimą, bet nežinojo, ką galėtų pasakyti. Suvokė: šio Indrės vakaro nepajėgia įvertinti. Iki šiol juodu apie muziką veik niekada nekalbėdavo. Indrę jis laikė eiline mokytoja, kasdien sekančia vaikams pasakėles apie kompozitorius ir jų natas. O šiandien jis pajuto kažkokią naują, keistą jos aistrą ir nustebo. Dabar Indrė sėdėjo priešais jį tyli, paslaptinga, lyg nepažįstama, ir jis nedrįso jos prakalbinti. Tylomis gurkšnojo konjaką.

 

       Tas muzikos vakaras subraižė Dariaus nuotaiką lyg kokia rakštis. Kelias dienas vis prisiminė Indrę prie pianino ir ypač tą valandą, kai paskui juodu sėdėjo svetainėje nebylūs, lyg svetimi. Indrė pirmąsyk pasirodė jam tokia tolima. Jis bandė suprasti, kas atsitiko. Nesijautė jai kuo nors prasižengęs, o atrodė kaltas. Nebandė teirautis. Sėdėjo užsisklendęs ir siurbčiojo konjaką. Kitą dieną viskas lyg išsilygino, grįžo į senas vėžes, bet tas vakaras tebežioravo ir nedavė ramybės. Laisvą akimirką vis pagaudavo save, benarpliojantį gyvenimą su Indre.

       Rodos, gyveno taip, kaip ir visi – giminės, draugai, pažįstami. Juk susitikdavo, pasišnekėdavo. Vardinės, gimtadieniai, Moters dienõs, Gegužės pirmõsios, Spalio šventės... Suėję daugiau ar mažiau pasilinksmindavo: išgerdavo, padainuodavo. Atrodė, visiems buvo linksma, smagu.

       Na, paskui – atskirai, asmeniškai gal nebuvo tokie vienodi. Ir Darius turėjo savo gyvenimą. Ne visada vaikščiojo su Indre susiėmę už rankučių. Juk dirbo skirtingus darbus, turėjo savo bičiulius. Dabar prisiminė visokius savo tresto, kabineto draugų suėjimus: valstybės šventės, lenininės talkos, soclenktynių pabaigtuvės, gimtadieniai kavinėse, suomiškose pirtyse... Visada daug gėrė, ūžė. Pareidavo namo įkaušęs, linksmas. Iš tolo pamatydavo savo lange šviesą. Žinodavo – tai Indrė laukia. Rasdavo ją su mezginiu ar knyga rankoje. Atsimena, sykį grįžo paryčiu, o ji belyginanti skalbinius. Pasijusdavo lyg kaltas, teisindavosi ir atsiprašinėdavo, ji graudžiai šypsodavosi. Ta šypsena jį pjovė, bet pamažu prie jos priprato. Ragino ir ją pasilinksminti mokykloje, susirasti draugę, palakstyti po kavines. Indrė pažadėdavo, bet netesėdavo. Liko namų žmogus. Retkarčiais nueidavo sykiu į spektaklį, koncertą, švęsdavo savo, draugų vardadienius. Tačiau ji visada laikėsi išvaizdaus savo vyro šešėlyje.

       Dabar jis lyg pavojų pajuto. Tą Menueto vakarą Indrė jam atrodė kitokia. Tarsi pabandė žengti žingsnį iš jų suminto tako. Lyg mėgino eiti viena. Jeigu ji taip pėdins toliau, kaip jis turėtų elgtis? Ar apsimesti, kad nieko nepastebėjo, ir laukti, ar perspėti, kad liautųsi ir grįžtų namo. Bet kaip tai galėtų padaryti? Tikriausiai ir jam reiktų paliauti ir sugrįžti. Atsisakyti ar bent pamažinti tų ilgų vakaronių, tų pirčių, barų ir dažniau bei ilgiau pabūti su Indre. Bet ar jis pajėgtų? Jau taip įprato. Tos vakaronių valandos yra šviesieji jo gyvenimo biruliai. Tuomet nutolsta, užsimiršta visi dienos rūpesčiai ir negandos. Pypkės dūmas, bokalas alaus, draugų žvilgsniai ir juokas... Tada jaučiasi laisvas ir laimingas. Be to jis jau neištvertų.

       Pagaliau ar verta taip aukotis? Palikti draugus, mesti vyriškus reikalus, žaidimus ir nutūpti prie moteriškės sijono? Koks jis tada būtų vyras? Liktų tik žmonos pridurkas. Ne, jam reikia išlaikyti, apginti savo teises ir laisvę. O Indrė turi jį suprasti ir elgtis kaip dera moteriai. Ji negali varžyti jo pomėgių ir tapti kone vieninteliu rūpesčiu. Ji turi pripažinti jo pasirinktą gyvenimo tvarką ir ją priimti.

       Vieną dieną grįžęs iš darbo, nerado Indrės namie. Na gal išėjo į parduotuvę ar biblioteką. Bet valandos slinko, o žmona vis negrįžo. Jis ėmė nekantrauti. Apėjo kambarius, bet nerado jokio raštelio. Telefonas tylėjo. Kur ji dingo? Be jokios žinios. Niekada taip nesielgė. Gal kas atsitiko? Gal susirgo ir guli ligoninėje? Kur jos ieškoti? Vaikščiojo po kambarius, vis grįždavo prie svetainės lango ir žiūrėdavo į baltą žiemos naktį, į sumintą taką per aikštę. Pagaliau pamatė pažįstamą figūrėlę juodais kailinaičiais, ir širdis suspurdo iš džiugulio. Netikėtai pajuto, suprato, kaip dabar jos laukė, kaip galavosi ir sykiu ūmai dėl to įširdo.

       Išgirdęs laiptinėje Indrės žingsnius, atidarė duris. Užkaitę jos skruostai švytėjo, akys juokėsi. Bet ji kaltai lingavo galvą ir tylomis atsiprašinėjo. Apsimetėlė!

       – Iš kur taip vėlai? – iš įpratimo kabindamas į spintą jos kailinius, šiurkščiai paklausė.

       – Buvau simfoniniame koncerte, – prieš veidrodį taisydamasi šukuoseną, atsakė ji.

       – Kokiame koncerte? Nieko nežinojom, nesikalbėjom.

       – Šiandien Linas paskambino, pakvietė. Susigundžiau nueiti, – teisinosi.

       – Įvykis. Užrašysim į šeimos istoriją. Iki šiol į koncertus kartu vaikščiojom.

       – Juk tu nemėgsti simfonijų. Nuobodžiauji, arba šaipaisi.

       – O tu dabar labai pamėgai.

       – Man gražu. Mane traukia.

       – Simfonijos ar griežikai?

       – Nesvaičiok! – metė Indrė ir nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės.

       Darius nusekė iš paskos. Dar ne viską buvo pasakęs. Dar turėjo atsiteisti už tas ilgas laukimo valandas.

       – Jeigu jau suki iš mūsų kelio, tai galėtum bent apreikšti. Kodėl aš turiu laužyti dėl tavęs galvą, spėlioti?

       – Ką čia paistai?

       – Šiandien nesumečiau, ką galvoti, kur tavęs ieškoti. Ar dabar jau taip gyvensim?

       – Ar lig šiol gyvenom kitaip?

       – Apie ką čia?

       – Ar tu man pasakai apie savo barus, pirtis ir kitas vakarones? Tu linksminiesi, aš – laukiu.

       – Kas nors turi laukti.

       – Ar aš esu „kas nors“? Gal jau užmiršai mano vardą?

       – Dar atmenu. Bet aš esu Darius.

       – Ar dėl to turiu tavęs laukti?

       – Na, tavo mintys bėga geru keliu, – jis bandė juokauti.

       – O aš maniau, kad mudu esame lygūs.

       – Lygių dalykų gyvenime nėra. Kitas būna stipresnis, gudresnis, linksmesnis... Juk gražu, kai vyras aukštesnis už savo moterį.

       – Ne vyro ūgis daro moterį laimingą.

       – O kaip aš tau atrodau?

       – Dabar – prastai, – užbaigė ji šneką.

       Vakarienei Indrė iškepė varškėčių. Aptepė juos grietine, apibarstė cukrumi. Valgė tylėdami. Darius pasiteiravo apie koncertą, bet ji nepanoro kalbėtis. Jis liko patenkintas, kad pavyko taikiai pabaigti šneką. Tikėjosi, jog žmona jį suprato.

 

       Jųdviejų žingsniai pamažu vėl grįžo į sumintą taką. Nuotaikų miglos ištirpo, dangus nusigiedrijo. Vakarus vėl leido kartu darbo kambary, kurį vadino Pavėsiu. Sakydavo: šiandien karšta, einam į Pavėsį. Čia iš tiesų atsikvėpdavo, pailsėdavo po dienos darbų, kaitros ir vėjų. Darius tysodavo ant žaliosios kanapos, skaitydavo laikraštį, kartais atsiversdavo kokį detektyvą. Patinginiavęs, sykiais valandėlę ir nusnūdęs, eidavo į svetainės balkoną parūkyti pypkės ir vėl grįždavo į savo pamėgtą gultą. Indrės vieta vakarais būdavo prie rašomojo stalo, čia ji skaitė meilės romanus ar knygas apie muziką. Kartais, viską metusi, prisėsdavo ant Dariaus kanapos linksmai paplepėti, paišdykauti.

       Šnekų jiems nestigdavo. Juk įdomios būdavo abiejų dienos naujienos, giminių, pažįstamų reikalai, šiaip savi rūpesčiai. Kartais atsiminimų takais nuklysdavo į pažinties, meilės, vedybinio gyvenimo metus, kitąsyk svajodavo apie rytojų – kaip praleis kokią šventę, kur atostogaus. Tik apie vieną dalyką, patį opiausią, tylėdavo. Jau buvo laikas prasimanyti vaikų, o jų vis nebuvo. Darius juto, kaip Indrė jų laukia. Suvokė tai iš vis liūdnesnio jos balso. Kol kas neieškojo kaltų. Dar tikėjosi. Todėl jų šnekos Pavėsyje atrodė nerūpestingos ir linksmos.

       Darius vis laukdavo jos ateinant ant tos kanapos. Čia pajusdavo šviesių tikrumo akimirkų. kartais šnekėdavo gyvus niekus, bet žodžiuose girdėdavo daugiau, negu pasakydavo. Tą „daugiau“ išreikšdavo akys, šypsena, rankos. Indrei patiko glostyti jo pirštus, sukioti vestuvinį žiedą. Jos ranka buvo karšta, kvietė, žadėjo... Jis tikėjo, džiaugėsi ir dėkojo. Ji aistringai pabučiuodavo jį ir nubėgdavo į virtuvę ruošti vakarienės. Tai kartojosi veik kas vakarą, o atrodė vis nauja, nepatirta.

       Tačiau dabar pabučiavusi ji bėgdavo ne į virtuvę, bet į svetainę prie pianino. Butą užliedavo svaigios melodijos. Iš pradžių jos aidėdavo trankiai, aistringai, paskui rimdavo, tildavo. Indrė skambindavo pažįstamus, seniai išmoktus dalykus, bet kartais išnirdavo nauja, Dariui niekada negirdėta melodija. Ji vis užsikirsdavo, nutrūkdavo, ir Indrė visą vakarą plūkdavosi, kol žmoniškai pagrodavo.

       Kartais tarp aukštųjų dalykų jis išgirsdavo liaudišką ar estradinę dainelę. Jas Indrė grodavo lengvai, lyg juokaudama. O Dariui jos labiausiai patikdavo. Jis numesdavo į šalį laikraštį ar knygą ir klausydavosi. Bandydavo prisiminti, kur tą dainą girdėjo. Vieną vakarą, lyg išgirdusi jo godą, Indrė uždainavo:

 

       Nuo saulės suskeldėjo lūpos,

       Prisirpo mėlynės šile,

       Jaunystė ant ežero supos

       Smaluota žvejų valtele...

 

       Iš pradžių dainavo tyliai, paskui įsisiūbavo, o pabaigoje vėl užsisvajojo:

 

       Oi, supos jaunystė, oi, supos

       Lelijų baltų valtele...

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)

 

       Skaityti toliau