Tęsinys. Skaitykite pradžią
Antroji sovietinė okupacija
Laiškai Kostui Korsakui. Antrosios sovietinės okupacijos metais Grušas pradėjo reikštis literatūros gyvenime – Rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius Korsakas „Tiesoje“ (1944. XII. 3) pranešė, kad Grušas Šiaulių dramos teatrui verčia Richardo Sheridano „Piktžodžiavimo mokyklą“. Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu. Išlikę trys to meto laiškai Korsakui pateikia duomenų apie rašytojo gyvenimą vokiečių okupacijos metais, pastangas užmegzti kūrybinius ryšius su rašytojais, įsijungti į literatūrinį ir kultūrinį gyvenimą naujos sovietinės okupacijos sąlygomis, rūpinimąsi kitais literatais. Laiškai yra Lietuvos literatūros ir meno archyve.
M i e l a s D r a u g e K o r s a k a i!
Pirmiausia siunčiu Jums kuo nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus.
Gyvenu Joniškyje. Visus trejus vokiečių okupacijos metus čia išgyvenau. Kad turėtumėt pilnesnį vaizdą, pasisakysiu šiek tiek smulkiau. Per visą tą laiką jokiame laikraštyje nebendradarbiavau. Neturėjau absoliučiai jokių visuomeninių pareigų. Buvau tiktai paprastas „žemdirbys“. Gyvenau baisioj vienatvėj. Iš nuobodumo pradėjau studijuoti teatrą ir dramaturgiją. Parašiau dramą „Tėvas“ (1), kuri buvo pastatyta Kauno teatre. (Jūs, be abejo, jau girdėjote, kad mūsų dramos teatrai išsilaikė grynai lietuviški.) Paskutinę mano dramos redakciją, jei Jūs kartais susidomėtumėte, galėtumėte rasti 2 nr. „Varpų“ (2) (Šiauliuose išėjęs grynai literatūrinis žurnalas-almanachas). Dramoje pravedamas psichologinio ir idėjinio pobūdžio konfliktas tarp tėvo ir sūnaus. Drama yra revoliucinė. Manau, kad ji galėtų būti statoma ir šiandieną.
Dabar aš nebenoriu būti tik „žemdirbiu“. Norėjau paimti iš komendantūros leidimą ir kaip nors pasiekti Vilnių, bet man patarė pirmiau iš Vilniaus – iš Rašytojų Sąjungos arba iš Švietimo komisariato pasirūpinti gauti dokumentus. Girdėjau, kad Jūs esate Rašytojų są-gos pirmininkas. Aš labai būčiau dėkingas, jei man išduotumėt ir atsiųstumėt liudijimą, kad aš iš tikrųjų esu rašytojas – Rašytojų Sąjungos narys. Toliau norėčiau gauti kokį nors paskyrimą darbui. Pradėjęs studijuoti teatrą, norėčiau ir toliau savo literatūrinį darbą rišti su teatru. Norėčiau gauti paskyrimą ar į Šiaulių teatrą, ar į kitą kurį teatrą, ar į Valstybinę Leidyklą. (Kalbu apie Šiaulių teatrą dėl to, kad kur nors toliau persikelti su šeima ir su daiktais gali būti sunkumų dėl susisiekimo priemonių. Man tarnaujant Šiauliuose ar kur kitur ne per toliausiai, šeima gali gyventi Joniškyje. Ji čia turi kuo prasimaitinti – esame savarankiški 5 ha žemės šeimininkai.) Gal galėtų, pagaliau, būti ir tokia padėtis: aš gyvenu kol kas Joniškyje ir rašau – išpildau pageidaujamus užsakymus.
Labai laukiu Jūsų atsakymo, liudijimo ir kokio nors paskyrimo.
Visiems draugams: Šimkui, Cvirkai, Venclovai, Marcinkevičiui, Sal. Nėriai ir kitiems siunčiu nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus.
Iš anksto už viską labai dėkoju
Juozas Grušas
1944 [spalis]
LLMA, F. 34, ap. 1, B. 4, L. 33.
Kita ranka įrašytas adresas: Joniškis, Kudirkos 30 (Šiaulių apskr.).
M i e l a s D r a u g e K o r s a k a i,
Iš visos širdies dėkoju jums už laišką ir už pažymėjimą (3). Buvau kiek nusiminęs, galvojau: nejaugi draugai ir prieteliai mane užmiršo. Bet dabar galiu pasakyti, kad esu laimingas.
Porą mėnesių negalėjau nieko rašyti. Trejetą kartų turėjau kraustytis iš buto, gyventi daržinėje, klėtyje. Dabar jau gyvenu kambaryje ir dirbu literatūrinį darbą. Nuo šio mėn. 1 d. (4) tarnauju Šiaulių valstybiniame teatre literatūrinės dalies vedėju. Be kitų, taip sakant, bėgamųjų darbų, verčiu dar į lietuvių kalbą Sheridano komediją „Piktžodžiavimo mokykla“ (5). (Teatro direktorius įsakė išversti kuo trumpiausiu laiku.) Baigęs vertimo darbą, šalia tiesioginių pareigų, imsiuos rašyti originalių dalykų. Teatras pageidauja naujos pjesės, bet aš prieš tai norėčiau parašyti vieną kitą beletristikos dalyką spaudai. Buvau parašęs keletą novelių laike vokiečių okupacijos ir, nenorėdamas tada spausdinti, laikiau rankraščius stalčiuje. Tačiau, pradėjus vokiečiams gaudyti vyrus, pabėgau iš miestelio į kaimą, palikdamas visus savo rankraščius.
Praėjus frontui tik dalį rankraščių (atskirais lapais) pavyko susirankioti. (Paskutinįjį sekmadienį prieš ateinant Raudonajai Armijai vokiečiai buvo apsupę visą miestelį ir ėmė gaudyti žmones. Man pavyko beveik iš pat žandaro rankų pasprukti į kaimą. Sako, tą dieną keletą šimtų vyrų iš Joniškio išvežę. Buvo apsupta ir bažnyčia, kurioje tuo laiku ėjo pamaldos.)
Labai norėčiau atvažiuoti į Vilnių, asmeniškai pamatyti brolius rašytojus, kurių jau tiek ilgai nemačiau, pamatyti patį Vilnių, kurio iš viso dar nesu matęs. Bet, žinote, lapams krintant ir lapams sprogstant... aš ligonis. Prie rašomojo stalo galiu sėdėti, bet keletą parų kelionėje – jau reikia pagalvoti. Na, bet pasimatysime, tikiuosi...
Atleiskite žmogui, kuris tiek daug plepa. Tai kalta vienuma ir kaimietiškas atvirumas.
Linkėjimai draugams rašytojams, ypač Petrui Cvirkai. Aš tik dabar iš spaudos sužinojau, kad jis Vilniuje.
Jūsų Juozas Grušas
1944 m. [lapkritis]
M i e l a s D r a u g e K o r s a k a i!
Aš visą laiką rengiuosi pas Jus į Vilnių atvažiuoti, bet vis bijau šalčio. Noriu susitarti dėl naujos dramos rašymo. Susitarti ir pasitarti. Dabar laukiu savo veikalo premjeros Šiaulių Valst. Teatre, kuri įvyks šio mėnesio 27 d. (6) Jūs padarytumėt didelį mums visiems džiaugsmą, jei atvyktumėt į Šiaulius, į premjerą. Savo ir viso teatro vardu Jus labai nuoširdžiai kviečiu. Be to, Šiauliuose norime sudaryti literatų-rašytojų filialą, Jūsų atvykimas labai didelės reikšmės turėtų ir daug padėtų šitame dalyke. Šiauliuose arba arti Šiaulių yra rašytojai Jovaras, Jankauskas, Matuzevičius ir kt. Man rodosi, visam jų darbui būtų naudinga sudarymas tokio filialo. Tiesa, Matuzevičius norėtų įstoti į Tarybinių Rašytojų Sąjungą, rodos, jau yra padavęs pareiškimą. Jei mano nuomonė turėtų reikšmės, tai pasakyčiau, kad man atrodo, jog Matuzevičius yra pajėgus ir aukštos kultūros poetas. 1941 m., man redaktoriaujant, išleistas jo eilėraščių rinkinys bene bus buvęs pats stipriausias iš jaunesniųjų poetų. Dabar jis, nors užverstas mokytojo ir kultūros darbuotojo pareigomis, dirba ir pačios literatūros kūrybos darbą. Priėmimas į sąjungą būtų jam didelis paraginimas ir paskatinimas ir sudarytų geresnes sąlygas kūrybos darbui.
Na, tiek. Laukiame Jūsų Šiauliuose, visi siunčiame Jums nuoširdžiausius linkėjimus.
Juozas Grušas
Šiauliai, 1945. III. 14
Kūryba
Dramaturgija. Rašytojas Grušas plačiau apie kūrybinį darbą atvykusiems Mažvydo klubo nariams kalbėjo:
„Dabar dirbu iš ryto gulėdamas lovoj nuo 8 iki 10 val. Rašau pieštuku pasidėjęs lapą ant segtuvo. Po pusryčių taisau, kas parašyta. Dramaturgui rašymas daug laiko užima. Vienas žodis daug reiškia. Kol surandi mizanscenas, šimtus kartų kartoji, šimtą replikų reikia parašyti, kol vieną tinkamą frazę surandi. Pjesę perrašyti tenka kokius penkis kartus. Būna, kad rašau ir po pietų, bet tada kitą dieną sunku dirbti. Kartais taisau kitą, anksčiau parašytą dramą. Galutinį scenos variantą perrašau į švarraštį. Tada nešu mašininkei. Pjesė kurį laiką paguli, tada parodau režisieriui. Ir vėl skaitau, taisau. Ypač reikia atsižvelgti į valdžios reikalavimus. Keblumų buvo dėl pjesės „Pijus nebuvo protingas“ – esą negalima veiksmo nukelti į beprotnamį. Kai pradeda statyti režisierius ir aktoriai turi pastabų, pamatęs scenoje ir pats pastebi trūkumų – kai kur nuskamba falšas, matai neišbaigtumus.
Proza ir poezija kitas dalykas – tai literatūra, dramos veikaluose tikras gyvenimas, tad turi būti psichologiška, tikroviška, herojai turi kalbėti kaip žmogus kalba. „Barborą Radvilaitę“ rašiau eilėmis – jambu ir chorėju, įkalbėjo Vytautas Bložė, Sigitas Geda. Taisė poetas Vladas Šimkus, nebeliko replikų. Replika – charakteris, negalima be šito, teko atitaisyti. Barbora negali sakyti: „Taigi, brolau...“ Taip gali sakyti dvariškis. Dėl skiemenų skaičiaus negalima prikaišioti kalbos šiukšlių. „Švitrigaila“ parašytas pilnu klasikiniu jambu. Pristlis sako, kad dramaturgas yra nenormalus žmogus. Prozininkas kuria tik charakterį, dramaturgas charakterį ir vaidmenį, turi būti konfliktų, kurie uždegtų, pagautų herojaus emocijas. Yra epizodinis herojus, reikia jam duoti vaidmenį. Dramaturgas turi kurti literatūrinę ir sceninę tikrovę. Tai labai sunkus žanras.
Mene turi atsispindėti asmeninis gyvenimas, kitaip yra ne menas, o publicistika. Reikia atrasti charakterius, pagrindinę koliziją, vidinį konfliktą, kuris rašant plėtojamas. Kaip ižas upėje turi jungtis į vieną. Meilė padeda atskleisti charakterį, tenka daug prigalvoti. Zarembos perversmas davė pagrindą „Švitrigailai“, o „Herkui Mantui“ meilės istoriją teko išgalvoti. Vien istorija nepasiremsi, kronikos nepaduosi – žiūrovai žiovaus.“
Įkalbinėjau rašytoją imtis atsiminimų, bet griežtai atsisakė: „Nerašiau ir nerašysiu, nerandu požiūrio, kaip visa tai pasakoti. Negalima parašyti visko, kaip iš tikrųjų buvo, o meluoti nenoriu: juk buvo nepriklausomas gyvenimas, buvo Lietuva, o dabar ją stengiamasi nutylėti, paneigti. Anų laikų visuomeninių, literatūrinių įvykių negali aprašyti, kaip buvo ir kaip norėtųsi. Meno kūrinyje gali šiaip ar taip pakreipti, o čia reikia teisybę rašyti. Gal atsiminimų imsiuos, kai dar labiau pasensiu, kai nebus ką rašyti. Dabar nėra kada. Mano spektaklių retėja, o personalinė pensija 120 rb. Kas bus? Kai kas kalba: Grušas nežino, kur pinigus dėti, o aš nežinau, iš kur gauti. Bernardas Shaw sakęs, kad jaunystėje nežinojęs, kur pinigų gauti, o senatvėje, kur juos dėti. Aš ir jaunystėje, ir senatvėje nežinau, kur gauti. Reikia šeimai.“
Kitą kartą (1973 m. kovas) apie kūrybos stimulus dar atviriau pasakojo: „Dirbti, kurti naujas dramas verčia gyvenimo poreikiai. Reikia padėti vaikams, anūkas studijuoja architektūrą Vilniuje, dabar dar vedė, motina iš savo atlyginimo negali paremti. Štai iš kur tas kūrybinis akstinas. Galima būtų pailsėti, bet kai nueis nuo scenos pjesės – kas tada? Pensijos ir kitų pajamų abiem su žmona visai pakaktų.
„Barbora Radvilaitė“ parašyta klasikiniu jambu, kiek sumaišytu su chorėju. Eduardo Balsio operai libretą rašiau ne klasikiniu jambu, bet operos nebus. Kai rašai neeiliuotą tekstą, pradedi nuo psichologijos, kai eiliuotą – dėmesį kreipi į teksto stilistinį alsavimą, žinai, ką reikia pasakyti, ir ieškai tinkamų žodžių. Miltinis nemėgsta eiliuotų dramų – aktoriui reikia kreipti dėmesį į eiliuotą tekstą. Kam eiliuoti. Saja sako, kad buitinės pjesės neeiliuojąs, bet istorinė eiliuota drama skamba geriau. Šepetys – kultūros ministras – sakė, kad teatrams trūksta istorinių dramų, bet jas rašyti sunku dėl įvykių traktavimo. Eiliuotai rašyti lengviau, atitrūkstama nuo istorinės tikrovės, į eiliuotą tekstą atlaidžiau žiūrima – čia poezijos sritis, priima kaip literatūrą, o ne kaip realų istorinį faktą, įvykį. „Švitrigailoje“ yra sakinys: „Grįšiu į Lietuvą ir Lietuvos nerasiu, svetima kariuomenė...“ Ir Maskvoje pasirodžiusiame vertime į rusų kalbą minėtos eilutės liko. Neeiliuota forma būtų per daug tikroviška, galėtų būti siejama su šia diena. Eiliuotos pjesės spektaklis sukuria kitą meninį klimatą. Just. Marcinkevičiaus dramose daugiau apibendrinimų, filosofijos, Sajos pjesės buitinės, aš linkęs į intelektualinę dramaturgiją, neieškau liaudiškų žemčiūgėlių kaip Saja. Mano pjesėse personažų iš liaudies mažai – turiu savo filosofiją, tikslus, intelektualo santykį su tikrove. Saja nevengia „bliuzerstvų“. Mano pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“ taip pat jų yra – dabar madinga, Vakaruose nešvankybių dar daugiau prirašoma. Doro sekso pas mus nėra, Maskvoje tokių dalykų vengiama. Maskvos „Sovremenniko“ teatras rodė žinomą Michailo Roščino buitinę pjesę „Valentinas ir Valentina“, publika juokėsi, bet nėra iš ko („Aš ne generolas...“). Iš spektaklio išėjau. [Šis veikalas Kaune buvo pastatytas 1972 m.]
Neseku senais lietuvių dramaturgais, neskaičiau Balio Sruogos „Barboros Radvilaitės“, kad nesugestionuotų mano darbo. Skaičiau tik parašęs savo „Barborą“. Ten yra scenų, kurių mano pjesėje nėra. Pavyzdžiui, Barbora Dubingiuose. Sruogos herojė per daug verkšlenanti. Gal ir pagrįstos ašaros – laukia vyro, vaikas gimė nelaimingas. Jeigu ir būčiau anksčiau Sruogos „Barborą Radvilaitę“ perskaitęs, nebūčiau juo sekęs. Sruoga, kurdamas Barboros paveikslą, ėjo kitu keliu, o mano tikslai – kiti. Aš stengiaus išryškinti dramaturginius momentus, charakterį mūrijau iš kitų plytų, negu Sruoga. Jis rašė lyriškai, dramoje daug poetinių vietų, o aš ieškojau dramatinių. Abu rašėm penkiapėdžiu jambu, gal jo lengvesnis, lyriškesnis eiliavimas. Jo dramaturgija lyriška, aš ieškojau tragizmo, filosofijos.
Vincas Mykolaitis parašė romantinę dramą „Valdovas“, tuo metu ji buvo aktuali. Romantinės dramos gyvenime nebūna, pavaizduota tikrovė turi būti išplėšta iš gyvenimo gelmių. „Valdove“ tėvas sumaišo vaikus [nužudo savąjį] – pati medžiaga svetima.
Tennessee’io Williamso „Geismų tramvajuje“ tikrovė nelabai realistiška – tik šeimos ištikimybė. „Tramvajaus“ tikrovė mums svetima, nėra išplėšta iš gyvenimo. Teatras turi pasakyti, apie ką galvojame, svarstome. „Geismų tramvajuje“ nėra tam dalykui vidinio klodo, nėra vidinio šauksmo: „Štai į šitą klausimą mums atsakykite!“ Drama turi eiti su gyvenimu, keičiasi gyvenimas, keičiasi ir dramaturgija.
Kai buvau rašytojų kūrybos namuose Dubultuose (Latvija), dalyvavau seminare, skirtame teatrui, dramaturgijai. Reikėjo papasakoti apie savo dramos kūrinių rašymą. Paskutiniame seminaro posėdyje dalyvavo atstovas iš Maskvos [Vsevolodas?] Ivanovas – jis labai gražiai kalbėjo: „Rašykit drąsiai, dramaturgija išgyvena krizę, duokit naujų veikalų.“ Bet dramaturgai netikėjo: „Tai tik žodžiai, nes drąsesnės pjesės dedamos į stalčių.“
1976 m. lapkričio 9 d. apsilankęs teiravausi jo nuomonės apie „Literatūroje ir mene“ Henriko Vancevičiaus „Cirko“ režisūros kritiką, ar tiesa? Rašytojas kiek suirzęs kalbėjo: „Režisierius turi laisvę. Kūrybiniai ginčai paremti subjektyvumu. Menas individualus, kiekvienas režisierius turi savo požiūrį. Pjesė „Meilė, džiazas ir velnias“ Panevėžyje trunka 2 val. 10 min., Liepojoj – 3 val. 30 min. Kitaip statė, nedarė kupiūrų, Panevėžio teatras kupiūravo – pasiekė didelės dinamikos.“
Grušas nemėgo komplimentų, o gal tam per maži buvom. Laiške (1976 m. kovo 12) parašiau, kad jo kūriniai mūsų dramaturgijoje sudaro ištisą epochą. Rašytojas reagavo taip: „Jūs išgyrėte, o aš tik paprastas vargšas žmogelis. Senatvė artinasi į pabaigą.“
Aplankėm Grušą su Domu Kaunu. Atsinešėm knygų „Neramios šviesos pasauliai“, „Švitrigaila“. Priėmė šaltokai, bet dedikacijas noriai įrašinėjo. Rašytojas kalbėjo: „Mažai keliavau, mažai bendravau, buvau užsiėmęs asmeniškais reikalais – statėm namą, užbaigėm 1936 m., nemažai skolų turėjau. Rūpesčiai neleido atsidėti rašymui. Užėjęs karas, kiti įvykiai. Visas gyvenimas nuėjo...“ Kai Domas paprieštaravo: „Jūs daug parašėte“, Grušas susierzinęs pasakė: „Kas čia parašyta – vos kelios pjesės pastaruoju metu – „jerunda“. Kai mano amžiaus sulauks Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, tai turės po 20 tomų, o mano būtų 5–6. Galvojau apie tokio rinkinio išleidimą, bet su leidykla dar nesitariau.“
Paklaustas (1976 m. kovas), kurias savo dramas labiausiai vertina, kiek paabejojęs tarė: „„Adomo Brunzos paslaptis“, „Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“. Kritika vertina „Cirką“.“
Proza. 1928 m. pasirodė pirmoji Grušo prozos knyga – apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“. Atvykusiems Mažvydo klubo nariams rašytojas kalbėjo: „Neskaitykit jos, tai menka knyga.“
Apie noveles retai užsimindavo. Kartą paklausiau, ar buvo koks nors realus pagrindas novelėms „Užgesusi žvakė“ ir „Už saulę gražesnis“? Rašytojas atsakė: „Buvo „Žvakei“ – gyveno toks stambaus 80 ha ūkio savininkas, išvaržydavęs, skriausdavęs kitus. Kitai novelei nieko konkretaus neturėjau.“
Rašytojas pasakojo esąs vienintelis iš Pabaltijo literatų įtrauktas į pasaulinės literatūros programą. Duomenų apie tai nepavyko surasti. J. Grušo novelė „Kelionė su kliūtimis“, išspausdinta 1964 m. Niujorke išleistoje knygoje „Įvairių tautų trumpi apsakymai“ („Short story international: Short stories bring the world into focus“), ir kitais metais ta novelė pateko į knygą „Geriausi šių laikų trumpi apsakymai“ („World’s best conteporary short stories“, išleista ten pat). 1964 m. „Kelionė su kliūtimis“ išspausdinta Kanadoj, 1972 m. – Vengrijoj, 1979 m. – Bulgarijoj. „Metmenys“ (1969, kn. 17) išspausdino Algirdo Landsbergio (J. Žemkalnio) recenziją apie tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“ ir Rimvydo Šilbajorio recenziją „Juozo Grušo rūstybės ir grožio dialektika“ apie apsakymų rinkinį „Rūstybės šviesa“ („Metmenys“, 1970, kn. 20). Šilbajoris recenziją baigia taip: „...šiuo novelių rinkiniu Grušas užsireklamuoja subtiliu, komplikuotu, atsargiu menininku, kokių nedaug mūsų literatūroje“ (p. 159).
Anot Juozo Grušo, „Karjeristai“ – blogas romanas, daug konkrečių dalykų, daugiau mąsčiau apie visuomenės kritiką, o ne meniškumą. Galvoje turėjau konkrečias partijas, nors joms buvau artimas. Krikščionys demokratai „Karjeristuose“ atpažino savo veikėjus. Buvo garsus veikėjas Ambrozaitis, tai visi sakė, kad jis knygos herojus Murza. „Karjeristus“ įkvėpė to meto atmosfera. Blogi tautininkų ir krikščionių demokratų santykiai, ieškojimas naudos, namų statymas, dvariukai, centriukai, miesčioniškumas. Valdininkai Rusijoj buvo įpratę kyšininkauti, turtėti. Karvelis rūpinosi, kaip praturtėti, Martynas Yčas turėjo dvarą – karieta atvažiuodavo į Kauną, padėdavo užsienio bendrovėms įsigyti pelningus objektus. Yčas rūpinosi elektrinės statymu, pradžioje norėta Kaune, bet negavo leidimo, tad pastatė Petrašiūnuose. Prof. Vladas Jurgutis išsikvietęs Yčą sakė, kad už aferas galįs jį užregistruoti [tarp nepatikimų verslininkų]. Štai belgų elektrinės kilovatas kainavo 1 litą 35 centus. Po vartotojų streiko, anot spaudos pranešimų, kilovato kaina sumažėjo iki 82 centų. Susisiekimas taip pat buvo kyšininkų centras. Masiliūnas sakė norįs pabūti susisiekimo ministru nors dvi savaites, kad galėtų išvaikyti kyšininkus. Prašmatniausia vila Kaune – susisiekimo ministerijos tarnautojo – pasistatyta už kyšius. Na, o garsios „Maisto“ direktoriaus Lapėno aferos. [Apkaltintas sukčiavimu akcinėje bendrovėje „Maistas“, 1935 m. buvo suimtas ir nuteistas.] Faustas Kirša sakęs: „Iš Vyčio pasagos ištraukti aukso uknolį – mūsų valstybės vyrų rūpestis.“
Kai pasirodė „Karjeristai“, sulaukiau tam tikros visuomenės dalies ignoravimo. Kaune buvo laikoma blogu tonu kalbėti apie šį kūrinį. Nors buvau ateitininkas, santykiai su krikščionimis demokratais buvo nekokie. Visai pairo po „Karjeristų“, smarkiai jie įsiuto.“
Paklaustas, ar Vinco Mykolaičio „Altorių šešėly“ turėjo įtakos jo romanui „Karjeristai“, pasakė: „Sąmoningos įtakos nebuvo, Mykolaičio romanas geras, parašytas talentingai – tai psichologinis romanas apie meilės problemas, kunigų gyvenimą, o mano prastas, „Karjeristuose“ visuomeninės problemos, karjerizmo pasmerkimas. Man rūpėjo visuomeninis gyvenimas. Kita vertus, tais laikais nelabai kas rūpinosi meniškumu. Aš romaną skubotai parašiau, nepadirbėjau. Literatūra tuomet man buvo antraeilis dalykas, kitur duoną užsidirbdavau: redagavau žurnalą, dėsčiau žydų mokykloje. „Karjeristus“ išleido „Sakalas“. Honoraro mokėjo 15 proc. nuo parduoto tiražo kainos. Rodos, knyga kainavo 4 litus ir man išėjo apie 2,5 tūkst.“
Dramos ir spektakliai
„Pradėjau rašyti po Stalino mirties. Kol spektaklis pasiekia sceną, visi tikrina. Valdžia, skirdama lėšas, žiūri, kad būtų „tikras“ produktas, atitiktų reikalavimus. Autorius spaudimui priešinasi. Režisierius, ėmęs statyti, turi būti sau cenzorius. Panevėžyje pastatyta mano pjesė „Dūmai“. Kelias į sceną buvo sunkus. Scenoj miesto partijos komiteto sekretoriaus kabinetas, ant sienos pudelio paveikslas. Komisijai kliuvo tas paveikslas, o visa kita tiko. Pudelio motyvą sąmoningai naudojau (1977 m. spalio 1 d. pasakojimas).“
1976 m. lapkričio 27 d. Kauno teatre – Grušo „Barbora Radvilaitė“, jubiliejinis spektaklis. Dalyvauja autorius su žmona ir dukterimi. Rašytojas gražiu pilku kostiumu, rodos, trečioje eilėje prieš sceną. Spektaklis šventiškas. Barborą vaidina Rūta Staliliūnaitė ir Žygimantą Augustą – Kęstutis Genys. Puiki Jono Jurašo režisūra. Publika sujaudinta, po spektaklio daug aplodismentų, gėlių. Staliliūnaitė ir Genys mėto gvazdikus autoriui. Rašytojas sujaudintas. Jį sveikina dailininkai, įteikiamos gėlės. Visi pamažu skirstosi, rašytojas su šeima lieka, matyt, laukia aktorių. Kartą iš autoriaus išgirdau tokius žodžius: „„Barbora Radvilaitė“ – tai tragiška meilės istorija sudėtingu Renesanso laikotarpiu.“ Kita proga: „Į Lenkiją „Barboros“ nevežė dėl to, kad tai Jono Jurašo režisūra, perdirbta, bet vis vien nenorėjo, kad būtų kalbama apie jo pastatymą.“
„Statyti pjesę „Adomo Brunzos paslaptis“ trukdė Glavlitas, Stepšys (dirbo CK), bet, keičiantis ministrams, po Juozo Banaičio mirties buvo leista statyti.
Pjesę „Pijus nebuvo protingas“ apie trejus metus draudė Lietuvoje statyti. Maskvoje nei leidžia, nei stato. Daug priekabių dėl teksto nebuvo, užkliuvo veiksmo vieta – beprotnamis. Prašė veiksmą perkelti kitur. Vaizduojama donkichotiška kova su gyvenimo trūkumais, bet nevykusiomis priemonėmis. Paradoksas – pacientui gydytojas davė teigiamą diagnozę, bet paliko ligoninėj. [„Gydytojas. Pijau! Jūs šuoliuojate ant savo Rosinanto, į nieką neatsižvelgdamas. Lekiate per raudoną šviesą. O dabar gatvėse daug mašinų. Jums gali baigtis liūdnai.“] Lionginas Šepetys pasakė: „Jei vyks beprotnamyje, visai negalės pasirodyti.“ Pijus beprotnamy parašė pjesę ir ją skaito gydytojui, kitame variante – skaito režisieriai. Miltiniui nepatiko, kad veiksmas vyksta sanatorijoj. Turinys beveik tas pats, bet svarbu, kad būtų netiesioginis, kad nesukeltų prekybininkų reakcijos. Bijo nuogos tikrovės. [Panevėžio teatras pastatė 1974 m.] „Pijus“ – tai filosofinė ekonominė pjesė apie mūsų laikų Don Kichotą. Buvau Vilniaus saviveiklos teatro spektaklyje „Pijus nebuvo protingas“. Reikėjo pakalbėti, širdis nusilpo, teko imti vaistų. Užeina širdies aritmija – prieširdžių virpėjimas. Tris kartus buvau ant reanimacijos stalo, elektros srove darė stimuliavimą, o dirbti reikia. Kitą savaitę turiu nuvežti straipsnį į „Naujas knygas“ – papasakoti apie rašytojo laboratoriją. Baigiu rašyti straipsnelį į leidinuką apie pjesę „Cirkas“ – reikia spektaklio premjerai.“
Rašytojas 1976 m. kovą kalbėjo: „Po ilgesnių apmąstymų teatras pradeda statyti tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“. Į mano netaktišką pastabą, kad, kol prisirengė, kūrinys gerokai neteko aktualumo, rašytojas pareiškė: „Ten keliamos moralinės jaunimo problemos nė kiek neprarado aktualumo“ (7).
„Beatričę“ pastatė Kuibyševo, Pskovo, Hersono teatrai. Dar, rodos, minėjo Moldavijos Teraspolio teatrą. Vieni stato kaip dramą, kiti kaip miuziklą – panaudoja daugiau dainų. Pskovas pavadino „Bėk, Beatriče, bėk!“, pjesę perdirbo, perminkė. Jų spektaklis labai įdomus – gera aktorė. Anksčiau Maskva jų neįsileido, dabar leido Maskvoje parodyti Pskovo spektaklį. Maskva labai atsargi, užsidarius.“
„Sąjunginė Kultūros ministerija [1977 spalio 1 d. pasakojimas] ėmė varžyti spektaklio „Meilė, džiazas ir velnias“ pastatymus kitose respublikose. Vien Kaukaze 12 teatrų norėjo statyti. Ministerija nusigando ir visai uždraudė. Dabar jau leidžia visiems. Bet ten kitas variantas, trys teigiami veikėjai, kiekviena replika gerokai skiriasi nuo lietuviško varianto. Pjesė destiliuota, galėtų statyti vaikų darželis.“
Rašytojas pasakojo (1976 m. kovo 12 d.), kad apie tris valandas kalbėję su Vilniaus akademinio dramos teatro režisierium Henriku Vancevičium dėl „Cirko“ pastatymo. Kita proga: „Reikia susitikti su Vancevičium, pažiūrėti „Cirko“ repeticijos Vilniaus teatre. [Pastatė 1976 m.] Premjera įvyko Šiauliuose, tarybinių pjesių festivalyje. Paskui parodė Kaune (autorius pasidžiaugė, kad gastrolės Kaune pavyko, pjesė padarė gerą įspūdį). Rudenį rengiasi gastrolėms į Maskvą. Jas organizuoja maskvietė. Rengiamas leidinukas rusų kalba apie Grušą, bus rašytojo kalba, Algio Samulionio straipsnis. „Dabar turėsiu nemažai darbo, kol tekstą (vertimą) parengsiu iki gastrolių į Maskvą“, – tęsė rašytojas. Pjesės autorius apgailestavo, kad režisierius Vancevičius nepriėmė Vytauto Kalinausko „Cirko“ scenografijos eskizų – tai geras dailininkas. Jis Kuibyševo teatrui daro dekoracijas spektakliui „Meilė, džiazas ir velnias“. Sąjunginės Kultūros ministerijos Teatro skyriaus viršininkas Ivanovas leido „Cirką“ vežti į VDR – esą įpūs naujo vėjo teatrinei rutinai. „Maskvai [ten vyko svarstymas] „Cirkas“ nelabai priimtinas, iš mandagumo sakė, kad siūlys intelektualesniems teatrams. Mūsų Respublikos vadovaujantys partiniai (Bielinis, Šepetys) užeidavo į mano kambarį viešbutyje paguosti, kalbėjo, kad TSKP CK ne prieš „Cirką“, bet pati forma nepopuliari.“
[Aktorė Ona Juodytė, buvusi gastrolėse VDR, pasakojo, kad didelį pasisekimą turėjo Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“, kur kas santūresni buvo atsiliepimai apie Grušo „Cirką“.]
„Renku medžiagą [1976 m. kovo, 1977 m. spalio 1 d. pasakojimai] istorinei dramai, pasenau, sveikatos nėra, vaizduotė neveikia. Dvi tris valandas padirbėjęs jaučiuosi pavargęs. Galvoju apie Liublino uniją. Turiu gerą knygą – „Liublino seimo dienoraštis“ (išleistas 1869 m.). Knygoje ištisi kalbų tekstai, arba santraukos. Romanui tai – aukso kasyklos, neišsemiami lobiai. Dramos kūriniui reikia veiksmo, reikia konfliktinės situacijos, kulminacijos. Nors ir čia yra gana dramatiškų vietų, pavyzdžiui, kai lietuviai prieš karalių Zigmantą Augustą klaupia ant kelių – prašo išsaugoti Lietuvos vardą, nors kokį suverenumą [dramoj tos scenos nėra]. Nuo karalienės Barboros mirties praėjo devyniolika metų, pats karalius paseno, nors buvo tik 50 metų. Jis atsidūrė tarp kūjo ir priekalo – lenkai reikalauja prisijungimo, lietuviai susijungimo – palikti Lietuvos vardą, Seimą, kunigaikštystę, lenkai siūlė viską panaikinti. Lietuvai nebuvo alternatyvos – didėjanti Maskvos kunigaikštystės grėsmė Rytų žemėms, Ivanas Rūstusis. Lenkai pirmajame derybų etape atsiplėšė Volynę ir Podolę. Aplinkybių verčiami, lietuviai vėl vyko tartis, nes spaudė rusai. Karalius gal ir norėtų į lietuvių pageidavimus atsižvelgti, bet lenkai nesutinka. Jie vykdė savanaudišką nacionalinę politiką, lietuviai tautinio jausmo, nacionalinės savimonės neturėjo. Lenkai nuo Jogailos laikų Lietuvą laikė savo valstybės dalimi. Lietuvos didikai neturėjo tiek poveikio karaliui kaip lenkai. Nuo Krėvos unijos bajorija pradėjo lenkėti. Gaila, kad krikščionybė ir raštas atėjo tik XIV amžiuje, o lenkai krikščionybę priėmė keliais šimtmečiais anksčiau. Lenkija laimi – Lietuva buvo prijungta. Liublino seimas tai tragedija, sunkiausias momentas – buvo laidojama Lietuva, turėjo prisiekti ištikimybę. [Dramos herojus – jaunas didikas Butrimas: „Unija – tai dievas! <...> Užvaldys mintis! / Ir žmones, ir gyvenimą... Tautos mirtis!“ Lietuviai prašo palikti Lietuvos vardą. Butrimas nusižudo: „Aš mirsiu čia, kad Lietuva nemirtų.“ Karaliaus juokdario Stančiko dvasia kartoja: „Mirtim istorijos nenugalėsi.“] Priimti lenkų sąlygas vertė Ivanas Rūstusis.“
„Parašiau „Uniją“, Kauno teatras paskirstė vaidmenis, užsakė dekoracijas, aktoriai gavo tekstus. Režisierius Vaitkus greitai stato – dešimt dvidešimt repeticijų, ir baigta. Tekstą perskaito savaip, teatrinė interpretacija, bet aš nesikišu. Paskelbta pjesė yra literatūros kūrinys, režisierius pjesę gali ir iškreipti – žiūrovams turi būti įdomu. Nespėsiu bėgioti paskui kiekvieną režisierių. Vaitkus viską daro pasiremdamas juokdariu Stančiku, praplečia jo vaidmenį – sako senatorių kalbas.“ (1977 m. spalio 1 d. pasakojimas.) [„Unija“ Kauno teatre pastatyta 1978 m.]
1976-ųjų kovas. Su universiteto Filologijos fakultetu važiuoju į Kauną žiūrėti Grušo spektaklio „Švitrigaila“. Pjesėje lyg ir nėra kulminacijos. Meilės tema dirbtinė, Jurgio Vytauto Čibiro pastatymas kelia abejonių (Švitrigaila – Kęstutis Genys). Daug dinamikos, bėgiojimo, gėrimo. Žiūrovų salėje – autorius su žmona. Atėjo, nes šiandien – Tarptautinė teatro diena. Kita vertus, dienos spektaklis – ne taip pavargsta. Į mano pastabą dėl režisieriaus autorius atsakė: „Tokia režisieriaus Čibiro maniera – visuose pastatymuose daug dinamikos, tačiau to girtuokliavimo čia per daug. Pjesėje yra tik vienoje vietoje. Reikės pakalbėti su režisieriumi.“ Rašytojas tęsė: „Aldonės vaidmenį ruošė Rūta Staliliūnaitė, bet prieš pat premjerą susirgo. Ką daryti? Kreipėsi į Gražiną Balandytę. Toji per naktį ir dieną paruošia vaidmenį, po vienos repeticijos eina į sceną. Tiesa, jautėsi ne visai užtikrintai. Kitą dieną vėl premjerinis spektaklis, trečią dieną po spektaklio nuo įtampos apalpo, bet toliau vis tobulėjo ir aš jos vaidmeniu visai patenkintas.“
Spektaklis man sukėlė gilių emocinių išgyvenimų. Švitrigaila – mano mylima istorinė asmenybė. Dar studijų metais perskaičiau Jono Matuso monografiją „Švitrigaila. Lietuvos didysis kunigaikštis“ (1938). Su juo susitinkame ir Balio Sruogos „Milžino paunksmėje“. Švitrigailos likimas – tai būsimoji Lietuvos tragedija.
1976 m. spalį rašytojas pasakojo: „Visą laiką sąjunginė Kultūros ministerija, rusų rašytojai kelia klausimą: kodėl lietuvių dramaturgija taip mažai išeina į sąjunginę areną, – pripažįstama, kad pirmauja, o mažai statoma teatruose? Dėl to, kad mūsų dramaturgija ne visuomet atitinka rusų, tarybinių žiūrovų skonį, per daug nacionalinė. Mūsų dramaturgai kelia esminius gyvenimo klausimus, gilesnes problemas. Rusų dramos buitinės. Jiems draudžiama rašyti apie ilgaplaukius jaunuolius su gitaromis, apie išprievartavimus – daug yra dalykų, kurių negalima rodyti. Tarybinis, ypač rusų, žiūrovas labiau mėgsta buitinį teatrą, lengvus juokelius, pokštus.“
Paklausiau, ar publika nepriaugusi, ar tokia partinio vadovavimo teatrams tendencija? „Tas ir tas – viskas to paties lygio. 1971 m. per lietuvių dramaturgijos dienas Maskvoje buvo nagrinėti kūriniai, kuriuos kėlė už drąsą, naujumą, filosofinį turinį. Ypač – „Adomo Brunzos paslaptį“. Kai kuriuos dramos kūrinius žadėjo įtraukti į repertuarą, bet neištesėjo. Maskvos Jermolovos teatras ruošėsi statyti Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“, mano „Adomo Brunzos paslaptį“, pastarajai pjesei buvo paskirti vaidmenys aktoriams, numatytos repeticijos, bet po aptarimo pasirodė nepriimtina filosofinė kryptis – reikia išsiaiškinti, kokia ji, gal per daug pesimizmo. Tąsyk sutriko ir „Meilės, džiazo ir velnio“ statymas, nors daug teatrų norėjo. Mes kaip baltos varnos – mus stebi, giria, bet paskui užkapoja. Pripažįsta, kad mūsų dramaturgija pirmauja tarp kitų respublikų, tačiau statyti nesiima. Lvovo teatras buvo parengęs spektaklį „Meilė, džiazas ir velnias“, bet premjera neįvyko – sulaikė Kijevas. Parašė: „Ēäīšīāī, āåšķī, ķī ńņšąųķī.“ Atvykęs režisierius iš Ukrainos sakė: „Kijevas jūsų dramaturgiją pripažįsta, tačiau statyti nesiima: jei abejotinas idėjas įskiepysime trims milijonams, tai dar ne tokia bėda, ir apskritai Pabaltijui daugiau nuolaidų daroma – arčiau Vakarų, o jeigu paskleisime tarp keturiasdešimties milijonų, kas gi bus.“ Kai kuriuose Rusijos teatruose ši pjesė eina.“
(1) „Tėvas“. 4 v. drama.
(2) „Varpai“. Literatūros almanachas. Šiauliai, 1994, p. 6–43.
(3) Kalbama apie Rašytojų sąjungos nario pažymėjimą.
(4) Greičiausiai nuo 1944 m. lapkričio 1 d.
(5) Richardas Sheridanas (1751–1816) – Dubline gimęs anglų dramaturgas, politikos veikėjas. Geriausias jo kūrinys – 1780 m. išleista satyrinė papročių komedija „Intrigų mokykla“. Darbas liko neužbaigtas – komedija neišleista, nepastatyta scenoje.
(6) Buvo pastatyta J. Grušo pjesė „Tėvas ir sūnus“, režisavo K. Juršys.
(7) Irena Aleksaitė: „Kai vienas rusas iš Maskvos pamatė Panevėžio teatre pastatytą Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, pasakė: „Koks piktas turėtų būti tas žmogus, parašęs tokį kūrinį.“ Supažindinau su veikalo autorium. Svečias buvo nustebintas jo žmogišku gerumu, širdingumu. Anot jo, „koks didelis turėjo būti asmeninis skausmas, kad šitoks žmogus imtųsi rašyti tokį kūrinį“.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)