Mano filosofija
Išplėtoti savo filosofinę sistemą mane paskatino štai toks įvykis: žmona, pasikvietusi į virtuvę paragauti pirmąsyk jos pagaminto suflė, netyčia užtėškė pilną šaukštą šio valgio tiesiai man ant kojos ir sulaužė kelis smulkesniuosius pėdos kaulus. Teko vykti pas daktarus, kurie, išnagrinėję rentgeno nuotraukas, prisakė visą mėnesį nesikelti iš lovos. Laukdamas, kol pasveiksiu, ėmiau gilintis į kai kurių įstabiausių Vakarų pasaulio mąstytojų darbus – kaip tik tokiam atvejui jau seniai laikiau atsidėjęs knygų stirtą. Numojęs ranka į chronologinę tvarką, pradėjau nuo Kierkegoro ir Sartro, vėliau negaišdamas perėjau prie Spinozos, Hiumo, Kafkos ir Kamiu. Iš pradžių baiminausi, kad šie skaitiniai pasirodys nuobodūs, bet atsitiko visiškai priešingai – mane tiesiog pakerėjo tai, kaip gyvai šie didieji protai gliaudo moralės, meno, etikos, gyvenimo ir mirties problemas. Iki šiol pamenu, koks smarkus jaudulys mane apėmė, kai perskaičiau vieną iš puikių Kierkegoro pastebėjimų: „Toks santykis, kuris santykiauja pats su savimi, – Pats – turi būti arba pats save nustatęs, arba nustatytas kito“*.
Ši idėja mane kone pravirkdė. Viešpatie, pamaniau, ir koks jis vis dėlto išmintingas! (Pats aš iš tų žmonių, kurie sugeba sukurpti du rišlius sakinius tema „Kaip aš praleidau dieną zoologijos sode“ tik įdėję nežmoniškų pastangų.) Tiesa, ši pastraipėlė man taip ir liko visiškai nesuprantama, bet ką jau čia, svarbiausia, kad Kierkegorui buvo smagu. Staiga persmelkus suvokimui, jog aš tiesiog gimiau tam, kad užsiimčiau metafizika, čiupau rašiklį ir brūkštelėjau kelis pirmuosius savo apmąstymų sakinius. Dirbau sparčiai ir vos per du vakarus – su pertraukėlėm, kai snūstelėdavau arba pamėgindavau įvaryti du mažučius rutuliukus į skardinio meškino akiduobes, – pabaigiau filosofinį veikalą, kuris, tikiuosi, bus paskelbtas tik po mano mirties arba 3000-aisiais (priklausomai nuo to, kas atsitiks pirmiau) ir, kaip kukliai viliuosi, užtikrins man garbingą vietą tarp autoritetingiausių žmonijos mąstytojų. Dabar pateikiu kelias šio intelektualinio lobio, kurį palieku ateities kartoms arba valytojai, jeigu ši atras jį anksčiau, ištraukėles.
* Kierkegaard S. Liga mirčiai / Iš danų k. vertė J. Adomėnienė. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 40.
I. Grynojo siaubo kritika
Kurdami bet kurią filosofinę sistemą, pirmiausia visuomet turėtume susimąstyti: o ką mes, tiesą sakant, žinome? Kitais žodžiais tariant, ar mes galime būti tikri, kad kažką žinome, arba tikri, kad žinome, jog kažką žinojome, jei tik, aišku, tai apskritai yra pažinu. Dekartas, rašydamas, kad „manasis protas niekada nepažino mano kūno, nors su kojomis susibičiuliavo visai neblogai“, aiškiai užsiminė, jog ši problema jam nesvetima. Beje, vartodamas sąvoką „pažinus“, aš turiu galvoje visai ne tai, ką mes galime suvokti jutimo organais ar perprasti protu, tačiau veikiau dalykus, apie kuriuos drąsiai galime teigti, kad jie yra Žinomi arba turi Žinties ar Žinumo savybių, arba bent jau yra tokie, apie kuriuos išeitų paplepėti su bičiuliu.
Be kita ko, nejaugi mes „žinome“ visatą? Dievuli brangus, juk net iš kinų kvartalo išsidanginti mes vargiai sugebame. Šiaip ar taip, esminis klausimas būtų toks: ar esama ko nors už šios erdvės ribų? Ir kodėl? Ir ar jiems būtina šitaip triukšmauti? Galiausiai tenka pripažinti štai ką – neabejotina, jog viena „realybės“ ypatybių yra ta, kad jai trūksta esmės. Tai nereiškia, jog ji jos neturi, tiesiog jai jos trūksta. (Mano čia nagrinėjama realybė yra ta pati, kurią aprašė ir Hobsas, tik šiek tiek mažesnė.) Taigi, vietoj kartezietiškojo aforizmo „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ kur kas tiksliau būtų sakyti: „Ei, o va ir Edna su saksofonu!“ Kitaip tariant, tam, kad pažintume substanciją ar idėją, turime ja abejoti ir tokiu būdu, abejodami, suvokti jai būdingas baigtinės būklės ypatybes, kurios kaip tik ir yra tai, kas įvardijama sąvokomis „daiktas savyje“ arba „daiktas sau“, arba kažkas, arba niekas. Jei tai išsiaiškinom, kuriam laikui galime palikti gnoseologijos klausimus ir žygiuoti toliau.
II. Eschatologinė dialektika kaip priemonė dorotis su skiedromis
Galime tarti, kad visata susideda iš tam tikros substancijos, kurią mes įvardysime „atomais“ ar, jei kam patogiau, – „monadomis“. Demokritas ją vadino atomais, Leibnicas – monadomis. Laimė, juodu niekada vienas kito nesutiko, antraip būtų užviręs kaip reta nykus ginčas. Judėti šias „daleles“ privertė kažkokia priežastis ar pamatinis principas, o gali būti ir taip, kad ant jų tiesiog kažkas užkrito. Blogiausia, jog dabar jau nieko nebepakeisi, nebent į savo racioną pamėgintum įtraukti daugiau žalios žuvies. Tai, žinoma, nepaaiškina sielos nemirtingumo. Ir nieko nepasako nei apie pomirtinį gyvenimą, nei apie tai, kodėl mano dėdulei Senderiui nuolat atrodydavo, kad jį persekioja albanai. Priežastinis ryšys tarp pirminio principo (t. y. Dievo, arba stipraus vėjo) ir bet kurios teologinės būties (Būties) sampratos yra, anot Paskalio, „toks absurdiškas, kad net nejuokinga (juokinga)“. Šopenhaueris pavadino tai „valia“, tačiau jo gydytojas nustatė, kad kalbėti čia galima nebent apie šienligę. Vėlesniais metais ši ne juokais kartino Šopenhaueriui gyvenimą, nors visai tikėtina, jog tikroji šio mąstytojo nepasitenkinimo priežastis – vis stiprėjantis suvokimas, kad jis joks Mocartas.
III. Kosmosas už penkis dolerius per dieną
Kas gi tad yra „grožis“? Ar tai harmonijos ir tiesos, ar harmonijos ir to, kas tik panašu į „tiesą“, jungtis? Jei kadaise harmonija būtų buvus susieta, tarkim, su „mėsa“, galbūt šiandien neturėtume šitiek rūpesčių. Be abejo, tiesa ir yra grožis, ar, kitaip sakant, – „būtinybė“. Taigi viskas, kas ge~ra arba pasižymi „gerumo“ ypatybėmis, galiausiai mus atveda į „tiesą“. O jeigu kurie nors dalykai prie jos neatveda, tai, galvą guldau, – jie visai nėra gražūs, net jei ir nepralaidūs vandeniui. Imu manyti, kad jau iš pat pradžių buvau teisus ir kad viską derėtų susieti su mėsa. Na bet tiek to.
Dvi parabolės
Vyriškis artėja prie rūmų. Vienintelį įėjimą į juos saugo žiaurūs hunai ir į vidų įleidžia tik tuos, kurių vardas Julijus. Vyriškis pamėgina papirkti sargybinius, pasiūlo jiems metines rinktinių vištų kulšelių atsargas. Jie neatsisako kyšio, tačiau jo ir nepriima, tik čiumpa vyriškį už nosies ir sukioja tol, kol ji tampa panaši į varžtą. Vyriškis pareiškia, jog jam tiesiog būtina patekti į rūmus, nes imperatoriui atnešęs naują apatinių pamainą. Kai sargybiniai vis tiek jo neįleidžia, žmogus ima šokti čarlstoną. Šokis, regis, sargybiniams patinka, tačiau netrukus jie, prisiminę, kaip nežmoniškai federalinė vyriausybė elgėsi su navahais, paniūra. Pristigęs oro, vyriškis suglemba ant žemės. Jis miršta taip ir nepamatęs imperatoriaus ir negrąžinęs šešiasdešimties dolerių skolos firmai „Steinway“ už aną rugpjūtį nuomotą pianiną.
Man įteikia laišką, kurį turiu pristatyti vienam generolui. Joju ir joju, tačiau generalinis štabas, rodos, tik tolsta ir tolsta. Galiausiai ant manęs užšoka milžiniška juodoji pantera ir puola godžiai ėsti mano smegenis ir širdį. Visi vakaro planai nueina šuniui ant uodegos. Kad ir kaip stengiuosi, generolo nepaveju, nors ir matau, kaip tolumoj jis vienom trumpikėm skuodžia ir visiems savo priešams švebeldžiuoja žodelytį „muskatmedis“.
Aforizmai
Neįmanoma objektyviai patirti mirtį ir toliau sau lyg niekur nieko švilpčioti.
Visata yra tik Dievo sąmonėje šmėstelėjusi idėja – mintis ganėtinai nemaloni, ypač jei ką tik sumokėjote pirmąjį įnašą už išsimokėtinai pirktą namą.
Amžinoji nebūtis – visai neblogas dalykas, jei tik esi tinkamai apsirengęs.
O jei tik būtų gyvas Dionisas! Įdomu, kur jis dabar pietautų?
Dievo nėra. O savaitgaliais net ir santechniko neprisišauksi.
Užrašai iš apsirijėlio namų
(Dostojevskį ir naujausią žurnalo „Sveika mityba“ numerį toje pačioje kelionėje lėktuvu perskaičius.)
Esu nutukėlis. Baisingas nutukėlis. Pats didžiausias nutukėlis, kokį tik esu matęs. Visas mano kūnas – vieni riebalai. Nutukę pirštai. Nutukę riešai. Akys, ir tos – nutukusios. (Nutukusių akių jūs turbūt nė neįsivaizduojate?) Turiu šimtus svarų antsvorio. Mano lašiniai tįsta į visas puses panašiai kaip įšilus karamelė ant grietininių ledų. Visi, kas tik mane išvysta, negali patikėti savo akimis: oho, koks liemuo! Nėra abejonių, esu tikrų tikriausias peniukšlis. Dabar skaitytojas galėtų paklausti: ar tai gerai, ar blogai, kai tavo stotas – lyg planeta? Visai neketinu būti sąmojingas ar kalbėti paradoksais, bet atsakysiu štai taip: nutukimas yra aukščiau bet kokios buržujiškos moralės. Nutukimas yra nutukimas, ir tiek. Prielaidos, kad pats iš savęs jis gali turėti kažkokios vertės, būti blogio ar atjautos požymiu, yra, be abejonės, juokingos. Nesąmonė! Galiausiai – kas gi yra nutukimas, jei ne paprasčiausias svorio perteklius? O kas yra svoris? Tai tik susikaupusių ląstelių visuma. Ar ląstelė gali būti morali? O gal ji apskritai yra anapus gėrio ir blogio? Kas žino – juk ji tokia mažutė. Taigi, mano bičiuliai, mums tikrai niekada nederėtų mėginti atskirti gerų riebalų ir blogų riebalų. Turime išmokti žvelgti į nutukimą be jokių išankstinių nuostatų, atsikratyti bet kokių vertinimų, tarkime, nuomonės, jog štai šio vyriškio riebalingumas – aukščiausios klasės, o ana tas vargšelis jau ir visai į žmogų nebepanašus.
Panagrinėkime pono K. atvejį. Šis vyrukas supeniukšlėjo iki tokios stadijos, kad pro standartinio dydžio durų staktą galėdavo prasibrauti tik darbuodamasis laužtuvu. Įprastiniame bute K. iš pradžių nusirengdavo nuogai ir išsitrindavo sviestu, tik paskui mėgindavo pereiti iš vieno kambario į kitą. Man taip pat puikiai pažįstami visi įžeidimai, kuriuos K. nuolat girdėdavo iš suchuliganėjusių pienburnių gaujų. Baisu net pagalvoti, kaip dažnai jam tekdavo krūptelėti nuo šūksnių „Tešliau!“ ir „Lašinių gabale!“. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti nemalonu, kai pats gubernatorius Mykolinių išvakarėse atsisuko į jį ir daugybės garbingų svečių akivaizdoje pasakė: „O štai ir mūsų išplerusios košės puodynė!“
Vieną gražią dieną K., nebeištverdamas patyčių, ėmė laikytis dietos. Būtent dietos! Iš pradžių jis atsisakė saldumynų. Po to duonos, alkoholio, krakmolo, padažų. Trumpai tariant, ponas K. liovėsi šlamštęs maistą, dėl kurio žmonės ilgainiui nebesugeba užsirišti batų raištelių be firmos „Broliai Santiniai“* darbuotojų pagalbos. Pamažu jis ėmė lieknėti. Nuo kojų ir rankų nutirpo riebalų ringės. Pagaliau atėjo diena, kai buvęs nutukėlis pasirodė viešumoje visiškai normalios kompleksijos. Taip, jis tapo netgi patrauklus. Atrodė pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Pavartojau žodį „atrodė“, nes po septyniolikos metų, kai K. gulėjo mirties patale ir karštis krėtė jo laibą kūnelį, neišlaikęs jis suvaitojo: „Kur mano riebalai?! Grąžinkit man mano riebalus! Prašau! Man reikia mano riebalų! Greičiau, uždėkit ant manęs ką nors sunkaus! Ir koks gi aš asilas! Numečiau savo riebalus! Velnias man galvą susuko, ne kitaip!“ Manyčiau, istorijos moralas akivaizdus.
Skaitytojas dabar turbūt galvoja: jeigu jau aš iš tiesų esu vaikščiojantis lašinių kalnas, tai kodėl man neįsidarbinus cirke? Ogi todėl, – prisipažįstu nė kiek nesidrovėdamas, – kad negaliu išeiti iš namų, o išeiti iš namų negaliu, nes netelpu į kelnes. Mano kojos tiesiog per storos. Manyje sukaupta daugiau sūdytos mėsos, negu jos parduodama Antrojoje aveniu – į abi kojas, manau, turėtų tilpti bent po dvylika tūkstančių sumuštinių. Ir jau tikrai ne pačių mažiausių. Aišku viena: jeigu tik mano riebalams būtų lemta prabilti, jie veikiausiai papasakotų, ką reiškia amžina vienatvė, ir galbūt dar duotų kelis patarimus, kaip geriau išlankstyti popierinį laivelį. Kiekvienas mano kūno svaras trokšta, kad jį išgirstų, ypač pagurkliai, nuo ketvirto iki dvylikto imtinai. Mano riebalai yra išties neįprasti. Matę ir šilto, ir šalto. Jau vien mano blauzdos patyrė tiek, kad šios patirties sočiai užtektų visam gyvenimui. Laimingais mano riebalų nepavadinsi, bet jie bent jau tikri. Nedirbtiniai. Ir kas gi galėtų būti šlykščiau už dirbtinius riebalus? Tiesa, neturiu nė žalio supratimo, ar tokių vis dar įmanoma nusipirkti parduotuvėse.
O dabar leiskite papasakoti, kaip aš tapau nutukėlis. toli gražu ne visada buvau riebalais aptekęs. Tai bažnyčia kalta, kad pasidariau toks. Kadaise buvau lieknas kaip degtukas. Toks lieknas, kad pavadinti mane nutukėliu būtų buvusi paprasčiausia loginė klaida. Storėti pradėjau po to, kai vieną dieną, – regis, tai buvo mano dvidešimtasis gimtadienis, – kartu su dėde užsukau į neblogą restoranėlį išgerti arbatos ir užkąsti sausainių. Nei iš šio, nei iš to dėdė paklausė:
– Ar tu tiki Dievą? Ir, jei tiki, kaip manai, kiek jis gali sverti?
Uždavęs šį klausimą, jis stipriai, tačiau oriai įsisiurbė į cigarą ir staiga, neprarasdamas puikiai išpuoselėto pasitikėjimo savimi, ėmė taip smarkiai kosėti, kad pamaniau, jog netrukus jam iš burnos pasipils kraujas.
– Aš Dievo netikiu, – atsakiau. – Juk jei Dievas yra, sakykite, dėde, kodėl tada daugybė žmonių šitaip skursta ir plinka? Kodėl vieni žygiuoja per gyvenimą nesutrikdomi net ir tūkstančių mirtinų negandų, o kiti savaičių savaites neatsikrato migrenos? Kodėl mes skaičiuojame savo dienas, o ne, tarkim, žymime jas raidėmis? Atsakykite, dėde. O gal mano klausimai jus pernelyg sukrėtė?
Puikiai žinojau, kad galiu drąsiai sakyti viską, ką tik noriu, nes sukrėsti šį vyriškį – tiesiog neįmanoma. Kur jau ten: sykį dėdulė matė, kaip jo šachmatų korepetitoriaus motiną prievartauja turkai, ir šis įvykis jį kone sužavėjo, bėda tik, kad visa tai užsitęsė pernelyg ilgai.
– Mielas sūnėne, – tarė jis. – Dievas yra, kad ir ką tu manytum, ir jis yra visur. Taip! Jis yra visur!
– Nagi, dėde, nejau tikrai visur? Kaip galite tai teigti, jeigu net nesate visiškai tikras, ar mudu apskritai egzistuojame? Tiesa, dabar aš liečiu jūsų karpą, bet juk ir tai gali būti tik iliuzija. Juk gali būti, kad visas gyvenimas tėra iliuzija. Štai Rytuose esama atsiskyrėliškų sektų, kurių nariai įsitikinę, kad anapus jų sąmonės nėra nieko, tik užkandinė Didžiojoj centrinėj stoty. O kas, jei mes tiesiog pasmerkti vienatvei ir betikslėms klajonėms po abejingą pasaulį be jokios išganymo vilties ir jokių ateities perspektyvų, išskyrus vargą, mirtį ir tuščią amžinos nebūties realybę?
Buvo matyti, jog šie žodžiai dėdei padarė didelį įspūdį, nes jis kaipmat įgėlė:
– Ir dar stebiesi, kad tavęs beveik nekviečia į vakarėlius! Dieve, juk tu ligonis!
Be to, jis ėmė priekaištauti, kad esu nihilistas, paskui dviprasmiškai, kaip daugeliui seniokų būdinga, pridūrė:
– Dievas ne visada ten, kur žmonės Jo ieško, bet, patikėk, brangusis sūnėne, Jis yra visur. Pavyzdžiui, ir šiuose sausainiuose.
Tai taręs, jis mane palaimino ir išėjo palikdamas man apmokėti ilgą kaip lėktuvo pakilimo takas sąskaitą.
Grįžau namo tebegalvodamas, ką gi iš tiesų reiškia ta paprastutė dėdės frazė: „Jis yra visur. Pavyzdžiui, ir šiuose sausainiuose.“ Mieguistas ir apimtas niūrios nuotaikos atsiguliau į lovą, trumpam užsnūdau. Kaip tik tada susapnavau sapną, visam laikui pakeitusį mano gyvenimą. Tame sapne aš, vaikštinėdamas po kažkokią užmiesčio vietovę, staiga pajuntu, jog esu baisiai alkanas. Tiesiog mirtinai išbadėjęs. Pakeliui prieinu restoranėlį ir įžengiu į vidų. Užsisakau karštą keptos jautienos sumuštinį su skrudintomis bulvytėmis. Padavėja, neįtikėtinai panaši į mano buto šeimininkę (absoliučiai skonio neturinti moteris, primenanti gauruotą kerpę), pamėgina įkalbėti, kad užsisakyčiau ir vištienos salotų, kurios aiškiai pasenusios. Mums šnekučiuojantis, ši moteris pavirsta išpakuotu dvidešimt keturių dalių sidabriniu servizu. Mane apima isteriškas juokas, kurį netrukus pakeičia ašaros, o truputį vėliau – stipri ausų infekcija. Staiga visą patalpą pripildo ryškus švytėjimas, pamatau tviskantį, manęs link ant balto žirgo artėjantį raitelį. Tai mano ortopedas. Smaugiamas kaltės jausmo, kniūbsčias puolu ant žemės.
Toks tad buvo sapnas. Nubudau apimtas puikios savijautos ir įstabaus optimizmo. Staiga viskas pasidarė aišku. Dėdulės frazės aidas užpildė pačias mano esybės gelmes. Nušlepsėjau į virtuvę ir pradėjau valgyti. Rijau viską, kas tik po ranka pasitaikė. Pyragaičius, duoną, javainius, mėsą, vaisius. Kaloringą šokoladą, daržovių konservus, vyną, žuvį, grietinę, makaronus, eklerus ir dešrą. Netrukus bendra suvartoto maisto kaina pasiekė šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Jeigu Dievas yra visur, nusprendžiau aš, Jis yra ir maiste. Vadinasi, kuo daugiau suvalgysiu, tuo dievobaimingesnis būsiu. Skatinamas šio naujo religinio įkarščio, fanatiškai kimšau viską iš eilės. Po šešių mėnesių jau buvau šventų švenčiausias – iš mano širdies tiesiog tryško maldos, o pilvas niekaip negalėjo išsitekti tarp valstybinių sienų. Paskutinį sykį savo pėdas mačiau vieną puikų antradienio rytą Vitebske ir, kiek man žinoma, jos ten iki šiol tebėra. Aš vis valgiau, augau ir plėčiausi. Liesėti būtų buvusi pati didžiausia kvailystė. Netgi nuodėmė! Juk gali būti, kad, netekdami dvidešimties svarų, mes, brangusis skaitytojau (be kita ko, užtikrinu, jog iki mano kompleksijos tamstai dar toli), atsisakome ne šiaip svorio, tačiau pačio geriausio svorio, kokį tik turime! Juk visai įmanoma, kad tuose numestuose dvidešimtyje svarų kaip tik ir slypėjo mūsų talentai, žmogiškumas, meilė bei sąžinė. Kita vertus, kaip liudija mano pažįstamo mokesčių inspektoriaus istorija, tai gali būti ir paprasčiausias perteklinis šlaunų svoris.
Žinau, ką jūs dabar galvojate. Jūs galvojate, jog šie mano teiginiai tiesiogiai kertasi su viskuo, – taip, viskuo, – ką aš anksčiau tvirtinau. Mat staiga bedvasę kūno materiją aš ėmiau vaizduoti kaip vertybę. Taip, na ir kas? Argi visas mūsų gyvenimas nėra prieštaringas? Nutukėlio požiūris į riebalus gali keistis lygiai taip pat, kaip keičiasi metų laikai, plaukų spalva ar pats gyvenimas. Juk gyvenimas – tai amžinas virsmas, o riebalai – tai gyvenimas, bet sykiu ir mirtis. Nejaugi neaišku? Riebalai – tai viskas! Jei tik, žinoma, jūsų svoris nėra pernelyg didelis.
* Krovinių pervežimo įmonė.
Žvilgsnis į paranormalius reiškinius
Nėra jokių abejonių, jog šalia mūsų egzistuoja ir neregimasis pasaulis. Vienintelis klausimas – ar jis toli nuo miesto centro ir iki kurios valandos ten atidaryta. Nepaaiškinami dalykai dedasi nuolatos. Vienas regi dvasias. Antras girdi balsus. Trečias atsibunda ir apsižvalgęs susivokia, kad skuodžia tarp žirgų, lenktyniaujančių hipodrome. Juk ar daug atsirastų tokių, kurie, sėdėdami namuose vieni, bent sykį sau ant sprando nebuvo pajutę ledinės rankos? (Man, ačiū Dievui, to nėra atsitikę, bet yra žmonių, kurių ši patirtis neaplenkė.) Tad kas gi už viso to slypi? Ar, jei kam atrodo taisyklingiau, – iš po viso to kyšo? Ar tiesa, kad kai kurie žmonės gali numatyti ateitį arba šnekėtis su dvasiomis? Ar po mirties dar galima praustis dušinėje?
Laimė, į visus šiuos klausimus apie paranormalius reiškinius bus atsakyta netrukus pasirodysiančioje garsaus parapsichologo ir Kolumbijos universiteto ektoplazmos profesoriaus dr. Osgudo Malfordo Tveldžo knygoje „Še tai tau!“. Daktaras Tveldžas parengė įstabią antgamtinių atsitikimų studiją, kurioje nagrinėja visą paranormalių reiškinių spektrą – nuo telepatijos iki itin keisto įvykio, nutikusio dviem skirtinguose pasaulio pusėse gyvenantiems broliams, – vienam jų nuėjus praustis, kitas staiga tapo švarut švarutėlis.
Toliau pateikiame keletą įsimintiniausių dr. Tveldžo nagrinėjamų pavyzdžių ir autoriaus komentarus.
Susitikimai su šmėklomis
1882 m. kovo 16-ąją ponas D. K. Dobsas nakties vidury pakirdo iš miegų ir pamatė prieš keturiolika metų mirusį savo brolį Eimosą, – pastarasis, atsisėdęs ant lovos kojūgalio, pešė vištą. Kai Dobsas pasiteiravo, ką jis čia veikia, brolis atsakė, kad nėra ko jaudintis, – jis iš tiesų yra miręs, tad į miestą užsuko tik savaitgaliui. Dobsui paklausus, kaipgi tas „anas pasaulis“ atrodo, Eimosas jį nuramino, kad viskas ten daugmaž kaip Klivlende, ir pridūrė, jog čia grįžęs perduoti Dobsui svarbios žinios: spalvotos rombinio mezgimo kojinės visiškai nedera prie tamsiai mėlyno kostiumo.
Tuo momentu į kambarį įėjo Dobso tarnaitė. Ji pamatė, jog šeimininkas kalbasi su „beformiu pieno atspalvio debesimi“, kuris, anot moters, priminė jai Eimosą Dobsą, tačiau buvo šiek tiek išvaizdesnis. Galiausiai Eimosas pasiūlė broliui duetu užtraukti ariją iš „Fausto“, ką juodu, jausdami didelį malonumą, ir padarė. Pradėjus švisti, šmėkla iškeliavo kiaurai sieną, o Dobsas, pamėginęs sekti jai iš paskos, susilaužė nosį.
Čia mes matome klasikinį susitikimo su šmėklomis atvejį. Jei tikėsime Dobsu, vaiduoklis vėliau dar sykį pasirodė – jis privertė ponią Dobs pakilti nuo kėdės ir dvidešimt minučių sklandyti ore virš pietų stalo; po to ji nukrito į padažinę. Įdomu, kad dvasios gan dažnai yra linkusios krėsti išdaigas. Britų mistikas A. F. Čaildas tokį jų elgesį aiškina nevisavertiškumo kompleksu, kurį tūlam velioniui sukelia mirtis. dažniausiai „pasirodo“ šmėklos tų individų, kurių gyvenimas nutrūko itin keistomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Eimoso Dobso mirtis buvo išties mįslinga – vienas ūkininkas atsitiktinai pasodino jį į vieną lysvę kartu su ropių daigais.
Sielos atsiskyrimas nuo kūno
Ponas Albertas Saiksas pasakoja nutikus štai tokį įvykį: „Sėdėjau su draugais ir valgiau sausainius. Staiga pajutau, kaip mano siela atsiskiria nuo kūno ir išeina paskambinti telefonu. Dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių ji skambino Moskovičiaus stiklo pluošto gamybos įmonei. Paskui siela grįžo į kūną ir, baimindamasi, kad niekas nepasiūlytų žaisti šaradų, išbuvo ten geras dvidešimt minučių ar panašiai. Pašnekesiui pasisukus apie investicinius fondus, ji vėl paliko kūną ir iškeliavo pasivaikščioti po miestą. Esu tikras, kad ji aplankė Laisvės statulą, tuomet nuvyko į „Radio City Music Hall“ pramogų kompleksą pasiklausyti koncerto, o vėliau užsuko į „Benio kepsnių užeigą“ ir ten pavakarieniavo už šešiasdešimt aštuonis dolerius. Tuomet siela nusprendė, kad jau būtų laikas grįžti atgal, bet niekaip nesugebėjo išsikviesti taksi. Galiausiai ji pėsčiomis patraukė Penktąja aveniu ir kaip tik suspėjo parsirasti prieš prasidedant vakaro žinioms. Aiškiai pajutau, kaip ji įeina į kūną – staiga per nugarą perėjo šiurpuliukai ir išgirdau balsą: „O štai ir aš, gal galėtumei paduoti man tų razinų?“
Nuo to laiko panašūs dalykai atsitiko dar kelis sykius. Kartą mano dvasia išvyko į Majamį praleisti savaitgalio, vėliau ją areštavo už mėginimą nesusimokėjus išsinešti iš prekybos centro kaklaraištį. Buvo ir dar vienas atsitikimas, tik tąkart, atrodo, veikiau mano kūnas paliko sielą, nors nieko ypatinga neįvyko – jis paprasčiausiai užsisakė masažo procedūras ir po jų tuojau sugrįžo atgal.“
Sielos atsiskyrimų nuo kūno ypač pagausėjo pirmojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio pabaigoje, liudytojų teigimu, maždaug tuo metu gausybė „dvasių“ klajojo po visą Indiją bergždžiai ieškodamos Amerikos konsulato. Šis reiškinys yra panašus į teleportaciją, t. y. procesą, kai žmogus staiga dematerializuojasi vienoje planetos vietoje ir materializuojasi kitoje. Tai visai neprastas būdas keliauti, nors dažniausiai sugaišti bent pusę valandos, kol sulauki bagažo. Vienas labiausiai pritrenkiamų teleportacijos pavyzdžių – sero Arturo Nernėjaus atvejis. Jam prausiantis dušinėje pasigirdo garsus pokšt, vyriškis pradingo ir, nespėjęs nė mirktelėti, atsidūrė Vienos simfoninio orkestro stygininkų sekcijoje. Čia jis praleido dvidešimt septynerius metus grieždamas pirmuoju smuiku, nors pakenčiamai sugroti mokėjo tik dainelę „Trys aklos pelytės“. Vieną dieną orkestrui atliekant Mocarto „Jupiterio simfoniją“, jis netikėtai pranyko, o kai atsipeikėjo, suprato gulįs vienoje lovoje su Vinstonu Čerčiliu.
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Versta iš: Woody Allen. The Insanity Defense: The Complete Prose. New York: Random House, 2007
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)