jim_grace        Jimas Crace’as (g. 1946 m.)  – anglų rašytojas, daugelio romanų autorius. Išgarsėjo jau pirmuoju romanu „Kontinentas“ („Continent“, 1986) ir laimėjo kelias premijas. Kūrinio veikėjai gyvena septintame Žemės kontinente, kurį sukūrė J. Crace’o vaizduotė – „tokioje vietoje, kurioje apsilankius sunku ją pamiršti“.

 

        Nuodėmės ir Dorybės

 

        Kadaise turėjau kaligrafijos būdelę turgavietėje. Jaunikiai ateidavo, ir aš,  įrašydamas Dievo vardą aukso lakšte, palaimindavau jų santuokų liudijimus. Aš parūpinau dekoratyvias abėcėles pradžios mokykloms ir subtilias maldas, užrašytas ant šilko, prietaringųjų kalbamas prieš miegą. Seniai ateidavo į mano būdelę ir smulkiai nupasakodavo savo nuodėmes ir dorybes. Aš išraižydavau jų sąrašą pergamentinio popieriaus lape, išmirkytame ambroje, susukdavau į ritinėlį ir, įkišęs į bambukinį vamzdelį, hermetiškai jį užplombuodavau. Taigi, kai seniai numirdavo, jų Nuodėmės ir Dorybės būdavo sudeginamos kartu su jais.

        Vėliau, kai religija, kaip nuolatinis mūsų gyventojų rūpestis, užėmė to verslo vietą, aš dekoravau krautuvių fasadus ir projektavau spausdintus firminius blankus ambicingoms daržovių ir vaisių parduotuvėms bei ledų pardavėjams. Aš parengiau didelius pagyrūniškus skelbimus pirmajam kino teatrui, ornamentuotas lapų oficialiems raštams viršutines dalis labai aukštoms švietimo institucijoms ir įmantrius vartų estampus ambasadoms. Meistrai Europoje perkėlė mano darbus iš pergamento į patvaresnes medžiagas – ėsdindami stiklą ar metalą, ausdami gobelenus, iškaldami akmenyje. Išplėčiau savo būdelę ir suteikiau darbą mokiniui – kad maišytų spaustuvinius dažus ir pristatytų mano darbus užsakovui. Tačiau tai buvo labai seniai. Dabar aš vos gyvas. Ta akacija (jos pavadinimas sidilų kalba reiškia „Kantrybė“), kurią mano dėdė pasodino savo kaime, kai aš gimiau, beveik visiškai neteko lapų. Tik iš vienos šakos dar varva gyvasakiai. Visos kitos – skruzdžių namai.

        Aš nebevaikštau į prekyvietę. Beveik visas dienas praleidžiu tarp šito aidu atsiliepiančio ir driežų apnikto namo sienų. Kiekvieną dieną aš pradedu darbą prie savo Rytinio Stalo, kuris pasuktas į rytus, upės link. Pusiaudienį pietauju suvalgydamas truputį delikatesų – kuklią keptą ant grotelių ešerio užkandėlę, arba, kai jų sezono metas, skėrių keleivių. Nebevalgau raudonos mėsos ir nebegeriu vyno. Mano galva ir skrandis – pernelyg silpnos kūno vietos. Atsigerti užtenka šiek tiek medumi užsaldinto vandens. Arba truputį saldžios mėtų arbatos. Snūsteliu po vienu savo vėdintuvu maždaug valandą. Naminis gekonas* prisijungia prie manęs, guli man skersai krūtinės kaip drėgnas medalionas.

        Popiet pajudu prie savo Popietinio Stalo, pasukto į kiemą, į saulę ir amžinai žalią oleandrą. Sudeginu subtilaus valyto cinamono lazdelę – kad atbaidyčiau velnius. Senas papratimas. Aš dirbu, kol pateka mėnulis, o tada vėl pavalgau: šiek tiek pomidorų ar pupų su trupučiu rūgščios duonos, po jų – mangas arba guajava, ar vaisinis pieno kokteilis, kurį suplaka ta mašina krautuvėje gatvių kampe. Pakeičiu baltus dieninius apdarus – dabar jau suteptus vaisių kauliukais, sultimis ir trupiniais – ir apsirengiu storesniais vakariniais drabužiais trečiai darbo pamainai prie Vakarinio Stalo vidiniame kambaryje. Visuomet, kai man prireikia kokio nors rašalo ar užsinoriu trupučio kuklių delikatesų, pasiunčiu Sabino, kuris buvo mano berniukas – mokinys, o dabar yra mano faktotumas**, į turgų ir į naujas parduotuves su kondicionuotu oru.

        Pats aš pasitraukiau iš turgaus aikštės. Dabar esu per daug įžymus, kad rašinėčiau santuokų liudijimus, dekoruočiau krautuvių fasadus, arba rūpinčiausi labai aukštomis švietimo institucijomis. Ką savo jaunystėje dariau už vienos alyvos, dabar nelabai sutinku už alyvmedžių sodo kainą. Susikroviau nedidelį turtą, taigi – belikus nedaug laiko – ieškau vidinių prasmių. Esu paskutinis ir, aišku, labiausiai pasižymėjęs senojo sidilų rašto kaligrafas, tačiau aš lioviausi vingiuoti raštų papuošimus, taip kilnindamas juos, ornamentuoti jų pakraščius lapo kampe. Dabar esu toks paišinėtojas – dirbdamas galvoju apie ką nors kitką! Kiekvieną aukso folijos lapą aš prilyginu akacijos lapui. Ir nė kiek neskubu išeikvoti savo kūrybinių atsargų. Dirbu tris pamainas iš įpročio, iš nuobodulio ir tam, kad mankštinčiau artrito susuktas rankas. Protas skraido kitur – tyrinėja medžiagą paskutiniam darbui, kuris turi būti sudegintas per mano laidotuves.

 

        Šiomis dienomis mano amatą jie vadina Menu ir moka už jį dideles sumas. Praėjusį mėnesį vienas kolekcininkas iš Čikagos geležies dirbinių pirkliui Duniui už jo senovinės krautuvės fasadą su mano jau apsilupinėjusiomis ir laiko pasendintomis raidėmis pasiūlė tris tūkstančius dolerių. Aš, remdamasis Sabino į petį, nuėjau į turgaus aikštę, kad būčiau demontavimo liudytoju.

        „Mes labai gerai prižiūrėsim kūrinį, – traškindamas mano silpnas rankas tarp savųjų pasakė tas amerikietis. – Ketinam restauruoti, teisingai? Ketinam šviežiai perdažyti ir išstatyti parodai Etnografijos muziejuje. Amerikos žmonės galės pamatyti jūsų kūrinį. Mano šaly menininkai ir istorikai dabar tik pradeda įvertinti sidilų rašto subtilybes. Tai toks gražus kūrinys…“ Jis žengtelėjo žingsnį atgal ir žavėjosi Dunio krautuvės fasadu. „Nuostabus, – atsiduso. – Sere, aš didžiuojuosi, kad esu pažįstamas su jumis.“

        Trys tūkstančiai dolerių! Dunis atlygino man už darbą virimo puodais. „DUNIO IMPERIJA, – aš užrašiau ant jo instrukcijų, – PUODAI, ĮRANKIAI, SĖKLOS, DVIRAČIAI – PRIEINAMOMIS KAINOMIS. TUALETŲ PRISTATYMAS.“

        Aš meldžiuosi už Čikagos žmones.

 

        Pasklido žinia, kad amerikiečiai supirkinėja krautuvių fasadus. Sumanūs vertelgos jų prisipirko ir dabar laiko sandėliuose – parduos muziejams ir universitetams užsienyje. Senos damos rausiasi brangenybių lagaminuose, ieško santuokos liudijimų, paženklintų mano teptuko auksu. Ambasados pastatė sargybinius prie vartų estampų. To kino teatro direktorius keikė pats save už tai, jog kažkada pritrūko įžvalgumo. Skersgatvių šarlatanai nukreipė visas jėgas nuo sąvadavimo ir ateities būrimo į klastojimą. Turgus pilnas sufalsifikuotų parduotuvių fasadų: siūlo apsimetėliai daržovių ir vaisių pardavėjai, krapštūnai siuvėjai.

        Svečiai iš Amerikos ir Europos gali nusipirkti masiškai prigamintų maldų prieš miegą, užrašytų iškreiptais ir griozdiškais sidilų kalbos žodžiais. Turgaus aikštėje, kaip ir Čikagoje, senoviniai sidiliški rašmenys neteko prasmės. Klastotojams lieka tik vienintelis rūpestis – „padirbti“ mano parašą, ir kadangi jų rankos jaunos, tie jų parašai dabar geresni nei mano paties.

        Sabino turtėja rinkdamas mano kūrybos likučius iš popierdėžės. Doleriai neatskiria paišinėjimų nuo Dievo vardo.

 

        Mano mažoje gatvelėje atsitiko jaudinamas dalykas. Specialiai pasimatyti su manim atvyko vyriausybės ministras. Pirmasis iš jo aplinkos atvažiavo protokolo viršininkas, toks jaunas gumą kramtantis adjutantas. Jis buvo karštas procedūros šalininkas. Iš pradžių, mostelėjęs kaip sėjėjas ranka, paskirstė saują monetų mūsų kvartalo elgetoms ir vaikams. Keliems paspaudė rankas. Kelis apdalijo pendeliais***. Niekas jam nekėlė rūpesčių. Jis grįšiąs po dvidešimties minučių, paaiškino, su Ministru ir dar keliomis saujomis smulkių. Ministerijos protokolas reikalavo, kad jų nekantriai lauktų minia.

        Aš buvau atsigulęs vidudienio pogulio.

        – Nežadinkit savo darbdavio, – paliepė jis Sabino. – Ministras mėgsta siurprizus. Tik sutvarkykit namą.

        Pastatė vieną savo žmogų prie vartelių iš gatvės pusės, priešais mano namą, o kitą – užpakaliniame kieme. Tada iš savo kariško džipo radijo bangomis pranešė, kad nenumatytam Ministro vizitui gatvė jau parengta. Aš ramiai snaudžiau ir sapnavau.

        Sabino palydėjo Ministrą į mano kambarį. Pabudau nuo jų šnabždesių, šlepsėjimo, kėdžių girgždesio. Bet gulėjau romiai ir klausiausi. Ministras sėdėjo, kramtė adjutanto pasiūlytos gumos gabalėlį ir laukė, kol aš sujudėsiu. Mano gekonas vogčiomis pasitraukė nuo krūtinės prie gerklės. Tas Ministras buvo kantrus vyras. Jis gėrėjosi tokio iš anksto nepaskelbto vizito privalumu ir tuo, kad yra priverstas laukti.

        Greitai pavargau apsimetinėti. Atmerkiau vieną akį – prireikė ganėtinai daug seno žmogaus pastangų – ir nukreipiau žvilgsnį iš pradžių į savo gekoną, paskui į kojų pirštų galus su sustabarėjusiais nagais ir galiausiai – į Ministrą. Nusišypsojome vienas kitam bereikšmėmis šypsenomis.

        – Ne, ne, prašom nesikelti, – paskubėjo ištarti jis. – Mes galim kalbėtis ir taip.

        Ministras stebėjo mano baltą driežą, dabar jau pritūpusį ant visų keturių, krypuojantį mano pilvu žemyn, į tamsią saugią vietą po lovos drobule, kuri kaip drapiruotė dengė mano kojas ir juosmenį.

        – Kaip toks pasiturintis žmogus, jūs gyvenate kukliai, – pagaliau nusistebėjo jis.

        – Pasiturintis?

        – Dabar – jau milijonierius, aš pasakyčiau…

        Nieko neatsakiau. Tas Ministras kalbėjo kvailystes.

        – Jūs labai pelningai parduodate savo darbus užsienyje.

        Iš vidinės pagal užsakymą siūto kostiumo švarko kišenės išsitraukė storoką pluoštą popierių ir numetė ant lovos.

        – Įrodymas, – tarė. – Štai apie jus straipsnis, išspausdintas „New York Times“, autorius – toks vyras, kuris išleido daug tūkstančių dolerių, kad įsigytų jūsų krautuvių iškabų ir maldų prieš miegą. Dar čia pateiktas sąrašas daugiau nei šimto užsieniečių, kurie turguje užmokėjo dideles sumas už jūsų kūrinius ir išvežė juos iš šalies.

        – Aš nieko nepardaviau beveik dešimt metų, – paaiškinau. – Gyvenu iš santaupų. Jeigu kurie nors mano darbai ir buvo parduoti, tai juos pasiūlė tie savininkai, žmonės, kuriems dirbau prieš daugelį metų. Ne aš. Esu nekaltas. Esu per daug senas ir tingus, kad mane dar domintų prekyba.

        Ministras buvo įtikintas. Niekas manyje ar mano name nerodė turto ar nesąžiningumo.

        – Gerai, – pasakė. – Tai turi baigtis. Tai neteisėta. Šalies resursai nelegaliai eksportuojami mums iš panosės. Mes eksploatuojami. Jus taip pat išnaudoja. Kolekcininkai Niujorke turtėja, o mūsų pačių liaudis krapštinėja termitus. Taigi… tai turi baigtis.

 

        Aš gūžtelėjau pečiais. Neturėjau ką pasakyti. Eksporto kontrolė buvo jo reikalas.

        – Pasakykit savo draugams turgaus aikštėj, – pridūrė jis, – jeigu kurį nors pagausim pardavinėjant jūsų darbus užsieniečiams, apkaltinsim pažeidus mūsų prekybos ir eksporto įstatymus. Surasim jiems vietos pataisos kaime. Kiekvienas, kas turi pardavimui meno kūrinių, privalo juos parduoti vyriausybei. Tai principo reikalas.

        Staiga atsistojo ir iškilo virš manęs kaip bokštas – aš po drobule, ant kojų driežas; atlošiau galvą.

        – Iš jūsų kūrinių turi būti sudaryta kilnojamoji paroda. Ir turim rengti aukcionus…

        Jis atsisėdo lovos kojūgaly. Paminėjo Paryžių ir Vieną, Torontą ir Sidnėjų, ir, žinoma, Čikagą. Atrodė manimi patenkintas.

        – Savaime suprantama, būsime partneriai, – paaiškino jis. – Jūs uždirbate – mes uždirbame. Parduodami jūsų kūrinius, mes gauname užsienio valiutos. Vyriausybė turės truputį… diskretiškų pinigų. Padėsim juos į saugią banko sąskaitą. Europoje. Šveicarijoje. Kol kas – tai geriausia. Taigi, suprantate, jei tik susidaro kritiška padėtis – prisireikia, pavyzdžiui, kokių nors medikamentų – turim pinigų jų nusipirkti. Laimi visi. Jums – aprūpinta senatvė. Oficialioj gubernatoriaus rezidencijoj...

        Aš papurčiau galvą.

        – Tada – automobilis, jeigu jums reikės, ir vairuotojas. Geras maistas. Patogūs drabužiai. Garbė. Mes viskuo pasirūpinsim.

        – Aš mėgstu gerą maistą, – pasakiau. – Patinka man patogūs drabužiai. Vairuotojas ir automobilis būtų kuo naudingiausi. Neklyskite manydamas, kad aš esu nedėkingas ir nepatriotiškas. Tačiau parodoj nėra ko išstatyti. Visi mano darbai iškeliavo. Jie arba buvo sudeginti su mirusiaisiais, arba sugraužti pergamento utėlių, arba eksporto reketininkai juos išplukdė į Ameriką. Liko tik keli ornamentuoti vartų estampai prie ambasadų – ir viskas.

        – Ko mes norime? – mygo Ministras, toks atsidavęs tam vienam reikalui, lyg būtų kurčias. – Paveikslų, tapytų drobėje ir papuoštų sidilų raštu. Ornamentiškų paveikslų, meno kūrinių – ne krautuvių iškabų ir panašiai.

        – Bet nėra nė vieno.

        – Nutapykit kelis. Jūs esate meistras. Turėtų būti paprasta…

        – Jeigu tai būtų taip paprasta, – tariau aš, – jums nebūtų prireikę atvykti pas mane. Galėtumėt nusipirkti tai, ko norit, kiekvienoj būdelėj turguje. Panašiai kaip bulvių parduotuvėj.

        – Na, pasistenkit. Priimkite tą pagrindinį iššūkį.

        – Aš jau išaugau tuos iššūkius…

        – Pabandykite, – pasakė Ministro protokolo viršininkas.

 

        Penktadienį aš komfortiškai aplankiau savo dėdės kaimą. Dabar turiu ministerijos automobilį. Ir vairuotoją. Padarėm lankstą per krūmynus, atrūkom prie Italijos kelio galo, ir likusius kelis kilometrus iki kaimo bumpsėjo hidraulinė sedano pakaba. Dar niekad anksčiau nebuvau taip sušalęs. Namuose, žinoma, naktį šalta. Bet čia, tame automobilyje, sėdėjau sušalęs ir perdžiūvęs saulėje. Lauke nuo karščio pūslėjosi automobilio dažų sluoksnis. Ožkos buvo per daug apgruzdusios, kad galėtų pakelti užpakalius ir sprukti šalin.

        – Oro kondicionavimas, – pasakė vairuotojas. Dirstelėjo į veidrodėlį, kad pasigėrėtų mano reakcija.

        Aš linkčiojau galvą. Atrodė, kad įspūdis man padarytas.

        – Elektriniai langai, – pridūrė jis.

        Pasigirdo dūzgimas. Man iš abiejų pusių – kaip tirpstančios ledo lytys – stiklai pradėjo leistis žemyn, ir į automobilį įsiraitė dienos karštis.

        – Stereokasetė, – tęsė jis ir paspaudė dar kelis mygtukus. Moteris dainavo man angliškai. – Elektriniai priekinio stiklo valytuvai.

        Iš už gaubtuvo ant priekinio stiklo trykštelėjo muilinga skysčio čiurkšlė ir čia nusėdusias dulkes pavertė į purvą, šį nubraukė tylūs dvyniasparniai valytuvai. Aš senas žmogus – man problemų daugėja. Niekad nebuvau toks įkaitęs-sušalęs, niekad neteko taip lepintis ir taip nerimauti.

        – Atlošiamos sėdynės, – toliau aiškino vairuotojas, – siestai.

        Odinės pagalvėlės po sėdyne pradėjo bimbti ir svirti. Mano kojos kilo, nugara leidos žemyn – viskas vyriausybės sąskaita.

        Mūsų atvykimas žmonėms mano dėdžių kaime nepadarė didelio įspūdžio. Viskas, ko jie norėjo, – tik tabako. Vairuotojas išdalijo cigarečių pakelį. Bet niekas nenorėjo automatinio automobilio cigarų uždegiklio ugnies. Nė vienas netroško rūkyti. Jie norėjo kaupti atsargas – praturtėt. Vairuotojas paskirstė ledo kubelius, išimtus iš šaldyklės automobilyje. Vaikai laikė juos ir stebėjo, kaip jie lėtai tirpsta – taip dingsta į auksą panašus piritas. Niekas neprisiminė mano dėdžių, nors mūsų giminės pavardė buvo gerai žinoma. Jie rodė man pirštais į medžius. Buvo ganėtinai prietaringi, kad gerbtų tą senų žmonių akaciją. Kantriai laukė malkų.

 

        Aš atvykstu vieną kartą per metus – tik vienąkart – atiduoti pagarbą tai akacijai mano dėdžių kaime. Atvažiuoju po savo gimtadienio ir pririšu prie akacijos balto lininio audinio raištį, audeklo juostą.

        dabar ant to medžio plazdėjo nuo baltos iki pilkos, beveik juodos spalvos nuobrizgos. Lininio audinio buvo daugiau nei lapų. Senais laikais aš atjodavau asilu, vėliau atvažiuodavau autobusu, o dabar štai limuzinu, kurio oras – kondicionuotas. Tolumoje, už akacijų guoto, girdėjau savo vairuotojo stereokasetę ir vaikų spygčiojimus. Realybės palytėjimas tarp svajonių.

        Išsiėmiau iš maišelio naują, neseniai išskalbtą ir išlygintą lininio audinio juostą ir rūpestingai dukart apvyniojau apie tą vieną gyvą šaką. Pririšau stipriu mazgu ir atsitraukiau atgal, statydamas kojas dailiai ir atsargiai, kaip didysis baltasis garnys. Lėtai – ir ne be įkyraus skausmo – aš nusišlapinau ant žemės prie savo giminės medžio šaknų. Atlikau abu – rašytinį ir privatų – ritualus. Paskui atsisėdau ir pasimeldžiau. Aš meldžiausi – net ir šiame vėlyvame, nuobodžiame mano tiksliai geometrinio gyvenimo tarpsnyje – už Lelijos Mirtį.

        Štai ko mokė mus, vaikus, – kai Dievas kūrė Mirtį, sukūrė ją dviejų rūšių, Lelijos Mirtį ir Mėnulio Mirtį. Mūsų pasirinkimas priklauso nuo to, kaip gyvename savo gyvenimą. Lelijos gyvena kaimenėmis. Jos veši tik tarp jų rūšies augalų. Išleidžia atžalas, kurios jas pakeičia ir užtikrina, kad lelijos išliks gyvos po mirties. Mėnulis yra atsiskyrėlis ir bevaikis. Neturi jokių atšakų. Tačiau kai jis miršta, prisikelia vėl gyventi. Aš pragyvenau mėnulio gyvenimą. Ar man skirta mirti ir vėl prisikelti? Ar atlyginimas už vienatvę žemėje turėtų būti tam tikros rūšies nemirtingumas?

        Šiais laikais, žinoma, pasirinkimas nebėra toks pat. Jie išvalė lelijas iš upės. Mėnesieną užgožė gatvių lempos ir automobilių žibintai. Dabar žmogus pasirenka arba kremaciją, arba palaidojimą. Tai yra pelenus, arba kaulus. Mes pasirenkame savo mirties rūšį pagal tą būdą, kaip gyvename savo gyvenimą. Apkalta paskelbta cigaretėms ir alkoholiui, gyvuliniams riebalams ir lovos partneriams.

        Todėl – grįžimas prie to limuzino ir vėsus važiavimas į miestą; malda ir perdirbtas oras: išsivadavimui nuo Mėnulio Mirties. Taigi atgal per krūmynus prie mano Vakarinio Stalo viduriniame kambaryje.

 

        Pradėti meno kūrinį – paprastas dalykas tiems, kurie turi valios: stalas, šiek tiek gražių spaustuvinių dažų, keli teptukai, truputis kreidos dulkių (sugeriamasis popierius – nepatikimas) ir geras apšvietimas – tai viskas, ko reikia.

        Iš pradžių pratimai. Kaligrafo rankos įsitempusios, galimas dalykas, nuo dažų maišymo arba dėl užsimiegojimo kankinant blogiems sapnams. Jos turi būti atpalaiduotos. Susijaudinimo reikia atsikratyti juodraštyje – paišinėjant, kol plunksnos ir teptuko brūkštelėjimai tampa ryžtingi ir įtikinami. Tada kaligrafas gali imtis kompozicijos apmatų ir ataudų, įveikti komplikuotus iššūkius – senas taisykles, kurios lemia atskirtinių ženklų išdėstymą, suderinti su įkyriomis sidilų kalbos rašybos keistenybėmis. Ir dabar tos raidės turi būti dar kartą perrašytos, patobulintos – kad būtų iki galo suformuota matmenų pusiausvyra, atskleistas visų dalių subalansavimas ir ritmas, per formą išreikšta prasmė. O tada kaligrafas turėtų palikti savo darbą ir truputį užvalgyt, galbūt nueiti pas draugą, grįžęs nusimaudyt vonioje, šiek tiek nusnausti. Tegul šriftai bręsta. Jis siekia aukščiausios intelektinės rūšies grožio, verčiausio apmąstymų, kultūringiausio ir įmantriausio. Čia negali būti jokio skubėjimo.

        Paskui, pailsėjęs, kaligrafas vėl žiūri į savo pirmuosius eskizus. Tiria juos dar prie vieno stalo, apšviesto kitokia šviesa. Stebint jo įdėmiam žvilgsniui puošybos temos raitosi apie raides. Kufiškas šriftas**** ir kursyvas diskutuoja jam prieš akis ir pateikia savo išvadas. Jis, pasidėjęs švarų pergamentą, sėdi susistatęs naujai sumaišytus dažus, jo galva nesisuka, ji rami, dėl nieko neabejoja. Šis – lengviausias ir baigiamasis eskizas.

 

        Man taip nepasisekė. Šiandien atvyko to Ministro protokolo viršininkas. Jis pasidomėjo, kaip man sekasi kurti savo didįjį darbą. Parodų datos, pasakė jis, jau suderintos.

        – Na, žinote, – pradėjau aiškinti, – aš nieko neturiu parodyt.

        – Tada – greitai pradėkit. Laikas spaudžia.

        – Aš – senas žmogus, – tariau. – Praradau savo talentus, – pakėliau aukštyn (nuoširdžiai) pervirš drebančias rankas. – Aš sėdėjau prie savo trijų stalų dvi savaites. Išeikvojau stopą***** popieriaus ir pusę kilogramo spaustuvinių dažų. Nieko neišeina. Daugiau neturiu idėjų. Geriau atšaukite parodas…

        Tas adjutantas atrodė labai suglumintas. Voliojo burnoje kramtomąją. Apsidairė – gal ras name kokį nors mano melo požymį.

        – Ministras nebus patenkintas, – galiausiai ištarė. – Mes turim su jumis susitarimą.

        Patraukiau pečiais. Dėl nieko aš nesitariau.

        – Jūs naudojatės vyriausybiniu automobiliu! Naudojatės vyriausybės vairuotoju! Esat nepatikimas! Apgavikas!

        Vėl patraukiau pečiais. Mano ranka iš tikrųjų drebėjo.

        – Numirsi kalėjime! – suriko jis. – Sudeginsim tavo namą! – kelias akimirkas pavaidino ekspromtu mano baisų likimą. Paskui pakėlė rankas aukštyn, sulig krūtine – atkišęs delnus, – taip duodamas suprasti, jog surado sprendimą ir grasinimus baigė. – Nieko nesakyk Ministrui, – nukirto. – Ministras perdavė visa tai mano atsakomybėn. Supranti, tu? Galiu palengvinti tau užduotį. Padarysi, kaip tarėmės, nes aš galiu būt labai žiaurus. Pašauk savo tarną!

        Sabino atėjo iš kiemo ir atsisėdo, kaip jam buvo liepta, ant išklotų plytelėmis grindų. Adjutantas prisidegė cigaretę ir paptelėjo kelis kartus, kol galiukas ryškiai sužibo. Tada užgesino – durdamas į Sabino galvą! Degančių plaukų smirdesys susimaišė su tabako kvapu. Sabino, atrodė, nieko nejuto – jį tik apėmė baimė ir bloga nuojauta. Tas adjutantas ir ministerijos protokolo viršininkas išsiėmė iš burnos gumą ir prispaudė ją – taip pat prie Sabino galvos, prie odos!

        – Štai tau! – sušnypštė jis.

        – Bravo!

        – Šitas – tik tam, kad tau kiltų kokia nors mintis, – paaiškino adjutantas. – Dabar – prie reikalo.

        Padėjo storą, prikimštą banknotų, voką Sabino ant galvos. Tas išlaikė pusiausvyrą. Turtas.

        – Tai turėtų tave įkvėpti, – pridūrė jis ir, sugaišęs tik dalelę tos ceremonijos, kurios atlikti buvo įėjęs, apleido mano namus. Sutikau savo gyvenime daug keistų vyrų, bet šis buvo keisčiausias ir pats kvailiausias.

 

        Vis daugiau laiko pragulėdavau lovoje kartu su gekonu. Nieko daugiau negalėjau galvot – tik apie darbą. Tačiau prie savo stalų nieko nesukūriau – matėsi tik geometrinės arabeskos pabraižinėjimai, rašto parodijos. Aš miegojau aukštielninkas, kaip rekomendavo didysis kaligrafas Mir Ali iš Tabrizo. Tokiu būdu jis buvo įkvėptas sugalvoti Nasta’liq******, tą kabantį musulmonų raštą. Sapne jam pasirodė kurapka ir pamokė, kad raidėms reikia suteikti  paukščio sparno formą. Bet man nesisapnavo niekas kitas – tik jaunos jaunos panelės. Ar galėčiau didžiajai Ministro parodai sukurti raides, panašias į jaunas mergaites?

 

        Sabino pabėgo nuo manęs. Baimindamasis dėl savo gyvybės. Dabar aš neturiu žmogaus, kuris paruoštų valgį, išskalbtų mano mantijas, nueitų į turgų nupirkti truputį maisto.

        Kiekvieną dieną temstant – kai tik mėnulis išnyra žemai virš horizonto – aš einu prie turgaus būdelių likučių. Ten patiriu malonumą. Žmonės man šūkčioja, taip jie buvo įpratę, kai aš turėjau turguje savo būdelę. Čia aš esu garsi asmenybė, dabar, kai mane aplankė Ministras, o amerikiečiai paspruko išsiveždami mano sukurtus krautuvių fasadus. Nusiperku truputį žuvies ir kelis vaisius. Sėdžiu sirų bare ir geriu arbatą, o maži berniukai, pasamdyti už kelias monetas, nubėga paimti mano švarių skalbinių, arba nupirkti kokio sunkesnio daikto. Tasai siras sėdi su manim ir karčiai skundžiasi: klientūra bloga, per daug įstatymų, valstybinių mokesčių, jaunimas nepagarbus, doras žmogus negali sąžiningai užsidirbti pinigo, vagys – visur, niekas nežino, kaip sunkiai jis dirba, gyvenimas – žiaurus, vienos išlaidos, dar ta kaitra.

        – Sakykite man, sere, – paklausė jis vieną dieną, – ką turi daryti verslininkas? Jis turi sekti rinką. Pasiūla ir paklausa. Jūs esate įtrauktas į tai, todėl suprasite… – padarė pauzę, kad užsakytų šviežios arbatos ir sužadintų mano smalsumą. – Kai pirmasis amerikietis nusipirko Dunio krautuvės fasadą, man pašiurpo ausys – kaip ir kiekvienam geram verslininkui. Trys tūkstančiai dolerių! Už krautuvės fasadą? Ką gi – aš suvokiau: galimybė. Turgus buvo pilnas turistų. Mano bare – taip pat jų daug. Visi jie kalbėjo tik apie jus – jūsų meną, sidilų raštą. Sėdėdavau kartu su jais prie tų stalų, kad patobulinčiau savo anglų kalbą. Ar aš pažįstu jus, jie norėjo žinoti. Ar jūs turit kokį nors kūrinį pardavimui? Ne krautuvių fasadų. Krautuvių fasadai per dideli. Ką nors mažo formato. Kažką kita, ką būtų galima suvynioti ir parsivežti lagaminėly namo. Na ne, aš nieko neturėjau. Bet verslininkas niekada nesako ne. „Ateikit po trijų dienų, – pasakiau jiems, – ir tada, galimas dalykas, aš jau būsiu ką nors suradęs. Bet, savaime aišku, tai brangiai kainuos.“ – „Tas brangiai mums nesvarbu“, – atsakė jie. „Taigi… – siras nusišypsojo savo paties sumanumui. – Nuėjau pas vieną žmogų – leiskite nesakyti pas ką – ir jam tariau: „Galiu tau sumokėti tiek ir tiek už gražų sidilų raštą. Žinoma, nupieštą meistro. Ne per didelį, atsimink!“ Ir po dviejų dienų tas mano draugas grįžo pergamentu nešinas. Labai subtiliu kūrinėliu. Gražus, aiškus parašas…

        – Manęs neapgavo. Pats piešinys buvo puikus, bet matėsi, jog rašė mėgėjas, paskubomis. Ir rašalas – prastos mokyklos rašalas, išdžiūvo jis nelygiai. Tai buvo kopija. Bet meistriškai pasirašyta kopija. Užmokėjau savo draugui tiek ir tiek. O rytojaus dieną pardaviau tokiam amerikiečiui – už tiek ir tiek, ir dar tiek! Geras biznis. Visiškai legalus. Kas aš esu – raštų ekspertas? Iš kur man žinot? Taigi aš pasakiau savo draugui: „Geras, visiškai geras, atnešk daugiau, bet pardavinėk tik man vienam.“ Tai irgi nusistovėjusi patikimo verslo tvarka: kontroliuok tiekimą, įsteik kuklų monopolį, palauk, kol kainos pakils, parduok. Paprasta. Antrasis sirų prigimimas. Tad įsivaizduokite: mano sandėlis – pilnas jūsų puikių darbų, jų kainos kyla diena iš dienos, minutė po minutės. Ruošiausi tapti turtingu turtingu žmogumi. O mano draugas jau buvo pasiturintis žmogus, gavęs tuos pinigus, kuriuos jam užmokėjau. Ir aš jau svajojau numirti Damaske, prieš tai dar pamatyt savo brolius Alepe – pirmą kartą per dvidešimt metų, ir dar svajojau: aš sėdžiu įmerkęs kojų pirštus į Eufratą, mojuoju atsisveikindamas – sudie, versle, per amžius… Paskui – žinot, kas atsitinka oro uoste? Jie areštuoja mano amerikietį. Konfiskuoja jo pergamentą. Kelias dienas laiko – teprisitraukia dvoko – policijos barakuose ir kaltina, kad jis apeina jų naujus eksporto nuostatus. Senienų ir istorinių kūrinių kontrolė (piešiniai žymėti atgaline data). Jie užgaulioja jo žmoną. Gąsdina jo vaikus. Amerikos ambasadorius keliskart apsilanko pas Ministrą. Susitaria – pagalbos sandėris. Tas amerikietis paleistas ir išsiųstas į tėvynę, į jo didelį namą Masačūsetse. Mane aplanko Ministro žmogus. „Niekad daugiau, – sako jis man, – nepardavinėk meno kūrinių užsieniečiams. Jeigu parduosi, turėsi didelių nemalonumų. Šiaip ar taip, turi dabar didelių rūpesčių. Elgiesi neapgalvotai.“ Gal nebus atnaujinta mano prekybos licencija. Galbūt pareikalaus paso – kruopščiai apžiūrai Ministro kanceliarijoj. Dabar aš jau niekad nenumirsiu Damaske. Kodėl? Dėl to, kad aš esu verslininkas. Pasiūla ir paklausa.

        Mes, du seni vyrai su nykstančiomis svajonėmis, išėjome iš baro į sandėlį. Čia, prie kolos ir vaisinių gėrimų dėžių, vyno ir alaus butelių, gulėjo paveikslų dėklas, pilnas pergamentų. Neišskaitomumas – toks buvo tų klastočių leitmotyvas, kiekvienas potėpis – perdėtai puošnus ir nevienodo lygio. Ne vietoje padėti kirčiavimo ženklai abejojančiai kybojo virš parašytų su klaidomis žodžių. Visi pasirašyti mano pavarde…

 

        Galų gale susapnavau įkvepiantį sapną. Sapnuoju – didelė galerija pilna madingų europiečių, vilkinčių geriausiais drabužiais; jie, laikydami rankose brangius katalogus, lėtai vaikšto aplink eksponatus. Aš, vėl jaunuolis, apsirengęs europietišku kostiumu, stoviu aiškindamas puikiai moteriai vieną subtilią detalę.

        – Štai, – kalbu jai, – aš parašiau ne vietoj tą balsę ir skaitant skamba „Moon“, ne „Man“. O čia – raidės, kurių nėra sidilų rašte, niekas jų neiššifruos. Jas rašydamas paspaudžiau plunksną taip stipriai, kad lūžo galiukas. Taigi išėjo ne kirčio ženklas, bet juodulys.

        Moteris supratingai šypsosi. Galerijoje kyla ovacijos. Turtingi vyrai man spaudžia ranką. Tas Ministras irgi paspaudžia. Išvystu sirą, skalaujantį kojų pirštus plačioje upėje. Matau Sabino savo kieme. Regiu – mano akacija išleido naujų atžalų.

        Prabudęs pamačiau šalia lovos gulintį storą užklijuotą voką. Atplėšiau. Viduje – pluoštas banknotų. Apsirengiau ir nuskubėjau į sirų barą.

        – Tavo pasakojimas mane sujaudino, – pasakiau tam sirui. – Tai mano klaida, kad praradai pinigus. Prisiimu kaltę.

        – Na, gal… – sutiko siras.

        – Prašau, paimk šį voką. Duok man tuos pergamento ritinėlius.

        Siras pamatė, koks storas vokas, ir nesiderėjo. Pažadėjo duoti man nemokamai arbatos savo bare, „kol angelai, pripažindami tavo gerumą ir sąžiningumą, paims tave į Rojų“. Padėjo voką į seifą ir užsikabino raktą ant aukso grandinės prie kaklo. Pridėjo pirštą prie lūpų.

        – Nieko nesakyk, – paprašė. – Viskas – tarp draugų…

 

        Dabar tas Ministras surengė parodą, o aš dirbu tik tam, kad prisidėčiau nors vienu autentišku kūriniu. Mano paskutinis kaligrafijos darbas, tas darbas, kurį buvau numatęs įkišti į bambuko tūbelę, užantspauduoti ir nurody-ti, kad būtų sudegintas per mano laidotuves, dabar tam ir ruošiamas, užuot išsiuntus jį į Vieną ar Paryžių, arba Čikagą. Tame kūrinyje surašytos mano Nuodėmės ir Dorybės.

        Aš, gerai išmanantis dalyką ir mokslingas, sėdžiu prie savo stalų, pinu kufiško rašto saitus: vertikalūs raidžių brūkšniai – lapuoti, galvutės – gėlių žiedai. Vingiuoju šriftų raštus, lapų ir ūselių. Glaudūs, disciplinuoti vertikalių brūkšnių paradai žygiuoja skersai pergamento, kad apačioje sustotų kaip po komandos „Ramiai!“, maskuodami mitinius gyvūnus. Žiedai, gėlių ir vaismedžių, krinta tarp specialios paskirties žodžių, sudarydami paprastus geometrinius marginius.

        Aš padalijau popierių į keturis stačiakampius ir kiekviename įkurdinau po dorybę, apsikabinusią ydą. Prisipažįstu kaltas dėl Geidulio, tačiau, siekdamas sumažinti nusižengimą, šalia įvardiju Skaistybę. Sutinku dėl Savanaudiškumo, bet norėdamas apsiginti iškviečiu Savimonę. Padailinu pusinėmis palmetėmis Neapykantos Žmonėms sąvaras ir pateikiu sąraše pavardes tų, kuriems man nepasisekė padėti. Tačiau aš taip pat pareiškiu apie Pakantumo dorybę ir išstatau tuščią – bevardį – registrą tų, kuriems kada nors tyčia pakenkiau. Mano didžiausia dorybė buvo Talento dorybė. Išrašiau ją didelę ir paprastą. Nesudėtingumas yra meistro žymuo. Talentas dalijasi savo stačiakampiu su Apgavyste, tas pats žodis sidilų kalba reiškia Klastojimą. „VISAS ŠIS KŪRINYS YRA SUKLASTOTAS“, – užrašiau ir papuošiau auksu. Dabar mano Nuodėmės ir Dorybės išvardytos. Aš palikau rankraštį nepasirašytą…

 

        To Ministro žmogus pabandė mane įtikinti, kad lydėčiau parodą į visas galerijas pasaulyje: dalyvauti pokalbiuose ir duoti interviu, lankytis dideliuose aukcionuose. Bet aš paaiškinau, jog esu per daug netvirtas, ir tas adjutantas primygtinai nereikalavo.

        Ministras labai patenkintas. Jis atvyko pagirti manęs už pastangas ir pakartoti pažado dėl prabangos, kurios sulauksiu senatvėje. Pasidomėjo, kokios galimybės sukurti daugiau darbų. Bet aš paaiškinau jam apie Pasiūlą ir Paklausą. Užtvindyk rinką, pasakiau jam, ir kainos nukris.

        – Jūs esate gerai žinomas visame pasaulyje, – tarė jis, sėdėdamas mano lovos kojūgaly ir stebėdamas gekoną, įsitaisiusį tarp antklodės klosčių. – Mūsų šalis dabar labai gerbiama. Europoje ir Amerikoje menas vertinamas.

        Pakilo išeiti.

        – Dar toks nedidelis dalykėlis, – pridūrė. – Yra vienas pergamentas, kuris nepasirašytas…

        – Ar tai svarbu?

        – Kainai, vertei – tai viskas. Meno pirkėjai nori žinoti, kad perka autentišką kūrinį. Jei nėra parašo…

        – Tada – parduokit tą vieną pigiai, – pasiūliau aš. – Tai gera verslo praktika – turėti kažką pigaus tarp brangesnių.

        – Puiku! – pasakė Ministras. – Jūs esate labiau patyręs gyvenime, nei aš įsivaizdavau.

 

        Palikau nurodymus tam sirui ir Duniui, geležies dirbinių pirkliui, ir visiems, kurie pažinojo mane turgavietėje, kad, man mirus, jie sudegintų mano kūną, supiltų pelenus į urną ir nuvežtų į mano dėdžių kaimą. Ten jie turi palaidoti mane po akacija. Dunis paklausė apie mano Nuodėmes ir Dorybes, tačiau aš paaiškinau, jog gyvenau taip atsiskyrėliškai, kad neturiu nei vienų, nei kitų.

        – Ką – netgi nedidelės smulkios silpnybės, kartais? – paklausė jis.

        – Ne, nieko, – pasakiau. – Mano sąžinė švari.

        Nuodėmių sąrašo sudarytojas, priminiau jam, turi būti laisvas nuo nuodėmių. Tai yra paprotys ir taisyklė.

 

        Dabar vaikštau tarp savo skirtingų stalų beveik tuščiai. Retkarčiais išsiimu dažų ir popieriaus – na, praeitį prisimindamas – ir minutėlę papaišinėju. Tačiau manęs nedomina raidės. Ieškojimas Reikšmės Formoje priklauso seniai praėjusiai epochai. Dažnai piešiu mišką. Medžiai beveik nuogi, be lapų, virš horizonto pakibęs mėnulis. Švinta ar temsta? Greit mes visi sužinosim.

        ______________________________________       

 

        * Driežo rūšis.

        ** Įgaliotinis, besąlygiškai vykdantis kieno nors paliepimus (lot. fac totum – daryk viską), tačiau šiame pasakojime lietuviškai galėtų būti: 1) visų galų meistras; 2) šimtadarbis; 3) asmeninis sekretorius.

        *** Sporto (ypač futbolo) sirgalių kalba – baudinys (angl. penalty); vaikiškose išdykystėse šis žodis būdavo palydimas spyriuku draugui į užpakalį.

        **** Ankstyviausias islamo raidyno šriftas; manoma, kad jis buvo sukurtas Irako mieste Kufoje, antikiniame kultūros centre; seniausi juo parašyti Korano egzemplioriai datuojami VIII a. Šiuo šriftu buvo iškalami ir užrašai antkapiuose, monetose, ant pastatų.

        ***** 480 popieriaus lapų.

        ****** Vyraujantis persų kaligrafijos stilius XV ir XVI a.; išradėjas – Mir Ali iš Tabrizo.

 

        Versta iš: Jim Crace. Continent. London: Penguin Books, 2001

        Iš anglų k. vertė Jeronimas Brazaitis

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)