marc_chagall        Kūrybos ištakos

 

        Marcas Chagallas (1887–1985), kaip ir Chaimas Soutine’as, – vienas iškiliausių XX a. žydų dailininkų, kurio gyvenime periodiškai išnyra ir Lietuvos vardas. Pirmasis jo mokytojas – Zarasuose gimęs Jahuda Pennas, vėliau gilų rėžį dailės studijose paliko Mstislavas Dobužinskis, į Vakarus sugrįžti padėjo Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis, pakeliui į Paryžių buvo surengta pirmoji paroda Kaune. 1935 m. jis lankėsi Vilniuje, o didesnę gyvenimo dalį praleido Paryžiuje įvairių Vilniaus dailės mokyklų auklėtinių litvakų aplinkoje.

        Per ilgą gyvenimą jam teko išgyventi revoliucijas, pasaulinius karus, dalyvauti įvairiuose kultūriniuose bei meniniuose sąjūdžiuose. Apie M. Chagallą parašyta daug knygų, kuriose detaliai aptariami jo intelektualinės biografijos vingiai, įvairūs kūrybos aspektai. Šis vos ne šimtmetį nugyvenęs dailininkas pasižymėjo neįtikėtinu darbštumu ir po savęs paliko per 3000 nutapytų drobių, gausybę litografijų, graviūrų, teatro kostiumų ir dekoracijų, tekstilės kūrinių, skulptūrų, mozaikų, pano, unikalių – per 1000 kvadratinių metrų – vitražo kūrinių. Leidėjai ir pirkliai, ypač Ambroise Vollardas, užsakinėjo M. Chagallui daugybę grafinių darbų ir iliustracijų ciklų knygoms. Jie dažniausiai buvo kuriami kaip visiškai autonomiškos darbų serijos konkrečia tema.

        Tačiau mus domina ne M. Chagallo talento įvairiapusiškumas, o pirmiausia vadinamojo „litvakiško chasidizmo“ poveikis jo kūrybos tautiškumui l’école de Paris (Paryžiaus mokykla) sąjūdžio metais. Tiesa, dailininkas ne visuomet idealiai pareigingai atliko šį jam priskiriamą lyderio vaidmenį. Tam buvo objektyvių priežasčių.

        Kūrybinio kelio pradžioje, įkvėptas mokytojo J. Penno, jis nuosekliai judėjo tautinio žydų meno kūrimo keliu. Per pirmąją viešnagę Paryžiuje išryškėjusias nacionalinio stiliaus paieškas porevoliuciniu laikotarpiu Rusijoje keitė susižavėjimas kairuoliškos pakraipos dailininkų siekiais pertvarkyti pasaulį ir paskleisti naujo meno idėjas kasdieniame vargšų gyvenime. Atsirado naujos plakatinių gestų kupinos drobės („Pirmyn“, 1917). Tačiau lygiagrečiai M. Chagallas dalyvavo įvairių žydų kultūrinių ir meninių organizacijų veikloje. 1921 m. vasario 12 d. parašytame laiške, adresuotame Valstybinio žydų kamerinio teatro administracijai, dailininkas rašė: „Aš labai myliu žydus (ir, manau, sugebėjau tai įrodyti), tačiau aš taip pat myliu ir kitas tautybes. Aš tapau rimtus darbus visoms tautoms“ (1). Susižavėjimas proletarinio meno ideologija išblėso, sugrįžus į kosmopolitinį modernistinio meno centrą Paryžių, kur M. Chagallas skausmingai pajuto atotrūkį nuo šaknų, savo dvasinių siekių neatitikimą prancūzų dailininkams, priklausomybę kitai, „sėslumo zonoje“ šimtmečius gyvavusiai litvakų kultūros tradicijai. Tačiau tuo pačiu metu pasireiškė ironiškas požiūris į savo perdėm tautiškai angažuotus „La Ruche“ (pranc. avilys) bičiulius, kurie ilgai ir aršiai diskutuodavo apie aktualias tautinio žydų meno problemas. Augant nacių ideologijos įtakai, Vakarų Europoje išryškėjo sąmoningas M. Chagallo posūkis į žydų tautinio meno kūrimą. Tai nulėmė žydų kultūros tradicijos ir biblinių vaizdinių studijas.

        M. Chagallas neabejojo, kad meilę žydų tautai, jos kultūros tradicijoms, istorijai pirmiausia reikia įrodinėti ne žodžiais, o konkrečiais darbais. Pasiryžimas kurti tautinę žydų dailę buvo sąmoninga ir natūrali apmąstymų apie savo tautinį tapatumą pasekmė. Įvairiuose tekstuose ir interviu M. Chagallas nuolatos kartojo mintį, kad jei nebūtų žydu, tuomet visai nebūtų dailininku, arba būtų visai kitu dailininku.

        Svarbiausi mus dominančių temų pažinimo šaltiniai yra dailininko kūriniai, jo autobiografinė knyga „Mano gyvenimas“ (1931), daugybė skirtinguose leidiniuose išblaškytų straipsnių, interviu, kalbų įvairiomis progomis. Dar vieną šaltinių grupę sudaro su dailininkų bendravusių žmonių liudijimai.

        Analizuojant autobiografinę knygą iškart į akis krinta, kad daug svarbių dailininko gyvenimo tarpsnių, faktų ir apskritai ištisų kultūros sluoksnių kūrinyje neaptinkame. Autorius kai kuriuos epizodus dėl mums nežinomų subjektyvių priežasčių sąmoningai apėjo ar išbraukė. Vis dėlto knygoje M. Chagallas atskleidžia nemažai savo biografijos faktų. 

        Neturtingoje prekeivio silkėmis Sagalo devynių vaikų šeimoje Vitebske (kitais duomenimis – už kelių dešimčių kilometrų esančiame Liozne) gimęs pirmagimis gavo Mozės (Moišės) vardą. Cariniai valdininkai, transkribuodami pavardę į rusiškus rašmenis, ją pakeitė Chagallu. Mozės vardas dar figūruoja 1905 m. Vitebsko mokyklos mokinių sąrašuose, o Sankt Peterburge jis jau tampa Marku. Dailininko senelis tėvo linija buvo žydų religinės mokyklos mokytojas, o vienas prosenelių – Hadžimas Ben Izaokas Segalas dekoravo XVIII a. statytą Mogiliovo sinagogą, kurioje, nusižengdamas ortodoksinės religijos reikalavimams, pavaizdavo daug gyvų padarų.

        M. Chagallas nuo vaikystės buvo suaugęs su litvakų kultūros tradicijomis, kalbėjo jidiš kalbos lietuviškuoju dialektu ir perėmė chasidizmui būdingą mistinę pasaulėjautą. Vaikystėje jis mokėsi vokalo ir groti smuiku, giedojo sinagogoje. Būsimasis dailininkas daug gražiausių vasarų dienų praleido nedideliame miestelyje Liozne (iš kur buvo kilę abu tėvai) senelio ir dėdės, naminių gyvulių supirkėjo, šeimų aplinkoje. Turbūt todėl jo drobėse nuolatos išnyra liūdnomis pasmerktomis akimis žvelgiančių karvių, asiliukų, ožkų ir namų paukščių vaizdai, kurie susipynė su litvakų kasdienio gyvenimo ir žydų folkloro scenomis. Iš vaikystės prisiminimų pasaulio paveiksluose atsirado ir kitas įkyriai nuo vaikystės persekiojęs vaizdinys – ant stogo smuiku grojantis senelis ar ten pat mėgstamą kompotą geriantis dėdė, kuris nenorėdavo, kad jam kas nors trukdytų.

        1906 m. M. Chagallas įstojo į J. Penno tapybos ir piešimo mokyklą, kurioje žengė pirmuosius žingsnius į dailės pasaulį. „Priešais mane, – knygoje „Mano gyvenimas“ prisimena dailininkas, – pastatydavo gipsinę galvą. Ir aš kartu su visais turėjau ją piešti. Nuoširdžiai griebdavausi darbo. Prisitaikydavau, matuodavau glausdamas prie akies pieštuką. Tačiau viskas veltui – išeidavo kreivai“ (2). 1907 m. jaunuolis išvyko tęsti dailės studijų į Sankt Peterburgą, kur iš pradžių nakvojo įvairiose skurstančiųjų prieglaudose. „Vėliau mano išgelbėtoju, – rašė M. Chagallas, – tapo skulptorius Ginzburgas. Liesutis, mažytis neišvaizdžia juoda barzda, jis buvo nuostabus žmogus. Visą gyvenimą jį prisimenu ir esu dėkingas“ (3). Šis garsėjantis skulptorius, greitai tapęs akademiku (1911 m.), padėjo kuo galėjo – priglausdavo nakvynei, remdavo pinigais, parūpindavo svarbių nežinomam dailininkui rekomendacijų.

        Dvejus metus M. Chagallas mokėsi Nikolajaus Rericho vadovaujamoje Dailininkų rėmimo sąjungos piešimo mokykloje. Šį dailės studijų tarpsnį, nors nuolat buvo giriamas, jis vėliau pavadino tuščiai praleistu laiku, nes „tęsti šias studijas nebuvo jokios prasmės“ (4). Netrukus Markas perėjo į privačią E. Zvancevos dailės mokyklą. 1899 m. grįžusi iš Paryžiaus, dailininkė žavėjosi prancūzų moderniąja tapyba, todėl metė iššūkį tuometinėje rusų dailėje vyravusiam akademizmui ir įkūrė savo modernios pakraipos mokyklą. Joje dėstė du garsūs dailininkai: lietuviškos kilmės Mstislavas Dobužinskis ir Paryžiuje jau pelnęs pripažinimą iš Gardino kilęs litvakas teatro dekoratorius Leonas Bakstas. Pirmasis trečiadieniais koregavo mokinių darbus ir mokė juos piešimo bei grafikos subtilybių, antrasis – penktadieniais taisydavo tapybos darbus. Prie Baksto pedagoginės sistemos temperamentingas Markas nepritapo. Sankt Peterburge jį daugiau paveikė subtilesnis M. Dobužinskis, kuris sustiprino būsimojo dailininko polinkį į lengvą, spontanišką muzikalų piešinį, įskiepijo meilę litografijai ir skatino melancholiškas simbolistines, kupinas paslaptingo mįslingumo, M. Chagallo kūrybos tendencijas. Markas dar mokydamasis Vitebske svajojo tęsti studijas Paryžiuje, o Sankt Peterburge šis noras jį visiškai užvaldė. Dūmos deputatas juristas ir mecenatas Maksimas Vinaveris, kuris domėjosi žydų kultūros problemomis, skyrė M. Chagallui stipendiją dailės studijoms Paryžiuje.

 

        „La Ruche“ ir M. Chagallo sąlytis su prancūzų moderniąja daile

       

        1910 m. atvykęs į Paryžių M. Chagallas išsinuomojo studiją Impasse du Maine akligatvyje. „Paryžius! Pats jo vardas, – egzaltuotai rašė dailininkas „Mano gyvenime“, – skambėjo man kaip muzika“ (5). Kaip ir daugelį į Paryžių patraukusių neturtingų dailininkų, gyvenimo keliai M. Chagallą jau kitą žiemą atvedė į pigesnę dailininkų koloniją „La Ruche“, kur jo kaimynais buvo M. Kikoine‘as, P. Kréme³gne‘as, Ch. Soutine‘as, L. Indenbaumas, N. Aronsonas ir kiti litvakai. „Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, – rašė Icchakas Lichtensteinas, – „La Ruche“ buvo nesibaigiančio dailininkų srauto, užplūdusio Paryžių – meno Meką ir šiuolaikinės civilizacijos Klondaiką iš įvairių Europos kraštų, – priebėga. Apie 1912 m. prie šio srauto prisišliejo ir M. Chagallas – jaunas, išblyškęs, besisukančiais rusvais plaukų kuokštais. Jis apsigyveno „Avilyje“ ir gyveno ten tarsi patvirtindamas simbolinį kolonijos pavadinimą – buvo darbščiausia bitė. „La Ruche“ dūzgė dieną ir naktį. M. Chagallas atkakliai dirbo, jo balso nesigirdėjo nesibaigiančių jaunų, temperamentingų entuziastų ginčų gaudesy. Vieni svaigsta nuo vyno ar meilės, kiti – nuo kūrybos. Jo niekas neregėjo, niekas negirdėjo“ (6).

        Paryžiuje M. Chagallas lankė muziejus, galerijas, retrospektyvines tuometinių dailininkų parodas. Tačiau didžiąja kūrybos mokykla jam buvo Luvro, Liuksemburgo muziejuje ir daugybėje privačių galerijų, salonų eksponuojamos didžiųjų praeities ir modernių meistrų drobės, iš kurių jis sėmėsi įkvėpimo ir plastinių subtilybių. Studijuodamas Rembrandto, El Greco, G. Courbet, J.-F. Millet, E. Manet ir kitų meistrų drobes, dailininkas suprato, kodėl niekaip nepajėgė įsilieti į rusų dailę, kodėl jo žydų geto įvaizdžių prisodrinta plastinė kalba atrodė svetima. M. Chagallas ne tik mokėsi ir sugebėjo daug ką atrasti, tačiau, gyvendamas šiame Vakarų civilizacijos centre, pradėjo kitaip, nostalgiškai žvelgti į tas chasidiškas litvakų kultūros ištakas, kurios tapo pagrindiniu jo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Modernumas M. Chagallo kūryboje buvo neatsiejamas nuo žydų kultūros tradicijų – ypač reformatoriškos chasidiškos srovės.

        Susidūręs su prancūzų moderniosios dailės ieškojimais, dailininkas suvokė savo žydiškos patirties ir to pasaulio, iš kurio atėjo, unikalumą ir estetinę vertę. „Jokia akademija, – rašė jis, – negalėjo man duoti viso to, ką aš pasisėmiau klajodamas po Paryžių, apžiūrinėdamas parodas ir muziejus, stebėdamas vitrinas <...>. Tikriausiai niekas aštriau nei aš nesuvokė, koks didelis, neįveikiamas atstumas skyrė prancūzų tapybą iki 1914 metų nuo kitų kraštų meno. Man atrodo, užsienyje apskritai apie tai nesusimąstydavo“ (7).

        Aplinkinius žavėjo ir tapytojo elgesys su bičiuliais, kolegomis: delikatumas, paprastumas, žaismingas liaudiškas humoras, o kartais ir vaikiškas nuoširdumas, kuris buvo visai kitoks, nei greta gyvenusio Ch. Soutine’o, – jo spontaniškumas, neprognozuojami judesiai neretai glumino aplinkinius. M. Chagallas buvo kitoks ir jo komunikabilumas padėjo užmegzti labai svarbius kontaktus su kritikais, poetais, kitais dailininkais. Jis artimai bendravo ne tik su litvakais, tačiau ir su A. Modiglianiu, R. Delaunay, B. Cendrarsu, G. Apollinaire’u, M. Jacobu bei daugeliu kitų avangardinės pakraipos menininkų. Paryžiaus meninė aplinka, tiesioginis ryšys su daugeliu modernistinės pakraipos menininkų stipriai paveikė M. Chagallo kūrybą ir suformavo unikalų, žydų misticizmo persmelktą tautinį tapybos stilių. Nacionalinį apsisprendimą skatino Zarasuose gimęs mokytojas J. Pennas. Iš jo dailininkas perėmė daug pasaulėžiūrinių nuostatų, ekspresyvumą, tam tikrą pasaulėjautos naivumą, dėmesį Vitebsko žydų kasdienio gyvenimo motyvams ir atskirų ikonografinių elementų panaudojimą. Dar gyvendamas Rusijoje dailininkas žavėjosi simbolistinės grupuotės „Nabis“  irealumo potraukiu, simboliniais Polio Gauguino paveikslais, ypač jo drobėms būdingu egzotizmu, alegoriškumu ir mistinio paslaptingumo atmosfera. Tačiau M. Chagallo vaizduotė buvo lakesnė, poetiškesnė, teatrališkesnė. Kita vertus, skirtingai nei pagoniškos dvasios kupinas P. Gauguinas, M. Chagallas buvo religingesnis, iracionalesnis, persmelktas mįslingumo.

        Paryžiuje pasireiškė ir Vincento van Gogh’o ekspresyvumo bei analitinės P. Cézanne’o tapybos poveikis. Savito tautinio dailininko tapybos stiliaus raidai turėjo įtakos ir įvairios modernistinio meno kryptys: ekspresionizmui būdingas išraiškos kultas („Šeštadienis“, 1910), sintetiniam kubizmui, kubofuturizmui ir R. Delaunay orfizmui įprastinis formos aiškumas, spinduliuojančių spalvų gradacijų skaidrumas („Poetas, arba Pusė keturių“, 1911–1912; „Skiriama Apollinaire’ui“, 1911–1912; „Kubistinis natiurmortas“, 1912) ir fovizmo šalininkų emocionalių spalvų žaismo potraukis („Degantis namas“, 1913). M. Chagallą taip pat žavėjo ir muitininkas A. Rousseau. Ankstyvosios paryžietiško tarpsnio M. Chagallo drobės ne tik išsiskiria nežabota vaizduote, tačiau ir artimu A. Rousseau pasaulio suvokimui nuoširdumu bei žaismingumu, nuginkluojančiu naivumu ir ekstaziško džiaugsmo, palaimingo gyvenimo, būties pilnatvės protrūkiais. Jo, kaip ir A. Rousseau, drobėse matome pirmykščio magiškumo auros apraiškų, tačiau M. Chagallas – muzikalesnis. 1911 m. S. Diagilevo vadinamųjų „rusų sezonų“ metu dailininko dirbtuvę aplankęs jo buvęs mokytojas L. Bakstas konstatavo: „Dabar jūsų spalvos dainuoja.“

        „Avilio“ narvelyje M. Chagallas kūrė „viršnatūralistines“ drobes, kuriose realaus kasdienio žydų gyvenimo vaizdai susipynė su keistais žaliais, geltonais, mėlynais žmonių veidais, Vitebsko architektūriniais motyvais, keistais padangėse skrajojančiais gyvūnais, žmonėmis, žuvimis su skėčiais, smuikais grojančiomis karvėmis. Nežabota impulsyvi dailininko vaizduotė, Paryžiuje perėjusi racionalios prancūzų kultūros – ypač kubizmo – estetikos filtrą, pamažu įgavo vis didesnį formos, kompozicijos ir spalvos išbaigtumą. Domėjimasis įvairiomis modernistinio meno kryptimis ištobulino dailininko plastines menines išraiškos priemones, išplėtojo kompozicinę ir koloritinę kultūrą, sugebėjimą muzikuoti anksčiau jam nebūdingomis kontrastingomis ir skaisčiomis žėrinčiomis spalvomis. Taip iš keisčiausių darinių pradėjo kristalizuotis vieno įtaigiausių XX a. modernistinio meno meistrų ir profesionalios žydų dailės pradininkų poetiškas įvaizdžių pasaulis. Nepaisant imlumo aplinkai, M. Chagallas per daug ryški individualybė, kad ją užslopintų netgi stipriausios išorinės įtakos, kurios dažniausiai paliesdavo tik išorinius ar antraeilius jo kūrybos aspektus. Tai tikriausiai ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl šis dailininkas taip sunkiai pasiduodavo bet kokiai akademinio mokymo sistemai. „Tikriausiai, – rašė jis, – aš apskritai nepasiduodu mokymui. Arba manęs nemokėjo mokyti. Ne veltui aš dar vidurinėje mokykloje buvau blogas mokinys. Aš sugebu sekti tik savo instinktu“ (8).

        Prancūzijos sostinės architektūriniai ar kiti simboliai, ženklai nepaveikė daugumos 1910–1913 m. Paryžiuje sukurtų M. Chagallo paveikslų. Jo meninių vaizdinių sistemos ištakos yra tėvynėje, svajų ir chasidiškos kultūros tradicijos vaizdinių pasaulyje. „Mano poetika, – teigė dailininkas, – yra netikėta, ji rytietiška, išsiskleidusi tarp Kinijos ir Europos, tačiau nereikia nuolatos pabrėžti jos simbolizmo“ (9). Gimtinės ilgesys yra pagrindinis jo ankstyvosios tapybos variklis („Aš ir mano kaimas“, 1911; „Pilnatis“, 1911; „Gimimas“, 1911; „Rusija. Asilai ir kiti“ (1911–1912); „Muzikantas“, 1912–1913; „Tėvai“, 1912–1913). Tačiau jo kūryboje negalima ignoruoti netiesioginio Paryžiaus poveikio, kuris pirmiausia pasireiškė plastinės kalbos ypatumais. Modernioji prancūzų dailė suteikė M. Chagallui meninės išraiškos priemonių, o Paryžiaus architektūriniai simboliai pradėjo skverbtis į paveikslus „Didysis ratas“ (1911–1912) ir „Paryžius pro langą“, 1914). Vėliau Paryžius dailininką tarsi prisijaukino ir vis dažniau M. Chagallas šį miestą vadino savo „antruoju Vitebsku“.

        Nors M. Chagallo drobėse regime įvairių modernistinio meno krypčių pėdsakų, tačiau jis nesišliejo prie jokių dailininkų grupuočių. „Kryptis! Yra dailininkai, ir tiek. Kryptys – tai greičiau teorinės sąvokos. Dideli dailininkai – tai tie meistrai, kurie laužo krypčių rėmus, pasirodo stipresni nei jos, krypčių taisyklės ir normos jų nekausto. Krypčių rėmuose telpa tik vidutinybės“ (10).

        Kita vertus, M. Chagallo drobėse, kurias nutapė prieškario metais, jaučiasi dramatiškas, kupinas sukrėtimų, jaudulio ir nerimo epochos alsavimas, susipynęs su fantastiniais įvaizdžiais. Jo paveiksluose metaforiškai vaizduojama kasdienybė ir šventės, prisodrintos daugybės hebrajiškų ir ypač chasidų pasaulėjautos misticizmo nulemtų metaforų, simbolių, vaizdinių ir asociacijų.

        „Aš, – retrospektyviai žvelgdamas į nueitą kelią prisipažįsta dailininkas, – iš tikrųjų norėjau nutolti nuo pilkos kasdienybės, nuo kažkokios išorinės manieros, nuo paprasto regimybės perpasakojimo gyvenime. Aš norėjau kurti savo darbus remdamasis dvasiniais, psichiniais elementais, įkūnytais spalvose <...>. Mano uždavinys – spalva, grynumas, meilė. Nieko kito man nereikia. Tačiau tai ne kryptis, o įsitikinimas“ (11). Dailininko tapyba pirmiausia sužavėjo modernistinės pakraipos poetus G. Apollinaire‘ą, M. Jacobą, B. Cendrarą, P. Eliuard’ą, kurie pajuto jo atotrūkį nuo realistinės tradicijos, sugebėjimą įsisavinti modernistinį meną, suvokė virš natūralizmo iškilusio vizionieriaus M. Chagallo talento ir kuriamų vaizdinių sistemos aktualumą. Todėl visokeriopai dailininką globojo, rašė jo kūrybą šlovinančias futuristines poemas (G. Apollinaire‘as ir B. Cendraras). „Kartu su M. Chagallu, – rašė Waldemaras George’as, – tapyba vėl tapo laisvu jausmų išsiliejimu, jokios techninės taisyklės, estetika neriboja jos galimybių, čia viešpatauja paslaptingumas, šaltam protui nepavaldūs dalykai ir dvasios kalba“ (12).

        Iki 1914 m. parodos Nepriklausomųjų salone, kur į temperamentingo M. Chagallo  stiliaus originalumą atkreipė dėmesį spauda ir kritikai, dailininko darbų beveik niekas nepirko. „Kartą, – prisimena jis, – Ch. Malpelis pasiūlė man 25 frankus už vieną salone išstatytą paveikslą, jei niekas nesumokės brangiau.  Nuostabu, kam gi laukti! – atsakiau aš“ (13). Po šios parodos dailininkas pasirašė pirmą svarbią sutartį su teisininku, subtiliu modernaus meno žinovu, kolekcionieriumi ir mecenatu Charles’iu Malpeliu. Pagal ją M. Chagallas gavo pirmą stabilų mėnesinį atlyginimą. Netrukus G. Apollinaire‘o pastangomis dailininką pasiekė garsaus vokiečių ekspresionizmo propaguotojo Herwartho Waldeno kvietimas surengti Berlyne avangardinio žurnalo „Der Sturm“ galerijoje savo kūrinių parodą. 1914 m. balandį čia eksponuota 40 M. Chagallo tapybos darbų. Paroda tapo artėjančios šlovės pradžia. Dailininko drobės, kabėjusios greta vokiečių ekspresionizmo meistrų Paulio Klee, Heinricho Campendoncko, Alfredo Kubino ir kitų, skyrėsi stilistika ir poetinių įvaizdžių pasauliu. Iš Berlyno dailininkas nutarė trumpam nuvykti į sesers vestuves gimtinėje, tačiau netikėtai prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, revoliucija, pilietinio karo sūkuriai sujaukė gyvenimo planus ir, atrodo, jau atsivėrusias pripažinimo galimybes. Trumpam planuota išvyka užsitęsė dešimtmetį.

 

        Sugrįžimas į tėvynę

 

        Kai 1914 m. M. Chagallas sugrįžo į Vitebską, prasidėjo naujas jo gyvenimo ir kūrybinės evoliucijos tarpsnis, pažymėtas svarbiais asmeninio gyvenimo ir istoriniais įvykiais, kurie paliko gilų rėžį dailininko kūryboje ir nulėmė balansavimą tarp tautinio, proletarinio ir avangardinio meno idealų. 1915 m. M. Chagallas vedė savo mūzą – turtingo Vitebsko juvelyro dukterį gražuolę Belą Rozenfeld, baigusią elitinę Maskvos mergaičių mokyklą, kur studijavo literatūrą, istoriją, filosofiją, mokėsi K. Stanislavskio aktorinio meistriškumo studijoje. Ją dailininkas pažinojo dar prieš kelionę į Paryžių. Jie buvo dvasiškai labai artimi. M. Chagallas sakydavo: „Jos tylėjimas buvo mano tylėjimas. Akys – mano akys.“ Belai skirti žodžiai kupini susižavėjimo, didžios meilės, užslėptų erotinių, tarsi iš „Giesmių giesmės“ išplaukiančių, motyvų. Savo autobiografinėje knygoje dailininkas poetiškai aprašo mylimąją dar prieš vedybas. „Bela man pozuoja. Guli apsinuoginusi – aš regiu baltumą ir apvalias formas. Nejučiom žengiu žingsnį link jos. Prisipažįstu, pirmą kartą matau apnuogintą moters kūną. Nors ji jau buvo beveik mano nuotaka, aš vis bijojau priartėti, palytėti, paliesti šią brangenybę. Taip žvelgi į indą su prašmatniais skanėstais“ (14). Santuoka su Bela tapytojui įgavo vos ne kosminę prasmę, kadangi simbolizavo idealius vyro ir moters santykius.

        „M. Chagallas yra svajos valdovas, – rašė Lietuvoje gimęs garsus amerikiečių meno istorikas litvakas Meyeris Schapiro. – Priešingai nei savo tapybinės karjeros pradžioje M. Chagallas vis daugiau tapo meilę ir liūdesį, švenčių scenas ir vizijas, kraštutinius ir kulminacinius gyvenimo momentus: gimimą, vedybas ir mirtį“ (15). Jo potraukis lemtingiems gyvenimo įvykiams yra neatsitiktinis, jį ženklina individuali gyvenimo patirtis. Autobiografijoje ir kituose tekstuose dailininkas nuolatos primena, kad gimė negyvas ir tik vėliau, kai gležną kūnelį pradėjo badyti adatomis, įmurkdė į vandenį, jis „pagaliau silpnai miauktelėjo“. M. Chagallo gimimo aplinkybės paaiškina aistringą dailininko gyvenimo meilę, siekį mėgautis šia akimirka, ypatingą dėmesį pagrindiniams žmogaus gyvenimo (gimimas, krikštynos, vestuvės, didžiosios litvakų šventės, laidotuvės) etapams.

        Tuoj po vedybų M. Chagallas tapė daug meilę šlovinančių drobių. Jo kūryboje skleidžiasi ekstaziškas pakilimas virš pilkos tuometės kasdienybės. Klasikiniais šio tarpsnio kūrybos pavyzdžiais galime laikyti poetiškus jo paveikslus „Mėlyni įsimylėjėliai“ (1914), „Žali įsimylėjėliai“ (1914–1915), „Gimtadienis“ (1915). Bela viename asmenyje įkūnijo gamtinį erotinį moteriškąjį ir dvasinį gaivališką kūrybinį pradą, ištirpstantį kosminio universalizmo stichijoje. Praėjus metams po vedybų, gimė duktė Ida, kuri niūriais karo metais suteikė dailininkui palaimos jausmą. Erotinis jausmas drobėse yra subtiliai užslėptas.

        Netrukus artėjantis frontas privertė dailininką kartu su pabėgėliais trauktis į Rytus. 1915 m. jis išvyko į Petrogradą, kur giminių pastangomis dailininkas dirbo Centriniame kariniame pramonės komitete ir toliau plėtojo tradicinius chasidiškus motyvus. Iš šio periodo pirmiausia reikėtų išskirti meistriškai nutapytą motinos portretą. Lygiagrečiai dailininkas tapė Vitebsko žydų geto gyventojų portretus – „Žalias žydas“ (1914), „Raudonas žydas“ (1914–1915) ir „Besimeldžiantis žydas“ (1915). Šiose drobėse, palyginti su ankstesnėmis – ikiparyžietiško periodo, – atsispindi gilesnis sąlytis su modernistinio meno kryptimis, kuris ryškėja pasirinktais motyvais, jausminga spalvine gama ir atskirais vos pastebimais kubizmo elementais. Jo darbuose vis dažniau kaip dekoratyviniai elementai išnyra hebrajiški rašmenys. Visai kitoks yra 1915 m. nutapytas „Gulintis poetas“: už pirmame plane per visą paveikslo plotą išsitiesusios poeto figūros kaimiškos lūšnelės fone vaizduojami arklio ir kiaulės siluetai. Paveikslas tarsi dvelkia karo metais prarasto rojaus ir rimties nostalgija.

        1917 m. M. Chagallas grįžo į gimtąjį Vitebską, kur 1918 m. rugpiūtį buvo paskirtas „įgaliotiniu meno reikalams“, ir aktyviai įsijungė į meninio gyvenimo pertvarką. Jis organizavo Liaudies dailės mokyklą, įkūrė tapybos studijas, muziejų, įgyvendino miesto apipavidalinimo revoliucijos metinėms programą. Į savo įkurtą mokyklą pakvietė dėstyti J. Penną, M. Dobužinskį, Pougni, K. Boguslavskąją. Apie to meto kairuoliškas M. Chagallo nuostatas liudija penki revoliucinių idėjų įkvėpti straipsniai, kurie aistringai kvietė atsiriboti nuo senų akademinio meno formų ir kurti naują, pažangų avangardinį meną, kuris puoštų miestų gatves ir žmonių buitį. Viename iš straipsnių M. Chagallas plėtoja mintį, kad ne tik žmonija juda revoliucinės pažangos keliu. Menas taip pat tampa tikru menu tik tuomet, kai jis revoliucingas savo dvasia. Vitebsko dailės mokykla greitai tapo svarbus avangardinis meno centras. Be anksčiau minėtų dėstytojų, į jį pakviesti ir El Lissitzkis, o vėliau – Kazimiras Malevičius ir kiti abstraktaus meno šalininkai. Netrukus pastarasis įsteigė naują avangardinio meno grupuotę UNOVIS ir tapo mokyklos lyderiu, kolegų ir mokinių širdis pavergęs abstraktaus meno idėjomis. K. Malevičius apkaltino M. Chagallą konservatyvumu bei literatūriškumu ir išstūmė iš mokyklos.

        Įžeistas dailininkas 1920 m. paliko Vitebską ir persikėlė į Maskvą, kur Kameriniame žydų teatre kūrė dekoracijas ir kostiumus trims Scholomo Aleichemo pjesėms, dekoravo lubas, pagrindinę užuolaidą. Tačiau svarbiausias jo darbas – septyni didingi pano ant Maskvos žydų kamerinio teatro sienų. Labai skirtingo stiliaus, kompozicinių sprendimų, nuotaikos. „Šokyje“ vyrauja iš žydų folkloro tradicijų išplaukiantis žaismingumas, judesio laisvumas, „Literatūroje“ – harmonija ir sukaupta kompozicija, „Muzikoje“ – mums gerai pažįstamas smuikininko ant stogo motyvas ir pan. Pagrindinis aštuonių metrų ilgio pano turėjo simbolinį pavadinimą – „Įvadas į naują tautinį teatrą“. Šiuose darbuose viešpatavusi įvairių menų sintezės idėja stipriausiai atsiskleis vėlyvojoje dailininko kūryboje.

        M. Chagallas ir N. Altmanas Maskvoje konkuravo dėl tautinio žydų meno lyderio vaidmens, dalyvavo įvairių besikuriančių žydų kultūrinių bei meninių organizacijų veikloje. 1918 m. Kijeve tautiškai angažuotų žydų menininkų grupuotė – I. Rybackas, J. Czaijkovas, N. Aronsonas, E. Mané-Katzas, El Lissitzkis – įkūrė jaunų žydų dailininkų ir rašytojų sąjungą, o netrukus ir Centrinį žydų kultūros komitetą (Kultur-lyga), prie jo – literatūros, muzikos, teatro ir skulptūros sekcijas. Jos šalininkai kėlė žydų meno atnaujinimo ir tautinės mokyklos kūrimo tikslus, 1920 ir 1922 m. organizavo reikšmingas žydų dailininkų parodas, leido literatūrinius almanachus. M. Chagallas įsijungė į šį sąjūdį, tapo Kultur-lygos Maskvos filialo vadovu, pakeisdamas šiose pareigose N. Altmaną ir El Lissitzkį. Kita vertus, ne mažiau aktyviai jis dalyvavo ir žydų teatro veikloje, daug dėmesio skyrė mokydamas dailės valkataujančius našlaičius. Tačiau netrukus intravertiškos prigimties emocionalų dailininką išvargino triukšminga organizacinė veikla, mat ji surydavo daug energijos ir trukdė pribrendusiems kūrybiniams sumanymams įgyvendinti.

        Gyvenimiškas M. Chagallo nuostatas paveikė vokiečių poeto Ruberio laiškas, kuriame šis rašė: „Tu gyvas? O kalbėjo, kad žuvai fronte. Ar žinai, kad čia tapai garsenybe? Tavo paveikslai pagimdė ekspresionizmą. Už juos mokami didžiuliai pinigai. Tačiau nesitikėk ką nors gauti iš H. Waldeno. Jis mano, kad tau pakaks ir šlovės“ (16). Rašydamas apie M. Chagallo poveikį ekspresionizmui Ruberis perlenkė lazdą, arba tiesiog supainiojo „izmus“, nes ekspresionizmas Vokietijoje pirmą kartą pasireiškė 1905 m. dailininkų grupuotės „Tiltas“ kūryboje, o ekspresionistinės dailės tendencijas 1910 m. išplėtojo Vasilijaus Kandinskio įkurtos „Naujosios dailininkų sąjungos“ ir iš jos išaugusios grupuotės „Mėlynasis raitelis“ atstovai. Tačiau antroji H. Waldeno elgesį apibūdinanti pastaba netrukus pasitvirtino, kai dailininkas, grįžęs į Berlyną, mėgina atgauti savo prieš karą paliktas drobes, arba gauti už jas deramą kompensaciją.

 

        Antroji kelionė į Vakarus

 

        M. Chagallas pradėjo rengtis kelionei į Vakarus. Draugystė su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Jurgiu Baltrušaičiu padėjo jam ne tik gauti vizą į Lietuvą, tačiau ir persiųsti diplomatiniu paštu 65 tapytas drobes, guašo darbus, piešinius ir įvairius rankraščius. 1922 m. atvykęs į Lietuvą, dailininkas Kaune surengė pirmąją savo darbų retrospektyvinę parodą po Rusijoje praleistų metų. Kai 1923 m. rugsėjį M. Chagallas atvyko į Paryžių, jis jau buvo garsenybė.

        Dailininkui karo metu ilgam išvykus, daugelis Paryžiuje sukurtų darbų liko jo „La Ruche“ dirbtuvėje, o kita dalis – po parodos Berlyne – H. Waldeno priežiūroje. Per karą pasklidus gandams apie M. Chagallo žūtį fronte, skurstantys draugai Paryžiuje (M. Chagallas buvo įsitikinęs, kad tai Soutine’o ir jo artimiausių draugų nuodėmė) išpardavė jo kūrinius kolekcionieriams, o šie darbus išstatė įvairiose galerijose. Panašiai atsitiko ir Berlyne, kur H. Waldenas spėjo išeksponuoti jo drobes beveik visose reikšmingiausiose ekspresionistinės pakraipos germaniškųjų kraštų dailininkų parodose. Jau tuomet dailininko paveikslai padarė stiprų įspūdį Maxui Ernstui ir H. Campendonckui.

        1924 m. Paryžiaus galerijoje Barbazanges-Hodebert surengta pirmoji didelė retrospektyvinė darbų paroda, kuri iškėlė M. Chagallą į garsiausių modernistinio meno meistrų gretas, sulaukė dailėtyrininkų dėmesio. Viena po kitos pasirodė M. Chagallo kūrybai skirtos Th. Doublerio (1922), K. Witho (1923), B. Aronsono (1924), I. Lichtensteino (1927), A. Salmono (1928), P. Fierenso (1929), R. Schwabo (1931) ir kitų monografijos.

        Kai M. Chagallas grįžo į Paryžių, tautinio meno kūrimas jo kūryboje laikinai prarado aktualumą, tačiau stiprėjančios antisemitizmo Europoje tendencijos paskatino dailininką grįžti prie savo šaknų ir iš sukauptos gyvenimiškos patirties aukštumų naujai pažvelgti į jaunystėje jį jaudinusias problemas. Kuo toliau, tuo giliau M. Chagallas suvokė priklausomybę žydų kultūrai ir siekė tai išreikšti kūriniais, persmelktais intensyvių dvasinių išgyvenimų. Kai antrą kartą atsidūrė užsienyje, dailininkas išgyveno tremtinio kančias, ilgėjosi tėvynės, gimtųjų laukų, namų, aplinkos, kurioje augo. „Aš, – rašė jis, – jaučiau baisias kančias. Aš išgyvenau ir – jei mane lygintumėt su medžiu – nenustojau augti tik todėl, kad niekada nenutraukiau dvasinių ryšių su Tėvyne. Aš labai dėkingas Prancūzijai, kur pragyvenau daugiau nei pusę amžiaus, prancūzų kultūrai, su kuria susietas tūkstančiais gijų. Prancūzai man buvo geri, mane palaikė ir šlovino. Tačiau mano dvasia visuomet sėmėsi gyvybingųjų syvų iš rusiškųjų prisiminimų, iš rusiško oro“ (17).

        Dailininkas daug keliavo po šalį, gyveno ir tapė įvairiuose regionuose: Normandijoje, Bretanėje, Langedoke, Savojoje, Pietų Prancūzijoje. Skirtingas apšvietimas ir saulės intensyvumas stipriai paveikė jo tapybos stilių. Pirmojo paryžietiško kūrybos tarpsnio (1910–1914) intensyvių ir ekspresyvių kontrastingų spalvų prisodrintus kūrinius po 1923 m. keičia kiek kitokie: kontrastingumas blėsta, spalvos ir įvaizdžiai tampa jausmingesni, harmoniškesni, poetiškesni, koloritas – prislopintas, kompozicijos labiau subalansuotos, juose daugiau teatrališkumo. Darbas Maskvos kameriniame žydų teatre neliko be pėdsakų. Itin akivaizdūs poslinkiai kolorito srityje. Palaipsniui ryškėjo anksčiau retas dailėje skaidrių magiškų žydrų, intensyvių raudonų ir sodrių žalių spalvų pasaulis. Chagališkos žydros ir mėlynos spalvos naudojimo intensyvumu ir atspalvių gelme dailininkui galėjo prilygti tik keletas didžiųjų XX a. tapybos meistrų – Ch. Soutine’as, P. Picasso, M. Utrillo ir A. Modiglianis. M. Chagallo drobėse ir vitražuose mėlyna spalva įgaudavo ne tik ypatingą intensyvumą, tačiau ir sunkiai nusakomą skaidrumą, lengvumą. Spalva – tai švarumas. „Spalva – tai ir yra menas. Menas, geras menas – grynas menas. Arba svarbiausia jo intonacija“ (18). M. Chagallo spalva tapo erdvės begalybės ir tyrumo simboliu.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)

         Skaityti toliau