***

 

       Neieškok

       lotofagų šalies:

       ji tave susiras...

 

       VASARIS

 

       Reinkarnuojasi sniegas

       į vakaro lietų...

       Vieversio diena.

 

 

       EPITAFIJA

 

       Sudegė tas

       kurs žarijomis eiti

       mokėjo...

 

 

       ŠALTAS PAVASARIS

 

       Veltui kris

       meteorai į žiedlapius... Nespėjom

       jais atsidžiaugti.

 

 

       ***

 

       Laumžirgio sparno

       gyslelė – senesnė

       už raštą

 

 

       VIENIŠAS KELIAS

 

       Kas ten vienišas

       su menų kuprele?

       Ar atpažinsi?..

 

 

       ***

 

       O, tuštybe! –

       koks klastingas

       tavo smūgis į veidą…

 

 

       LEONARD COHEN:

       „DANCE ME TO THE END OF LOVE...“

 

       Niekas

       nešoka tau tuščiame kambary.

       Nejaugi – niekas?!..

 

 

       ***

 

       Gervių pora

       ant sniego – kur

       žemės juodos lopinėlis?

 

 

       PO IŠSISKYRIMO

 

       Vėlei žiūri

       į mano akis

       tuštumos dievai

 

 

       APSILANKYMAS APLEISTAME KRAŠTE

 

       Nesurasi: kelias

       kaip moneta

       krenta į žolę

 

 

       ***

 

       Išprotėtum, jei viską

       kas gera, kas bloga

       nuolat atmintum

 

       AKSIOMOS PAKARTOJIMAS

 

       nieko amžina:

       rankų švelnumas

       ištirpsta kaip rūkas...

 

 

       ***

 

       nešauk į tuščią

       mėnulio butelį – sidabras

       išgertas seniai...

 

 

       ***

 

       niekad

       neišmoksi mylėt:

       nes meilė praeina

 

 

       HAIKU UŽ LANGO, TOLI

 

       kokie vieniši

       trys stirnų taškeliai

       kovo snieguos...

 

 

       ESU

 

       sniegas: kosminis

       klevo pumpuras: paskutinis

       sniego žiupsnelis polaidžio baloj

 

 

       ***

 

       Iš rūko į rūką

       sulinkę senučių klaustukai –

       turgaus diena provincijoj

 

 

       ***

 

       Lengviau nei dvi plunksnos

       mėnesienoj  jie skrido...

       Vis vien – išsiskyrė.

 

 

       NIEKO NAUJA

 

       po saule

       bet daug kas aplinkui

       dar be galo gražu!

 

 

       ***

 

       Nuovargio, broli,

       nuovargio ženklas

       iškrito ant runos.

 

 

       AKIRATIS

 

       Ta pati lyguma

       ten, kur galvojai

       jau žvelgi nuo kalvos

 

 

       RETSYKIAIS 

 

       vėjas

       ornamentuoja tylą

       balų paviršiuos

 

 

       ***

 

       Kur ėjai tu

       per amžiną tirpstantį sniegą,

       siela liūdnoji?

 

 

       KIEKVIENAS

 

       sapnas yra

       strėlė

       nepasiekianti žemės

 

 

       ***

 

       Puolęs angelas eina?

       Ne, tai tik žmogus

       lietpalčiu juodu prieš vėtrą.

 

 

       ***

 

       Įsižiūrėk: karklo

       kačiukų sidabras

       gilesnis už dangų

 

 

       VIDURŽIEMIO VYŠNIOJ

 

       Virpa įsmigus

       į juodą kamieną – sapno

       strėlė, baltesnė už sniegą

 

.

       KAM VISA TAI?

 

       Vienatvė

       ir visas visatos laikas

       su trupučiu liūdesio

 

 

       ***

 

       Teišgers ši tyla

       visą juodąjį juodį

       iš mano sielos

 

 

       TŪKSTANTMETIS

 

       Mitų krašto ilgiuos –

       balto laužo po ąžuolu

       aukšto baltojo dūmo...

 

 

       ***

 

       Kokiame lombarde,

       mieloji – slapta užstačiau

       mūsų džiaugsmą?

 

 

       PO NAKTIES

 

       Mėlyno ryto dievas

       vėlei tvarsto

       prisiminimų žaizdas

 

 

       PAVASARIO PALĖPĖJ ANT PALANGĖS, ŠALIA JUODAI RUDO SENO BUTELIO, RANDU PERNYKŠTĘ KRIAUŠĘ, KURIĄ PADĖJAU NOKTI RUDENĮ

 

       Supuvusioj formoj

       koks velniškai dieviškas

       raitosi grožis!

 

 

       PASKUTINIO SNIEGO NAKTIES REFRENAS

 

       Karklo žvaigždė

       tekės o tekės – švies tau

       nakty be mėnulio

 

 

       ***

 

       Polaidžio balos

       be pempių... Vaikystėj

       praeit pro lizdus negalėjai.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)