melnikas_3melnikas_3       Valerijanovo panašumą į šalies prezidentą žmonės pastebėjo seniai – ir labiausiai jis buvo panašus į prezidentą net ne tiek veidu (nors veidai irgi buvo beveik tapatūs), kiek manieromis. Lygiai taip pat, kaip ir prezidentas, vaikščiojo krypuodamas, lygiai taip pat prisidengdavo ranka burną, kai kosėdavo, lygiai taip pat – iki ausų – šypsodavosi. Nebent tik akinių trūko: šalies prezidentas buvo trumparegis. Tiesą sakant, ir Valerijanovas buvo trumparegis (koks sutapimas!), tik Valerijanovas niekada akinių nenešiojo. Trumparegystė jam netrukdė – netgi atvirkščiai: Valerijanovas dirbo laikrodininku nedidelėje dirbtuvėlėje, kuri prie įėjimo į paštą. Sėdėjo už staliuko, atitverto stiklu nuo klientų, priiminėdavo taisyti rankinius laikrodžius, stalinius žadintuvus ir sieninius laikrodžius su gegute. O Valerijanovui trumparegystė buvo kaip sykis todėl, kad jam nereikėdavo žiūrėti į smulkias laikrodžio mechanizmo dalis per didinamąjį stiklą. Pakakdavo tik prikišti akį prie pat mechanizmo, ir viskas jame padidėdavo. Apie tą trumparegių privalumą netrumparegiai nenumano, beje, efektas labai paprastai paaiškinamas. Normaliai regintis žmogus niekaip nepamatys daikto, esančio už kelių centimetrų, – vaizdas susilies. O trumparegiai kaip tik iš arti ir pamatys, labai aiškiai – tarsi jie per didinamąjį stiklą žiūrėtų.

       Bet sugrįžkime prie Valerijanovo. Reikia pasakyti, kad Valerijanovas visą gyvenimą svajojo kažkuo tapti – na jau tik ne laikrodininku pašte. Kai jis, praėjus dvidešimčiai metų nuo mokyklos baigimo, nuvažiavo susitikti su bendraklasiais, jam buvo labai gėda prisipažinti, kad yra tik paprastas laikrodininkas. Kiti buvo gamyklų direktoriai, liaudies artistai, pusė – mokytojų ir medikų. O vienas tapo net ambasadoriumi – tiesa, kažkokioje Afrikos šalyje. Bet vis tiek skamba – ambasadorius. Jei Valerijanovas būtų blogai mokęsis, tai dar būtų nieko: kaip mokėsi, taip ir įsitaisė. Bet Valerijanovas mokykloje mokėsi gerai ir jam net pavydėjo, juodai. Kartais už tai ir mušė, vakarais po pamokų: taigi kad nerodytų jo kaip pavyzdžio. Kaip tik tas, kuris dabar ambasadorius, ir mušė Valerijanovą, devintoje klasėje. Drauge su kitu niekšeliu – šis dabar generolas, va. Kaipgi taip nutiko, kad jie mokėsi blogai, bet tapo ambasadoriumi ir generolu, sunku pasakyti. Reiktų jų biografijas išstudijuoti, mes tam laiko ir vietos neturime. Bet juk taip būna, sutikite, kad pirmūnai tampa laikrodininkais, o gražuolės lieka netekėjusios. Tokia štai neteisybė.

       Nors Valerijanovo atvejis ne toks jau ir nesuprantamas. Sukvailiojo Valerijanovas jaunystėje – vedė aštuoniolikos. Vedė todėl, kad kažkaip vasarą išėjo su kaimynų mergina į mišką mėlynių rinkti, o buvo labai karšta. Ir mergina, vardu Marina, vilkėjo gražią vasarinę suknelę raudonais taškeliais iki kelių. Ir ta suknelė pasidarė šlapia – nuo prakaito. Ir tas saldus moteriško prakaito kvapas, kai jis šalia rinko mėlynes, susuko jam galvą. Toks geismas jį staiga apėmė, kad jis, nesuprasdamas, ką daro ir kaip tai atrodys, čia pat parvertė merginą, tiesiog ant mėlynių, o ta, įsivaizduokit, užuot trenkusi jam per veidą, nesipriešino! Iškart atsigulė ant nugaros ir praskėtė kojas. Ir aistringai bučiavo Valerijanovui akis ir glaudė prie savęs irgi šlapius – nuo prakaito – pečius (vyriško prakaito kvapas jai taip pat apsuko galvą). Juk buvote jauni, suprasite, kas tai. Visi perėjome hormonines audras.

       Bet rezultatas buvo apgailėtinas. Žinoma, ne po devynių mėnesių gimusiam berniukui – jį Sergejumi pavadino, – Valerijanovui. Juk jis nė nemanė toks jaunas vesti, sukurti šeimą. Jis oho kokių planų turėjo – į Vakarus išvažiuoti, pasaulį pamatyti, padaryti karjerą, kažkuo tapti... Bet štai kaimynės Marinos pilvas didėjo – ir Marinos tėvai rimtai pasikalbėjo su Valerijanovo tėvais. Ir tėvas pasakė Valerijanovui: „Tu štai ką, sūnau, – jei jau taip nutiko, būk vyras. Nes mes tokios gėdos neišgyvensim.“ Tai yra, jei jis mestų nėščią moterį. Na ir vedė Valerijanovas Mariną, būdamas aštuoniolikos. O Marinai apskritai šešiolika tebuvo. Marina, žinoma, kaip moteris ir kaip būsima motina buvo laiminga, bet Valerijanovas nelabai. Tarsi likimas jį būtų vedęs prieš jo valią savo keliu. Ir tas kelias atrodė begalinis – ir gyvenimas, nugyventas tame kelyje, ne jo.

       Taip ir nutiko – paskui dar radosi vaikai, patys savaime. Valerijanovas kažkaip nesugebėjo kontroliuoti situacijos. Blogai saugojosi, jau apie nieką negalvojo – tegul viskas bus, kaip yra. Vaikai gimė, reikėjo pinigų. Išsilavinimo trūko – iš kur imti laiko išsilavinimui? Vertėsi iš atsitiktinių uždarbių, kol vienas pažįstamas paprašė sutaisyti laikrodį – Valerijanovas vaikystėje domėjosi laikrodžių istorija ir šiek tiek nusimanė apie mechanizmus. Visada tėvams ir kaimynams remontuodavo. Pažįstamas susimokėjo. Paskui dar jam atnešė pataisyti, ir dar. Taip Valerijanovas tapo laikrodininku, atidarė dirbtuvę – staliuką pašte. Ir ten jis prasėdėjo dvidešimt metų. Susitaikęs su savo likimu.

       Marina, žmona, iš lieknutės liaunos mergytės pavirto į tikrą paršavedę dvigubu paliaukiu ir didžiuliu pilvu. Ar jai buvo laiko save prižiūrėti, kai tiek vaikų? O pinigų nuolat trūksta. Bet svarbiausia, kad ji, vertindama Valerijanovą, jog jis turi savo verslą, nešantį šeimai pinigus, nelabai visa kita suprato. Ji nesuvokdavo, kad Valerijanovas norėjo kažkuo tapti, o tapo niekuo. Iš esmės. Bendraklasių susitikime Valerijanovas pasakė, jog „vadovauja dirbtuvei“. Kukliai, bet žodis „vadovauja“ šį bei tą reiškė. Galima buvo pagalvoti, kad jam vadovaujant dirba dvidešimt penki laikrodininkai. Prisipažinti, jog jis, beveik pirmūnas, kuriam pavydėjo, tapo paprastu laikrodininku, – neužteko jėgų. Gėda.

       Tų jo kompleksų žmona nesuprato – žiūrėjo į Valerijanovą kaip į „laikrodininką“, ir tiek. Tik kartais – dėl juoko – pasakydavo: „mano prezidentas laikrodininkas“, turėdama omenyje jo kvailą panašumą į šalies prezidentą.

       Tą dieną Valerijanovas sėdėjo, kaip visada, prie savo staliuko hole, prie įėjimo į paštą, ir, prikišęs akį prie pat besisukančių ratelių, knebinėjosi dar viename laikrodyje. Nuo siauro odinio kažkieno laikroduko dirželio sklido pažįstamas moteriško prakaito kvapas. Nuo jo – kaip tada mėlynių pievelėje – truputį sukosi galva. Saulės spindulys krito pro holo langą ant Valerijanovo darbo stalo. Žmonės įeidavo ir išeidavo iš pašto, nekreipdami dėmesio į kampe sėdintį laikrodininką. Buvo, regis, įprasta vasaros diena – viena iš tūkstančių, kurias jau pragyveno Valerijanovas. Tik kažkokie ženklai šmėstelėjo – rytą, ruošdamasis į darbą, Valerijanovas sudaužė veidrodį, į kurį žiūrėdavo skusdamasis. Jis laikė jį vienoje rankoje, kita braukė skustuvu putas. Staiga veidrodėlis išslydo iš rankų ir sudužo ant plytelėmis išklotų grindų. Iš netikėtumo Valerijanovas krūptelėjo ir įsipjovė. Kai jau buvo beišeinąs į darbą, žmona jam pasakė: „Tu šiandien kažkoks keistas.“ – „Kodėl keistas?“ – paklausė Valerijanovas. „Štai keistas, ir tiek.“ Troleibuse Valerijanovas pamatė merginą, vilkinčią baltą suknelę raudonais žirneliais. Jis nė nesuprato, kad žiūri į tą merginą, kai staiga ji kažką pametė ir pasilenkė, kaip nerekomenduojama merginoms lenktis: jei nori ką nors paimti nuo žemės, reikia pritūpti, bet ne lenktis. Ir kai mergina pasilenkė, Valerijanovas pamatė daugiau, negu derėjo. Net apatinių kraštelį. Tik tuomet suprato, kad žiūri į merginą. Jis norėjo pamatyti jos veidą, bet troleibusas ūmai stabtelėjo ir Valerijanovas, nenorėdamas pargriūti, įsitvėrė į ranktūrį. Kai jis vėl pakėlė akis, merginos toje vietoje, kur stovėjo, nebuvo. Jis apžiūrėjo saloną – bet jos niekur nebuvo. Gal ji spėjo iššokti stotelėje? Tačiau stotelės tarsi irgi nebuvo.

       Sutikite, gana keistas atvejis. Bet tai dar ne viskas. Kai Valerijanovas išlipo iš troleibuso ir žingsniavo pašto link, jis staiga vos nesusidūrė su tuo ambasadoriumi, savo bendraklasiu. Šis ėjo priešais, kalbėjo telefonu. Praėjo pro šalį, apsimetęs, kad Valerijanovo nepažino. Suprantama, iš tiesų galėjo nepastebėti, bet Valerijanovas pamanė, jog ambasadorius tik apsimetė. O kam ambasadoriui pastebėti kažkokį laikrodininką? Apmaudžiausia buvo tai (dabar ši scenelė Valerijanovo galvoje nušvito visu ryškumu), kad tas ambasadorius, mokykliniais metais tiesiog Vaska, skaudžiai spardė Valerijanovui minkštą vietą, laikė už plaukų ir kartojo: „Še tau, bjaurybe, še!“ Tiesiog šiaip. Norėdamas atikeršyti už tai, kad rytą jį, Vaską, išbarė direktorius ir kaip pavyzdį rodė Valerijanovą. Juk reikėjo kaip nors atkeršyti tam pirmūnui. Valerijanovas buvo už Vaską silpnesnis: bandė ištrūkti, net trenkti, bet buvo palaužtas ir sutriuškintas. Verkė. Vaska džiaugsmingai juokėsi. Žinoma, prabėgo šitiek metų – kaip galima atsiminti vaikiškas nuoskaudas? Valerijanovas ir nebūtų prisiminęs, jei ambasadorius nebūtų jam pasimaišęs kelyje ir praėjęs, apsimesdamas, kad nepastebėjo. Bet jis pasimaišė kelyje. Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo bendraklasių susitikimo, per kurį Valerijanovas pareiškė, jog „vadovauja dirbtuvei“. O iki to nuotykio Valerijanovas nežinojo, kad tas Vaska ambasadorius – apskritai dvidešimt metų apie jį negalvojo, jo neprisiminė!

       Praėjęs pro ambasadorių, Valerijanovas pamėgino atsikratyti blogų jausmų ir, norėdamas atsijungti, ėmė dairytis aplinkui. Iki pašto beliko kokie du šimtai metrų. Iš už kampo išėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į jo motiną, ir perėjo kelią. Valerijanovas vos jos nepašaukė, bet staiga prisiminė, kad motinos jau nebėra, mirė praėjusiais metais. Buvo tik aštunta ryto – tačiau oras jau buvo pritvinkęs karščio. Valerijanovui vieną akimirką pasirodė, kad jis miega.

       Todėl kai netoli kampo, kur buvo paštas, prie jo priėjo du vyrai tamsiais kostiumais ir atidarė priešais jį didžiulės, panašios į cigarą, juodos mašinos dureles, Valerijanovas klusniai atsisėdo ant galinės sėdynės ir užsimerkė. Geriau vėl nugrimzti į sapną. Mašina tolygiai gaudė, kažkur jį veždama, bet Valerijanovas nė kiek nesijaudino. Jam jau seniai atrodė, kad jo gyvenime turi kažkas nepaprasto nutikti. Savaime. Nes jis pats nepajėgė nutraukti tos gyvenimo monotonijos, kuri nulėmė jo kelią. Kur Valerijanovas galėjo pabėgti nuo tokio gyvenimo? Kur, kas jo laukė? Ką ir kalbėti apie sąžinę, apie vaikus, kurie norėjo valgyti, žmoną, kuri laukė, jog jis sutaisys čiaupą vonioje...

       Valerijanovas važiavo klausydamasis variklio gausmo ir pirmąkart buvo savimi patenkintas. Kai automobilis sustojo, jis atmerkė akis. Vyrai jam iš lauko atidarė dureles – Valerijanovas išlipo ir nuėjo tiesiai į rūmus. Jis žingsniavo ilgais, raudonais kilimais išklotais koridoriais, kol priėjo atdaras duris. Didelės salės gale stovėjo stalas – už jo sėdėjo gal dešimt žmonių. Pasirodžius Valerijanovui, visi atsistojo, palaukė, kol jis atsisės, paskui ir patys atsisėdo.

       – Pradėkite, – pasakė Valerijanovas ir primerkė akis.

       – Pone Prezidente, leiskite pranešti apie padėtį šalyje, – kažkas pasakė.

       – Praneškite, – niekuo nesistebėdamas tarė Valerijanovas.

       Kažkoks žmogus paėmė popierius (tai galėjai suprasti iš šnaresio) ir dalykišku tonu ėmė dėstyti. Baigęs pranešimą, žmogus atsisėdo. Stojo tyla.

       – Kas gali pasisakyti? – paklausė Valerijanovas.

       – Aš manau, pirmoje pranešimo dalyje ponas gynybos ministras teisus, – pasigirdo balsas iš kairės.

       – Bet antroje daug kas neaišku...

       Valerijanovas, primerkęs akis, klausėsi klausėsi ir staiga kažkur prasmego: pamatė baltą suknelę raudonais taškeliais – bet tai nebuvo balta suknelė. Tai buvo nuogas moters kūnas – šešiolikmetės Marinos kūnas. Ir į tą kūną Valerijanovas įsmeigė peilį – raudonieji taškeliai buvo kraujo lašeliai, aptaškę pečius, krūtis, pilvą, sėdmenis, šlaunis. Kraujas fontanu švirkštė iš miego arterijos.

       – O ką galvoja ponas ministras pirmininkas? – paklausė Valerijanovas.

       – Manau, kad gynybos ministras teisus...

       Balsai pamažu tolo. Stojo tyla, trikdoma tik rankinio laikrodžio tiksėjimo. Šis vis garsėjo, užpildė visą erdvę. Nieko daugiau nebebuvo šiame pasaulyje, tik tyla ir tas tiksėjimas. Staiga Valerijanovas pamatė Mariną – ji priėjo prie jo, nuoga, aptaškyta krauju. „Kodėl tu mane nužudei? Mane ir savo sūnų – štai čia“, – ji parodė į savo apvalų, raudonais lašeliais nusėtą pilvą. „Tai suknelė, – pasakė Valerijanovas. – Suknelė raudonais taškeliais.“ – „Tai ne suknelė raudonais taškeliais, – atsakė Marina. – Tai mano kūnas ir mano kraujas. Mano ir mūsų sūnaus. Tu praliejai mūsų kraują. Norėdamas išsiveržti iš šeimos nelaisvės ir tapti tuo, kuo tapai.“

       Ūmai laikrodžio tiksėjimas nutilo – laikrodis nei iš šio, nei iš to sustojo. Dingo Marina. Tyla pasidarė nepakeliama.

       – Sustojo mano laikrodis! – pakilo Valerijanovas. – Man reikia skubiai pasitaisyti laikrodį.

       Kažką kalbėjęs, ministras pirmininkas nutilo ir pagarbiai palenkė galvą.

       – Posėdis nukeliamas rytdienai, – pasakė Valerijanovas. – Iškvieskite man automobilį. Važiuoju pasitaisyti laikrodžio.

       – Automobilį ponui Prezidentui! – kažkam sušuko kariškis, stovėjęs prie durų.

       Ministrai atsistojo ir nulenkė galvas. Valerijanovas praėjo pro juos ir neatsigręždamas nužingsniavo ilgais prezidento rūmų koridoriais.

       Ilgas juodas kadilakas stovėjo prie paradinių laiptų. Užpakalinės durelės buvo atidarytos. Valerijanovas atsisėdo, vyrai iš lauko uždarė dureles, ir jie nuvažiavo. Iš kur vairuotojas žinojo, kur važiuoti? Lygiai gaudė variklis. Valerijanovo galvoje vėl viskas buvo aišku – tai yra tuščia. Automobilis sustojo ir Valerijanovas išlipo. Pakilo pažįstamais laiptais į pašto holą. Už stiklinės pertvaros kampe, prie staliuko, sėdėjo žmogus, palinkęs ties laikrodžio mechanizmu.

       – Prašau, pataisykite man laikrodį, – pasakė Valerijanovas žmogučiui. – Aš sumokėsiu. Aš šios šalies Prezidentas ir noriu, kad man pataisytumėt laikrodį.

       Žmogus atplėšė akis nuo mechanizmo ir pakėlė galvą. Jų akys susitiko. Kurį laiką jie tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.

       – Jūs paprastas laikrodininkas, o aš šios šalies prezidentas – pataisykite man laikrodį. Jis sustojo.

       – Gerai, – pasakė laikrodininkas, paimdamas laikrodį.

       – Ar jūs turite šeimą?

       – Taip, – atsakė laikrodininkas.

       – Kuo vardu jūsų žmona?

       – Marina.

       – Ar ji turi baltą suknelę su taškeliais?

       – Taip, turi, – atsakė laikrodininkas. – Tik į ją jau seniai nebeįlenda. Ji virto paršavede.

       – Tai ji gyva, ta jūsų žmona? – paklausė Valerijanovas. – Jūs jos nenužudėte?

       – Nužudžiau?

       – Taip, kai sužinojote, kad ji nėščia. Kad jums teks ją vesti, kad visoms jūsų svajonėms – galas. Kad visą gyvenimą praleisite šioje skylėje pašto kampe. Kad jums nelemta tapti tuo, kuo svajojote?

       – Svajojau?

       – Taip, tapti šalies prezidentu.

       – Ne, aš nežudžiau, – pasakė laikrodininkas.

       – Bet juk buvo minčių nužudyti ir išsilaisvinti?

       – Nepamenu. Galbūt buvo.

       – Dabar esate laikrodininkas, o aš – šalies prezidentas.

       – Žinau.

       – Pataisykite man laikrodį, nes jis sustojo. Aš negaliu gyventi, kai mano laikrodis stovi!

       Užuot atsakęs, laikrodininkas palinko ties laikrodžiu.

       Valerijanovas pasitaisė akinius.

       Laikas ėjo. Už nugaros kaip šešėliai stovėjo du nebylūs asmens sargybiniai.

       Staiga holo durys atsivėrė ir užėjo moteris balta suknele raudonais taškeliais. Praeidama pro šalį, ji įdėmiai pažiūrėjo į laikrodininką, į Valerijanovą ir nuėjo į paštą.

       – Kur ji nuėjo, kas ji tokia? – kreipėsi Valerijanovas į apsauginius. – Išsiaiškinkite.

       Vienas jų pranyko pašto skyriuje.

       Po minutės jis grįžo.

       – Moters nėra, – atraportavo jis. – Ji kažkur dingo.

       – Aš pats mačiau, kaip ji įėjo į paštą.

       – Ar įsakyti, kad apsuptų rajoną?

       – Nereikia, – pasakė Valerijanovas. – Pats pasižiūrėsiu.

       Jis užėjo į pašto salę. Žmonių joje nebuvo. Ir kažkodėl nebuvo darbuotojų prie kasų. Tik moteris balta suknele raudonais taškeliais stovėjo prie vieno langelio. Staiga moteriai iš rankų išsprūdo piniginė ir ji pasilenkė taip, kaip nederėtų moterims lenktis – Valerijanovas pamatė apgailėtinus moters sėdmenis, aptemptus raudonomis, kraujo spalvos kelnaitėmis. Nuo to sėdmenų vaizdo jį kažkodėl supykino ir jis išėjo.

       – Jos ten iš tiesų nėra, – pasakė Valerijanovas asmens sargybiniams. – Ar mano laikrodis pataisytas?

       – Taip, štai jis, – laikrodininkas padavė jam laikrodį.

       – Jis eina?

       – Taip.

       – Ką jis skaičiuoja?

       – Gyvenimo laiką, – pasakė laikrodininkas.

       – Mano ar jūsų?

       – Visų, – atsakė laikrodininkas. – Visų gyvenimo laiką. Niekšų ir šventųjų. Žudikų ir kankinių.

       – Aš – ne žudikas, – pasakė Valerijanovas. – Prezidentai negali būti žudikai.

       – Laikrodžiams vis vien, kieno laiką jie skaičiuoja, – pasakė laikrodininkas. – Jie skaičiuoja žudikų ir kankinių laiką. Laikrodžiai sustoja tuomet, kai jiems įsakoma.

       – Kas įsako? Laikrodininkas? Prezidentas? Kas įsakinėja laikrodžiams?

       – Ne, prezidentas negali įsakinėti laikrodžiams. Jis gali įsakinėti armijai, bet ne laikrodžiams, – laikrodininkas žiūrėjo kažkur pro langą, o ne į Valerijanovą: jo akyse galima buvo įžvelgti liūdesį. – Niekas nežino, kas įsako laikrodžiams sustoti. Bet kažkas įsako, ir rateliai liaujasi sukęsi. Anksčiau ar vėliau tai nutinka visiems laikrodžiams.

       – Ir tada – kas?

       – Tada... tada juos atneša man.

       – Štai jums už jūsų darbą.

       Valerijanovas padavė laikrodininkui pinigus.

       Tuo metu laikrodininkas staiga mirktelėjo Valerijanovui, galvos linktelėjimu parodė į savo kėdę. Valerijanovas skubiai apsidairė – laimei, asmens sargybiniai žiūrėjo pro langą – ir greitai atsisėdo į laikrodininko vietą. Laikrodininkas stabtelėjo kitoje stiklinės sienos pusėje su Valerijanovo laikrodžiu rankose.

       – Mes išeiname, – pasakė laikrodininkas ir, lydimas asmens sargybinių, išėjo. Po kelių akimirkų automobilis suriaumojo ir nurūko, stojo tyla. Valerijanovas nusiėmė akinius ir išmetė juos į šiukšlinę po stalu. Paskui nuo stalo paėmė laikrodžio mechanizmą ir prikišo akį prie besisukančių ratelių.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)