Turistinis autobusas sustojo kažkokiame miestelyje – jis buvo tarsi matytas: kur – Jegorovas negalėjo prisiminti. Bet jis tą miestelį jau buvo matęs. Gal kokiame filme? Būna tokių miestelių, kuriuos režisieriai pasirenka kaip tipiškus.

       – Čia mes stovėsime dvi valandas. Galite apžiūrėti seną bažnyčią, pilies liekanas. Nueiti į supermarketą. Išvyksime pusę penkių. Prašyčiau nevėluoti kaip praėjusį kartą.

       Jauna savimi pasitikinti gidė nuleido mikrofoną ir atsuko turistams nugarą.

       Jegorovas stovėjo ir laukė, kol kiti išlips. Paskui jis, žemaūgis, apkūnus, kiek žvairas, sunkiai spraudėsi tarp autobuso krėslų.

       Lauke tvyrojo siaubingas karštis. Jegorovas iš įpratimo paglostė ūsiukus, išsitraukė iš kabančios ant peties rankinės kepuraitę ir užsitempė ją ant pradėjusios plikti kampuotos galvos.

       Jis nemėgo vaikštinėti kartu su grupe. Per visą kelionės savaitę jis nepasikalbėjo nė su vienu turistu. Šie, pastebėję jo nenorą bendrauti, nelindo.

       Praėjo linksma merginų ir vaikinų grupelė iš jo autobuso. Pasuko į kairę. Jegorovas pasuko į dešinę.

       Siaura ilga gatvelė, iš abiejų pusių apstatyta vienaaukščiais namukais, aptvertais aukštomis, aukštesnėmis už žmogų, tvoromis, driekėsi tolyn. Nelabai suvokdamas kur, tiesą sakant, jis eina (vis tiek reikia užmušti laiką), Jegorovas nužingsniavo palei skendinčius žalumoje namus.

       Jis ėjo jau dešimt minučių, bet nesusitiko nė vieno žmogaus. Atrodė, kad namuose niekas negyvena. Gal šiandien jų gyventojams laisva diena? Jegorovas negalėjo prisiminti, kokia šiandien diena: ar tik ne sekmadienis? Bet čionykščiai, regis, švenčia šeštadienį.

       Jis nesuvokė, kiek praėjo laiko, kai ūmai pamatė skersgatvį ir pasuko į jį. Skersgatvis buvo siauresnis nei gatvė – veikiau tai buvo takelis tarp namų. Keista, bet čia aukštųjų tvorų nebebuvo, tik įprastos, iki juosmens – ir namukai buvo mažesni, kartais primenantys nuo vaikystės pažįstamas trobas. Nejaugi šioje tolimoje šalyje irgi stato tokias pat trobas? Miestelis tarsi ir baigėsi, nes Jegorovas tolumoje išvydo pievas ir upelį. Ir tiltą per jį. Ir, nepaisant virš galvos kabančios saulės, kažkodėl jau buvo ne karšta, bet gaivu ir drėgna, tarsi būtų pasikeitęs klimatas.

       Praeidamas pro paskutines trobas ir artėdamas prie pievų, Jegorovas pajuto kažkokį nerimastingą jausmą. Tai buvo net ne nerimas – tai buvo baimė. Taip, pati tikriausia baimė. Bet tokia, kurios eini pasitikti. Negali neiti. Tai buvo baimė ir trauka vienu metu. Taip traukia drugelį ugnis. Taip traukia baisi tiesa.

       Staiga Jegorovas, eidamas pro paskutinę trobą, tarsi akies kampučiu pamatė kieme stalą – už jo sėdėjo kažkokie žmonės. Keista jėga privertė jį pasukti galvą ir pažvelgti į juos. Jie buvo trys. Pagyvenę vyras bei moteris ir už juos jaunesnis vyras. Jie tylėdami valgė ir žiūrėjo į lėkštes.

       Jegorovas atidarė vartelius ir nuėjo prie tų žmonių.

       – Sveiki, – prieidamas prie stalo, pasakė Jegorovas.

       „Ko aš čia užėjau? – galvojo Jegorovas, karštligiškai ieškodamas motyvo. – Ką jiems pasakysiu? Juk kažko reikia paklausti, kad neatrodyčiau kvailas. Kaip tiesiau pasiekti upę?“

       Žilaplaukė moteris ramiu lygiu veidu pakėlė galvą ir tik dabar Jegorovas suprato, kas prieš jį sėdi. Keista, bet jis nenustebo, tarsi jau būtų žinojęs, koks tai namas ir kas jame gyvena.

       „A, tai tu, – nusišypsodama pasakė moteris. – Sėsk valgyti.“ Jegorovas atsisėdo, ir jam pripylė lėkštę raudonų barščių. Jegorovas atsiduso ir ėmė valgyti. Tylėdamas, kaip ir jie. Tai buvo jo mėgstamiausi raudoni barščiai. Juose plaukiojo riebalų akutės, nedideli paspirgintų lašinių gabaliukai. Stalas stovėjo didžiulės obelies pavėsyje. Virš galvos dūzgė bitės. Jegorovas valgė ir kažkodėl bijojo pažiūrėti į tuos du vyrus. Tik girdėjo, kaip jie šaukštais semia sriubą.

       „Gal dar grietinės?“ – paklausė moteris. „Ne, mama, ačiū“, – tebevalgydamas atsakė Jegorovas. Bitė pasisukiojo virš stalo ir nutūpė ant apvalaus prariekto duonos kepalo. Kažkokie paukščiai čirškėjo virš galvos obels šakose. Kvepėjo medumi.

       Valgydamas Jegorovas galvojo: „Kiek dabar valandų? Galiu pavėluoti į autobusą.“ Jei autobusas išvažiuos, jis gali čia likti visiems laikams. Šioje tolimoje svetimoje šalyje, kur atsidūrė pirmąkart gyvenime. „Pavargai?“ – staiga paklausė motina. „Pavargau.“ Ji nepriėjo, neprisiglaudė prie jo, nepabučiavo. Tiesiog Jegorovas jautė jos buvimą, jos artumą. Šiluma, kuri sklido nuo jos, užliejo jį kaip banga nuo galvos iki kojų, įsiskverbė į kiekvieną jo kūno ląstelę. Tai buvo jo motina. „Valgyk, sūneli.“ – „Aš valgau, labai skanu, mama.“ – „Valgyk į sveikatą.“

       „Ilgam?“ Tai jau pasakė žilas vyriškis, valgęs iš dešinės. Jegorovas pakėlė galvą ir pirmąkart pažvelgė jam į veidą: jis buvo iki skausmo pažįstamas. „Nežinau. Dar nežinau“, – jis žiūrėjo į vyriškį, o vyriškis visą laiką žiūrėjo į lėkštę. Ir motina visą laiką žiūrėjo į lėkštę. Bet nuo abiejų sklido šiluma. O po obelimi buvo nepaprastai vėsu, gaivu. „Pasilik“, – pasakė tėvas. „Aš noriu pasilikti.“ – „Pasilik.“

       Kažkur toli sumūkė karvė. Iš tolimo miško atskriejo vos girdimas „kukū“. „Kiek metų gegutė suskaičiavo?“ – paklausė Jegorovas, kad tik ką nors pasakytų. „Nekalbėk apie tai“, – staiga pasakė tėvas. „Gerai.“

       Barščiai lėkštėje baigėsi, ir Jegorovas padėjo apverstą šaukštą ant lėkštės krašto. Šaukštas buvo aliumininis, su pažįstamu, primenančiu elipsę, įlenkimu ant koto. Jis paėmė jį ir ilgai apžiūrinėjo, paskui kažkodėl įsikišo į šortų kišenę, tarsi šaukštas būtų jam ką nors reiškęs. Dabar jis sėdėjo padėjęs rankas ant kelių. Kodėl niekur nėra kitų žmonių? Jis dar nematė nė vieno žmogaus. Kas per miestas, kas per gatvė, kur nesimato nė vieno žmogaus?

       Tėvai irgi pavalgė ir dabar sėdėjo sudėję rankas ant kelių, – tylėdami, kaip ir jis. Žiūrėjo ne vienas į kitą, bet kažkur į tolius, ten, kur driekėsi pievos, vingiavo upė, o už jos tamsia siena stūksojo miškas. „Jau vėlu“, – lyg konstatavo, lyg paklausė Jegorovas. „Niekada nebūna vėlu“, – atsakė tėvas. Motina tebetylėjo. Buvo kažkaip nepatogu. Jegorovas nežinojo, ką toliau daryti. Laikas bėgo. Bitė, tupėjusi ant duonos, sudūzgė, pakilo, pakybojo virš stalo ir tarsi malūnsparnis ėmė įstrižai kilti į viršų, išnyko kartu su dūzgimu už obels. „Viskas bus gerai, – pasakė motina. – Nesisielok, sūneli.“ – „Aš nesisieloju.“ – „Tu tik nesisielok“, – aidu pakartojo tėvas. „Aš myliu jus“, – pasakė nei iš šio, nei iš to Jegorovas ir ūmai pajuto, kad kažkokia jėga užsmaugė gerklę, o iš akių ištryško stambios ašaros. „Mes žinome, – pasakė motina. – Viskas bus gerai.“ Bet nepriėjo, neapkabino.

       Jegorovas žvilgtelėjo į laikrodį: liko pusvalandis – kaip tik tiek, kad nubėgtų iki autobuso. „Aš suprantu, kad tai kvaila, – staiga pasakė Jegorovas, stengdamasis paslapčia nubraukti ašarą, – bet...“ – „Ką?“ – pagaliau pakėlė galvą motina. „Tiesiog...“ – „Ką, sūneli?“ Dabar ir tėvas, ir motina žiūrėjo tiesiai į jį. Ir nuo jų žvilgsnio nebuvo kur dėtis. Jie žiūrėjo ir kažkokia baimė vis labiau smelkėsi į jį. Jie permatė jį kiaurai. „Tiesiog man keista.“ – „Kas – keista?“ – paklausė tėvas. „Tiesiog... aš žinau... kaip tai pasakius…“ Jis vėl nutilo. „Tai kas gi? Ką gi tu žinai?“ – vėl paklausė tėvas. Ir tada Jegorovas pasakė: „Žinau, kad jūs... na, jūs jau mirę, ir štai... Ne, atleiskite, kalbu kažkokias kvailystes...“ Jis nežinojo, ką toliau sakyti. Nes priešais jį buvo gyvi žmonės – jis juos matė, girdėjo jų balsus, pietavo su jais. Bet mintis, kad jo tėvai seniai mirę, prasiveržė iš kažkokių uždraustų gelmių. Kam? „Kam?“ – motina pirmąkart atsistojo iš už stalo. Atsistojo ir tėvas. Jegorovas nustebo, kaip šis lengvai tai padarė – jis turėjo dvi kojas, o ne vieną, kaip jį visuomet prisimindavo. Ir neturėjo ramentų. Ir motina buvo dar stebėtinai jauna. Be didelės karpos ant kaklo, kurios visada gėdijosi. „Aš...“ – Jegorovas staiga suprato, kad padarė kažkokią siaubingą klaidą. „Kam? – paklausė ir tėvas. – Kam, sūneli?! Kam tu tą pasakei?! Nereikėjo...“ – „Dabar – baigta, – regis, priekaištaudama pasakė motina. – Dabar, sūneli, – baigta.“ – „Bet...“ – „Ne, ne, – pasakė motina. – Dabar jau nebėra kelio atgal.“ – „Nebėra“, – pasakė tėvas. „Dabar jau eik, sūneli“, – tvirtai ištarė motina.

       Jegorovas, pakilęs nuo stalo ir traukdamasis atatupstas suprato, kad jam reikia dar kažką padaryti: būtinai reikia. Jis negali paprasčiausiai nueiti, to nepadaręs, kad ir kaip tai būtų baisu. Jis pasuko galvą ir pažiūrėjo į antrą vyrą – mažaūgį, apiplikusį, apkūnų, su nedideliais ūseliais panosėje. Tas irgi stovėjo nenuleisdamas nuo jo akių. „Tu...“ – pasakė Jegorovas, žengdamas žingsnį link jo. „Taip, aš, – kiek įžūliai atsakė vyriškis. – Tu eik. Eik geriau iš čia.“ Jegorovas įdėmiai žvelgė į tą iki smulkmenų, iki šleikštulio pažįstamą veidą: štai randas, atsiradęs po to, kai nukrito nuo dviračio vaikystėje, štai apgamėlis prie kairios akies, na ir tas vos pastebimas žvairumas.

       „Bet...“ – „Tu jau eik“, – pasakė apiplikęs vyriškis. „Nereikėjo to tau sakyti, sūneli, – Jegorovas vėl išgirdo motinos balsą. – O dabar sudie.“ – „Taip, sudie“, – pasakė tėvas. „Eik ir daugiau nebegrįžk“, – pridūrė apiplikęs vyriškis. „Nevarykite manęs, – supratęs, kad jį išvaro, pravirko Jegorovas. – Atleiskite man! Aš toks vienišas! Išvažiavau, kad pabėgčiau nuo savęs. Aš prakeiktas, prakeiktas! Viską praradau, viską! Nieko daugiau nebeturiu. Nieko nebeliko. Nevarykite manęs...“ Jis parpuolė ant kelių, prigludo veidu prie aukštos žolės ir verkė, raudojo kaip vaikas, nesigėdydamas savo ašarų. „Vargšelis“, – pagaliau išgirdo švelnų motinos balsą. Ir jos sunki ranka pirmąkart palietė jo plikę, likusius plaukus. – Vargšas mano berniukas. Atleisk man.“ – „Atleisk mums“, – pasakė tėvas. Kurį laiką niekas nieko nekalbėjo. Tik girdėjosi tylus Jegorovo verksmas. „Mes susitiksim“, – jis vėl išgirdo motinos balsą. „Taip, sūneli, mes susitiksim“, – aidu atkartojo tėvas. O tas, kitas vyriškis, tylėjo. „Ne, tai jūs atleiskite“, – Jegorovas sušnibždėjo jau visai tyliai, springdamas ašaromis. „Taip reikia“, – pasakė tėvas. „Mama, mama...“ – tebešnibždėjo kaip pakvaišęs Jegorovas, jausdamas visiškai realų motinos rankos prisilietimą prie savo galvos, beprotišką artumą jai.

 

       Staiga vieną akimirką jis suprato, jog jam reikia eiti. Lygiai taip pat, kaip anksčiau suprato, kad reikia išsukti iš gatvės ir užeiti į šį kiemą, dabar suprato, kad jam reikia atsistoti ir eiti. Taip turi būti. Kaip turėjo būti ta kelionė į tolimą šalį, kurią atsitiktinai pasirinko prieš dvi savaites turizmo agentūroje prie Žaliosios ir Lakūnų gatvių kampo, pajutęs, kad jam reikia kur nors išvykti. Išvažiuoti iš savo miesto. Iš savo šalies. Iš to siaubingo, nepakeliamo gyvenimo. Kad išgelbėtų save.

       Motinos ranka tebegulėjo ant jo galvos, bet jis jau buvo pasirengęs atsistoti ir eiti. Jis laukė, kol motina atitrauks tą ranką. Ir ji, tarsi su juo būtų siejama giluminių ryšių, iškart ją atitraukė.

       Jegorovas pakilo ir pirmąkart pažvelgė motinai į akis. Tai buvo ji, jo motina, gyva: jis nė akimirkai tuo nesuabejojo (mintys apie jos „mirtį“ atrodė nederamos ir šventvagiškos). Tiesiog nepaprastai romi ir dar jauna. Nuo jos sklido stipri šviesa, kurioje Jegorovas maudėsi, jausdamas kažkokių naujų, jam nesuprantamų jėgų antplūdį. „Ji myli mane, – pagalvojo Jegorovas. – Dieve, kaip ji mane myli.“ Nors vienas žmogus jį mylėjo. Ir to tikrumo, kad ji gyva ir jį myli, pakako jam, jog sieloje pirmąkart per daugelį mėnesių, metų pasidarytų ramu. „Susipynė laikai, – šmėkštelėjo Jegorovo galvoje. – Bet visa tai tikra. Tiesiog negalima paaiškinti. Ir nereikia.“ Jis traukėsi atbulas, neturėdamas jėgų atsukti į juos nugarą. Jie stovėjo, trise, po iki skausmo pažįstama obelimi, prie iki skausmo pažįstamo namelio. Stovėjo ir žiūrėjo į jį nesakydami nė žodžio. Ne atsisveikindami, bet lydėdami žvilgsniu. Nebyliai laimindami.

       Atsidūręs gatvelėje, Jegorovas paskutinį kartą apžvelgė kiemą, namą, pievą ir upę, mišką tolumoje, ūmai apsisuko ir pasileido bėgti. Jis negalėjo eiti. Jis galėjo tik bėgti. Trobos viena po kitos šmėkščiojo akyse. Jis išbėgo į platesnę gatvę, kurioje namus supo aukštos tvoros, tačiau vis bėgo ir bėgo, kol neišvydo pirmųjų žmonių aikštėje, – ten stovėjo ir jo autobusas, jau gaudė variklis. Laukė tik jo. Jis įšoko vidun ir kai tik atsisėdo, autobusas pajudėjo. Pro langą ėmė šmėkščioti namai, medžiai, praplaukė senoji bažnyčia – miestelis liko tolumoje, išnyko, tarsi jo ir nebūtų buvę. Jie ilgai važiavo per laukus, palei miškus, paskui vėl pro šalį ėmė šmėkščioti kaimai ir miesteliai. Jegorovas žiūrėjo ir žiūrėjo, mėgino įsivaizduoti gyvenimą tų žmonių vabaliukų, besikapstančių prie savo namų, kalbančių jam svetima ir nemalonia kalba. Čia viskas jam buvo svetima, viskas, o jiems – sava. Ir Jegorovas negalėjo to suprasti.

       Pamažu jis užsimiršo, jam vėl pasidarė gera ir ramu. Kai pradėjo temti ir horizonte pasirodė didžiulė raudona saulė, apsupta apvalių rožinių debesų, plaukiančių atskirai vienas nuo kito, Jegorovas kažkaip nepatogiai pasisuko ir šone pajuto skausmą. Jis ilgai negalėjo suprasti, iš kur tas skausmas. Paskui jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė sulankstytą aliumininį šaukštą. Įlinkis kote priminė elipsę. Šalia sėdėjusi kaimynė – pasipūtusi pusamžė poniutė ryškiai dažytomis lūpomis, – išsprogindama pilkas kiauliškas akutes įsistebeilijo į jį. Jegorovas vėl įsikišo šaukštą į kišenę, nusisuko į langą ir užsimerkė apsimesdamas, kad ima snausti. Skausmas iškart pasikartojo. Jegorovas vėl norėjo ištraukti šaukštą, tačiau skausmas buvo pernelyg stiprus, jau apėmė ne tik šoną, bet ir širdies plotą bei mentę. Jis norėjo atmerkti akis ir šauktis pagalbos, bet staiga kūną užplūdo šilta banga, ir raudona saulė, šviečianti per vokus jam į akis, virto juoda. Lengvumas apėmė jo kūną. „Taip turi būti“, – ramiai pagalvojo Jegorovas. Jis nusišypsojo ir nuskrido pasitikti to akinančio juodo šviesulio, nenumaldomai kvietusio jį į savo šiltą ir amžiną glėbį.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)