Lyva_Algimantas        Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

       Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

 

       Lietuviai, kaip ir Amerikos indėnai ar Australijos aborigenai, nesugebėjo realizuoti savo unikalios kultūros. Nepavyko kaip japonams (bent laikinai) atsitverti nuo pasaulio ir sustabdyti pragaištingos Vakarų kultūros ir religijos invazijos. Kai ugnimi ir kalaviju buvo beveik sunaikinta senoji kultūros, valstiečiams užkrovė baudžiavos jungą, o feodalai gėdingai nutautėjo. Tarsi nebuvome nukariauti, bet savo valstybės neturėjome (Žečpospolitoje į mus žiūrėta iš aukšto). Skaudu, kai menkinama aisčių kultūra.        Nereikia sureikšminti to fakto, kad senovės baltai neturėjo rašytinės kultūros. Tradicija buvo perduodama žodžiu, iš mokytojo – mokiniui, ir taip iš kartos į kartą. Šis metodas nė kiek ne menkesnis už rašytinį. Priešingai, jis modernus ir turi daug pranašumų prieš formalų. Prisiminkime džiazo tradiciją, kai išmokstama improvizuoti ne iš natų, bet iš meistro. Rašytiniai šaltiniai gali būti sunaikinti, o tradicija – ne. Nebent įvyktų genocidas. Bėgo šimtmečiai. Tauta pavirto žole, kurią nebaudžiamai šienavo svetimi. Bet šaknys liko, kiekvieną šimtmetį ataugdavo švieži, gyvi daigai. Tauta nežuvo, kaip ir užkonservuota baltų kultūra, į kurią vis dar nepakankamai gilinamasi. Apsiribojama (dažniausiai) akademinėmis studijomis, tautodailės, liaudies muzikos ar šokių surogatais. Nepaisant uolaus dainų aranžavimo ir kultūros niveliavimo, vis dėlto išlikome saviti. Tai didžiausia Lietuvos pergalė. Esame laisvi, todėl neverta tragiškai samprotauti apie Lietuvos kultūros padėtį, guostis neįveikiamu Valdovų rūmų betonu, persistengti formuojant patrauklų įvaizdį svetur. Ateitis nenuspėjama. „Akropolyje“ subrendęs individas gali Lietuvą įsivaizduoti kaip margą, skirtingai kalbančių žmonių minią, kurią į stabilią bendriją jungia paslaptinga, nežinoma, dar neidentifikuota lietuvybės gija. Galbūt tai bus senoji baltų kultūra, liaudies dainos, o gal lietuvių kalba, garbingai pratęsusi sanskrito ir kitų mirštančių kalbų tradicijas.

       XXI a. pasiekėme naują istorinio „žaidimo“ lygį, kuris vadinasi – išlik, nors mažas esi. Nepaisydama skaudžiausių sukrėtimų, Lietuva ne kartą pademonstravo savo gajumą, sugebėjimą prisikelti iš mirusių. Pamenu seną lietuvių feodalų „kolonizatorių“ principą – seno nekeisk, naujovių neįvesk (garsioji veto teisė). Skamba keistai, bet, prisiminus abejotinas svieto lygintojų patirtis, nė kiek ne juokinga ir ne naivu. Kultūra kaip ir visuomenė vystosi spontaniškai, laisvai, nenuspėjamai. Joks Seimo įstatymas ar Vyriausybės potvarkis neištiesins nuo demokratijos stokos sulinkusios tautos, nepanaikins skurdo, neteisybės. Kas gali žvilgsniu aprėpti tautos tūkstantmetį, išnarplioti klaidžius istorijos vingius, pasmerkti bočių klaidas, įvertinti laimėjimus? Turbūt niekas. Vargiai įmanoma objektyvi prieštaringų įvykių analizė. Ir visai nebūtina nei piktintis, nei žavėtis. Vienodai vertingi ir pralaimėjimai, ir pergalės.

       Lietuva išliks, jei sugebės keistis. Ir vis dėlto paprieštarausiu pats sau: Manau, neverta perdėtai nuogąstauti ir dėl šiandienos klaidų, skandalų ar kvailysčių. Net jei valdžia įžvalgiai atsižadės europinių atrakcijų, nurėš sočias valdininkų algas, nedaug centų teįkris į skurstančio rašytojo kišenę. Galima džiaugtis, kad bent jau niekas netrukdo stoiškai arti beribių kultūros dirvonų. Neverta teatrališkai sustingti prie XX a. sunešiotų, naftalinu dvelkiančių kultūros formų. Slėptis nuo naujausių technologijų privačiame miške. Nebūtina kliedėti utopiniu idealu – kurti tariamai pažangiausią ateities modelį. Nei ekonominiai, nei sporto laimėjimai, nei rekordai nekompensuos autentikos stokos. Neverta žvalgytis į arogantiškus kaimynus ir laukti jų atsainaus pripažinimo. Turime unikalią baltišką kultūrą. Jau esame pastebėti ir įvertinti. Reikia gyventi paprastai ir sveikai. Tauta realizuoja save savo buvimu. Be nacionalistinių perlenkimų, kerziniais batais avinčių skustagalvių paradų, valstybinių švenčių pompastikos. Neverta puoselėti sterilios vienalytės tautos etalono. Niekam ne paslaptis – mūsų gyslose daug germaniško, slaviško kraujo.

       1000 metų prabėgo ne itin šauniai, todėl neverta pūstis. Geriausiai kukliai paminėti šią svarbią datą Kernavėje ar Rumšiškėse, bet ne Valdovų rūmuose. Bus skaudu ir juokinga, kai iškilūs svečiai „pažins“ Europoje pagamintus baldus, kilimus, servizus, bet nepastebės mūsų autentiškos kultūros.

 

 

       Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

 

       Tūlas pašnekovas kartą man drėbė: „Kodėl nerašai teisybės apie Lietuvos vargus, kodėl kliedi nesąmones?“ Patylėjau. Smalsuolis triumfavo. Ir ne veltui. Rašytojas gali pasišaipyti iš negatyvios tikrovės, smogti žemiau juostos ir parašyti „Gudručių laivą“ ar ką nors panašaus, bet jis niekada nepakeis pasaulio. Egzistuoja nepaneigiami priežastingumo dėsniai, ir mes kasdien ragaujame savo darbų, artimų ir labai tolimų, pasekmes. Todėl nereikia graudentis. Galime keisti tik save, tuomet ir pasaulis pasikeis (pats sau prieštarauju). Žmonės, „iškritę“ iš tradicinės kultūros, tampa labai panašūs (lot. conformis – panašus), jie vengia visuomeninės veiklos ir rūpinasi tik savo gerove, valstybė jiems nė motais, sovietmečiu daug kam buvo geriau. Konformistas ieško laimės svetur ir nenori pasiraitojęs rankoves dirbti Tėvynei. Viešai visi yra patriotai, o patyliukais kiekvienas siekia naudos tik sau. Stipresni, plėšresni jungiasi į klanus ir tarnauja tik savo klubo interesams. Vargas menininkui, jei jis, pamynęs savo įsitikinimus, bandys pritapti prie visagalės grupuotės. Anais laikais, įtikus režimui, galėjai nuo sotaus valdžios stalo rinkti pyrago trupinius, maukti kitų neišgertą degtinę. Deja, nėra tokio režimo, despoto, kurio ambicijoms ir keistenybėms vertėtų pataikauti.

       Konformizmą gimdo kompleksai, baimė būti savimi – paprasčiau išreikšti vyraujančios ideologijos interesus, nei tapti balta varna. Sąjūdžio metais laukėme, kol iš gilių stalčių garbūs rašytojai ištrauks kankines knygas. Deja, nesulaukėme. Be negausių poezijos ir prozos perliukų, lentynose dulkėjo rupus „tarybinis“ žvirgždas. Bevertė socializmo egzotika. Juodu humoru persunkta darbo romantika, plėšinių „vesternai“, komjaunimo statybos, utopinės naujo žmogaus kūrimo studijos. Toli nenuvažiuosi. Toks kelias veda tik į kultūros kapines. Atgimimo literatūrinį vakuumą spėriai užpildė savi postmodernistai ir šiurpi verstinių knygų įvairovė. Tegyvuoja pelnas! Jei nupirksi – neapsiriksi. Ta pati „kaifo“ formulė. Ir šiame veržliame informacijos sraute skęsta sava, baltiška kultūra. Sunku paaiškinti, kodėl Lietuvoje netransliuojama Latvijos televizija. Nejaugi siekiama iš viešosios erdvės eliminuoti vienintelę mums giminingą tautą. Prūsų nėra. Puiku! Latvių taip pat nereikia! Žiniasklaida artimiausius kaimynus prisiminė tik tada, kai jų šalis nusirito į bankroto duobę. Štai ir išdidūs žemaičiai jau siekia autonomijos, o jeigu jie atsiskirtų, vargu ar po 1000 metų švęstume kitą jubiliejų. Nesurinks lietuviškos dėlionės nė Briuselio biurokratai... Tikiuosi, nacionalinė televizija dar nepamiršo, kad mes, baltai, turime giminingą kultūrą. Mus sieja ne tik linksmuolių ir juokdarių vaidmenys, įkvėptai atliekami puotoje per marą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)