Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

       Nelabai aš tikiu skaičių magija – tačiau Lietuvos paminėjimas Kvedlinburgo analuose, sakyčiau, gana simboliškas. Istorikai iki šiol laužo galvas, kur vargšas Brunonas galėjo padėti savo galvą, kur tas mistinis Rusijos ir Lietuvos pasienis? Tiksliai geografiškai šios vietos nesugebėčiau nurodyti ir aš, tačiau dvasinės jos koordinatės nesunkiai nustatomos: tame pačiame mistiniame Rusijos ir Lietuvos pasienyje, sankirtos taške, mes tebegyvename iki šiol.

       Brunonas Kverfurtietis anais laikais ne tik skleidė Kristaus mokslą, bet ir plėtė Šventosios Romos imperiją – savotišką šiuolaikinės Europos Sąjungos analogą. Tuomet pasipriešinome – norėtųsi teigti, jog priešinomės saugodami savitumą ir nepriklausomybę, tačiau faktai liudija, jog veikiausiai viskas buvo gerokai paprasčiau: kunigaikštukas Zebedenas pavydėjo savo broliui Netimerui didėjančios valdžios ir Brunono žadamos krikščioniškojo valdovo karūnos...

       Ne tai šiandien svarbiausia – noriu grįžti prie tokios ne itin senos kadaise intensyviai plėtotos vizijos: Lietuva – tranzito šalis, mums nebūtina ir netgi pražūtinga identifikuotis su Vakarais ar Rytais, mes galime išgyventi ir netgi uždirbti būdami neutralia tarpstote ir muitine... Nuo Brunono laikų akivaizdu – visąlaik, kai išdidžiai nepasirinkdavome supuvusių Vakarų, mus netrukus įsiurbdavo dvasingieji Rytai, kartais šimtmečiui ir daugiau. Su agrarinės imperijos provincijos statusu, nulėmusiu žmonių bukumą ir paklusnumą, virtimą tyliais darbiniais gyvuliais.

       To paties, žinoma, siektų ir Vakarai – net ir dabar, jei tik leisimės tokie  padaromi. Laimei, ten jau senokai nebemadingas imperinis mąstymas, jie net šiek tiek atgailauja dėl savo kolonijinės praeities. Ar bent jau apsimeta.

       Ir tas muitinės, renkančios mokesčius už kiekvieną gurguolę, neutralumas mūsų geografinėje padėtyje yra visiška iliuzija. Tiek tada, tiek dabar pasirinkimas tebėra tas pats: arba Roma, arba Bizantija, arba Vakarai, arba Rytai. Jokios tarpstotės ir muitinės niekada niekam nebuvo ir nebus reikalingos, neapgaudinėkime savęs. Čia ne Alpės, ne Šveicarija su bankais, funkcionuojančiais lyg niekur nieko bet kuriuo paros ir karo metu. Jei pasiseks, turėsime ne tranzito muitinę, o kriminalizuotą patiltės plėšikų valstybę. Ir tai pačiu geriausiu atveju. Blogiausiu – jokios.

       Nors anie, nudaigoję Brunoną, greičiausiai net ne lietuviai buvo, o skalviai. Bet, akivaizdu, giminingos sielos.

       Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

       Europos kultūroje ir literatūroje esame. Tiesiog. Kokie – net nelabai ir svarbu. Turime keistų ir nepamatuotų ambicijų būtinai, primygtinai būti įdomūs, autentiški, nepakartojami, galų gale bet kokie. Tai provincialu ir vaikiška: mums visai gana būti. Neprivaloma sudominti pasaulį, užtenka būti paprasta, garbinga ir padoria jo dalimi. Juk esame valstiečiai, be ypatingos kultūros ir be sukrečiančios literatūros. Ar verta mums isteriškai ieškoti privalumų ir visokių resursų, kad tik galėtume pasirodyti esą kuo nors įdomūs? Viešai pasiskelbti drąsia tauta? Gal geriau neskelbime nieko pasauliui, gana to, iš kaimynų pasigauto, mesianizmo. Būkim protinga tauta, ir to užteks per akis. Turime savo kalbą, turime Donelaitį. Ir gana. Baikim žvairuoti ir su baime mintyti, kas ką apie mus galvoja.

       Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

       Kodėl „dar“? Manyčiau, niekada toks aktualus nebuvo kaip dabar. Kuriais gi dar laikais menininkas, droviai nusukęs akis, sutiko su teiginiu, jog „kuria produktą“?

       Strazdas, o ir Donelaitis, palyginus su šita dabartine govėda, buvo absoliutūs maištininkai. Ir Vaižgantas. Ir Maironis.

       Kai kadaise pabandžiau parašyti apie rašytojų konformizmą, ganėtinai netiesiogiai, švelniai ironiškai, savęs taip pat nepamiršdamas, gavau pastabą, jog tai – „cecho išdavystė“. Tik pabandyk netarnauti, nevaikščioti į choro repeticijas ir tu žuvęs.

       Sakyčiau taip: visuomeninis konformizmas – tokia primityvi tolerancijos užuomazga. Prisitaikymas savaime nėra blogis – svarbu, prie ko tenka taikytis, prie eilinio pusgalvio valdovo ar masinės turtingų chamų invazijos. Prie oligarcho ar oligofreno. Daugybė subtilybių. Žmonės puikiai išmano, ką reiškia prisitaikyti – tai būdas išgyventi, išlikti, ir tiek. Instinktas – kartais negražus, bet labai suprantamas. Su instinktu nepasiginčysi.

       Kultūrinis konformizmas visiškai kitoks – jis asmeninis, nieko bendra neturintis su sociumu. Tai reikštų – skaityti ir recenzuoti ne tas knygas, kurias tau smagu skaityti, bet tas, už kurias tau moka, ir įtikinamai entuziastingai recenzuoti. Arba, neduokdie, imtis tokias knygas rašyti. Arba vartyti akis ir vaizduoti dvasingą, kad tau už tai sumokėtų pinigų, kad pasistatytum dviaukštį namą. Arba tiesiog šiaip, gimnazistiškai literatūrologiškai – visą gyvenimą meluoti sau, kad vienas -izmas yra daug geresnis už kitą -izmą, nes taip tave išdresavo.

        Niekas tavęs neverčia, pats pasirenki. Jokio išorinio satrapo, tik tu pats. Kultūrinis konformizmas. Va tai jau iš tiesų yra išdavystė. Gal net ir cecho išdavystė – čia turbūt net dori anų laikų amatininkai, račiai, balniai ir batsiuviai man pritartų. Labai tikiuosi.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)