macijauskiene_liepu_seseliuos       Marija Macijauskienė. Liepų šešėliuos. – Kaunas: Naujasis lankas, 2008. – 96 p.

 

       Liepos Laisvės alėjoje – nepriklausomos Lietuvos studentijos pasimatymų vieta, gaivi žaluma alsiomis didmiesčio vasaromis, jų tirštas XXI a. Kauno rudenų geltonis... Štai kas pirmiausia ateina galvon, atsivertus Marijos Macijauskienės poezijos knygą „Liepų šešėliuos“. Ne taip seniai teko girdėti autorės atsakymą į klausimą apie šį miestą: „Kaunas – kaip ir Lietuva. Ne tik tarp dviejų klastingų upių, bet ir tarp Rytų ir Vakarų. Užtat ir jo charakteris irgi dvipusis. Mano nuomone, šis miestas yra lietuviškos kultūros centras ir kitokia, ne tik etnine ar vyraujančios gyventojų tautybės prasme. Jis turėjo M. Valančių, J. Tumą-Vaižgantą ir daugelį kitų šviesių asmenybių, kurios aukojosi dėl savojo krašto. Pro čia ėjo knygnešių kelias… Pokario laiku, kadangi daugelis buvo išvežti ar, išgąsdinti okupantų represijų, pasitraukė į Vakarus, likusieji inteligentai glaudėsi būrin ir kabinosi laikytis vienas kito.“ Kai paklausiau apie kultūros situaciją, poetė teigė, kad „svarbu turėti aiškią kultūrinės veiklos strategiją. Tai viena. Be to, mes nesaugom savo kultūrinio palikimo ir tų žmonių, kurie dirba kūry-binį darbą (turiu omeny rašytojus, dailininkus, muzikus, mokslininkus, muziejininkus), nutraukėm visus ryšius su senaisiais kultūros „kareiviais“, o jie kupini informacijos, kurios dabartinė karta nežino, o ateities kartos gali niekada ir nesužinoti. Kultūrai skirti pinigai iššvaistomi visokiems vienadieniams fejerverkams, abejotiniems kultūros renginiams. <...> Atmintį reikia saugoti, kultūros žmones – rašytojus, dailininkus, muzikus ir kitus kūrėjus tausoti, nes, jiems nesuteikiant darbui ir gyvenimui erdvės, tauta žus.“ Taigi „Liepų šešėliuos“ – muziejininkės, ištikimos tautos kultūros paveldo ieškotojos ir puoselėtojos eilėraščių knyga.

 

       Autorė priskirtina tam mūsų kūrėjų ratui, kurie savo kailiu patyrė jaunų talentų žlugdymo baisumą sovietinės okupacijos laikotarpiu ir buvo priversti nutilti ilgiems metams. Iš naujo prabilti yra daug sunkiau, o ir prabilęs dažnai esi pasmerktas „iškristi“ iš savosios kartos, savojo laiko kūrėjų konteksto. Ačiūdie, būta ir tokių, kurie nepalūžo per ilgus tylėjimo metus ir vėliau, laisvoje Lietuvoje, išdrįso rašyti. Kitas reikalas, kad kartais tokio kūrėjo plunksna baimingai virpteli – ar tikrai jau galima, kiek ir ko galima? Juolab natūraliai susiformuoja tolima šiandienos postmodernaus meno eksperimentams poetinė kalbėsena.

 

       Sakoma, kad yra poezija, skirta protui, ir yra poezija, skirta pajautai, nuotaikai ir mirksniui patirti. Ši knyga priskirtina antrajai kategorijai. M. Macijauskienės taupaus žodžio eilėraščiai siekia išreikšti konkretaus gyvenimo momento nuotaikas. Itin glaudus lyrinio subjekto ir gamtos ryšys – tai laikytina charakteringu skaidrios lietuviškos mąstysenos ženklu. Anot J. Aisčio, ir nieko čia, broliuk, nepadarysi, lietuvis yra graudus. „Už rugių gubų / Apšviestas saulės / Lomoje – mano / Gyvenimas“ (p. 17). Galime kuriam laikui pavirsti miesto vaikais, tačiau vis tiek pajuntam gamtos šauksmą ir grįžtam į kaimo sodybas, arčiau žemės... Todėl trumparegiškai keistas atrodo varžymasis, kurie poetai – kaimiškieji ar urbanistai – yra geresni, modernesni. Juk tai ne kas kita, kaip tolygios lietuvių poezijos amplitudės pusės ir abi vienodai harmoningai viena kitą papildo. Šitaip nutinka ir aptariant šią knygą. Antai grakštus vizualinis potėpis: „Toje pievų ir sankry-žų karalystėje / Miško pulkeliai lyg paukščiai / Sulėkę ošia...“ („Mano tėviškė”, p. 22). Ir sykiu švytuoklė svyra urbanistikos link: „Rausva skepeta vakaras / Moja. Ir žmogus, ir sukiužus / Gatvelė dar nežino, / Ar sulauks palaimingo / Rytojaus“ (p. 38).

 

       Dažname eilėraštyje justi lietuvių folkloro atspindžiai, nuo dzūkiškų raudų graudumo iki dainų leitmotyvų: „Kelkis, dukrele, kelkis; / Jau švinta, tuoj atlėks / Tekina diena. – / Darbai darbeliai laukia / Tavo darbščiųjų rankelių <...> / Duona žvarbsta ant stalo. – Kelk, dukrele, kelk, – / Dar spėsim žodeliu persimesti, / Dar spėsim rūpesčius surikiuoti“ („Rauda“, p. 12). Kai kur autorė atvirai, taikliai išreiškia savo opozicinę laikyseną greitų madų vaikymosi karštligei, pvz.: „Esu senoviška / Kaip skobniai / Ar kaip sienojai, / Pažymėti metlankiais...“ (p. 52). Išties ar esam senoviški, kai išliekam savim? Ar gali būti nemadingai senoviška tauta, išsaugojusi savą kultūrą, savą kalbą daugiau nei 4000 metų? Ar vis dėlto šiuo atveju žodis „nemadinga“ atrodo lėkštas ir nesupratingai pavartotas?

 

       Retsykiais poetinė kalba „Liepų šešėliuos“ tampa, tarkim, per daug nuoširdi. Tai mūsų laikais jau atrodo keista: „Tegul dar būna širdis / Didžiulės meilės / Sklidina“ (p. 13) ir pan. Tokiais atvejais gal ir norėtųsi – juk esam išlepinti įmantrios kalbėsenos – šiek tiek įmantrumo. Aišku, tai kiekvienos kūrėjos sąmoningas pasirinkimas. Todėl temeta akmenį tas, kas be nuodėmės...

 

       Perskaičius visą knygą, krinta į akis savita jos struktūra. Joje formuojama tam tikra ištisinė moteriškoji linija. Laikas atveriamas savotiškai grįžtant atgal, karta po kartos, į pradžią: skaitome eilėraščius, skirtus dukrai, motinai, senelei. Įdomus pasirinkimas. Galbūt dėl to ši knyga galėtų pasitarnauti vadinamiesiems feministiniams literatūriniams tyrinėjimams. Vienas iš įtaigiausiai šią kryptį reprezentuojančių eilėraščių – apie sapne sutiktą senelę, švytintis tiek retrospektyva, tiek subtilia moteriškosios linijos poetine pajauta. Sykiu tai vienas knygos kūrinių, skambantis natūraliai modernia, šiuolaikiška kalbėsena: „Sapne sutikau turbūt savo / Motinos senelę. Ji ėjo iš miško / Lėtai, ilgu padūmavusiu čerkaso sijonu. / Sakėsi nė vienos bruknės neradusi, / Nė vienos uogelės svetimų / Ar savų išvartytuose atvašynuose. <...> Jos žvilgsnyje buvo / Visos mūsų giminės viltis ir laukimas“ (p. 16). Vadinamasis gamtajausminis klodas knygoje tampa tinkama poetinio žodžio niuansų dirva. Antai su gamtos motyvais supinama šiuolaikiška kalbėsena, aštri ir dilginanti: „Usnis galanda Saulei / Papades, nupjauna / Kojas želmeniui jaunam“ (p. 67). „Rūkas raikė medį / Po medžio, kol galiausiai / Giria paskendo. / Ir girdi, tarsi eitų / Per miglą lėtapėdė / Svajojanti stirna“ (p. 58). Čia autentišką momento išraišką lengvai atpažins tie, kas matę ir rūką, ir pieva brendančias stirnas. Savita frazės ritmika, harmoningo momento pojūtis ir peizažo romantikos žiupsnis – tokie vykę deriniai sėkmingai kompensuoja kai kur pasitaikančius knygos riktus.

 

       Autorei, atrodo, aktuali religinių jausmų raiška, todėl dažni kreipiniai į Viešpatį, Senojo, Naujojo Testamento motyvai. Šmėsteli rezistencinių Lietuvos partizanų kovų atgarsiai: „Nepalaidotas, nepalaidotas / Mūšio lauke, nes išniekinę / Jį paliko. // Ieško motinos sūnaus; / Kilnoja velėną po velėnos... / Ieško mylimoji, ieško sesuo / Dangaus soduose... // O jis guli ant debesies / Rankų ir skaičiuoja žvaigždes / Žydrynėje“ (p. 80). Kadangi vis dar stokojame ne tik išdrįstančių rašyti, bet ir įstengiančių sukurti nebanalių eilėraščių šia tema – netikėta simbolika tapo maloniu atradimu.

 

       Knygoje supinti itin subjektyvūs prisiminimai ir potyriai, filosofinės įžvalgos ir tirštas kultūrinis klodas, susiejama intymi šeimos erdvė, gamtos aplinka, laiko pojūtis, dievoieška, atskiri tautos gyvenimo epizodai. Ši autorės knyga kitokia, laisvesnė ir įvairesnė nei ankstesnės. Tiek kitokia, kad greičiausiai daug kas iš mūsų atras netikėtą Mariją Macijauskienę kaip poetę.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)