granausk        1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

        2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

        3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

 

        1. Kad prieš tūkstantį metų kažkoks vienuolis, rašydamas apie šv. Brunono nužudymą, parašė tarp kitų žodžių dar ir Litua, nėra čia jokia šventė, verta milijonų pyškinimo į dangų. Mes buvom gal tūkstantį metų ir prieš tai, buvom ir po to, būsim ir… Ne, tiek daug jau tikrai nebeišbūsim. Jau šiandien vos vos beišbūnam. Menksta mūsų dvasia, virsta į gybaną dvaselę, nyksta tautos savigynos jėgos, atsparumas, išdidumas, vaikštom kaip anų laikų plikbajoriai, pilni tuščių ambicijų, su kardais prie šonų, bet kad ir tie mūsų kardai – jau mediniai, tinkami ne kovai ir gynybai, o spaliams iš linų brukti. O ir tų linų, tiesą sakant, nebeturim. Kažkas pasistengė, kad nebeturėtume. Savižudžiai, ir tie priversti kartis ant kaproninių virvių. Tai dar vienas smūgis tautiniam išdidumui.

 

Tautos dvasios stiprybę parodo jos kuriama kultūra ir menas. Dabar, šiandien kuriama, o ne kažkada sukurtoji. Iš prozos liko euro- ir meilės romanai. Poezijoj dar girgžda geli Stelmužės ąžuolai, o a. a. S. Gedai griuvus, – žiojėja baisi properša. Nei studenčių, nei pensininkių eilėraščiais jos nebeužkimši. Liko tik skulptūra, bet ir ta ne visai mūsų: atvažiavo užsienietis, pastatė už upės šikinyką, nudažė baisia spalva, ėjo visi, grožėjosi, o kai kurie, sako, net uostė. Dėl ansamblio pilnumo jau mūsų skulptorius šalia surietė kakio spalvos gaubiamosios žarnos pavidalo vamzdį. Vadinasi jis – „Vilniui – vamzdiec!“ Vamzdiec Vilniui, vamzdiec ir Lietuvai.

 

Kol kas vamzdiec Kudirkos paminklui, vamzdiec Lukiškių aikštei, vamzdiec Tautos Namams. Ir kam jų reikia, kai turime buvusio Valdovo rūmus?

 

Net Kaunas mus pralenkė. Davė forų. Jis taip pat pasistatė šikinyką, tik auksinį. Jau iš tolo spindi ir spragčioja!..

 

Kai architektūra – fundamentaliausias iš menų – virsta šikinykų statyba, ko jūs dar norit iš tos vargšės Lietuvos?! Nors jos kultūros mirties su tais vamzdec negreitinkit, tuoj pati užges kaip žvakelė.

 

Tūkstantmetį galima įsivaizduoti keliais būdais. Kaip tolydų tiesinį laiko bėgsmą, į kurį jau nieko, nė menkiausio įvykėlio, nebeįterpsi ir niekur nepakreipsi. Kaip Dievo paleistos strėlės skriejimą į amžinybę. O galima įsivaizduoti kaip tris šimtus kartų~, generacijų, gyvenusių iki mūsų. Tik kad mes jau ketvirtosios už savo nugarų nebeįsivaizduojam.

 

Galima įsivaizduoti ir trečiaip. Prie balto popieriaus lapo sėdi kūdikis, kuriam kažkas tarp pirštelių įbruko pieštuką, ir stengiasi jis nubrėžti pirmąkart gyvenime tiesią liniją, tiktai nieko, žinoma, jam dar neišeina. Ta linija suka tai kairėn, tai dešinėn, žemyn, aukštyn, atgal ir panaši ji į kreivių kreiviausią kreivę, tik jau ne į tiesę. Nei lygumų upių vagos, nei joks kaimo keliukas niekada nebūna toks ir taip išraitytas. Ne, vis dėlto geriau įsižiūrėjus ta kūdikio nubrėžta linija labiausiai panaši į raitytą, vingiuotą, klaidžių klaidžiausią kelią, kuriuo mes turėjom eiti. Dalį jo ėjom pėsti, dalį jojom raiti, paskui vėl pėsti, kaukšėdami medinių klumpių padais, vienus pavėžėdavo vagonuose, kitus priversdavo rėplioti keturiomis, treti patys šliaužė keliais, kaip tūkstantinės minios į Žemaičių Kalvarijos kalnus. Rodės, jau viskas, rodės, jau kristum veidu į gimtąją žemelę, kryžium atmetęs rankas… Tačiau – dar šiek tiek, tačiau – dar truputį. Ką mes matėm ten, tolumoje, į kurią šliaužėm, įsmeigę į kažką akis? Kas begalėtų dabar pasakyti? Gal kiekvienas kažką savo, o gal visi vieną ir tą patį? Kai jau galėjom atsistoti, pamatėm, kokie esam žaizdoti, kruvini, išvargę, mus vos laikė iš silpnumo drebantys keliai, todėl turėjom visi susikibti už rankų, kad vėl nepargriūtume veidu į purvą. Negalėjom net giedoti, – ir didis džiaugsmas, ir ašaros griaužė gerklę.

 

Pastovėjom šitaip, pastovėjom ir… iškrikom kaip Grigo bitės į visas puses, pradėdami antrą savo tūkstantmetį…

 

Štai manęs klausia: „Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?“

 

Suprantu, kad klausia ne apie mane patį, – iš manęs prašo apibendrinimo. Dės savęs esu ramus: žemaičiu gimiau, žemaičiu ir mirsiu. Po užsienius nesitrankau, net iš didžiųjų pasaulio miestų esu buvęs tik Latvijos Priekulėj, – verkiant reikėjo vaikui batelių, o Skuode nebuvo.

 

Tikrų lietuvių gal dar yra likę koks pusė milijono, bet ne daugiau: pasenusių, ligotų, skurstančių, kenčiančių, niekam Lietuvai nebereikalingų kaip miesto šunelių, išmestų į gatvę. Kiti jau nebėra tikri lietuviai, – tai eurolietuviai. Kas nespėjo galutinai parsiduoti už rublius, dabar parsidavė už eurus. Be jokio sąžinės graužimo. Net su pasididžiavimu.

 

Aš jų nesuprantu. Aš, ačiū Dievui, jau nebespėsiu jų suprasti, jei suprasti juose yra ką. Nuvežkit mane į Laurų kvartalą – aš ten pradėsiu klykti iš siaubo!..

 

 

 

        2. Būdamas vien tik Lietuvoje, negali suprasti, kaip ta mūsų kultūra ir literatūra atrodo iš Paryžiaus ar Ženevos. To reikia klausti S. Parulskio, E. Ališankos, G. Radvilavičiūtės ar kokios nešpėtnos jaunos poetės ar prozininkės, vežamos į užsienį tuo pačiu tikslu, kokiu anksčiau būdavo vežamos į Maskvą`lietuviškos rūkytos dešros ar kumpiai. Tų, kurie trankosi po pasaulį, atstovaudami naujajai lietuvių literatūrai. Tačiau ten žmonės mandagūs, į akis blogai apie svečią neatsilieps. O ką jie iš tikrųjų galvoja, tiems svečiams išvažiavus… Tik žinau, kad mūsų euroromanų ten niekas nepuola versti. Pagaliau, kas yra tas euroromanas? Tai tik grafomano, vidutinybės, konjunktūristo, imitatoriaus vargano darbo pretenzingas vaisius, tačiau jokiu būdu ne prozos žanro pavadinimas.

 

Pretenzija visuomet yra juokinga. Maždaug taip ir turėtume ten atrodyti. Guldau galvą, kad nei J. Aputis, užsnigtas savo Zervynose, nei L. Gutauskas Šilo gatvėj, nei V. Juknaitė – Lazdynų pelėda, rašydami nė karto nepagalvojo, kaip bus vertinami Europoj, ką apie juos pasakys Audinga Peluritytė ar Jūratė Baranova. Nusispjaut jiems į tai (ne ant jų, norėjau pasakyti). Guldau ir antrą galvą, kad tada, kai rašo, jiems nusispjaut ir ant pačios literatūros, nes staigiai užklausti, visi ilgai mirksėtų, kol atsimintų, ką apskritai šis tarptautinis žodis reiškia.

 

Talentas pats sau yra neįdomus. Ir ne visada jam rūpi, ar yra įdomus kitiems. Tik kartais nuliūsta, kai vidutinybių akys iš pavydo pasidaro geltonos kaip moliūgų žiedai, o negabybės stengiasi nuduoti, kad tokie „nemodernūs“ rašytojai apskritai jų nedomina.

 

Nežinau, ar Europos dvasia tebėra didinga. Dekadansas ir originalių idėjų trūkumas, taikstymasis prie riaugėjančios minios skonio vargu ar gali būti didingas. Jei kas ir užsiliko, tai tik pačiuose paribiuose, Afrikoj, Centrinėj Amerikoj, dar Skandinavijoj. Juk nei „Da Vinčio kodas“, nei „Haris Poteris“ nėra didžioji literatūra. Tai, ką tą ar kitą dieną skaito, perka, graibsto ir garbsto milijonai, tėra prekė. Ir kad pati knyga taip pat tėra viso labo tik prekė… Tą mintį jau daugelis ir Lietuvoje patys įsikalė sau į galvas. Čia belieka tik abejingai gūžtelti pečiais: „Vadinasi, tokios tos jų galvos ir tebuvo…“

 

 

 

        3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas kaip buvo, taip ir liko. Nebuvo iš Lietuvos net ledų nusipirkti išėjęs. Iš esmės net formos nepasikeitė. Koks skirtumas – euroromanas ar „Rožės žydi raudonai“?

 

O visuomeninis…

 

Nekalbėkim apie partijas, kailių vertimus, populistus ir panašiai. Už viso to slepiasi labai gilūs dalykai. Gilesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Konformizmas Lietuvoj ne tik aktualus, jis dabar pats aktualiausias.

 

Nuo šaknų pradėkim, nuo šaknų šakniausių.

 

…Ne taip seniai perskaičiau vieną epizodą iš kelionės po Austriją, gaila, bet nebepamenu kieno. Jis mane sukrėtė. Turėjau su kuo nors tučtuojau pasidalyti. Paskambinau V. Juknaitei, ta juk dėsto Pedagoginiam universitete, tegul perpasakoja savo būsimosioms mokytojoms.

 

…Gražią pavasario pavakarę jauna austrų šeima, vidury penkerių šešerių metų berniuku vedina, išėjo pasivaikščioti po gimtąją Vieną. Didelėje vitrinoje vaikas pamatė raudoną automobiliuką, skirtą važinėtis po kiemą.

 

– Nupirkit man šitą mašinytę!..

 

Tėvai pradėjo aiškinti, kad nupirkti dabar negali, nes automobiliukas labai brangus, varomas elektra, jie neturi tiek pinigų, gal nupirks vėliau, bet reikės susitaupyti, kitais metais jis pats jau eis į mokyklą ir gal nė nebenorės jo ir t. t., ir pan. Bet vaikas nieko negirdėjo, – jam akyse, čia pat už stiklo, spindėjo tas raudonas kerintis automobiliukas:

 

– Noriu!.. Noriu!.. Noriu!..

– Nepirksim, vaikeli, – pasakė tėvas. – Einam.

 

Berniukas krito kniūbsčias ant šaligatvio, pradėjo isteriškai daužytis rankomis ir kojomis, klykdamas visa gerkle:

 

– Noriu!.. Noriu!.. Noriu!..

– Na, – atsiduso motina, – jeigu tu šitaip gali išsidirbinėti viešoj vietoj, tai tu – ne austras!

 

Vaikas kaip įgeltas pašoko ant kojų, dulkėtais kumšteliais šluostydamasis ašaras:

 

– Ne, aš austras!.. Austras!..

 

Visa isterija tučtuojau baigėsi, jauna šeima ramiai patraukė toliau…

 

O dabar prašom įsivaizduoti visą šią sceną Pilies ar Pylimo gatvėj.

 

Neišeina?..

 

Ir neišeis.

 

Tautos savigarba, savimonė, orumas ir pasididžiavimas suminti į dulkes. Ir toliau bus mindomi jau mūsų pačių kojomis spūstyse prie „Akropolio“ durų. Tam jis ir pastatytas, kad atstotų taip ir nepastatytus Tautos Namus. Trumpiau tariant – tauta nebeturi iškilių savo sūnų, kurie visu savo gyvenimu, visu savo likimu rodytų kitiems pavyzdį. Vieno kokio neužtenka, jų reikia daug, reikia, kad jie, o ne partijėlių vadai pakeltų tautą iš dulkių. Ji nebeturi visus krūvon telkiančio idealo, ir niekas nežino, koks jis turėtų būti. Idealo, vardan kurio galėtum paaukoti viską.

 

Mes atkūrėm buvusios valstybės nepriklausomybę, tam Kovo 11-ąją užteko drąsių piliečių, bet neatkūrėm, neatgaivinom tautos ir jos orumo. Kam oligarchų kumečiams orumas? Jų idealas – geras darbdavys. Ir nesvarbu jau kur – Lietuvoj, Airijoj ar Norvegijoj.

 

Tačiau kumečiai dar niekur nesukūrė didžios ar savitos kultūros. Vien varganas vargo dainas. Kultūrą, meną, literatūrą kuria tautos sūnūs – ir tik savo tautai, ne kažkokiai ten Europai ar Amerikai. Ir niekam jie nenori prilygti, nieko nenori pralenkti. Jie tiktai kartu su savo tauta verkia, kartu džiaugiasi ir vien tarp savų tikisi atgulti amžinojo miego.

 

Ir piliečiai, kurių jau vienas kitas randasi, nekuria tautos kultūros, tik deklaracijas ir proklamacijas. Bet šiais laikais ir tai jau šis tas. Nebūna valstybės be piliečių, kaip nebūna ir tautos be patriotų.

 

„Patriotas – idiotas.“ Kas pirmas taip pasakė? Tai turėjo būti ir paskutiniai jo ištarti žodžiai, ir paskutiniai jo dar neišbyrėję dantys. Tačiau per daug aiškiai matosi, kas už to kyšo. Reikia veikti kitaip. Kirsti per kalbą – per tautos šaknis!.. Kodėl vos ne visos sostinės iškabos – nelietuviškos? Kodėl per radiją mums kalba Šilinskė, Linčė, Čepė? Kieno čia pavardės: lesbiečių, gėjų, transvestitų ar hermafroditų? Kas leido? Lietuvių kalbos komisija? O kas leido pačiai komisijai?! Kodėl savo laiku nekrito kryžium mūsų tautos kalbininkai, o juk turėjom, rodos, didžių ir protingų?.. Kaip galėjo gauti diplomus pusmokslės mergos žurnalistės, ekrane plojančios rankomis: „Vau!.. Kaip fain!..“ Kodėl visur įsigalėjo „kad“ su bendratimi, „penki metai“, „šiai dienai pasiekėme“… Kada kirpsim „viena žirkle“ ir nešiosime „vieną kelnę“? Visa tai – skambūs antausiai tautos kalbai ir pačios tautos orumui. Bet labiausiai kalbą darko mūsų „elitas“ – Seimo nariai. Žmonių, šitaip niekinančių savo tautos kalbą, niekur daugiau nesu nei girdėjęs, nei regėjęs. Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja I. Degutienė kas trečią sakinį pradeda „perlų perlu“: „Šiandien dienai…“

 

Ir kaip gali į Seimą pakliūti žmonės, nemokantys valstybinės kalbos? O kaip jie ten ją žemina, darko, mindo posėdžiuose nuo ryto iki vakaro!.. Kaip tu paskui pamokysi net vaiką, kuris tau atšaus:

 

– Pačiame Seime šitaip sako!..

 

Seimui nerūpi tauta. Seimui rūpi tik jis pats. Tautos sūnų jame nė su žiburiu nerasi, todėl nė vienam ir ne pagal nosį nei aukštos idėjos, nei kokie ten tautą vienijantys idealai.

 

O patriotai yra ugdomi! Visose tautose ir valstybėse. Tas mažas austrų berniukas savaime toks nepasidarė. Neturėjom mokyklų, neturėjom spaudos, knygų, neturėjom nieko, vien didį vargą, daug didesnį nei dabartinių mūsų kumečių, bet beraštės motinos ir tėvai jų priugdė pilną Lietuvą. Klumpėmis apsiavę, jie 1918 m., vos pašaukti, susirinko ginti Lietuvos. Nė vieno nereikėjo dukart prašyti. Gerbiamasis ministre G. Steponavičiau, ar ir šiandien būtų taip pat? Užduodu Jums grynai retorinį klausimą, nelaukiu atsakymo. Abudu jį žinom.

 

Patriotus ugdo šeima, literatūros ir istorijos mokytojai. Negaliu pamiršti vieno epizodo iš J. Audėno, ilgamečio A. Smetonos padėjėjo, prisiminimų knygos. Prezidentas išsikvietė J. Paknį, Centrinio banko valdytoją, pagarsėjusį nepaprastu nekalbumu. Jeigu Ministerių kabineto posėdyje jis pasakydavo sakinį, ilgesnį nei trys žodžiai, kitą dieną laikraščiai parašydavo: „Vakar posėdyje  Paknys išrėžė ilgą kalbą.“ Taigi, išsikviečia Paknį Smetona, atkiša barzdelę į priekį ir pareikalauja:

 

– Rytoj Čekoslovakijos bankui perveskit du milijonus litų!

– Nėra pinigų.

– Kaip nėra pinigų?! Mes iš jų perkam tūkstantį kulkosvaidžių!

– Žaislams nėra pinigų.

– Ar čia jums žaislai?! Šito prašo Krašto apsaugos – pati svarbiausia! – ministerija!..

– Svarbiausia Krašto apsaugos ministerija yra Švietimo ministerija! – atrėžė J. Paknys ir visas išprakaitavo nuo tokio savo kalbos ilgumo.

 

Ar jis buvo neteisus, pone G. Steponavičiau? Ar iššovė bent vienas iš to tūkstančio kulkosvaidžių ir ar ne tūkstantis mokytojų paguldė galvas, išėję vėliau į miškus?

 

Patriotas niekada nebus nei konformistas, nei kolaborantas. Tačiau kaip juos dabar ugdyti, jeigu net tautinės mokyklos sampratą patys sumindėm į purvą? Būdami tokie maži pasaulyje?!

 

Istorijos mokytojas, liepdamas vaikams iškalti Mindaugo karūnavimo ir Žalgirio mūšio datas, neišugdys niekada jokio patrioto. Kumečio vaiko jausmams, per kuriuos iš esmės ir ugdomas patriotizmas, tai nieko nebesako: karaliai, didieji kunigaikščiai, tolimi šimtmečiai, visokios ten Liublino unijos…

 

Kad mokytojas galėtų mokyti, jam reikalingos mokymo priemonės. Ar dabartinis istorijos mokytojas jų turi? Nebent penkis skirtingai parašytus istorijos vadovėlius, pilnus datų, bet nieko nesakančius vaiko jausmams. Švietimo reformą reiktų pradėti nuo pačių mažiausių galvelių, kol dar minkšti momenėliai, ir užbaigti ją kietomis studentų galvomis.

 

Ir dar nepamirškim, kad dabartiniai vaikai – jau nebe knygų, o ekranų vaikai. Ten rodomus dalykus jie priima tikriau už tikrą, iš ten jie renkasi sau sektinus pavyzdžius, dorovės nuostatas, kurios vėliau juos suformuos, patiems nejuntant, į vienokius ar kitokius suaugusius žmones. O istorijos mokytojas – ar turi jiems ką parodyti tame ekrane?

 

Nežinau, gerbiamasis Ministre, ar jūs turėjot laiko Vasario 16-ąją visą dieną praleisti prie LTV ekrano. Ar matėt nuostabius dokumentinius filmus: „Ketvirtasis prezidentas“, „Stirna“, „Smogikai“, ar nevirpėjo lūpos klausantis Veronikos dainų apie partizanus?

 

Štai jums gatavos mokymo priemonės istorijos mokytojams. Užtenka įrašyti jas į kompaktinius diskus ir išsiuntinėti visoms Lietuvos mokykloms, nes juk visos, tikiuosi, turi bent po šiokį tokį kompiuterį. Tai kainuotų tiek nedaug, jog net A. Kubilius ir A. Šemeta nepastebėtų.

 

Bėga laikas, išmiršta senieji kovų dalyviai, o dokumentika yra dokumentika, – ji negali laukti naujo Seimo rinkimų. Ir mūsų vaikai negali. Juk jie tuoj nebebus vaikai, o kuo bus – niekas nežino. Išvarėm į užsienius jų tėvus, gal tuoj išvarysim iš tautos ir jų vaikus. Nebeturim laiko, Ministre, tikrai nebeturim.

 

Pats žinau, kad į šios anketos klausimus atsakiau ir per ilgai, ir suveltai, bet kad kitaip nesugebėjau. Kur labiausiai skaudėjo, ant tos vietos ir laikiau uždėjęs ranką.

 

2009. IV. 6

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)