sinkariukas sokis        Tomas Šinkariukas. ŠOKIS. – Kaunas: Kitos knygos, 2008. – 325 p.

 

        Entuziastingas pabaigos žodis, kurį šiai knygai parašė Gintaras Patackas ir Darius Pocevičius („Tomo Šinkariuko „Šokis“ ant egzistencinės ribos su mačete rankoje“) įkvepia ne tik melancholišką lietuviškos prozos skaitytoją, bet kiek nugąsdina ir kritiką: o kas, jei tai – šedevras?.. Be abejonės, šedevro negalima kritikuoti – jis kaip meno objektas atsiduria už analizės ir logikos ribų. Panašu, kad ten bus atsidūręs ir „Šokis“. Tam veikiausiai padėjo ir pabaigos žodžio autoriai, negailestingai nuvainikavę lietuvių literatūrą („anemiška lietuvių proza“, „literatūrinių davatkų kiauksėjimas“, p. 323) beigi kurdami nepriklausomos avangardinės kritikos užuomazgas (štai ką jie rašo apie T. Šinkariuką: „Beprotišku greičiu autorius kuria situacijas, užgimusias iš paralelios paranojinės prigimties, kurioje klasikinę tiesią Newtono erdvę užlenkia reliatyvus Einsteino paradokso spindulys“, p. 324). Sunku pasakyti, kiek šiame sakinyje slypi konstruktyvios kritikos ir ką reiškia „paraleli paranojinė prigimtis“, bet, manyčiau, tai ne kas kita, kaip paliudijimas, kad visi trys autoriai serga ta pačia liga. Tai gražu, nes kiekvienas normalus pilietis žino, kad tikras menininkas turi būti trenktas.

 

        Deja, „paranojinė prigimtis“ priklauso patologijos sferai, kuri galbūt glaudžiau susijusi su individo fiziologija, nei su grynąja dvasine patirtimi. Kitaip tariant, T. Šinkariukas kūniškąsias (fiziologines) prasmes projektuoja į neva dvasinį lygmenį, tačiau tokios projekcijos netikslingos, nes pažeidžiama griežta dvasinio lygmens logika. Užtat netikslu T. Šinkariuko tekstus vadinti „ribine kūryba“, kaip tai daro pabaigos žodžio autoriai. „Ribos“ sąvoką jau gana seniai apibrėžė filosofai egzistencialistai, taigi nemanau, kad tos sąvokos reikšmė šiandien būtų radikaliai pakitusi. Sakyčiau, kad daugelio T. Šinkariuko tekstų herojų „ribiniai“ poelgiai – viso labo savotiškas literatūrinis ekshibicionizmas. Bet, tiesą pasakius, ką jau tuo nugąsdinsi – man atrodo, netgi „literatūrinės davatkos“ atlaidžiai nusišypsotų, ir tiek.

 

        Kadangi žanro kaip „ribinės“ formos nei T. Šinkariukas, nei pabaigos žodžio autoriai, regis, nepripažįsta, tenka konstatuoti, kad daugelis „Šokio“ tekstų žanro požiūriu irgi balansuoja ant ekshibicionizmo ribos. Šiaip jau būtų galima įvardyti juos kaip „apsakymus“ ir „pjeses“. Ir jei pirmieji formaliai atitinka žanro apibrėžimą, tai skaitant „pjeses“ į akis krinta visiškas teksto neveiksmingumas, trūksta dramaturginės logikos ir psichologinio įtikinamumo. Nekrofilo pasijos („Nekrofilija“), mįslingas „teologijos studento“ Rudolfo nužudymas („Nakties šviesa“), jaunuolių ketvertuko santykiai („Kelionė į Edeną“) – viskas labai sureikšminama, vadinasi, turėtų kažką svarbaus reikšti ir skaitytojui. Bet įtariu, kad tai svarbu tik pačiam autoriui. Dar gerai, kad pabaigos žodžio autoriai, anemiška išvadinę ir lietuvių dramaturgiją, neprikabino T. Šinkariuko veikalams absurdo teatro etiketės. Ši sąvoka turi specifinius loginius rėmus ir stilistiką, o T. Šinkariuko tekste matome tik ištreniruoto rašymo pavyzdžius, pretenduojančius į beprotybės metafizikos paslaptis. Kadangi autorius entuziastingai žavisi intelektualiu savo herojų pamišimu, neva įkūnijančiu tikrąją laisvę ir nepriklausomybę, jis, matyt, taip ir liks pretenzingu naivuoliu, nes nesuvokia, kad nors baisiausius dalykus ir sukuria liguistas protas, jo planus įvykdo sveiki ir racionalūs subjektai (šia schema pagrįstos visos totalitarinės sistemos).

 

        Kad autoriaus „paralelioje paranojinėje prigimtyje“ esama nemažai ir suaugusiam žmogui būdingo pretenzingo infantilizmo, liudija tokios sąvokos kaip „galutinis kapitaldarvinizmas“ ar „socialkanibalizmas“, arba mintis, kad „per niekšybę išsikristalizuoja tiesa ir galbūt ateina <...> praregėjimas“ („Nebaigtas pasakojimas“, p. 33). Deja, ir tas praregėjimas (herojus suvokia, kad jis – „šūdų maišas“, p. 29) – daugiau patologinis asmenybės skerspjūvis, be to, visiškai neoriginalus, nes taip mąstė jau graikų kinikai. O citata „Čia Lietuva, čia šūdais lyja“, priskiriama bepročiui („Krabo brolis“, p. 56), turinti parblokšti „literatūrines davatkas“ ir „puritoniškos“ lietuvių literatūros korifėjus, verčia pagalvoti apie autoriaus atsakomybę – jei šis tikrai yra sveiko proto žmogus. Deja, susidaro įspūdis, kad autorius, kuris retsykiais sugeba sukurti įdomią situaciją, mįslingą personažą ir netgi kažkokią egzistencinę potekstę („At the beach“), daugeliu atvejų nesugeba kūrybiškai abstrahuoti nei „puritoniškos“ lietuvių literatūros, nei pasaulio kultūros paveldo (nekalbu jau apie tokias abstrakčias sąvokas kaip Dievas ir velnias). Ryškus pavyzdys – „pjesė“ „Špesarto smuklė“. Pavadinimas siejasi su klasikine vokiečių rašytojo V. Haufo pasaka, kurioje pasakojimas apie auksakalio Felikso pasiaukojimą jungia visą ciklą įspūdingų ir gerai žinomų Haufo pasakų, tokių kaip „Šaltoji širdis“ , „Stinfolio griova“ ir kitos. T. Šinkariuko kūrinyje kažkoks Ernestas pasiklysta nežinomoje vietovėje ir randa keistą pastatą, kuriame sėdi keisti vyrai, neleidžiantys jam įkrauti telefono. Ten pat nežinia iš kur ir kodėl atsiranda (kodėl? Iš kur?..) kažkokia moteriškė, su kuria Ernestas nei iš šio, nei iš to lytiškai pasantykiauja. Kadangi tokios scenos „Šokyje“ labai dažnos, imi įtarti, kad šitaip autorius gelbstisi nuo vyro ir moters nesusišnekėjimo: „pjesėse“ ilgiausi periodai pašnekesių, o nepasakoma nieko, žodžiai primena rikošetą, ir tiek (kažką turėtų reikšti nebent tai, kad po tokių pašnekesių kas nors nužudomas). Dante’s citata kūrinio pabaigoje („Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, atsidūrė tamsiame miške“, p. 150) – tarsi ironiškas antspaudas, matyt, turįs reikšti, kad jokio „klasikinio“ pragaro nėra, taigi Ernesto nepasitiks trys žvėrys, įkūnijantys tris didžiausias ydas, o ir Vergilijus nepasirodys. Intencijos gal ir pateisinamos, bet ar įtikina jų literatūrinė raiška? Ar išsikristalizuoja koks nors sumanymas? Kokia jo logika? Ar, teikiant aliuzijas į klasikinį siužetą, nevertėtų laikytis ir klasikinės formos bei turinio? Situacija, kai daugelis šių dienų menininkų praėjusių amžių siužetus sušiuolaikina ir perkelia į mūsų dienas, ne visada liudija talentą ir naujovę – veikiau nesusidorojimą su medžiaga, vaizduotės ir sąžiningumo stoką. Taigi ir T. Šinkariuko „Špesarto smuklė“ yra nežinia kam pasiskolinta ikona, visiškai netikslinga kaip kūrybiškos asociacijos pavyzdys.

 

        Atskiros temos nusipelnytų autoriaus leksika, kurios specifiškumą, matyt, turėtų pabrėžti žodžių, kuriuos paprastai vadiname keiksmažodžiais, gausa. Deja, originalumu to nepavadinsi – nemažai šiuolaikinių lietuvių literatūros autorių yra neblogai įvaldę kūrybiškas keiksmažodžių panaudojimo galimybes – kaip to laiko, visuomenės mentaliteto, na, aišku, ir individo atspindį. Betgi T. Šinkariukas, kaip unikalus autorius, skiriasi nuo „puritoniškųjų“ plunksnos brolių tuo, kad šią kūrybinę medžiagą naudoja be jokio saiko. O kadangi keiksmažodžio kūrybinis tūris yra gana plokščias, jis priartina T. Šinkariuko tekstus ne prie „ribinės“, o prie „paraščių“, marginalinės literatūros. Neretai tokių žodžių prasmę sušvelnina ir išplečia eufemizmai, bet autorius jų aiškiai nemėgsta, ir nieko čia nepadarysi. Galbūt jo tikslas buvo sukurti savotiškus „juodojo humoro“ tekstus, lygiuojantis į K. Vonnegutą ir Ch. Bukowskį, tačiau toks humoras reikalauja didelės meistrystės, sutelktumo, logikos. Precizikos. Nors „Šokyje“ ir esama pretenzijų gūdžiai juokauti (pensininkas balkono lovelyje augina „anūkus“, apsakymas „Vienatvės žaidimai“), tačiau šitas juokas atrodo dirbtinis, „išlaužtas“. Galbūt todėl, kad autorius juokiasi iš kitų, nes pats sau atrodo nejuokingas. O tam, kad prajuokintum kitus, turi mokėti pasijuokti iš savęs.

 

        Taigi „Šokis“, iš pradžių žadėjęs paslaptingą ir aistringą ritmą („At the beach“), regis, nė neįpusėjus knygos, virsta karštligiškais pas, kuriuos žinovai įvertina kaip šv. Vito šokio judesius. Taip ir turėjo būti – autoriui neįdomios klasikinių šokių taisyklės, ir tai, žinoma, ne nuodėmė, veikiau privalumas. Juk taisyklė dažnai virsta dogma. O dogmos laužymas paprastai siejamas su kūrybiškumu ir inovacija. Bet ar kartais pats dogmų laužymas nesustabarėjo kaip šablonas?.. Ką šiandien reikštų posakis „laužyti tabu“? Sukilti prieš dogmą? T. Šinkariuką vertinčiau kaip gabų autorių, pakliuvusį ant madingo dogmos laužymo kabliuko. Fiziologiniai patologijos išviešinimai ir neliečiamų temų išniekinimas jau seniai nėra ypatinga naujiena meno pasaulyje. Ir nors šitų išviešinimų inspiruota dvasinė reakcija galbūt stipresnė, tai nereiškia, kad dvasinė yra ir jų išliekamoji vertė.

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)