nijole simkute

 

***
ERELIS PAKYLA
griaučių kolonos
blizga
paparčio žiedo vėjyje
 
mintis įrėžta
kauluose
 
 
 
***
PAUKŠČIŲ TAKAS
po nakties dangumi
apšviečia kaimą
 
kamino dūmai
gludina akmenų šaligatvį
 
žvynų blizgesys
dengia jūros žoles
 
langai
nejaučia
kad į juos žiūrima
 
 
 
***
DEBESYS KRINTA
į jūrą
ir iškyla salomis
baltos burės
skęsta migloje
 
paukščiai klykia
horizontai išnyksta
 
 
 
***
MAŠINŲ ŪŽESYS
sukelia nuobodulį
 
cementiniai blokai
užtveria karštį
 
išsibarstę palmės
vėsinasi nuo akinančio
blyškaus karščio
 
šešėliai blaškosi
dulkėse
 
tavo nusigręžimas
nusinešė
mano veidą
 
 
 
***
BUDAPEŠTO GATVĖSE
girdžiu
tavo balsą
kylantį iš tramvajaus
geležies mūšio
 
saulė
persmeigia galvą
kaip bažnyčią
su bokštais
 
 
 
***
PADAVĖJOS ŠYPSENA
paskanina virtus ryžius
 
penkių lapelių prisilietimu
ji pila žalią arbatą
į lotoso puodelius
 
 
 
***
TURGAUS DIENOMIS
žuvys miega ant ledo
kiek sykių
tenka apsiversti
belaidojant mirusį
šviesioj metų gelmėj
 
nėra amžino laiko
 
 
 
***
NUBLUKUSI PALMĖ
girgžda
prie niūraus KGB baro
New Yorko mieste
 
ikrų plaukais moterys
aptemptom žvyninėm
suknelėm pilsto vodką
į neplautas stiklines
 
vyrai stiklo akimis
be marškinių
tatuiruoti
ginčijasi apie gyvenimą
 
tyla kybo
kaip tinklinės kojinės
 
 
 
***
TEN KUR MIESTAI BAIGIASI
– lizdai skrenda
 
grasinati paukščių giesmė
pakyla žolei dainuojant
muzika išliks ilgiau
negu žmonės
ir medžiai
 
 
 
***
IŠTRINKIME ŽODŽIUS
iš atminties
 
kas tolima – yra čia
ko nėra – tas atgimsta
 
įeina į kiekvieną celę
ir augalo gyvybę iš
pirmykščio žiedo garso
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)