claudiu komartin Claudiu Komartinas – rumunų poetas, gimęs 1983 m. Bukarešte. Jo pirmoji poezijos knyga pelnė prestižiškiausias premijas už debiutą, o antroji buvo apdovanota Rumunijos akademijos Poezijos premija. Jis redagavo literatūros žurnalą „versus/m“ (2005–2007), šiuo metu dirba kaip vertėjas, verčia literatūrą iš prancūzų, italų ir švedų kalbų. C. Komartino poezija skelbta įvairiose tarptautinėse antologijose. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį.
ir ilgą alėją, ji leidosi kiemo pavėsiu,
kur dar nešienauta žolė rugpjūtį suželdavo
ligi pat kelių. Tai čia ir išvydau Irinos kūną,
išdrikusį tarp dagių, vabzdžių, buko šakų – ir pasaulis,
įsiliejo į jos krūtinės virpantį ritmą ligi
visiško užsimiršimo. Šypsena palaiminga.
Teberegiu atminty tos švelnios kulkšnies vaizdą (taip vos paraudusi
ir tą baltą šlaunį, beveik dainuojančią,
suglumusią dėl vėjo, sušniokštusio netikėtai.
užvaldęs visus judesius, net ir pačius paprasčiausius.
Jos kūnas subrendęs, ji užsiauginusi dar ilgesnius plaukus
(taip pasakyta man buvo) ir pašėlimą, na taip,
mano šėla jau numalšus, išsisklaidžius po šitiek daiktų ir žodžių.
besileidžiančią pavėsinga ir šalta vietove,
visai nebenoriu galvot apie žmones
suleidžia savo straubliuką į švelniausius audinius
siurbtuku smeigdama į minkščiausius audinius
lankiaus ten, kur žmonės darbuojasi net per miegus
jai buvau tik keistuolis iš kito pasaulio:
poliglotas čigonas, kurio gerklinis balsas dudena
kai nustojau maldaut šilumos ir supratimo,
pakėliau save nuo žemės it budistų legendoj
mano kūnas pakibo trumpam virš bedugnės
su neono šviesom ir regimaisiais kabeliais
tarytum senoviškuos nebyliuos filmuos,
kur manekenai pamėgdžioja žmonių gestus ir įpročius.
„ dabar mirtis pradėjo ne tik, kaip sakoma, sklandyti virš kiekvieno galvos, bet ir žvilgčioti į jų namus bei kambarius ir stebeilytis į veidus. Galėjai išgirsti, netgi prasilenkdamas gatvėse, kaip žmonės prašo Dievo malonės per Jėzų Kristų ir sako: „Esu vagis, esu svetimautojas“, „Esu žmogžudys“.
slystu be garso pro žvilgsnių voratinklius
šalia manęs klupteli žmogus ir išlieja
espreso puodelį ant savo aksominio kostiumo
grakštūs judesiai tamsių automobilių signalai kaukiančios sirenos
skylėtame kaip rėtis nuo nesuskaičiuojamų veidų ir rankų
ištiestų link psalmės nepasiekiamos klausai
pamišę paukščiai nardo virš tavo pečių pravertais snapais
ištisi pulkai metas link laimę žadančio asfalto
ir tu kiekviename žingsnyje išgirsti kažką naujo
visi kalba skubėdami prakaituoja veidai perkreipti įsiūčio
žeria be perstojo žodžius į liepsna tvoskiančias krosnis
tarsi dirbtų su didingu tekstu tarsi didžiulio lokomotyvo katile
bėgi apsuptas tūkstančio alkanų burnų kauksmo
susirietęs tarsi popierius gatvės liepsnoje
netrukus vieną iš mūsų sutraiškys
liks kaulai kremzlės ir mėsos rėžiai
mes slinksime toliau tirtantys išsekę pusgyviai
kai televizijos galvos praneš kad nėra jokių blogų naujienų
įgudęs operatorius filmuos šunis išgąsdintus reginių
ištisas rujas prašančias budelio pasigailėti
kai šis malonės kirviu skros išretėjusį orą
sijodamas sudegusius veidus ir rankas
Kas raitos skausmuos labiau už tave?
yra aklesnis, išdidesnis, labiau pamišęs?
Pragaištis darbuojas tavo kauluos ir nėra būtybės po saule,
Aprimus kosuliui riaugsi ir bezdi pasimėgaudamas, galbūt
manai, kad šitaip tavo kūnas atsikrato ligos
Ar yra kas visą gyvenimą save mylėjęs labiau
Mūsų sielvartas palaiko tavo gyvastį.
Kai buvai ten, kur niekas negalėjo surasti, mylėjau tave. Šešias dienas
tavęs ieškojo Faleštyje, Glincenyje ir Jegorovcoje,
Septintąją, kai tave pargabeno, buvai jau beveik išsiblaivęs.
Keikei mus ir mušei Olgą, kuriai tau nesant suėjo ketveri –
visa mano meilė subyrėjo ir nuėjo vėjais.
Dabar jauti, kaip linksmai plaučiuose šoka mirties lerva.
Bet vis užklumpu tave berūkantį, kai pasijunti geriau,
Vertė Eugenijus Ališanka
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)