kalbos mirtis        Regimantas Tamošaitis. Klausimus pokalbiui apie lietuvių kalbos būklę suformuluoti buvo sunkoka, tema plati. Tai natūralios kalbos erozija, lietuvių kalbos likimas XXI amžiuje, bandymas įsivaizduoti, kokia ji bus gyvenime ir literatūroje. Dabar naujųjų autorių kalba jau kitokia, tolstanti nuo gamtos ir žemės žmogaus pasaulio. Žodyje vis mažiau gyvybės, jėgos. Daugelio naujausių knygų kalba yra nusususi, neįdomi, ji pasitelkiama tik kaip informacijos perteikimo priemonė, todėl neturi dvasios, estetinės vertės. Tai išblukusių spalvų kalba.

Bet tokia kalbos erozija yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Nes kalba yra mūsų pasaulis (jo ir suvokiame tik tiek, kiek jo turime kalboje), o pasaulis juk keičiasi. Kaip nesikeis kalba, jei keičiasi jos turinys? Mūsų sąmonėje vis mažiau daiktiškosios realybės ir vis daugiau simbolinės, technologinės, virtualios. Aišku, daiktai niekur nedingo, bet jie traukiasi iš kalbos, šiandien mes daugiausia kalbame ne apie daiktus, o apie jų ženklus, simbolius, apie visokius keistus ir neapčiuopiamus dalykus, nuo kurių, beje, smarkiai priklauso mūsų realus kūniškas ir dvasinis gyvenimas. Kartais atrodo, kad nebelieka ir pačios kalbos kaip organiškos sistemos, kurios šaknys glūdi fizinėje ir istorinėje egzistencijoje, kalbą šiandien keičia diskursas.

Vieni žmonės turi kalbos jausmą, kiti jo neturi, bet pastariesiems kaip tik viskas atrodo paprasčiau: jie lengvai apie viską kalba, viską žino, sklandžiai komunikuoja, o ypač drąsiai imasi rašyti tekstus, t. y. kurti literatūrą. Šiandien visi labai raštingi, bet kartu kaip ir beraščiai.

Kalba, be tvarkos ir taisyklių sistemos, dar turi ir gyvybę, o tos gyvybės sergėtojai jau yra jos kūrentojai, kūrėjai: rašytojai, poetai, – nors šiuos neretai taip pat galima laikyti kalbos darkytojais, nes jie žodžius atitraukia nuo gyvenimo ir juos suvartoja savo malonumui: poetų žodžiai dažniausiai yra popieriniai ir nieko nereiškia. Knygų žmonės dažnai išsiugdo liguistą poreikį eiliuoti savo mintis, o poetų, bylojančių gyvais žodžiais bei tikrais žmogiškais jausmais, yra mažai. Šiandien visur, kur tik pažvelgsi, tvyro dirbtinių žodžių pasauliai, nyksta magiška kalbos galia. Poezijoje nebėra gyvenimo jausmo, literatūroje nebėra žmogaus. Joje eksponuojami komercinio pasaulio manekenai arba Rumšiškių muziejaus iškamšos.

Taigi mums kalba ir yra mūsų pasaulis, ji išauga iš gyvenimo, o tas gyvenimas keičiasi. Nes viskas yra laikas, viskas yra judėjimas, o mes patys esame baigtinė trukmė. Lietuvių kalba jau nebeturi etnografinio turinio, ji ateina iš kitokios realybės. Lietuvių kalbos susvetimėjimą tradiciniam lietuviškam pasauliui įžvelgiu jau XX a. viduryje. Antai Juozo Baltušio „Sakmėje apie Juzą“ lietuviška kalba jau darosi savitikslė ir eksploatuojama dėl archajinių reikšmių, ji sakralizuota, dekoratyvi, nuo gyvenimo atitrūkusi muziejinė vertybė. Per J. Baltušį prabyla ne gyvenimas, bet mirštančios kalbos atmintis. „Sakmė apie Juzą“ – tai išgražintos Rumšiškės, kuriose normalus žmogus jaučiasi nejaukiai. Gražių sudžiovintų žodžių žodelių pynės, sukabintos atokioje palėpėje, visi tie neva liaudiški „traškūs puplaiškiai“... Senas rašytojas tuos žodžius tiesiog čepsi, vis pasigardžiuodamas, ir tai man nemalonu. Tai nenatūralu. To paties autoriaus „Parduotos vasaros“ dar pasižymi kalbos ir gyvenimo vienove, tai gražus prasmės ir egzistencijos lydinys. Sovietinė technologinė civilizacija į Lietuvą atneša kitokį pasaulio aprašymą, kitokį kalbėjimą, o natūrali agrarinės kultūros kalba paklūsta savisaugos mechanizmams – bando įsiamžinti knygoje.

Pirmas šį kalbos susvetimėjimą suvokė Bronius Radzevičius, „Priešaušrio vieškeliuose“ su liūdna ironija aprašydamas sentimentalius intelektualų dūsavimus dėl senojo kaimo kalbos. Tie valstietiškos kilmės žmonės džiaugiasi atmintyje išsaugotais žodžiais kaip širdžiai brangiais žaisliukais; tai labai miela, seni žodžiai jiems leidžia pajusti giminystę, bendras šaknis, bendruomenišką šilumą, kurios jie neteko pradėdami gyvenimą mieste. Svarbu tai, kad jie nesuvokia permainų masto, nesuvokia artėjančios kalbos ir kultūros mirties, nenutuokia, kad tai pabaigos pradžia. Tam naiviam santykiui su kalba trūksta dramatiškumo, filosofinio rimtumo. Iš kaimo nostalgijos B. Radzevičius nesišaipo, čia svarbu kas kita: dvasios negalia – nesugebėjimas pamatyti dramatiškų laiko permainų.

Literatūroje gyvas žodis yra tas, kuris tiesiogiai leidžia pajusti tikrovę. Skaitantysis atpažįsta gyvenimą per žodžio spalvą, kvapą, prisiminimą. Meninės kalbos magija atgaivina gyvenimiškus kontekstus. Dabar mūsų literatūroje vis didėja plyšys tarp gyvenimo ir kalbos. Mūsų senosios kartos autoriai jau nebeperteikia naujosios realybės, o jaunieji autoriai, atėję į literatūrą jau iš kito, intelektualesnio pasaulio, apsišvietę ir prisiskaitę, yra visiškai svetimi etnografiniams lietuvių kalbos šaltiniams. Ir jų kalba darosi vis skurdesnė: intelektualizuota, technologiška, informatyvi, tarsi popierinė. Daugelio naujų knygų nepaskaitau, nes manęs nepatraukia žodis, man neįdomu. Šiaip lyg ir parašoma romanų, kurie sudomina visokiais pasakojimais, bet visgi tai nėra menas, nes tie pasakojimai lyg nurašyti iš istorijos knygų, jie neišauga iš kalbos. Nelieka ir autoriaus individualybės, dažnas jų kaip ir negyvas (kai kuriuos taip ir vadinu – zombiais). Nors šiaip visi raštingi ir naudojasi unifikuotais kalbos resursais. Literatūra dabar ateina iš žiniasklaidos, iš televizijos, iš visokių žurnalų. Net ir geri autoriai kartais neturi gyvosios kalbos patirties. Antai klausia manęs: o kas yra skiedrynas? Labai nustebau, paaiškinau: tai vieta kieme, kur kapoja malkas, šakas, kur lieka visokių skiedrų, pjuvenų, ten mėgsta kapstytis vištos ir pan. Man tas žodis yra, pasitelkus I. Kanto formuluotę, sintetinis: jame susijungia ir vaizdinys, ir spalva, ir garsai, ir kvapas, tarkim, tirpstančio sniego, ir t. t. Tai visai kas kita, nei sužinoti žodžio reikšmę iš žodyno. Šis žodis yra mano gyvenimo ir mano gyvybės dalis, todėl jis manyje suaktyvina estetinę vaizduotę bei atgaivina egzistencines jausenas. Tačiau miesto žmogui tai tik informacinis elementas, nulinės reikšmės veiksmo fonas. Bet juk nesugrūsi žmonių atgal į kaimą ir nepriversi jų pajusti tos tikrosios žodžių kilmės. Dabar pasaulis jau kitas, o anas irgi nebuvo toksai jau gražus. Kaimo gyvenimas buvo nykus, grynas vargas, visi gyvybingesni iš jo bėgo, bet kalba – graži, štai kur paradoksas! Taigi natūrali, arba natūralistinė kalba miršta, ji netenka vitališkumo, ji darosi vien informacine priemone. Ir tada praranda etninę substanciją ir estetinę funkciją. Beje, informacinė funkcija niveliuoja visas kalbas. Ypač šiandien išsigimusi ir užteršta yra anglų kalba, nes į ją susiliejo viso pasaulio emigrantinių kalbų kanalizacijos.

O kas bus toliau? Kad neatrodyčiau toks tradiciškai pesimistiškas, ieškau vilties: manau, kad lietuvių kalba praturtėja naujomis reikšmėmis, nauja semantika, kuri adekvačiau perteikia ne žagrės realybę, bet žmogaus psichologijos subtilybes ir yra tinkamesnė subjektų santykiams ryškinti. Juk kaimiška lietuviška kalba neturėjo nei psichologinių, nei filosofinių galimybių, valstiečiui tos sferos buvo svetimos. Jis net meilės jausmo negalėjo įvardyti, gal net supratimo apie meilę neturėjo. Gal lietuviška literatūra apskritai atsirado kaip nenatūralus reiškinys? Kaip dekoratyvinis rūtų darželis šalia realaus burokų ir kopūstų lauko? Kitaip tariant, kalba nuo žemės kyla prie žmogaus. Praranda natūralistinį vitalizmą ir magiją, bet įgauna psichologizmo, dvasingumo substancijos.

Tai kokia šiandien yra mūsų kalba ir kas jos laukia? Kaip susikalbėsim su savo vaikais?

Arvydas Šliogeris: Svarstymą iš karto noriu atsieti nuo lietuvių kalbos būklės ir aptarti globalinę kalbos, kaip žmogaus egzistencinio centro, padėtį. Man atrodo, kad šiuo metu nė kiek ne geresnė yra anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų kalbų situacija. Dabar vyksta katastrofiška visų natūralių kalbų destrukcija. Jūs puikiai žinote gražią legendą, kuri anaiptol nėra tik legenda. Tai niaurokas Biblijos pasakojimas apie kalbos katastrofą. Žmonės sugalvojo pastatyti milžinišką bokštą, aklai geisdami pasiekti Dievo sosto papėdę, ir patys tapti dievais. Dėl tokio mirtingųjų įžūlumo įniršęs Dievas sumaišė žmonių kalbas, ir jie nebegalėjo susišnekėti ar, teisybę sakant, visas jų šnekėjimas virto nusišnekėjimu. O kai iš žmonių kalbų liko tik kliedesiai – juos galiu pavadinti ideologijomis, – dar nebaigtas Babelio bokštas sugriuvo, po savo griuvėsiais palaidodamas ir šauniuosius statytojus. Šiuo mitu perteikta labai tiksli metafizinė intuicija: mes dabar irgi gyvename beveik baigiamo statyti Babelio bokšto situacijoje. Ir net be jokių perkeltinių prasmių. Štai man kyla tokia, sakyčiau, kraupoka asociacija: neseniai ekrane beveik dvi valandas pompastiškas komentatoriaus balsas reklamavo Dubajuje baigiamą statyti dangoraižį – apie kilometrą aukščio. Žinoma, tas kilometrinis monstras, nebepateisinamas jokiais naudos matais, gali būti traktuojamas ir kaip prakeiktos hominido megalomanijos simbolis, bet kartu tai pats tikriausias Babelio bokštas ir kalbos katastrofos metafora. Juk jį stato amerikonai, vokiečiai, anglai, kinai, japonai ir dar nežinia kas, gal net lietuviai. Kokia kalba jie susišneka, jei išvis dar gali susišnekėti? Regis, jiems lieka tik diferencialinių lygčių „diskursas“, žymintis visų natūralių kalbų naikinimą. Vadinamoji globalizacija pirmiausia reiškiasi kaip tautų kraustymasis ir chaotiškas jų maišymasis, kartu atsiranda ir katastrofiško kalbos pertekliaus situacija. Arba tiksliau: katastrofiška dirbtinės kalbos pertekliaus situacija. Ir dar kitaip galima pasakyti: katastrofiško žargono diktatūros situacija. Natūralias kalbas išstumia žargonas. Žargonu vadinu paprastą dalyką: tai tokia kalba, kuri sudaryta iš žodžių, nebeturinčių tiesioginio juslinio referento; žodis nebenurodo į jokį konkretų daiktą anapus jo paties. Žargoniniai žodžiai neatitinka jokios štai šito mirtingojo tiesioginės ir individualios pasaulio daiktų patirties.

Vytautas Rubavičius. Kitaip sakant, tai jau informacinė kalba.

A. Š. Tarkim, aš dabar sakau – stalas ir galiu parodyti pirštu, ką turiu galvoje, tardamas šį žodį. Taip pat galiu parodyti, jei ne čia, tai kur nors, pavyzdžiui, Krosnos bažnytkaimyje: štai čia yra skiedrynas. O jūs pabandykit man pasakyti, kur yra tokie dalykai: kas matė Didįjį Sprogimą? Kas glostė „socializmą“? Kur, kada ir kaip galėčiau išgerti taurę vyno su „kapitalizmu“? Kaip galiu nufotografuoti „postmodernizmą“? Kaip pasimatyti su „liberalizmu“ arba su „stambiuoju kapitalu“, „valdančiu Lietuvą“?

V. R. Bet juk yra tokie dalykai kaip sąžinė…

Viktorija Daujotytė. Yra ir sąmonė...

V. R. Bendrinių sąvokų, kategorijų egzistavimo istorija yra sena. Juk pats neigi ir reikšmę bei prasmę, kurių taip pat niekaip neparodysi. Tačiau be abstrakčios reikšmės neįmanoma sugriebti jokios konkrečios juslinės patirties.

A. Š. Ir sąžinės, ir sąmonės branduolį sudaro visiškai konkretūs ir tiesiogiai parodomi dalykai, neturintys net bendro mato su mano minėtais žargoniniais monstrais. Sąžinę aš galiu pademonstruoti čia ir dabar.

V. R. Netikiu...
A. Š. Galiu...
V. R. Na, parodyk.

A. Š. Aš jau tai ir parodžiau, pavyzdžiui, nepasisavinęs piniginės iš šalia manęs padėto Viktorijos rankinuko. Ji būtų net nepastebėjusi, o aš būčiau smarkiai praturtėjęs.

V. R. Na jau. Man nematant ir stalą gali į kišenę įsikišti. Šitai negalioja...

V. D. Negalioja...

A. Š. Man net labai galioja ir pirmiausia galioja visai konkretūs judesiai, vadintini, pavyzdžiui, niekšybe, chamiškumu, nešvankybe ir – tikriausiai pritarsite – niekaip nesusiejami nei su kokiu „kapitalizmu“, nei su „genais“, nei su „globalizacija“, nei su DNR...

V. R. Ne, tiesiogiai neparodysi nei niekšybės, nei sąžinės...

R. T. Visos žmogiškos reikšmės atsiskleidžia per veiksmą...

A. Š. Gerai, patikslinsiu. Šiuo atveju pirmiausia kalbu apie daiktavardžius. Ne apie veiksmažodžius, kurių daiktiškus atitikmenis parodyti sunkiau, nors visai įmanoma, kaip su ta Viktorijos pinigine. Daiktavardžiai kasdien šturmuoja mūsų galveles: „Europos Sąjunga“, „rinka“, „krizė“, „genas“, „postmodernizmas“, „supernova“, „kapitalizmas“, „seksas“, „globalizacija“ ir taip iki begalybės – visa tai daiktavardiniai žodžiai. Bet jie į nieką nebenurodo, jie niekam nepriklauso. Kas yra šitų žodžių subjektas? Jo nėra. O koks jų objektas arba daiktiškasis, juslinis atitikmuo? Jo irgi nėra. Visi šie tuščiažodžiai atkeliauja iš kažkokios makabriškos terpės, kurią aš jau seniai vadinu Didžiuoju Anonimu. Pats baisiausias dalykas, bent jau man, kad šie žodžiai nebeatitinka jokios individualios patirties, jie nebesusiję su jokio mirtingojo juslinės konkretybės lauku.

V. D. O tai kaip jie tada atsiranda?

A. Š. Niekas nežino ir net negali žinoti, kadangi jie atsiranda iš Niekio ne perkeltine, bet paraidine prasme, o tai ir reiškia, kad niekas negali žinoti jų kilmės lizdo.

V. D. Kodėl? Kodėl iš Niekio ar nieko? Be patirties juk yra ir nepatirtis; ir nepatirtis kalbina žmogų, ir iš jos traukiami žodžiai...

A. Š. O tai kaip atsiranda, sakykim, žodis „dievas“ krikščioniška prasme? Kaip atsiranda „substancija“, „santykis“, „kvarkas“ ir t. t. Juk tų žodžių neatitinka jokie bekalbiai daiktai.

V. R. Kaip atsiranda žodis „filosofija“?

V. D. Ar ne todėl atsiranda, kad kažką tegu ir netikro, bet pagauto, apčiuopto sąmonės, norima tais žodžiais pavadinti?

A. Š. Baisiausia tai, kad tokiais žodžiais mes nepavadiname ko nors tokio, kas nuo tų žodžių nepriklausytų, kas nebūtų sukurta jų pačių. Juos tardami, mes su naiviu sadizmu primetame pasaulio daiktams tai, ko juose nėra, mes išprievartaujame pačius bekalbius daiktus. Taip išryškėja teroristinė kalbos prigimtis, taip tampa aišku, kad kalba atsiranda visai ne iš pasaulio, kaip paprastai esame linkę manyti. Kalbos esmę ir branduolį sudaro žodžiai, atsirandantys iš kažkokios anapusybės, neturinčios bendro mato su konkrečiais daiktais. Kitaip tariant, kalba yra grynasis kūrinys. Žmogaus kūrybinė prigimtis pirmiausia reiškiasi kalboje ir kalba, t. y. tuo, kad žmogus kuria žodžius iš nieko ir iš to paties makabriško nieko kuria vadinamuosius kalbos pasaulius, kuriuos tiksliausiai ir išraiškingiausiai parodo Babelio kalbos sandai – bedaikčiai žodžiai, arba tokie žodžiai, kuriuos galima vadinti grynuoju ŽARGONU. Šiuo metu didžioji žmonijos dalis kalba tik žargonu.

V. D. O ar nėra taip, kad pati kalba leidžia žmogui tą daryti? Ar jis yra laisvas rinktis?

V. R. Žodyno žodyje „motina“ nėra jokios individualios patirties, tačiau šis žodis geba sužadinti daugybės žmonių patirtis, kurių, beje, niekaip nesubendrinsime. Žodis „motina” kreipia ir į daugybę literatūros kūrinių, kuriais išrašytos ir motinystės, ir vaiko prisirišimo prie motinos, ir socialinių motinos vaidmenų patirtys. Kalba veikia užtikrintai, tačiau niekam neleidžia imti ir suvokti, kaip ji veikia. Tada, matyt, išprotėtum. Juk žmogus negali būti pasaulyje kitaip nei kalbos leidžiamas. Ir be abstrakčių žodžių jis negali.

A. Š. Kodėl ne? Aš nemanau, kad mano senelis, ar net tėvas, nebuvo žmogus, nors jų kalbėsenoje nebuvo nė vieno žargoninio žodžio, o jei ir pasitaikydavo, tai ypač retai.

V. R. Teigi, kad žargono žmogus yra teroristas? Kalba saugo žmogų, tačiau žmogus, sugalvojęs, kad kalbos esmė yra žodžiai, gali tuos žodžius panaudoti kaip įrankius – instrumentiškai, tad ir teroristiškai. Pati kalba negali sustabdyti žmogaus susinaikinimo.

A. Š. Sugrįšiu prie kalbos problemos ir pabaigsiu. Tai štai, lietuvių kalba, ta, natūrali kalba, iš kurios atsiranda poezija ir literatūra, kaip pavyzdinis gyvosios kalbos telkinys – kaip tik taip mes ją suprantame ar suprasdavome prieš kokį dvidešimt metų – ta natūrali gyvoji kalba jau pradeda keistis ir netgi nykti, o pastaraisiais metais ji nyksta tiesiog katastrofišku greičiu. Natūrali arba gyvoji kalba visada atsiranda iš individualios patirties – bent jau jos branduolys. Tu kalba papasakoji tai, ką pamatei, ką patyrei pats. O dabartiniai autoriai – filosofai, literatai, fizikai, genetikai, žurnalistai, politikai, propagandininkai, ideologai, tautos vadai ir bomžai – jie dažniausiai pasakoja apie tuos dalykus, kurių patys visiškai nepatyrė, o aklai perėmė iš Babelio kalbos, iš globalinių žargonų arsenalo. Pati kalba jiems atnešė visus tuos niekam nepriklausančius žodžius. Galima pasakyti labai paprastai: žargonas visada yra abstraktus. Konkretaus žargono negali būti. Kitaip tariant, jis niekam nepriklauso. Jis atsiradęs nežinia iš kur. Nėra to konkretaus subjekto ar konkretaus individo, kuris būtų jį sukūręs. Todėl natūralu, kad atsiranda toks paradoksas: bet koks autorius – filosofas, fizikas, poetas, istorikas, filologas ar biurokratas – tampa žargono vergu. O žargonas yra baisus dalykas todėl, kad aš negaliu atsilaikyti prieš jo magiškąją galybę, kad tampu žargono vergu ir auka, kaip kadaise gęstančios Romos imperijos žmonės tapo krikščionybės žargono vergais.

V. D. Taip, literatūra yra kalbos oazė, sutinku. Ir kad tokia ji tampa patirties būdu. Bet turime pasakyti, kad literatūra dabar pasisuko kitu keliu – kalbinės siužetų, pasakojimų gamybos. Fabrikinės gamybos, nepaisant to, kad romanus gamina ir vienas žmogus. Kalba dabar aptarnauja literatūrinį verslą. Kūrinys nebeišsiskleidžia kaip žiedas, o pagaminamas kaip standartinis daiktas, tik šiek tiek ornamentuotas. Neornamentuotos kalbos siekinys, tikrumo siekinys yra išblėsęs. Dar dėl žargono – pažiūrėkim iš savo patirties, nusileiskim žemyn. Sakykim, yra studentų žargonas...

A. Š. Kodėl tik studentų? Nejaugi nepastebi, kad mes visi gyvename žargono terpėje! Iš jos pabėgti vis sunkiau ar net visai neįmanoma netgi tada, kai dedi pastangas tai daryti.

V. R. Bet kitaip gyventi mes ir negalime.

A. Š. Tikslinu: dabar nebegalime, nors sakyčiau netiesą, tardamas, kad be žargono apskritai gyventi neįmanoma. Vėl priminsiu savo senelį. Bet mes, deja, jau esame žargono vergai.

V. R. O kas čia bloga?

A. Š. Aš ir nesakau, kad tai bloga. Juk klausimas buvo konkretus: kas darosi su literatūra? Kas jai nutinka, kai joje įsivyrauja žargonas?

V. R. Natūrali kalba yra didysis masyvas, kuris kaip visuma nesuvokiamas. Iš tos natūralios kalbos masyvo išsiskiria literatūra – jau kaip žargonas. Ir filosofija iš jos atsiranda kaip žargonas. Imkime klasikinį Platono pavyzdį. Ir poezija taip pat iškyla kaip žargono žargonas: ypatingai sukultūrinta, apdorota, pakeista natūralios kalbos sritis. Paradoksas, tačiau kaip tik poezija išlaiko esminę sąsają su prigimtine kalba, būties čiužesiu ar šermenimu, pirminio mintijimo ritmu. Poezija leidžia mums pajusti kalbėjimą ir pačią kalbą, kuri niekaip nesirodo kasdieniame bendravime. Natūralioje senovės graikų kalboje nebuvo jokio Platono nei neoplatonizmo.

A. Š. Jo žodis eidos reiškia veidas...

V. R. Bet iki Platono tas eidos ir reiškė tik veidą, gal dar kokius konkrečius dalykus. Jis neturėjo tos žargoniškos reikšmės, tiksliau, nebuvo susijęs su reikšmių sritim, kurią įgijo filosofiniame kontekste. O filosofinis kontekstas jau nuspalvina ir mūsų veidus. Neištrinamai.

A. Š. Esmė tokia, kad Platonas pasakoja, ką jis pats pamatė savo akimis. O jis pamatė štai šito alyvmedžio veidą – eidą. Juk Platonas yra lietuvis, tik nukandęs to žodžio raidę „V“.

V. D. Kaip jis tai pamatė?

A. Š. Ką aš žinau, kaip jis ten pamatė. Matyt, lygiai taip pat, kaip ir aš dabar matau tavo veidą – eidą. Tik teikia prisiminti, kad spoksoti ir matyti nėra tas pat. Žiūrėsite ir nematysite (nes mylimosios veidą jums uždengs Žargonas)...

V. D. Jis susitiko su savo sąmonės vaizdiniais. Vidine kalba arba mąstymu nuėjo kelią, kurį persakė išorine, jau į kitus nukreipta kalba...

A. Š. Ne, jis susitiko su bekalbiais daiktais, bandė apie juos papasakoti, ir net labai sėkmingai. Na o vadinamoji sąmonė yra grynoji kalba, visa kita, kas apie ją prišnekėta per tūkstantmečius, yra mistiniai paistalai. Sąmonė visiškai sutampa su kalba, ir aš nežinau, ar ji galėtų būti kaip kažkokia anapus kalbos tariamai egzistuojanti duotis. Kai kas nors man pradeda kalbėti apie bekalbę sąmonę (pavyzdžiui, apie „mąstymą“, „meditaciją“ „intuiciją“ ir t. t.), iš karto sakau, kad tai yra tiesiog mistika. Tokių dalykų nesuprantu ir negaliu suprasti. Kalba yra ne kokia nors sąmonės dalis, o sudaro VISĄ sąmonę – už kalbos sąmonėje nieko nėra ir negali būti, nebent būtum ekstrasensas, šamanas, stebukladarys arba kokia palmyra. Bet apie šią fauną aš tyliu.

V. R. Bet juk pats visą laiką apie tai ir kalbi? Kalbėdamas apie daiktą kaip tik ir kalbi apie bekalbį būvį, kurį priima ta bekalbė sąmonė. Grynai kalbinė sąmonė bekalbio būvio suvokti negalėtų!

A. Š. Gerai, tada pasakysiu taip: konkretus juslinis patyrimas pramuša kalbos luobą, o jau tada, kai bandai kalba ir tik kalba papasakoti, ką pamatei, ką susitikai esantį už pačios kalbos, tada jau su ta patirtim atsiranda gyvas žodis, šalia jo dar vienas – antras, trečias ir t. t. Taip ir vyksta natūralios kalbos raida, kitaip ir būti negali. Juk, pavyzdžiui, žodį Dusmenys (man tas žodis labai gražus) koks nors Jonelis kada nors yra ištaręs pirmąjį kartą ir ištarė jį todėl, kad tiesiogiai pamatė labai konkrečių daiktų peizažą. Noriu pabrėžti, kad natūrali kalba yra ir gyva, ir natūrali tik todėl, kad ji atsiranda kaip konkreti konkretaus individo, pasakančio konkretų daiktą ar daiktų peizažą, kalba. Ji kyla iš konkrečios štai šito mirtingojo patirties ir tik todėl ji išsaugoja gyvastį net ir ištarta kitų žmonių lūpomis.

V. D. Pirminis žodis yra ne Dusmenys, gal – dusti... O Dusetas etimologai sieja su dausomis...

A. Š. Nesvarbu, man jis vis tiek gražus, nes Dusmenys visų pirmiausia yra konkreti vieta. Tas žodis yra atsiradęs iš tikros patirties. O kaip yra dabar? Vaikelis žodį ir kalbą pirmiausia išmoksta iš televizoriaus. Ar jums tai atrodo normalu?

V. R. Na, vaikas tau jau tikrai ne...

A. Š. Kaip ne? Jau trejų metų būdamas vaikas prilipęs prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano – prie tos pavyzdinės Kalbos mašinos.

V. R. Taip mes per daug toli nueisime į kalbos filosofiją, geriau grįžkime prie dabartinės mūsų literatūros ir kalbos santykių temos.

A. Š. Štai mano anūkė trejų metukų. Vieną dieną kalbamės – detalių neprisimenu, apie ką...

V. R. Bet jau kalbatės?..

A. Š. Ir ji man sako: seneli, tu toks protingas, o nežinai tokio dalyko! Kaip tu gali to nežinoti? Trumpai tariant, baisiausiai nusivylė mano intelektu. Aš sakau: o iš kur tu žinai, Barboryte? Ji man sako: taigi aš vakar per televizorių mačiau.

V. R. Televizorius jai teikia tik informaciją, tačiau jos kalbėjimo, jos kalbos pagrindas yra kitas. Ji jau išmokyta suprasti, suprantamai bendrauti. Ji mokyta bendrauti ir mokėsi nuo pat gimimo.

A. Š. Ir informacija yra tik kalba, daugiau niekas.

V. R. Kalba jokiu būdu nėra informacija...

A. Š. Kaip nėra? O kokios informacijos dar esti? Ekstrasensų? Burtininkų? Parapsichologų? Mahatmų? Palmyrų? Kartoju: apie šią fauną aš linkęs patylėti. Informacija visiškai sutampa su kalba. Net paukščių čiulbėjimas mums, žmonėms, gali tapti informacija tik tada, kai bus perkeltas į mūsiškę kalbą. Pridursiu tik tiek, kad vadinamoji informacija yra prasčiausios rūšies kalba, nes sutampa būtent su Žargonu, bent jau dabar. Informacijos srautas ir yra Babelio kalba.

V. R. Žinoma, kalbos pavertimas informacija yra jos susinimas. Tai ir yra natūralios kalbos erozija, kurios mes kol kas neįstengiame deramai suvokti.

V. D. Informacija informacijai nelygi. Intensyvi trumpo lyrikos kūrinio informacija nepasiekiama jokiu kitu būdu, kitaip neprieinama. Bet yra ir tekstų, kurie tikrai rašomi lyg kokia informacine kalba.

V. R. Tai mūsų gamtamokslinio techninio gamybinio pasaulio tendencija: išskiriamas komunikacinis informacinis kalbos aspektas, sukuriamas mokslinis tokios kalbos vaizdinys ir primetamas visai kalbai, kad ją būtų galima lengviau praktiškai naudoti. Kaip įrankį, kaip informacijos ir komunikacijos išteklius. Tačiau komunikacija nėra bendravimas, nes bendravimas daug platesnis ir esmingesnis, sakyčiau, būtiškas dalykas. Su savo vaikais mes ne komunikuojame, o juos mylime ir su jais bendraujame. Tas bendravimas nėra vien informacinis. Vaikus mes auklėjame, beje, ir suaugusieji taip auklėjasi, o vien komunikuodami niekaip jų neišauklėtume. Su Dievu, Šliogerio daiktu ar jo mylima žuvim mums gali pavykti pabendrauti, Arvydui su daiktu tai jau tikrai, tačiau netikiu, kad sugebėtume komunikuoti su Dievu ar meno kūriniu. Kai tik šitai sugebėsime, tai jau būsime vieningos techno sapiens civilizacijos elementai, o ne apie būtį ir niekį mąstantys žmonės. Komunikacinį informacinį kalbos režimą skatina žmogaus technologinimo vyksmas. Tam vyksmui poezija nereikalinga – nuo jos išlydžių trūkinėja komunikacinės linijos, kenčia perduodamos informacijos tikslumas. Poezija primena žmogui jo ekstatinę prigimtį, tad laisvina jį iš technologinių komunikacinių schemų, o šitai menkina tų schemų naudingumą bei veiksmingumą. Galima svarstyti ir kiek kitaip. Kadangi informacinė kalba grindžiama elementaria binarine logika, kuri reikalinga pirmiausia technikai, kompiuteriams, apskritai praktiniam naudojimui, tai tokia kalba netenka kalbai esminio, svarbiausio – simbolinio matmens, ji darosi siaurai metonimiška. Lingvistai, kurie išskyrė tuos du dalykus – metonimiją ir metaforą, arba simbolį, logiką ir prasmę, buvo visiškai teisūs. Galima labai gražiai parodyti, kaip mūsų kalba, netekdama simbolinio ryšio su vertikalės prošvaiste, tolydžiai metonimiškėja, plokštėja.

R. T. Kalba nebetenka metaforos galios, – iš kalbos traukiasi prasmės klodas, nyksta jos žmogiškoji ir dvasinė gelmė. Ji nebenukreipia anapus, ji tik suriša mus su objektais. Su kalbos erozija, manau, silpsta ir žmogaus religinis bei metafizinis jausmas. Arba jis išsigimsta, virsta kažkokiu kitu reiškiniu... Su kalbos degradacija žmogus praranda transcendencijos matmenį. Manau, kad natūraliose kalbose buvo gyvas amžinybės jausmas, tikrovės jausmas. Ir ne tik daiktų, bet ir jų priežasčių metafizinė intuicija. Dabar kalba darosi akla, jos regėjimas užsibaigia nuogo daikto faktu. Taip ir patys tampame daiktais tarp daiktų.

V. R. Taip, kalba netenka transcendencijos galios. Pabandykime įsivaizduoti informacinę transcendenciją arba transcendencijos informaciją. Kalba rodo tokių pastangų komiškumą, tačiau sykiu ir baisumą – šitaip stengiamasi daryti. Simbolinis kalbos dėmuo visą laiką remiasi transcendentavimu, arba galimybe, kaip Arvydas sakė, pramušti pačią kalbą, išeiti į bekalbę tikrovę, prisiduriant antrą, trečią žodį. Taip kalba iškyla iš savo horizontaliosios plokštumos ir įgauna prasmės matmenis.

V. D. Ir ji gali sugrįžti atgal, į save. Atspindėdama savyje pasaulį. Transcendencija susijusi su patirtimi, su jos intensyvumu; lyg prieinama riba, kuri peržengiama. Transcendencija ir yra peržengimas. Kadaise Arvydas yra teisingai kalbėjęs apie retranscendenciją, apie atžangą, grįžimą į žmogiškojo horizonto, daiktų artumą. Grįžimas yra apvalantis. Kalba yra grįžtanti ir grąžinanti.

V. R. Be abejo, kalba gali sugrįžti, viską įvardydama ir sykiu neleisdama sukaustyti įvardijimo – palikdama mus prasmės kūrimo ir savikūros būtiškoje prošvaistėje.

A. Š. Galiu pasakyti paprastai: natūralios – gyvosios kalbos arealas vis labiau siaurėja, o techninės, arba žargono, kalbos – vis labiau plečiasi, vis labiau užgožia natūralią kalbą. Bet negali būti taip, kad šios sritys nesusiliestų. Kadangi informacinės kalbos masyvas milžiniškas ir kiekvieną akimirką dinozauriškai pučiasi, jis pradeda traiškyti mažutį ir vis mažėjantį natūralios kalbos draustinį. Tai tokia lingvistinė Šagrenės odos istorija. O poetas – plačiąja prasme – dirba su natūralia kalba. Tu negali rašyti eilėraščių diferencialinių lygčių, informacinių terminų ar televizinio žargono kalba. Tu negali parašyti eilėraščio, pavyzdžiui, apie socializmą – to paties socializmo terminais, arba apie genų mutacijas pačios genetikos terminais. Natūralu, kad ne tik gyvajai kalbai, bet ir poezijai ateina galas. Galas! Tai akivaizdus dalykas. Gyvoji kalba jau baigiasi. Kalbos mirtis nebe už kalnų.

 

Parengė Regimantas Tamošaitis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)

 

Skaityti toliau