tadas zvirinskis        Angeliukai bėgioja 

 

Anksčiau dažnai mąstydavau: ar norėčiau turėti dukrą? Tikslaus atsakymo net dabar nežinau. Sėdžiu lovoje, žvelgiu pro langą. Mąstau. Mano slaugytoja Salomėja, kurią vadinu vedėja, užsuks maždaug po valandos. Salomėjai patinka, kad rytais pats atsikeliu. Sugyventinis Povilas visada ramiai parpia. Atėjusi švelniai papurto Povilą, nepiktai bamba po nosim: 

– Kelkis, senas ožy, jei jau naktį išgyvenai, tai ir dieną pratempsi.

Pažvelgia į mane, sąmoksliškai mirkteli ir padeda Povilui atsikelti. Taip – diena iš dienos. Kiek aš čia? Rodos, visą amžinybę, bet iš tiesų tik dvejus metus. Nemėgtu žodžio „prieglauda“. Vadinu šį trampiną anapus UK. Ne, nieko bendra su Britų Imperija. Urino karalystės trumpinys. Urino dvokas juntamas visur, ypač vyrų pusėj. Negaliu prie jo priprasti, nors pats – irgi ne be nuodėmės. Kartais, ypač naktimis, „kranelis“ apvilia... Taigi, gyvename dviese su Povilu – du nukaršę seniai, besidalijantys kambariu ir jo „patogumais“.

Šiandien atsikėliau kaip visada. Nudžiugau, kad patalynė sausa, nusiprausiau, susišukavau plaukus ir barzdą. Apsirengiau ir įsitaisiau ant lovos. Pro langą matyti katilinė. Iš kamino tingia srovele kyla dūmas. Ar norėčiau turėti dukrą? Kadaise, jei turėčiau, ar aplankytų mane čia? Sūnų retai sulaukiu. Jiems savų rūpesčių – per akis. Darbas, šeima, vaikų mokslai. Sunku jiems...

Nepajuntu, kaip į kambarį įsmunka Salomėja.

– Labas rytas, daktarė!, – sučiulba.

Taip mane ne kasdien vadina, tik tuomet kai turi gerų naujienų. Ne daktaras aš. Kadaise, prieš amžinybę, buvau felčeriu. 

– Labas, vedėja. Kas šiąnakt mirė?

– Niekas, daktarėl. Pas jus sūnai atvažiuoja. Bus per pietus. Kalbėjau su direktore, tai ir pasakė naujieną. 

Negaliu patikėt – atvažiuoja abu sūnūs! Skubu iš sieninės spintos išsiimt švarius marškinius. Dar kartą palyginu lovos užtiesalą. Pusryčiai man nerūpi. Atiduodu juos rajūnei Stasei. Tik arbatos išgeriu. Regis, kad laikas ima rėplioti vėžlio žingsniu. Suku ratus po kambarį, išeinu į koridorių, vėl grįžtu. Povilas piktai spokso, bet neprataria nė žodžio. Tegu nusprogsta tas pavyduolis: pas mane atvažiuoja vaikai!

Sūnūs atvažiavo ne vieni. Atsivežė kažkokią nematytą moteriškę.

– Tai – ponia Vanda, ji padės sutvarkyt dokumentus, – nenoriai pristato viešnią.

– Kokius dokumentus? – nustembu. 

Sūnūs ima pasakoti apie dokumentus. Žvelgiu į juos, bet matau tik krutančias burnas. Žodžių negirdžiu. Galvoje skamba vienintelis klausimas: jei turėčiau dukrą, ar ji dabar čia būtų?

Mano vyrukai baigia kalbėti. Prabyla Vanda. Ji kalba dar ilgiau, bet mano sąmonę pasiekia tik kai kurios frazės: „iš tikrųjų“, „tiesą sakant“, „be abejonės“, „jūsų labui“. Baigusi kalbėti, ji pakiša man šūsnį popierių ir parodo, kur reikia pasirašyti. Pasirašau. Nepažįstamoji palengvėjusia širdimi atsidūsta. Sūnūs, kiek nustebę, susižvalgo. Paskui staiga nušvinta, nors ir stengiasi to neparodyti. Šypsausi ir aš.

Linksmai šventėme. Iki pat vakarienės. Mano didvyriai būtų ir ilgiau užtrukę, bet reikėjo ponią Vandą namo parvežti. Išlydėjau juos iš kiemo, pro UK langus į mus pavydžiai žvelgė daug gyvų lavonų.

Vakare ilgai negalėjau užmigti. Sėdėjau ir mąsčiau apie praėjusią dieną, peržiūrėjau senas nuotraukas. Kažkodėl prisiminiau jaunesnio sūnaus gimimą. Vaikelis sunkiai sirgo ir tik po geros savaitės man leido su juo ilgėliau pabūti. Mažytėje skaidraus plastiko lovelėje miegojo mano sūnus ir retkarčiais plačiai nusišypsodavo bedante burnele. „Angeliukai bėgioja“, – budinčioji seselė, stebėjusi mus, ištarė. Kada tai buvo?.. Nebeprisimenu tikslių datų. Viskas staiga paskendo užmarštyje. Iš stalčiaus išsiėmiau ilgai saugotą fenobarbitalio pakelį.

Ryte seselės dukra slaugytoja Salomėja įėjo į dviejų senių kambarį. Povilas pasišvokšdamas parpė. Kitoje lovoje gulėjo bedante burna besišypsantis senis. „Angeliukai prabėgo“, – pamanė vedėja ir užmerkė daktarėlio akis.  


 

Brolis
 

Rolandas gyveno iš bobų. Sutikęs jį Senamiesčio kavinėje, pamėgtoje savimylų menininkų, turėdavau klausytis jo naujienų. „Gedai, esi kvailys, reikia gyventi kitaip!“ – jis kaskart mane mokė. „Vis iš moterų gerumo gyveni?“ – erzindavau jį, spoksodamas pro šalį. Rolandas ypač nemėgo bendrauti, kai pašnekovas nežiūrėdavo į akis. Nejučia pastumdavo kėdę taip, kad matyčiau jo liesą veidą ir išraiškingas akis. Jei nepažinčiau savo brolio, manyčiau, kad jis – latentinis gėjus. Rolandas jau gerus trejus metus nematė tėvų. Buvau savotiškas tarpininkas tarp gimdytojų ir brolio, nors man ši misija ne itin patiko.

Rolandas visuomet daug kalbėdavo. Kol gerdavome kavą, nesustodamas maldavo liežuviu, manieringai aukštyn pūsdavo dūmus. Rimtu žinių vedėjo veidu raportuodavo apie savo pasiekimus. Net pinigus priimdavo atžagaria ranka, lyg iš praeivio iškaulytą cigaretę. Rolando tauškalai mane veikė raminamai. Nesuvokdamas besiliejančio teksto prasmės, gėrėjausi maloniu balsu. Rolandas niekada nesikeikdavo ir beveik nesikartodavo. Brolio pasisakymus vadinau „baltuoju triukšmu“. Pats minimaliai kalbėdavau. Mano gyvenimas Rolandui buvo neįdomus, be to, vargu ar kada nors į jo šneką galėčiau įsiterpti.

Šiandien viskas buvo kiek kitaip. Rolandas, tirtėdamas visu kūnu, traukė cigaretę po cigaretės. Išdidžiai sučiaumojęs kepsnį, vėl stvėrė cigaretę. Sunerimau. Laukiau, kol jis teiksis paaiškinti, kas atsitiko. Brolis atitoko tik gavęs pinigų. 

– Ta kalė mane išvarė, – iškošė pro dantis.

– Kuri? – paklausiau.

Išklausiau priekaištų laviną, kad esu nedėmesingas bukagalvis, bet ko gi norėti iš tėvų numylėtinio pagranduko? Man niekada neteks suvokti, koks sudėtingas menininko gyvenimas šiame Europos užkampy, kur mecenatystė – dar embriono stadijoj. Ko verta šalis, kurioje kūrėjas privalo galvoti apie buitį? Ir taip toliau, ir panašiai...

Į mus ėmė žvilgčioti kiti kavinės lankytojai. Atrodė, kad jie nebyliai pritaria priekaištaujančiajam. Pasijutau nejaukiai. Pirmąkart neišklausęs brolio kalbos iki galo, atsistojau ir išėjau.

– Tai ką, Geduti, ar aš ir už tavo kavą turėsiu sumokėti? – pasivijo mane ironiška replika. 

Norą sugrįžti ir apmokėti sąskaitą nugalėjo pašaipus brolio krizenimas.

Kiekvienas žingsnis tolyn nuo kavinės mane ramino. Senamiesty gražiai sugyvenantis barokas ir klasicizmas guodė. Bažnyčių kryžiai buvo panašūs į pliusus, tarytum sakė, kad viskas bus gerai. Nė nepajutau, kaip atsidūriau kapinėse. Čia daug kryžių, tik jie – kitokie. Ir kitokie jų pažadai.

Priėjau pažįstamą kapą. Nurinkau vasaros kaitros suraitytus lapus. Susiradau po kadagiu paslėptą kauptuką ir pakapsčiau žemę tarp samanų. Uždegęs žvakutę, atsisėdau ant suoliuko. Pilkšvas granitinis kryžius man priminė kaliausę. Esu tėvams apie tai sakęs. Manau, kad mano palyginimas jiems patiktų. Nesužinosi dabar. Vis dėlto vyliausi, kad jiems patiktų. Apsižvalgiau. Reiktų perdažyti metalinę tvorelę...

Staiga ant peties pajutau ranką. Iš netikėtumo net krūptelėjau! Lėtai atsisukęs, pamačiau išraiškingas akis liesame veide. Brolis buvo kažkoks pasikeitęs. Jo žvilgsnis bėgiojo antkapiu. Sustojo. Staiga Rolandas pratrūko:

- Kodėl man nepasakei? Drąsos pritrūkai? Boba tu boba!


 

Stadionas
 

Gerai prisimenu, kuri buvo valanda. 

„Cepelinas”, burgzdamas miniatiūriniu varikliuku, išniro iš už daugiaaukščių „narvelių“ stogų. 

Pažvelgiau į laikrodį: 20.20. Į vaiką: ramiai sau miega vežimėlyje, kiek prasižiojęs. Gal sapnuoja, nes matyti, kaip po užmerktais vokais juda akių obuoliai. Išsitraukiu iš kišenės obuolį ir atsikandu. Apsidairau.

Jaunimėlis ant krūmais apaugusio šlaito plempia alų. Vartų lygiagretę „žymi“ mišrūnas. Jo šeimininkas stovi kiek atokiau. Spokso į „cepeliną“. Su pagarbia baime – lyg į didelį paukštį. Vietiniai chroniai nutūpę ant žemėn įkastų padangų. Gal šunims dresuoti, gal mokiniams šokdinti. Šleivakojė bobutė sunkiai eina. Judame priešingomis kryptimis. Ji – pagal laikrodžio rodyklę, aš ir sūnus – prieš.

Retasis skraiduolis pamažu apsuka ratą virš mokyklos stadiono ir pasislepia už tuopų viršūnių. Visi, susirinkę stadione įvairiais reikalais, stebėjome jo skrydį. Trumpam įsivyrauja tyla. Jei jau ne širdys aukštyn, tai bent žvilgsniai. Čia dažniau pamatysi oro balionų. Vasarą, kai orai palankūs, jie kone kasdien pakyla iš šalia esančio parko. „Cepelino“ dievaž dar neteko matyti. Prasilenkiu su senąja ėjike. Šlep šlep šlep šlep...

Dangus vis dar nešykšti reginių. Už tuopų dingus žoliapjovės garsus skleidusiam „cepelinui“, pasigirsta garsus riaumojimas. Sidabru tviskantis lėktuvas skrodžia dangaus žydrynę. Žiūriu: it kometa su keturiomis uodegomis – iš paskos driekiasi dvi poros baltų dryžių. Pabunda vaikas, bet nė necypteli.

Pažvelgiau į laikrodį: teberodo 20.20. Stebėtis nebėra kada. Dangų nušviečia akinama liepsna. Čiumpu vaiką iš vežimėlio, uždengiu jį savo kūnu, gūžiuos šlaito papėdėje.

Kol aplinkui lūžinėja degantys medžiai, mano šešių mėnesių kūdikis netikėtai prabyla:

- Tėti, dabar jau nebėra ko bijoti.


 

Šv. Mikalojus
 

Tik du pamatyti dalykai jį nustebino. Ryte kaimynų katinas išvijo iš kiemo bastūną šunėką. Vakare prie perėjos smaginosi vaikiščiai: vienas laikė ant galvos limonado butelį, kitas tą butelį numušinėjo automatiniu skėčiu. Šiuolaikinė Viliaus Telio versija.

Iš pradžių abu įvykiai Mikalojų prajuokino. Paskui privertė susimąstyti. Vyras nemėgo priverstinio mąstymo. Nuo priverstinio mąstymo pabjurdavo nuotaika. Pastaruoju metu – ypač dažnai. Mikalojui pakako išminties neieškoti artimesnių žmonių kompanijos. Jis verčiau pasibastydavo didžiuosiuose prekybos centruose. Tarp daiktų ant lentynų ir daiktų ant kojų nurimdavo. Nusipirkęs kokį žaislą, spūdindavo lauk.

Automobilyje Mikalojui patiko. Ten galėdavo ramiai pasiklausyti radijo ir pasižvalgyti pro langus. Mikalojus mėgo garsiai pasikeikti ir pasiųsti velniop jam neįtikusį radijo didžėjų. Bet svarbiausia, kad mašina galėjo nusigauti kur panorėjęs. Kartais jis savo transporto priemonėje net pasimelsdavo.

- Viešpatie, dėkoju Tau už suteiktą neviltį. Dabar, ją pažinęs, jaučiuosi ramus.

Taigi tik du dalykai jį nustebino, bet neilgam. Nusipirkęs žaislinį traukinuką, sėda į savo volvą, užveda variklį ir pasuka jam gerai žinoma kryptimi. Mikalojaus galvoje šmėsteli tradicine tapusi mintis: „Įdomu, kas tuos žaislus nuo kapo nuneša? Tikrai ne voverės!“


 

Cerberis
 

Pikta ant spalių. Visi šie mėnesiai man blogi. Kasmet spalį įvykdavo kas nors nemalonaus ir atgrasaus. O jau tie spalio lietūs! Parengiamieji darbai gripo epidemijai pasklisti. Brrr... Tiesa, spalį – mano vardadienis, bet kam tai rūpi? Gal daugeliui Visų šventųjų diena ir sukelia graudžius prisiminimus, bet aš ją džiaugsmingai pasitikdavau. Noriai lankydavausi kapinėse, tądien labiau primenančiose gėlių turgų. Kapinėse – gera. Gera, nes spalis likdavo praeity. O ir šiaip... niekada nejaučiau kapų baimės ar pasidygėjimo numirėliais. Augau vienas, žaisdavau su draugais vaiduokliais. Pastarieji niekada nesirodydavo. Nei namie, nei kapuose, niekur. Kam jiems gąsdinti kažkokį vaikėzą? Kiūtodami tamsiuose užkaboriuose, klausydavosi mano monologų.

Iki lapkričio pirmosios buvo likusi savaitė. Skrosdamas šlykštų spalio lietų, važiavau savo kledaru į darbą. Pati nuolat primindavo, kad susirasčiau kitą. Mat šiame, anot jos, tegaudavau sekretorės vertą atlyginimą. Girdėjau, kad kitiems vyrams jų moterys rytais linki geros dienos. Prasimanymai... Prakeiktas lietus! Valytuvai švytavo it pašėlę. Važiuoti buvo likęs kilometras užmiesčio kelio. Posūkis. Nejučia pristabdžiau. Ne todėl, kad būtų sunku įveikti pargriautos „S“ raidės formos išraitymus. Išlaviruočiau jais užsimerkęs. Pristabdžiau, nes pamačiau lietuje stypsantį mišrūną. Šlapias varganas šunėkas, balansuojantis ant trijų kojų. Priekinė kairė pakelta – it „balsuotų“. Galva nuolankiai nuleista. Žvilgsnis graudus, kiek graudus gali būti šuns žvilgsnis. Beveik sustojau. Pakelta letena kraujuoja. Bus koks veikėjas tą Dievo padarą bamperiu užkabinęs. Padidinau greitį. Laukė ekspansija į brolišką Šiaurę. Nebuvo laiko grožėtis pakelės vaizdais, kad ir labai neįprastais.

Tądien lijo iki vakaro. Artėjant sutemoms dangus kiek prasiblaivė. Baigęs darbus stovėjau prie savo automobilio, netraukė važiuoti namo. Grožėjausi pirmomis danguje vakaro spingsulėmis. Kadaise jaunystėje kliedėjau astronomija. Tais neatmenamais laikais, kai, pagalvojus apie grįžimą namo, širdis džiaugsmingai suspurdėdavo. Kas tie „namai“ dabar? Dar vienas argumentas benamių naudai. Prakeiktas spalis! Mielai išbraukčiau iš savo gyvenimo visus spalio mėnesius... Netoliese kiauktelėjo šuo, tarsi primindamas, kad nėra ko čia tuščiai stypsoti.

Kas buvo paskui? Šimtai panašių vakarų. Kelios dešimtys nelemtųjų spalių. Ir štai – šis spalis. Savaitė iki Visų šventųjų. Diena, kai pagaliau pamačiau vaiduoklius. Jie visi sykiu kalbėjo, stengėsi vienas kitą perrėkti.

Tylėdamas klausausi kakofoniško klegesio. Nejučia nulenkiu galvą, kaire ranka mosuoju, tarsi bandydamas apsiginti nuo triukšmingų garsų. Tylėdamas viliuosi: gal koks baltapūkis šmėkla nusives mane ten, kur taip jaukiai mirkčioja miriadai spingsulių? Mane merkia šalta liūtis, lyg norėtų iš kūno išplauti paskutinius šilumos likučius. Merkia ir merkia. Plauna ir plauna. Pro šalį lekia skubančiųjų būriai, bet niekas nesustoja – kaip ir šis nesibaigiantis spalio lietus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)