Amerikiečių rašytojas Jimas Carrollis (g.1950 m.), atrinkęs ir suredagavęs 1963–1966 m. paties rašytus užrašus, 1978 m. išleido romaną „Krepšininko dienoraščiai“ , veikiai tapusį literatūros undergroundo klasikiniu kūriniu. Jame autorius, aprašydamas paauglio kasdienybę septinto dešimtmečio Niujorke – smulkų vagiliavimą, krepšinio treniruotes, girtuokliavimą, svaiginimąsi narkotikais bei šėliojimus, taip pat atskleidžia ir svarbius lūžius visuomenėje, žmogaus prigimties subtilumus.

Vėliau J. Carrollis išgarsėjo kaip poetas ir roko muzikantas. Kino režisierius Scottas Kalvertas 1995 m. „Krepšininko dienoraščius“ ekranizavo.

 

 

1964, ruduo
 

Šiandien pirmąsyk ėjau į tą ypač brangią privačią mokšę, kurioj mokytis laimėjau stipkę. Teko gerokai paplušėt, kad įsikirsčiau, kokį velnią čia veikiu, visi į mane keistai žvilgčiojo, o aš paslapčiomis krizenau iš žydukų, kurie koplyčioj kas rytą turi giedot senas krikščioniškas giesmes. Už nugaros stovėjęs kažkoks dėstytuvas vis baksnojo man į petį, matyt, tikėjosi, kad šitaip privers giedot ir mane, bet aš, nutaisęs nuobodžiaujančios žmogystos fizionomiją, tik sėdėjau ir tylėjau. Prieš pirmą pamoką šnektelėjau su tokiu visai nieko bičiuku, Egiu Blaumgardenu. Jo senis turi didelę deimantų apdirbimo firmą ir tai man padaro nemenką įspūdį. Paaiškėja, kad bičas yra ryški teniso žvaigždė (šeštas savo amžiaus grupėje visoj Rytų pakrantėj) ir domisi menais. „Namuose turim kelis renuarus, – pradeda porint, – ateik kada pas mus pietų, galėsi įvertint.“ Būtinai, Egi. Paskui gerokai pasilazdavoju su ponu Braversu, Oksfordą baigusiu dabita, lotynų kalbos mokytoju, kurį baisiai užsiutina tai, kad į jo klausimus aš, užuot sakęs „Taip, tamsta“, atsakau „Aha“. Jis užlaiko mane po pamokos ir užjaučiamu balsu paaiškina, kad viską supranta, kad mano šeima – neišsilavinę tamsuoliai ir panašiai, tačiau aš turįs išmokti disciplinos, į klausimus atsakinėti taip, kaip priklauso, ir laikytis mokykloje nusistovėjusio etiketo. Kurgi ne. Paskui per pietus atsibeldžia šūlios diriko pavaduotojas, ponas Beltas, atsisėda šalia ir pareiškia, jog kai valgau, turiu nuo stalo patraukt ranką. Pamaniau, kad jis turi omeny tą ranką, kuria laikau šakutę, todėl gerą pusę minutės prasėdėjau visiškai suglumęs ir tik paskui supratau, jog jis kalba apie kitą ranką. Beltas priklauso tam pernelyg nuoširdžiam žmogėnų tipui (na žinot, tarsi politiko), kurie anksčiau ar vėliau vis tiek iškruša tave per šikną. Tiesą sakant, galutinai šito bičo taip ir neperkandau. Pasijutau taip, lyg būčiau sušikęs ir paleidęs vėjais visą puikią 257 metų šios mokslo įstaigos tradiciją. Po pietų užsukau į mokyklos trofėjų kambarį, kuris iš esmės skirtas poilsiui, jame prigrūsta ištaigingų V formos sofų ir panašios šūduvos bei pastatyta riešutmedžio spintelė, kurioj laikomi visi mokyklos laimėti prizai (galiu pasakyt, kad jų toli gražu ne marios, – namie turiu daugiau trofėjų, negu šita įstaiga sugebėjo pelnyt per tuos savo 257 metus). Žodžiu, užsiimu savo reikalais, skaitau žurnalą „Time“, kai staiga prie manęs prikimba vienas bendraklasis, regis, jo vardas Laris Lebretoris, ir mėgina įrodyt, kad jis neva pirmas paėmė šitą žurnalą. „Puikus mėginimas, kietuoli, – sakau aš, – bet, matai, aš čia sėdžiu jau geras dešimt minučių, rauki?“ Žodžiu, tik įsivaizduokit, tas mulkis pamėgina jį iš manęs atimt ir aš, neturėdamas jokios taikios išeities, atsistoju ir skinu jam į dūdą. Iš bičo nosies pasipila kraujas, inkšdamas jis išlekia lauk. Ko gero, pasiskųst kokiam nors mokytojui. Akivaizdu, nes jis, spausdamas servetėlę prie savo kraujuojančios marmūzės, grįžta po poros minučių kartu su kažkokiu senu krienu iš istorijos katedros ir ryžtingai puola badyt į mane pirštu. Tik Egio Blaumgardeno liudijimas mane išgelbsti nuo baisaus hemorojaus ir nemalonaus pokalbio su ponu Blasteriu, mūsų diriku. Šiaip ar taip, panašu, kad to Lario Lebetorio niekas nemėgsta, todėl, kai tas sukriošęs istorikas dingsta mums iš akių, visa poilsio kambary susirinkusi šutvė man netgi paploja.

 

Po baisiausiai nuobodžių istorijos pamokų nusprendžiau truputį pažioplinėt ir pažiūrėt, kaip treniruojasi futbolo komanda. Visiški nevykėliai, garbės žodis. Galėčiau surinkt bet kuriuos dešimt savo draugužių iš žemutinio ar viršutinio rajono ir mes išspardytume jiems subines. Kažkoks bičas iš vyresnių klasių, treniravęsis mušti baudinius, paprašė manęs jam paasistuot, manydamas, kad aš – tik paprastas išglebęs naujokas. Sutikau, bičas spyrė kamuolį taip, tarsi tai būtų buvęs šūdo maišas ar kažkas panašaus. „Duok ir man pamėgint“, – sakau aš. Gerai, sako jis, įsivaizduodamas, jog šitam mažam suskretėliui daro didelę paslaugą. Atsitraukiu atgal, du platūs žingsniai į priekį ir – smūgis. Kamuolys nulekia gerus 32 jardus (nepamirškit, kad aviu ne sportine avalyne), o tas bičas, pakabinęs stalčių, vis dar klūpo. Jau ėmiau galvot, kad jo antkiaušiai irgi tuoj atvips ir nuriedės švarutėlaite apranga žemyn. Paskui pėdinau į metro paslapčia sau galvodamas, jog ši trenkta įstaiga man netgi patinka.
 

Šiandien nuvariau į savo buvusį rajoną pabudėt prie seno draugužio Bobio Sačso karsto. Planavau ten atsirast kiek ankstėliau ir aplankyt kai kuriuos žmones, bet užtrukau mokšėj – gavau valyt suolus ir panašiai už tai, kad pernelyg dažnai nusimuilinu iš pamokų. Tas sumautas švarinimasis užtruko iki 4.30, nors, tiesą sakant, prie jokio darbo nė pirštu neprisiliečiau: viskam vadovavo kažkoks bukagalvis, todėl sugebėjau nusliūkint į tuliką ir visą tą laiką praleidau skaitydamas apie gudrašiknį neūžaugą Aleksandrą Poupą. Manęs niekas nepasigedo, bet iš mokšės išsinešdinau kartu su visa šutve. Į laidotuves atvažiavau apie penkias, ten jau buvo susirinkę, ko gero, visi bičai, pradedant 29-ąja ir baigiant 14-ąja gatvėm. Gerą pusvalandį prapliurpiau su visais tais senaisiais draugužiais, nes kaip įmanydamas stengiausi atidėt momentą, kai turėsiu pažvelgt į mirusio Bobio kūną, paguldytą pačiam salės vidury. Iki šiol per visą savo gyvenimą dar nebuvau matęs karste gulinčio kūno, netgi kai mirė mano močiutė, į jos laidotuves tėvai manęs nesivedė.

 

Bobis mirė nuo kraujo vėžio. Susirgo prieš dvejus metus, bet jo organizmas buvo toks stiprus (bičas buvo pats kiečiausias sportininkas), kad sugebėjo iš tikrųjų ilgai priešintis. Iš pradžių jam davė vos pusę metų, bet jis visus apgavo ir šiek tiek pasitaisė... retkarčiais netgi išeidavo pasivaikščiot, nors buvo akivaizdu, kad tai jau nebe tas pats žmogus. Prieš metus jis vėl atkrito, kaip pasakojo jo brolis, bičo ligos istorijos kreivė smigo žemyn, persivertė 90 laipsnių kampu. Galiausiai pažvelgiau į jo kūną ir pirmąkart gyvenime išvydau mirtį. Jo veidas buvo sulysęs ir išvagotas raukšlių, bičas kažkiek net priminė beždžionę, o plaukai buvo pavirtę vien papilkėjusių kuokštų rinkiniu. Nors buvo vos šešiolikos, atrodė kaip šešiasdešimtmetis. Net negalėjau patikėt, kokios sudžiūvusios jo rankos... tarsi kažkas tau prieš akis būtų paguldęs žmogaus, kurį anksčiau pažinojai, skeletą.

 

Į gatvę išėjau apdujęs, lyg ką tik žiopsojęs keturių valandų trukmės filmą, į kurį niekaip negaliu įsikirst. Visą vakarą galvojau apie Bobio veidą ir mirtį. Vos nepasiutau, o kad geriau pasijusčiau, įkaliau netgi dvi slopinamųjų tabletes, bet ir jos šnipštą tepadėjo.
 

Prašmatnioji privati mokšė, į kurią dabar vaikštau, yra vos už kelių kvartalų nuo Centrinio parko. Taigi šiltesnėm rudens dienom mūsų fizinio lavinimo pamokos vyksta parke ir per jas mes daugiausia žaidžiam supaprastintą futbolo versiją. Viena vertus, dukart per savaitę po valandą praleist parke lošiant fūlią visai smagu, bet šūdinasis šitos lazdos galas tas, kad į parką turim vilktis pasipuošę idiotiškais sportiniais šortukais ir baltais marškinėliais. Visų kitų mulkių iš mano klasės tai neknisa, bet aš asmeniškai tikrai nejaučiu jokio malonumo, kai aplinkui gyvenantys juočkiai ir puertorikiečiai iš mūsų pradeda išsikalinėt, ima švilpt ir išvadina mažais turtingais pedrylom... Įsikirskit: bet kuriam tų ant mūsų lojančių bitinų galėčiau taip skint į dūdą, kad iš tos viešosios kašio aikštelės jis lėktų iki pat Amsterdamo; jei tik man būtų verta purvintis rankas. Pastaruoju metu numečiau tuos šūdinus drabužėlius, ėmiau vilkėt mėlynus džinsus ir vilktis pačiam mūsų voros gale, todėl pamokos vyksta visai normaliai, bent jau tol, kol manęs nepričiupo dirikas ir nepaskaitė eilinio pamokslo apie šios mokyklos „taisykles“. Eina šiknon tos kvailos taisyklės, dėvėsiu tai, ką noriu, ir viskas... O su ponu Dūlitlu, kadru, kuris čia atsakingas už fiz. lav., neturiu jokių problemų, nes bičas yra dar ir mokšės kašio komandos treneris, todėl man niekad neknisa smegenų.

 

Užtat šiandien, kai atėjom į parką, atsilikau nuo visos faunos ir, vaikštinėdamas palei žirgų keliuką, truputėlį padūmijau suktinukės. Tad kai atsivelku į aikštę ir įsitraukiu į žaidimą, esu gerokai apsvaigęs, aplinkinis vaizdas kelia šypseną, bet kartu kažkaip ir nuo paties žaidimo užsivežu, nors mano koordinacija šiek tiek sutrikus. Šiaip ar taip, pamoka baigias, Dūlitlas papučia savo mažučiuką švilpuką ir ateina laikas vilktis atgal į nuobodžią lotynų kalbos pamoką. Nors šiandien gal ir nebus pernelyg nuobodu, pagalvoju, nes dar turiu pasilikęs gerą pusę raketos, todėl ir vėl nuo visų atsilieku, įlendu tarp krūmų ir prisidegu, kad mano bičiulis Vergilijus šįsyk pasirodytų bent kiek įdomesnis. Gryna nuostabybė. Tik bėda, kad ši gryna nuostabybė neilgai tęsiasi. Staiga užgirstu kanopų kaukšėjimą, neišvengiamai artėjantį manęs link, ir suprantu, kad čia tikrai ne Vienišas Reindžeris ir ne Tontas (1). Pizdauskas! Du raiti farai palengva artinasi tiesiai prie sumautų krūmų. Vos spėju švystelėt kasiaką sau už nugaros, o vienas agurkas jau nulipęs nuo arklio ir stypso tiesiai priešais mane, lindintį tarp supistų žagarų... „Kokį velnią čia darai, suskretęs mulki? Nors panašu, jog čia ir taip viskas aišku kaip ant delno.“ Visiškai nušokęs nuo proto pakeliu į bitiną akis ir atsakau, kad paslapčia buvau įlindęs sutraukt dūmo prieš grįždamas į mokyklą po fizinio pamokos, kuri vyko čia, parke. Faras paklausia, kur mano mokytojas, bet visa mūsų šutvė dabar, ko gero, jau grįžus į mokyklą, tai tam viršininkui ir pasakau. Jis paliepa lįst iš krūmų, o aš pagalvoju: gerai, bliamba, kad jis nepuola ieškot mano nuorūkos. Kita vertus, kokį velnią, jų manymu, čia veikiu – šiaip ilsiuosi? Dabar galim vienas kitą geriau apžiūrėt ir faras supeza savo partneriui, jog aš atitinku kažkieno apibūdinimą. Pakeliu akis į tą kitą bičą, vis dar ramiai apsižergusį savo arklį, ir, apsišik tu man aukštielninkas, – juk tai Styvas Malounas, treneris iš vaikų beisbolo lygos, kurioj kažkada žaidžiau, kai gyvenau kitam rajone. „DŽIMAI?“ Bitinas vos nenuvirsta nuo sukrušto arklio. „Kokį velnią čia darai?“ Toliau pradedu apykvailį monologą: „Mokykla čia pat... ėjom... žaidėm fūlią... fizinio pamoka, supranti... sugalvojau parūkyt... pasislėpiau... Styvi, laaabai smagu tave matyt.“ Supratau, jog visa tai nuskamba kaip absoliutūs svaičiojimai, todėl iš naujo pradedu, bet jis mane pertraukia ir liepia nusiramint, sako, kad jie ieško kažkokio bičo, kuris neseniai, visai netoli nuo čia, krūmuose išprievartavo jaunutę mergaitę, jis buvo šviesiai rudais plaukais, todėl jie, pamatę mane, pagalvojo, kad čia jis. Po to Styvas linkteli savo partneriui ir pasako, kas aš toks... Žodžiu, bičas ima postringaut, kaip aš gerai žaidžiau ir kaip mūsų komanda laimėjo čempionatą, mat kokį gudrų ėjimą jis tada padarė – išlaikęs mane tarp atsarginių, paskui į aikštę įleidęs, kai visi jau buvo nusikalę. Žiopsojau į jį apsinešusiom akim, niekaip nesiliaudamas šikt į kelnes dėl tos žolės, o jis vis malė liežuviu apie vaikus krušančius iškrypėlius, apie tai, kokią kalbą pasakė per lygos iškilmes, kai jį pripažino geriausiu metų treneriu, ir taip toliau, ir panašiai. Galiausiai suprantu, jog praėjo vos ne pusė lotynų kalbos pamokos. Pasakau jam, kad turiu grįžt į mokšę, jis tik linkteli, nežymiai mosteli ranka ir toliau sau pliurpia apie sumautą beisbolą, o jo draugužis klauso net ausis ištempęs. Paskui pats ima Styvui porint, kaip treniravo Fletbušo ar kažkokio ten panašaus velnio komandą. Į lotynų atsivilkau tik prieš suskambant skambučiui, apsimečiau, kad šlubčioju, ir sukūriau istoriją, neva per fizinį susižeidžiau ir turėjau eit pas seselę. Dėstytuvas tai abejingai prarijo.

 

Šiandien mokšėj vyko kasmetinis Padėkos dienos proga organizuojamas pasninkas, skirtas padėt vargšams ir alkaniems juodukams, kurių, kaip mums aiškino, ypač daug gyvena Pietuose. Kiekvienas, besibaisintis ten siaučiančiu skurdu ir neteisybe, vardan protesto turi atsisakyt savo porcijos. Nė kiek neabejoju, kad kur nors Misisipėj badaujančiam juodžiui bus malonu sužinot, kad ir aš šiandien lieku nevalgęs. Atvirai kalbant, mane sutrikdė faktas, kad visoj mokšėj būsiu bene vienintelis bičas, kuris neatsisakė savo maisto, todėl nulėkiau už kampo ir susiveikiau sūrainį. Žinoma, simboliniai gestai suteikia moralinio pasitenkinimo, bet kitų žmonių jais vis tiek niekaip nepamaitinsi. Tom idiotiškom fantazijom, kurių šiandien prisiklausiau, kažkas tik kvailina ir mus, ir save. Kam atiteks maistas, kurį jie šiandien pagamino? Manau, visi tie kalakutai ir bulvių košė gerokai pašvinktų, kol pasiektų Pietus, net jeigu juos oro paštu išsiųstum. Įdomu atkreipti dėmesį ir į tai, kad, pavyzdžiui, Kolumbo aveniu šlaistos ištisos krūvos alkanų tipų, kuriuos nemokamas valgis tikrai gerokai pradžiugintų. Bet kai kurie jų gali būti narkomanai ar dar bybisžin kas, o tokie neabejotinai prišnerkštų valgyklą, kurią visos mūsų juodaodės valytojos paskui turėtų kuopt net išsijuosusios. Siūlau šiandien nesuvartotą maistą rytoj vardan protesto sugrūst į šikną tam genijui, kuris buvo toks humaniškas, kad sugalvojo šį farsą.
 

Vienas mano mokykliokas, toks užkietėjęs marksistas Bantis Gargenas, šią popietę suorganizavo dvigubą pasimatymą, gavau susipažint su jo papingos panos drauguže ir mes visi nusivilkom į Bleiker gatvę žiūrėt senų filmų su Bogartu (2). Beje, pats Bogartas kadaise trejus metus mokėsi mūsų mokšėj, bet paskui buvo išspirtas už blogus pažymius. Bet tiek jau to apie tuos Bogarto mokslus. Susitikom pas Bančio draugužę namie, jos tėvukai buvo nežinia kur išsitrenkę, čia susipažinau su Melodi – mano pana šiam vakarui, kuri pasirodė truputį keistoka. Ne tai, kad būtų negraži... tiesiog keistoka: gal penkių pėdų ūgio, putlutė, ilgais plaukais ir apvalaus veido su didžiulėm akim, baisiai panaši į senovinę lėlę. Jos stingstantis, neįprastas žvilgsnis priminė man vieną tų vaikių iš „Prakeiktųjų kaimo“. Iškart pastebėjau – mergiotės buferiai buvo patys didžiausi, kokius tik kada nors keturiolikinių buvau matęs. Visai kaip arbūzai. Savaime suprantama, ji irgi eina iš proto dėl Markso, darbinių marškinių ir mėlynų džinsų (tipiškas rinkinys)... tokius net per mylią užuodžiu. Kitas neįprastas daiktas: vos išėjom į gatvę, ji išsyk paklausė, ar tik aš „nesėdžiu ant hašo“, ir iš jos balso intonacijos supratau, jog geriau sakyt „ne“. Nuojauta manęs neapgavo, nes ji kaipmat pradėjo varyt, jog žmonės „kartais pridirba visokių keistenybių“, ir skleist pasakėles, perskaitytas „Life“ ar panašiam žurnalpalaiky, kuris kiekvieną naują narkotiką nupezusiai visuomenei pateikia kaip baisiausią baubą. Dar suprasčiau, jei, prisiskaičius viso to skiedalo, ta pana bijotų rūgšties, – bet žolės?! Tiesą sakant, turėjau jos truputėlį pasiėmęs, nes buvau įsitikinęs, kad visa šios kompanijos fauna švampia. Neįprastas daiktas atsitinka ir kine: sumauta ranka pamėginu ją apkabint, bet ta mergšė nustumia ją šalin ir burbteli: „Viskam savo laikas ir vieta.“ Dieve, negi dar atsiranda mano bendraamžių, kurie eina į kiną tam, kad pasižiūrėtų filmą? Ką gi, tiek jau to, imu stebėt senąjį Bogį. Grįžtant atgal į jos butą dar sykį pamėginu ją apkabint, bet ir vėl tas pats – nustumta ranka ir šūdinas atsakymas: „Viskam...“ O aš jau maniau, kad esu perkandęs tokio tipo bobšes, na tokias, kurios šlaistos po antikarines demonstracijas ir kitas velniavas. Daugsyk buvau nusikabinęs turtingų komunistuojančių mergužėlių ir jos pačios mane kone išprievartaudavo. Bet šita, eina sau... pana turi tokius gigantiškus tiesiai man prieš nosį liulančius buferius – ir jokios naudos. Pasijutau gerokai užpistas, visa diena nuėjo šuniui ant uodegos, absoliuti subinė, supistas Bantis, pačios rankos taip ir gniaužias skint jam į knyslę. Bliamba! Aš jai netgi bilietą nupirkau, tai man visai nebūdinga. Žodžiu, grįžom pas ją, ėmėm zulint Dylano plokštelę, ir nei iš šio, nei iš to ji, švytuodama papais, prislenka ir sušnibžda, kad galim eit į vieną miegamųjų. Va tai tau... Galvoj žybteli mintis apie eilinę teoriją iš „Kapitalo“, bet jos tokio pobūdžio pliurpalus dažniausiai pradeda varyt, kai būna jau išbirbintos. Nespėju net susivokt, kai ji parverčia mane į lovą, prasega užtrauktuką, o mano delnas atsiduria tiesiai ant jos prašmatnios dziundzės. Dabar ši mergužėlė jau nė iš tolo neprimena tos senovinės lėlės, kurios niekad nebenorėtum susitikt. Pirmąkart stumtelėjus, ji sukikena: „Matai, viskam savas laikas ir vieta ir tas laikas kaip tik dabar.“

 

1965, žiema
 

Šįvakar su Kevinu Dolonu, Jogiu, jo pobaise drauguže Mafi ir Nardu Pū ėjom į „Garden“ areną žiūrėt „Knicks“ rungtynių. Pirmąkart per pastaruosius dvejus metus „Knicks“ patvarkė „Celtics“ ir dėl to nuolatinė cigarus čiaumojanti „Garden“ fauna balkonuose vos neišsikraustė iš proto. Chebrantams visada smagu žiūrėt, kai Bilui Raselui nesiklijuoja žaidimas, ir, velniai griebtų, jie tikrai sugebėjo jį iškoneveikt, vargšelis Raselas šiandien žaidė kaip reta sumautai. Gynyboj iš jo nebuvo jokios naudos. Tiesą sakant, bičas atrodė kaip absoliutus šūdžius. Senas geras Džonis Grynas jam iš po nosies ėmė vieną kamuolį po kito, negana to, Raselui dar ir juodai nekrito. Tas bitinas ir šiaip niekad nepasižymėdavo geru taiklumu, bet šiandien buvo ypač klišas. Sykį, rungtynėms artėjant į pabaigą, jis atsidūrė visiškai laisvas po krepšiu, kažkoks girtas šmikis jam šūktelėjo: „Mesk, jau net vėjas pučia į kašį, tu, tu, klišiau!“ Sugebėjau nugirst, kaip keli mulkiai ant „keltų“ suoliuko ta proga šūktelėjo nepadorias replikas. Žinot, „Knicks“ turėtų man duot nemokamą abonementą į visas jų rungtynes namie. Sąžiningai sakau, nes per pastaruosius dvejus metus buvau devyniolikoj jų rungtynių, iš kurių jie nė vienų neprašiko... nors kasmet vis tiek lieka makaluotis paskutinėj vietoj. Prisiekiu mamos kapu... tiksliau, močiutės, nes mama dar gyva.

 

Bet smagiausia šio vakaro dalis buvo kelionė namo. Pasinaudodami didele spūstim, nemokamai pralindom pro turniketą, paskui po gero laiko gabalo atpuškėjo nušiuręs priemiestinis traukinys. Tikra kankynė dardėt šitais traukiniais. Jie genda kas antroj stotelėj ir važiuoja taip, lyg būtų varomi žibintuvėlių baterijom. Tokia seniena važiavau ir aną savaitę, bet kai įlipau ir pamėginau atsisėst, supersta sėdynė lūžo perpus, ir vagone lindinti krušlių gauja vos nenumirė iš juoko. Pakėliau kažkokį laikraštpalaikį, paaiškėjo, kad išleistas 1959... Vadinasi, paskutinįsyk šiukšles ten kuopė mažiausiai prieš ketverius metus. Žodžiu, atsiveria durys, kiekvienas bitinas puola savimi rūpintis ir po trumpos maišalynės aš, Mafi, Jogis ir Pū susimedžiojam vietas, o Kevinas – ne, bičas lieka įsikabinęs į turėklus, jį gerokai užspaudžia. Atrodo, į vagoną susigrūdo visa „Garden“ arena, gavos tikrų tikriausia sumauta silkių statinė. Stebuklas, kad traukinys išvis pajudėjo. Staiga pasigirsta keistas kikenimas, daugiausia žvengia apie mus susispietę žmogėnai. Netrukus visų į vagoną įsispraudusių žmogėnų galvos ima kretėti ir prasideda totali isterija. Pastebiu, jog visi vėpso į Keviną, o keli tipai iš ano galo net bado į jį pirštais. Pakeliam akis ir paaiškėja kodėl. Bičas ant turėklų beždžioniškai sūpuojas prasegtu praskiepu, iš kurio tarsi laikrodžio švytuoklė kyšo pimpis. Kevinas tiesiog linguoja kartu su traukiniu nė trupučio apie tai nenutuokdamas, o jo pyslė visu gražumu mataruojasi skersvėjy. Nardas Pū nutraukia tylą – pažiūri į bičą ir netaktiškai išpyškina, kad jis net įsivaizduot negalėjęs, jog airių daikčiukai tokie dideli. Mafi ima senmergiškai apsimetinėt, neva ji nežiūri, net prisidengia rankom akis, tik panos pirštai praskėsti taip, kad tarp jų žioji keturių colių tarpai. Kevinas žvilgteli žemyn ir jo veidą išmuša devyni vienas kitą keičiantys virto vėžio atspalviai. Vos jis, dėdamasis, jog nieko neįvyko (tai jau tikrai, Kevi, niekas nieko nematė, kaipgi), pamėgina susikišt atgal savo daiktą, apsireiškia transporto faras ir ima tvirtint, kad mūsų draugužis iškrypėlis ir kad tyčia išdarinėjo šitą nesąmonę. Galiausiai kažkokia maža senučiukė įtikina farą, jog visa tai nutiko per klaidą. Agrastas dingsta, bet traukinio fauna ir toliau pašaipiai žvilgčioja į Keviną. Jo laimei, kitoj stotelėj mes išlipom ir persėdom į ekspresą. Visą kelią bičas sėdėjo nunarinęs galvą.
 

Šiandien buvo pirmos sezono rungtynės, žaidėm prieš kažkokius liurbius iš Šv. Hildos mokšės. Juokų darbas, bet vis tiek tai turi bent du pliusus: lengva pergalė sustiprina komandos dvasią, be to, kartu su tais mulkiais į varžybas visad atvažiuoja autikas pilnas prašmatnių panų. Todėl kaskart, kai tik per apšilimą įkalu kamuolį iš viršaus ar pademonstruoju kokį kitą efektingesnį triuką, mergos tribūnose ima klykt, pasigirsta gausybė „och“ ir „ach“, o kartu su kiekvienu tokiu „och“ jos vis labiau praskečia kojas. Kai galiausiai įdėjau pasisukęs nugara į krepšį, leisdamasis žemyn (ir vėpsodamas į jas) jau galėjau beveik tiksliai pasakyt, kokios spalvos kelnaitėm kiekviena jų vilki. Kaip tik tokios sirgalės suteikia žaidėjui tikrą įkvėpimą, net jeigu dėl tų atsidengiančių bebriukų marguliavimo trumpam ir galima prarast koncentraciją.

 

Žodžiu, pasibaigus pirmam kėliniui, pirmaujam dvidešimčia taškų, o aš esu pelnęs gal aštuoniolika. Po pertraukos atlieku kelis gudrašikniškus perdavimus ir visaip išsidirbinėdamas varinėjuosi kamuolį, bet galiausiai šūdinai susimaunu. Viskas vyksta kuo puikiausiai, kol baudos aikštelėj pašoku blokuot vieno bitino metimą ir išgirstu plyštančios medžiagos garsą... tiesiai iš savo tarpkojo. Žvilgteliu žemyn, bet nieko ypatinga nepastebiu. Gaunu kamuolį ir, palinkęs į priekį, imu varytis. Ir čia visa salė vos neplyšta iš juoko. Paspartinu žingsnį ir, metęs akį žemyn, pamatau, kad visa mano trauzų apačia suplyšus ir kad patys trauzai jau nebe trauzai, o veikiau kažkoks sijonas... visos siūlės nuėjusios po velnių! Medžiagos draiskalai plaikstos aukštyn ir žemyn ir kiekvienąkart iš po jų atsidengia nuoga subinė (nes nieko po apačia neturiu, tik antkiaušius). Perduodu kamuolį Markui ir mėginu paprašyt minutės pertraukėlės, bet niekas to nemato, visi įsitraukę į žaidimą, ir mano erotinis pasirodymas tęsiasi dar mažiausiai pusę minutės, galiausiai kamuolį atkovoja Entonas Niutronas ir aš šiaip ne taip išsireikalauju pertraukėlės. Net mūsų amžinai rimtas treneris Dadlis Dūlitlas nesusilaikė neišsišiepęs, ko gero, pirmąkart per visą savo karjerą. Žodžiu, jis išsiunčia mane į apačią kartu su vadybininku, kad susirasčiau atsarginę aprangą, ir aš, kaistančiu iš gėdos snukiu ir raudonuojančia subine nubidzenu išėjimo link. Visi bado pirštais ir žvengia. Stabteliu tarpdury, pasilenkiu ir darsyk pademonstruoju savo mėnuliuką, tik šįkart jau visu gražumu... Išeinu raudonas kaip virtas vėžys, visa salė net atsistoja ir išlydi mane triukšmingomis ovacijomis, reiškiančiomis ne ką kita, o gryniausias patyčias.
 

Anądien tąsiausi su mūsų nuvalkioto rajono chebrantais, galiausiai nusitrenkėm į tokią viečiukę, vadinamą „štabu“, nors iš tiesų ten paprasčiausias dviejų mano draugužių – Brajano ir Džono Brauningų – butas. Puikūs namučiai. Čia nuolatos trinasi nuo dešimt iki trisdešimt vietinių, kurie arba prisirūkę žolės žvengia kaip bepročiai, arba tiesiog knapsi nuo hero. Retsykiais ir aš, kai tik tėvai suteikdavo tam progą, šitam butuke pagyvendavau, tad ir šįryt pabudau kaip tik čia, po praėjusios hašo dūmuose skendusios nakties. Ant grindų voliojosi dar gal dvylika tipų. Ėmėm vieni kitus budint – atėjo laikas ryto filmukams ir paskutiniams hašo trupiniams. Į svečius užklydo drimba Edis, atsitempė pakuotę pieno ir trisdešimt šešis duonos kepaliukus, kuriuos kartu su Viliu Epliersu nudžiovė iš „Grand Union“ už kvartalo nuo čia, kai parduotuvė dar nebuvo atidaryta. Kadangi ši miesto dalis laikoma ramiu vidurinės klasės katalikų rajonu, tie mulkiai, atvežę prekes, jas iki šiol palieka priešais parduotuvę. Gaila, kad prie viso to jie nepaliko dar ir poros svarų rūkytos dešros, nes jos rytiniams sumuštiniams gavom eiti pirkt į kiaurą parą veikiantį tašką. Šiai dienai numatėm (Brajanas ir aš) grandiozinių planų. Nusprendėm varyt į 168-ąją ir susiveikt šiek tiek kodeino, puikaus vaisto ilgai sekmadienio popietei praknapsėti.

 

Parūkę hašo ir kvailai pasiliurbinę su kitais psichais, aš ir Brajanas nusimuilinom – sėdę į taksi, išdūmėm į 168-ąją ieškot narkašinių gyvybės syvų, bet nieko nepešėm, nes diedas, pas kurį atsitrenkėm, atsisakė mus aptarnaut: kažkas jam jau buvo užknisęs protą dėl nepilnamečių (turi būt dvidešimt vienų, kad galėtum įsigyt šito daikto). Pamėginę dar dviejose viečiukėse, beveik netenkam vilties, bet čia Brajanas nusprendžia paskambint tokiam Džoniui Mariui, kuris nuo penkiolikos metų kasdien po šešis buteliukus ištuština. „Pamėginkit pas tokį šūdo nemalantį senioką 163-iojoj. Pakalęs bičas, be to, parduos tiek, kiek tik paprašysit. Vakar nusipirkau pilną maišą, visai dienai užteko.“ Senas geras Džonis. Atsitrenkiam į 163-iąją ir išsyk atpažįstam nurodytą vietą, tiesiai priešais pobūvių salę, neseniai čia nukalė tokį Malkolmą X. Stabtelim ir pasitariam, kokius vardus suraitysim knygoj, kurioj reikia pasirašyt perkant šitą gėrį. Brajanas įeina pirmas ir, padavęs du dolerius, į knygą įrašo „Džeimsas Bondas“, tuojau nešdinasi lauk ir man galvą linkteli. Kuo ramiausiai įeinu vidun: „Buteliuką „Robetusino“, prašyčiau...“ Seniokas jau buvo įdėjęs vaistus į maišelį, bet, vos mane pamatęs, kaipmat atkišo savo knygą. Tiesą sakant, šituos vaistus laikė sau visai po ranka, prie kasos aparato stovinčioj lentynoj. Įrašau į knygą „Eibė Linkolnas“ ir ištiesiu jam du žalius, bet seniokas buteliuko iš nagų kažkodėl nepaleidžia. Jau pamaniau, kad šituo kvailu Džono Džėjaus (3) parodijavimu būsiu sumovęs visą reikalą. Bet seniokas pasižiūri į mane ir burbteli: „Nieko nebus, bijau, kad šįryt Eibė jau gavo savo buteliuką“, – ir parodo man, kad šituo vardu jau pirktas kažkoks kitas vaistas. „Vaje“, – pasakau ir nutrinu savo įrašą, jo vietoj brūkšteliu: „Viltas Čemberlenas.“ Senis paduoda man maišelį ir aš išdumiu į lauką. Čia nusprendžiam, kad du buteliukai kur kas geriau negu vienas, tad Brajanas darsyk įeina į vidų ir pasirašo: „Džordžas Vašingtonas.“ Tokia pat nesąmonė du kartus iš eilės! Aš einu ir parašau: „Elas Svinbernas“ (4), tikėdamasis, kad literatūros mėgėjai į šias vietas neužklysta, ir gaunu antrą buteliuką. Vaistinės šeimininkas – tikras keistuolis. Atrodo taip, lyg iš tikrųjų manytų, kad mes nemeluojam. Bet jei jis ir toliau taip elgsis, šitą skylę labai greitai užrauks, vien dėl parduodamų vaistų kiekio. Mums nueinant prie vaistinės artėjo dar šeši bitinai. Pamatę mus, mažais maišeliais nešinus, jie nutaisė itin supratingas fizionomijas, neva: „Viskas aišku.“

 

Sėdom į autiką ir nudardėjom „štabo“ link, išlipę dar užsukom į pardą ir nusipirkom dešimt alaus, nes su juo vaistai per makaulę kala kur kas smarkiau, paskui susiradom ramesnį kampelį svetainėj. Čia ir išlenkėm sirupą, turėjusį pakylėt mus virš niekingų pobrendiminio laikotarpio kasdienybės rūpesčių. Skonis tai šlykštokas ir visa kita, bet jį tikrai gali pakęst, jei tik žinai, kas tavęs paskui laukia. Tuo metu visi iš buto jau buvo išsinešdinę žaist fūlios (išskyrus nuolatinį šitų namų lankytoją narkašą Džimį Dentouną, bet jis kiurksojo apspangęs ir visiškai ramus), todėl elgėmės kaip tinkami ir nieks mums nekniso proto. Nieko nėr blogiau už apsirūkiusį tarškalą, kuris neduoda ramybės, kai tu, žmogau, mėgini maloniai kaifuot nuo kodeino. Belaukiant, kol vaistukai kals per smegenis, Brajanas ima pasakot apie netoliese nuo čia gyvenantį senioką ir jo bobulę, kurie įniko lakt šį gėrimėlį po to, kai prieš kelerius metus įprastiniai mylavimosi malonumai jiems tapo nebeaktualūs. Praeina geras pusvalandis ir Brajanas pasiteirauja, ar mane jau užvežė. „Pradeda vežt“, – pasakau, ir tai jau yra paskutiniai žodžiai, kuriuos mes abu sugebam išspaust apkvaišdami septynioms valandoms. Galiausiai prasitrinam akis ir gurkštelim alaus. Brajanas paklausia: „Dar jauti?“ – „Aha, jaučiu“, – burbteliu. Ne tas žodis, man taip tvojo per makaulę, kad cigaretės iki pat filtro pelenais pavirsdavo, nudegindavo pirštus, bet aš likdavau neįtraukęs nė dūmo. Šitaip dar gal šešias valandas praleidę, po truputį atsigaivaliojom ir, sunkiai apversdami liežuvius, vienas kitam papasakojom apie matytus paveikslėlius, kurie mūsų galvose prasisuko ryškiai tarsi kine.
 

Mokšėj mane gan dažnai apima vienas toks keistas jausmas, ypač rytais, per pačią pirmą pamoką – anglų. Bet šįsyk jis apėmė atliekant savarankišką darbą skaitykloj. Tiesiog kyla nenumaldomas noras pasičiupt automatą ir kaip pamišusiam tratinti. Ne į žmones ir ne į daiktus, nebent jie patys pasipainiotų, nors tai nieko nepakeistų, kadangi pyškint stengčiausi tik į viršų. Pasismaginčiau kelias sekundes, tarkim, paleisčiau vieną salvę, ir tiek. Pats nežinau kodėl, gal paprasčiausiai norisi išliet susikaupusią įtampą ar kažką panašaus. Keistas daiktas.

 

Tas jausmas apima kaskart, kai didesniam reikalui užsuku į tuliką. Šita velniava į makaulę man lenda nuo pat mažumės. Užsidarau duris ir, jeigu tik neskaitau ar panašiai, pradedu įsivaizduot, kad tuoj mane užpuls vokiečiai ir kad savigynai turiu pistoletą. Paprastai pasičiumpu plaukų šepetį arba šukas ir imu jais mosuot tarsi ginklu. Paskui susimąstau, kokį tikrą ginklą galėčiau išsitraukt, jei tokia bybienė iš tiesų nutiktų, – pagalį, kanalizacinę pompą ar gabalą vamzdžio (puikus daiktas, metalinis ir sunkus... kaukolę suknežintų vienu smūgiu), o gal butelį ar kitą kokį šūdą? Vis dėlto dažniausiai mintyse pasirenku tikrą automatą. Bet vos tik nusišiku, visos fantazijos kaipmat atšoka. Ko gero, psichiatrai pasakytų, kad tai kažkaip susiję su seksu. Žinau tik tiek, kad šis jausmas mane apima per pamokas (labai dažnai) ir išvietėj (visada). Paprasčiausias smagus žaidimukas. Pasijunti saugus ir pasirengęs gintis nuo vokiečių, jeigu jie staiga imtų laužtis į vidų.
 

Mano draugužis Bantis, toks marksistas iš naujos mokšės, šiandien pagaliau įkalbėjo apsilankyti viename eilinių komunistų partijos susirinkimų, kuris vyko kažkokioj prišnerkštoj skylėj prie 11-osios kampo, vadinamoj Vebsterio sale. Kiekviena čia atsibeldusi merga atrodė kaip persiauklėjusi Marija Magdalietė. Visi tik dejuoja ir traukia dvasingas dainuškas. Panašu, kad pagrindinis reikalavimas priklausyt vietinei chebrai – būt bjaurios išvaizdos. Vilkėjau labiausiai nudrengtus savo drabužius, bet vis tiek, palyginti su kitais, buvau panašus į tikrą Arnoldą Palmerį (5) ar dar kažką iš tos operos. Gerokai pasismaginau matydamas, kaip tie bybčiulpiai atrodo, bet jų kalbos mane galutinai užmušė. Grįžęs namo tėtušiui ėmiau trint, kaip valdžia plėšia ir engia proletariatą. „Kvaily, aš ir esu proletariatas, – pasakė senis, – o tie tavo sukrušti draugužiai – nučiuožę nuo proto. Šliaužk velniop į savo kambarį daryt namų darbų.“
 

Niekaip nesugebu perprast šitų privačią mokšę lankančių bitinų. Jų tėvai – tikrų tikriausia Niujorko grietinėlė, bet aš negaliu net kelnių drabužinėj ramiai palikt ir nueit į dušą, nes kuris nors iš tų šmikių tuoj pat apšvarins kišenes. Tas pats mėšlas ir su knygom: kiekvienas, pametęs vadovėlį, raunasi jį būtinai iš manęs skolintis. Po velnių, šitoj įstaigoj esu pats neturtingiausias, o jie mane dar ir apiplėšinėja. Vakar šitaip netekau penkių baksų, aną savaitę kažkoks pyzdžius nudžiovė dinamitinės žolės maišelį, kurį kaip tik rengiaus prastumt. Bet šiandien atsigrojau už viską. Per paskutinę pamoką pasislėpiau imtynininkų komandos drabužinėj, nes, šiaip ar taip, iš tos pamokos aš vis tiek visada nusimuilinu: dalyką dėsto toks senas krienas, kuris niekada nepuola skųstis dirikui, jei tik nujaučia, jog taip jam pačiam bus naudingiau. Ir štai staiga prisimenu, kad komandai suteikiama galimybė pradėt treniruotes anksčiau ir kad visa drabužinė bei gėrybių prikimštas jos nerakinamų spintelių turinys manęs tiesiog laukia nesulaukia. Tyliai užveriu duris, sargyboj palieku vargšą bendraklasį Deividą Lengą ir kimbu į darbą. Susišluoju maždaug penkiolika žalių ir jau švarinu vieną paskutinių piniginių, bet tuo metu už durų Deividas sušnibžda: „Atsargiai, Blasteris.“ Velniai rautų, kažkas turbūt paskundė Blasteriui, mūsų dirikui, kad nusimuilinau iš pamokos, nes į šitą pastato pusę bičas niekad nekiša nosies, nebent tik tada, kai ieško pamokose nepasirodžiusių šmikių. Išgirstu, kaip Lengui jis perskaito vardų sąrašiuką, kuriame paminėtas ir aš, ir paklausia, ar šis nematė kurio nors tų vyrukų. Lengas atsako, kad nematė, ir nueina. O aš: akimirksniu įsirangau į vieną spintelių ir, nors į ją vos telpu, dar įstengiu uždaryt dureles. Išgirstu, kaip Blasteris įkiša nosį į vidų, bet, regis, lieka patenkintas ir išeina. Pamėginu išlįst iš tų skardos spąstų, bet, viešpatie aukštielninkas, ta krušena iš vidaus neatsidaro! Apima panika, imu įsivaizduot, kad tuoj uždusiu, kad mane čia tokį ir atras – įbedusį nosį sau į kelius. Negaliu nė krustelt ir imu viltis, jog sugrįš Lengas, tačiau šaukt negaliu, nes Blasteris vis dar gali būt kažkur netoliese. Šitoj šiknaskylėj baisiai dvokia ir panašu, kad tiesiai man į kiaušus remiasi ieties antgalis ar kažkoks kitas aštrus daiktas. Nusprendžiu, kad geriausia likti ramiam, o vienokia ar kitokia išeitis vis tiek atsiras. Šitaip praeina dešimt minučių, bet jokia išeitim nė nekvepia, todėl spjaunu į viską ir imu klykt. Pasigirsta žingsniai. „Čia, aš čia, spintelėj“, – iškošiu pro dantis, ir durys pagaliau atsidaro. Žiopčiodamas išvirstu lauk kartu su svetimais dryžuotais trauzais ant peties. Priešais stovi Ravis Karis, neseniai pagal mainų programą iš Indijos atsiųstas bičas, didelio Jungtinių Tautų tūzo sūnelis ir nauja mūsų šachmatų komandos žvaigždė. Ravis šiek tiek sutrikęs. Rankoj vis dar laikau piniginę, todėl skubu kuo greičiau išsinešdint. „Ačiū, Ravi. Ir ko tik ta supista liaudis nesugalvoja prieš priimdama tave į savo chebrą“, – burbteliu, švysteliu svetimus trauzus atgal į spintelę ir išnešu subinę į koridorių. Kitą savaitę mane paliks po pamokų už tai, kad nenuėjau pas tą suknistą dėstytuvą, bet praturtėjau penkiolika dolerių, nors vis dar skauda kiaušai nuo to daikto spintoj, kad ir koks velnias ten buvo. Tikiuosi, Ravis nė vienam iš tų išpampusių imtynininkų neprasitars, kad buvau įlindęs į jų drabužinę, kai bičai susigaudys, jog liko apšvarinti. Nes jei prasitars, tai jam taip skinsiu per bliuską, kad gudročius galės lėkt atgal iki pat Bombėjaus.
 

Šįvakar žaidėm Horacijaus Mano (6) mokšėj. Po pamokų aš ir Markas nusprendėm pasitaškyt ir ieškodami stimuliatorių iššukavom visą Centrinį parką. Galiausiai sutikau vieną gana patikimą bičą, kuris sakėsi turįs kažkokių tikrai stiprių stimuliatorių ir slopinamųjų, taigi nusipirkom po dešimt tablečių ir to, ir to... Stimuliatorius ketinom įsimest prieš varžybas, slopinamuosius – po jų, kadangi nakčiai planavom varyt į „štabą“ ir maktelėt kodeino, todėl prieš tai reikėjo nurimti, kad apimtų kuo didesnis kaifas, bet popieriuje visa tai paaiškint sunku. Žodžiu, prieš varžybas atsitrenkėm į drabužinę, kad patvarkytume laimikį, nes šitam reikalui buvom susimetę su Entonu Niutronu ir Deividu Lengu ir bičai norėjo savo dalies. Anksčiau tokių tablečių nebuvau matęs, bet pasitikėjau anuo bitinu ir žinojau, jog jis mūsų neišdurs ir taip elgsis visų pirma todėl, kad žinau, kur gyvena. Taigi ištraukiu dvidešimt tablečių, tiksliau, kapsulių... dešimt raudonai juodų ir dešimt šviesiai rausvų. „Pala, Markai, kurios čia stimuliatoriai, kaip jis ten sakė?“ – kuo ramiausiai paklausiu. Bičas net išsižioja: „Kad aš neklausiau, maniau, tu žinai.“ Prasti popieriai, nereikia nė genijum būt, kad suprastum. Čia savo trigrašį įkiša Lengas ir pareiškia, kad stimuliatoriai yra tos raudonai juodos, bet jo balsas nuskamba nelabai įtikinamai. 

 

– Ne, bet man taip atrodo, – atsako.

– O man atrodo, stimuliatoriai – rausvos, – pareiškia Niutronas.

– Kodėl taip nusprendei?

– Rausva man siejas su linksmybėm, o tų kitų tablečių spalvos kažkokios sunkios, atrodo, nuo jų galėtum negyvai užsiverst.

– Skiedalai! – neišlaikau aš. – Kas per besmegenių pasakėlės? Nembutolis šviesiai gelsvas, bet nusodina taip, kad maža nepasirodo.

– Ne, šitos pernelyg šviesios, be to, jeigu būtų pasenusios, liptų prie pirštų.

– Gerai jau! Visi užsičiaupiat! – galiausiai nutraukiau kvailą ginčą. 

 

Nusprendėm reikalą išspręst paprastai: įdėt po vieną kiekvienos rūšies tabletę į Lengo kepurę ir duot Markui traukt. Kokią jis ištrauks, tokias mes ir prarysim. Burtai lėmė juodai raudonas, kiek padvejojom, paskui kiekvienas įsimetėm po dvi. Tuo ir pasitenkinom, minutėlei prisėdom. Kiti komandos bičai jau buvo viršuj, tad treneris Dadlis Dūlitlas atsiuntė vadybininką mūsų pakviest. Prisijungėm prie saviškių, apšilimui švystelėjom po kelis metimus ir tuojau nuaidėjo šaiži sirena. Apspitom Dūlitlą ir išklausėm paskutinių nurodymų: „Išsidėstom taip, šitam statom užtvaras, jeigu gynyba vienas prieš vieną, žaidžiam pagal naują 3–2 schemą, tą, kur neseniai mokėmės... bla, bla, bla...“ Žinoma, visa tai iš galvos kaipmat išgaruoja, lieka man įprastas individualaus žaidimo planas, kurio esmė tokia: jei tik gaunu tą sukruštą kamuolį, tuoj pat kalu jį į kašį ir tegu jie taiko nors šešis tūkstančius gynybos variantų.

 

Išėję į aikštelę, išsyk išsiveržiam į priekį, Entonio Niutrono ir mano metimai lekia ypač tiksliai ir po pirmo ketvirčio mes laimim 23:16. Vos prasidėjus antram ketvirčiui, visą mano kūną – nuo galvos iki kojų pirštų – apima kažkoks keistas stingulys. Kai sušvilpus baudą, mesteliu žvilgsnį į Marką, Lengą ir Niutroną. Markas prieina arčiau ir sušnabžda: „Įtariu, išrinkau mums ne tą tabletę, kerti?“ Kurgi ne. Jokių abejonių – tokių slopinančių slopinamųjų dar nebuvau ragavęs per visą gyvenimą. Apėmė toks jausmas, lyg šlaunyse kažkas būtų pragręžęs nedideles skylutes ir per jas į vidų pripylęs kelis galonus skysto švino. Galėjai pamanyt, ant galvos užvirto visos Gibraltaro uolos... Lengas ir Niutronas tik žvilgtelėjo išsprogusiomis lyg obuoliai akimis ir palinksėjo, suprask: „Viskas per tave ir tą supistą trauk-iš-kepurės šūdelienę.“ Bičas metė baudą, aš pamėginau užsiimt poziciją kovai dėl atšokusio kamuolio, bet nuo grindų sugebėjau atsiplėšt tik per pusę colio. Priešininkų komandos tipelis, kurį normaliom aplinkybėm maudyčiau kaip mažą vaiką, prasmuko pro mane ir įsūdė du lengvus taškus. Nuo šio momento mūsų žaidimas tapo apgailėtinas, sugebėjom pelnyt vos tris taškus per visą ketvirtį. Mus ėmė triuškint ir, prasidėjus didžiajai pertraukai, atsilikom jau aštuoniolika taškų. Persirengimo kambary gavom išklausyt trenerio Dūlitlo pamokslą, kuris šiaip jau neprarastų savitvardos net jeigu tankas į jo miegamąjį įvažiuotų, bet šįsyk ir to bičo nervai neišlaikė. Jo pykčio perkreiptą veidą išmušė devyni raudonio atspalviai. Mūsų ketvertukui buvo liepta susirinkt skudurus, dingt iš akių ir pirmadienio ryte prisistatyt pas diriką. Taip mes ir padarėm... greitai, kiek tik leido mūsų sutrikę refleksai, apsirengėm, išsinešdinom lauk ir, susigavę taksi, nuvažiavom į mano rajoną, iš kurio pasukom „štabo“ link. Visi vienas per kitą vambrijom apie tai, kuris buvo teisus, kuris ne, patylom dėjom į kelnes dėl pirmadienį aiškiai mūsų laukiančių nemalonumų, o retsykiais iš viso to farso imdavom tiesiog isteriškai žvengt. Galiausiai ilgam užsikimšom. Kai priartėjom prie „štabo“, pirmas ledus pralaužt pamėgino Lengas: „Velniai rautų, kad taip pavirtus kokiu akmeniu ir pamiršus visą šitą mėšlą.“ Pažvelgiau į jį, Markas tuo metu knarkė – tas subinė bevažiuojant visiškai išsijungė. „Lengai, – pakraipiau galvą, – tu sumautas asilas, tikrų tikriausias asilas. Kerti?“

 

Jei niekada nieko nedarai, kad tave pastebėtų... na iš tikrųjų pastebėtų, taip, kad gatvėj sutikti žmonės negalėtų nuleist nuo tavęs akių, tai dėmesio tu ir nenusipelnysi. Tokia mano teorija ir ji galioja ne vien tik kašio aikštelėj. Dirbant savo darbą gerai atrodyt yra nemažiau svarbu, negu gerai tą darbą dirbt: jeigu nori ko nors pasiekt, dėmesį privalai kreipt ir į viena, ir į kita. Nesakau, kad norėdamas atkreipt į save dėmesį turi išsidirbinėt, veikiau atvirkščiai – turi reikštis kukliai, tarsi netyčiomis (bet tuo pat metu puikiai suprasdamas, ko nori). Būk gepardas, bet ne šimpanzė. Jie abu visada pastebimi, bet dėl to šimpanzė ištisą dieną turi šokdint savo subinę, o droviam gepardui užtenka vien abejingai tupėt ar sekundę kitą išdidžiai pasimuistyt. Pavyzdžiui, kai žaidi kašį, viskas paprasta: įdedi iš viršaus, efektingai prasiverži, perduodi kamuolį per nugarą... žodžiu, padarai kažką, kas iš šalies įspūdingai atrodo, nors iš tiesų yra visiškai nesudėtinga, bet tuo išprovokuoji pražangą ir, tarsi nė negirdėtum visų tų „och“ ir „ach“, ramiai nužingsniuoji prie baudų metimo linijos, nutaisęs fizionomiją, ant kurios užrašyta – „ką, nesitikėjot?“ arba „bet jūs ir išsižioję“. Tingiai žiopsai sau po kojom, taip, lyg ieškotum antkiaušių geldelių, kurias numušei nuo tave uždengti mėginusio bitino konkolų. Beje, ir pats nežinau, kokio bybio čia keverzoju visą šitą mėšlą... vienas tipas kažkaip paklausė, ką apie tai galvoju, todėl ir susimąsčiau. Įsikirskit, nenoriu nuskambėt kaip kokia Helen Gerlei Braun ar panašūs nukvakėliai, bet jeigu kašio aikštelėj pamatysit šitaip besielgiantį bičą (galima sugalvot ir kitų būdų tam pačiam tikslui pasiekt), išsyk suprasit, kas jis per šmikis. Gerai jau, eina visa tai velniop. Tiesiog šiandien neturiu apie ką rašyt. Nei žolės, nei krušliavos, nei tau į kelnes lendančių pedrylų. Turbūt kaip tik todėl žmonės ir pradeda rašinėt tokius idiotiškus dienoraščius kaip šitas.

 

_____________________________

 

1 Populiaraus JAV televizijos serialo herojai. (Ši ir kitos past. – vert.)

2 Humphrey Bogart (1899–1957) – amerikiečių aktorius, atlikęs pagrindinius vaidmenis filmuose „Kasablanka“ (1942), „Afrikos karalienė“ (1951) ir kt.

3 John Jay (1745–1829) – amerikiečių teisininkas ir valstybės veikėjas. Kontinentinio kongreso narys, užsienio reikalų sekretorius, pirmasis JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas.

4 Algernon Charles Swinburne (1837–1909) – Viktorijos epochos anglų poetas, dažnai naudojęs sadomazochistinius, lesbietiškus, antireliginius bei mirties motyvus.

5 Arnorl Daniel Palmer (g. 1929) – viena ryškiausių JAV golfo legendų.

6 Horace Mann (1796–1859) – garsus JAV edukacinės sistemos reformatorius.

7 Birch beer – karbonizuotas nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš žolių bei beržo žievės ekstraktų.

8 JAV veikiantis prekybos centrų tinklas.

 

 

Versta iš: Jim Carroll. The basketball diaries. New York: Penguin Books, 1987

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)

 

Skaityti toliau