Vieši draugai ir slapti priešai

 

Didžiulis ąžuolas dažniau yra blaškomas vėjų

 

Tąkart Alminas ankstyvą rytą, kai Gedvydas dar tik kėlėsi, netikėtai įžengė į jo menę. Iš pagyvėjusio ir tuo pat metu susikaupusio bičiulio veido Gedvydas suprato, kad šįkart jis nejuokaus, nesiteiraus, ar Gedvydui sapne nepasirodė deivė Milda, ar neišbarė jo, niekaip nepasirenkančio mergelės ir vis dar nesirengiančio kurstyti švento šeimos židinio. Negaišdamas laiko, Alminas iškart išklojo apsilankymo priežastį:

– Vakar apynakčiu į pilį atšuoliavo kunigaikščio Treniotos pasiuntinys. Ar negirdėjai subruzdimo pilies kieme? Taigi jis žodžiais man persakė – nešioti slaptus laiškus šiais laikais pavojinga – Treniotos įsakymą, kad su keliais artimiausiais pagalbininkais ir apsaugos būriu privalau nedelsiant išjoti į Vilnių. – Alminas trumpam nutilo ir tiriamai pažvelgė į bičiulį. Šiam akimoju miegai išlakstė, nes jis jau suprato, ką dabar Alminas pasakys. – Taigi, broleli, skubiai ruoškis į kelionę. Ten tu man būsi reikalingas.

– Mindaugas gal ir įsiklausys į Treniotos ir tavo žodžius, tačiau kam ten, jo dvare, rūpės išgirsti mano, kunigaikščio be tėvonijos ir valdinių, nuomonę.

– Ar užmiršai, kad esi jo brolvaikis? Jeigu tada, kai jums su Tautvilu puolant Vorutą, buvai pakliuvęs į jo rankas, o dėdė tave lyg niekur nieko paleido gyvą ir sveiką, vadinasi, kraujo balsui jis nėra kurčias.

– Aš tik šiaip, iš įpratimo pasibranginau, – prisipažino Gedvydas ir šyptelėjo. – Labai didžiuojuosi, jog tu mane priskiri prie savo artimiausių pagalbininkų ir galvoji, kad naujoje Mindaugo sostinėje galėsiu tau būti naudingas.

– Ne man, bet Žemaitijai, nemažiau ir savo gimtinei Lietuvai pasitarnausi. Jeigu tik dievai mums padės Mindaugą palenkti į savo pusę. Ruoškis. Laikas nelaukia.

 

Jau praėjusių metų rudenį Alminas suprato, kad Mindaugas vis įdėmiau įsiklauso į Treniotos įtikinėjimus. Ir nors dar nesiryžta pradėti atviros kovos prieš Livonijos ordiną, tačiau patyliukais remia tuos atvirus ar slaptus sąjungininkus, kurie lyg medžiokliniai šunys sužeistą lokį vėl ir vėl puldinėja ordiną, neleidžia atgauti jėgų po skaudaus pralaimėjimo prie Durbės ežero. Ir Alminas, ir Gedvydas, ir Almino žmona Ausma, kuri neką prasčiau už vyrus buvo įsigilinusi į valstybės politinius gudravimus, žinojo, kodėl viską pasveriantis politikas Mindaugas nepradeda galbūt lemiamos kovos prieš ordiną. Lietuvos valdovas gerai suprato, kad visa krikščioniška Europa puls visaip ramstyti tą prie Baltijos jūros krantų stūksančią ir po Durbės mūšio smarkiai įskilusią krikščionybės uolą. Vilniuje, karaliaus pilyje, kur buvo priimami svarbiausi valstybės sprendimai, krikščionybę tvirtai ir karštai rėmė karalienė Morta, kuri pasitelkdavo kunigaikščio Parbaus išmintį ir didelę patirtį. Kadaise didelį Mindaugo pasitikėjimą pelnęs Neries žemės kunigaikštis Parbus, ypač po to, kai Milane ir Romoje jam pavyko atverti visas Šventojo Tėvo rūmų duris, dabar jau buvo praradęs karaliaus malonę ir net nebeturėjo teisės be pakvietimo įžengti į Lietuvos valdovo menę. Užtat karalienės Mortos menėje Parbus visada buvo laukiamas ir pagarbiai sutinkamas. Daugeliui dvariškių buvo ne paslaptis, kad, gindama krikščionių reikalus Lietuvoje, Morta vyrui dažnai kalba ne savo, bet išmintingojo patarėjo Parbaus žodžiais... Alminas žinojo ir apie tai, jog vis didesnę galią ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje įgaunantis Treniota karaliaus jau net nebeįtikinėja, o spauste spaudžia ryžtingai atsimesti nuo krikščionybės ir grįžti į senolių tikėjimą. Išdidusis Mindaugas, be abejo, suprato, kokia didelė ir nepajudinama jėga stovi už šio žemaičių kunigaikščio pečių.

Tad pats didžiausias Almino troškimas buvo palenkti karalių į savo pusę, išsklaidyti jo abejones, kad, net visai krikščioniškai Europai stojus prieš Lietuvą, ji neliks vieniša, nes pavergtieji latgaliai, žemgaliai ir kuršiai jau kyla į kovą ir tuoj tuoj prisijungs prie lietuvių ir žemaičių...

 

Nauja valdovo pilis stovėjo už keliasdešimties žingsnių nuo raudonplytės katedros, kurioje prieš dešimtmetį, 1251-aisiais Viešpaties metais, Mindaugas, jo jauna žmona Morta ir keliolika artimiausių giminaičių priėmė šventąjį krikšto sakramentą, o dar po dvejų metų jis buvo karūnuotas. Žemaitijoje sklido gandai, kad ši puiki bažnyčia buvo pradėta statyti dar tada, kai, atrodė, Mindaugas apie jokį krikštą nė negalvojo, – šioje vietoje buvę sumanyta statyti didingą pagonišką šventyklą, kokios Lietuvoje dar nebuvo... Valdovo pilis priminė Livonijos ordino magistro pilį, tačiau buvo rąstinė ir bene dvigubai mažesnė. Gedvydas turbūt buvo ne pirmas, kuris nusistebėjo, kodėl, statant mūrinę katedrą, buvo pagailėta plytų piliai. Nužvelgęs aukštą, ąžuolais ir klevais apaugusį kalną, stūksantį už Vilnelės, Gedvydas pagalvojo: jeigu aš būčiau šios žemės valdovas, būčiau įsakęs pilį statyti šio kalno viršūnėje. Be gailesčio iškirtus ant kalno šlaitų augančius medžius, jokie užpuolikai iki pilies sienų gyvi ir sveiki neužsiropštų. Juk ant nekviestų svečių nuo pilies sienų pašėlusiu greičiu riedėtų sunkūs rąstai ir didžiuliai akmenys, o žiemą, šaltą žiemą, šlaitus nuolat laistant vandeniu, priešams kelią pastotų tikras stiklo kalnas, į kurį įjoti ir pilį pasiekti galėtų nebent pasakų karalaitis... Ir vis dėlto Vilniaus pilis buvo daug didesnė nei Vorutos, o valdovo rūmai joje šiek tiek jau priminė rūmus, kurių Gedvydas Livonijoje į valias buvo prisižiūrėjęs.

Jau nuo tos akimirkos, kai Mindaugo dvariškis pakvietė juos įeiti į Sosto menę, Gedvydas suprato, kad būsimam pasitarimui valdovas teikia didelės reikšmės. Kai Alminas, jo žmona Ausma, Gedvydas ir keli juos lydėję žemaičių didikai įžengė į menę, jų žvilgsnius prikaustė kitame jos gale karališkuose sostuose sėdinčios vyro ir moters figūros. Nors kaip ir dera karalienės sostas buvo kiek žemesnis, bet Gedvydo akys pirmiausia nukrypo į karalienės Mortos veidą, į jos purpurinę togą, kuri nuo aukštos moters krūtinės sunkiomis klostėmis krito žemyn ir uždengė net pėdas. Išblyškusiame Mortos veide nuo kažkokio tramdomo jaudulio spindėjo jaunos akys. Saulės ir vėjų nugairintas Mindaugo žilstelėjusiais smilkiniais veidas greta karalienės atrodė pavargęs ir senas. Net ir jo toga buvo pilkšva, panašesnė į riterio apsiaustą. Sostuose sėdėjo du skirtingi žmonės, nė auksu spindinčios karūnos ant jų galvų skirtybių nesumažino. Kol Alminas ir Gedvydas svarstė, ar sustoti tarpduryje, ar eiti prie valdovo, už jų nugarų triukšmingai atsivėrė dar vienos sunkios menės durys – pro jas veržliu žingsniu įėjo vidutinio ūgio, tačiau plačių pečių Mindaugo seserėnas kunigaikštis Treniota. Tuo metu Mindaugas netikėtai pakilo iš savo sosto ir žengė kelis žingsnius giminaičio pasitikti. Karalienė nervingai sujudėjo, tačiau liko soste sėdėti. Treniota, greitu žingsniu praeidamas pro Alminą ir Ausmą, linktelėjo galvą, tačiau nestabtelėjo. O į Gedvydą nė nedirstelėjo, tarytum būtų jo nepažinęs. Karalius ir seserėnas kaip lygus su lygiu apsikabino, persimetė keliais žodžiais. Paskui Mindaugas rankos mostu pasikvietė senyvą dvariškį ir kažką jam pasakė. Dvariškis lengvu, visai ne seniokišku žingsniu prisiartino prie vidury menės sustojusių Almino bei jo palydovų ir pasakė, kad karalius maloniai kviečia žemaičių kunigaikščių tarybos išrinktąjį karvedį prie jo prieiti, o karvedžio gražiąją žmoną Ausmą – prie karalienės Mortos. Gedvydas ir Alminą atlydėję žemaičių didikai suglumę pasitraukė į menės pasienį. Jie iš tolo stebėjo, kaip kunigaikštis Alminas spaudžia Lietuvos valdovui dešinę, pagarbiai nulenkia galvą. Ausma ryžtingu žingsniu ėjo prie karalienės ir, nors niekas jos nelydėjo, visai neatrodė sutrikusi. Tuo metu jaunas dvariškis skardžiu balsu pranešė, jog karalius pageidauja, kad visi žemaičių kunigaikščius į Vilnių atlydėję garbieji bajorai eitų į Svečių menę – ten jų laukia valgiais ir gėrimais nukrauti skobniai. Suglumęs ir įsižeidęs Gedvydas jau ketino apleisti Sosto menę, tačiau pamatė, kad Alminas iš tolo moja jam ranka, kviečia prieiti. Suprato: bičiulis išsiderėjo, jog ir jam būtų leista dalyvauti svarbiame pasitarime. Matė: menėje pasilieka ir valdovo sūnus Vaišvilkas bei du jo palydovai, sutanoti stačiatikių vienuoliai. Gedvydas nejučia ėmė dairytis katalikų kunigų ir vienuolių, tačiau menėje jų nebuvo...

Visi pasilikusieji žinojo, apie ką čia dabar bus šnekama, tačiau sosto menės ore tvyrojo įtampa. Tuo metu senyvas dvariškis, kuris kiek anksčiau Alminą palydėjo prie karaliaus, rankos mostu pakvietė visus menėje likusiuosius eiti link atokiau nuo karališkų sostų pastatytų ilgų skobnių. Gedvydas, kuris visą laiką dėmesį buvo sutelkęs į žmones ir jų veidus, iki šiol tų skobnių nebuvo nė pastebėjęs. Karalius ir karalienė atsisėdo skobnių gale, nugaromis į mėlynu vitražu įstiklintą langą. Neilgas, lokena užklotas karališkasis suolas buvo kiek aukštesnis už kitus suolus. Šalia valdovo ant ilgojo suolo atsisėdo jo karvedys ir svainis kunigaikštis Daumantas, rūstaus, vėjų nugairinto veido vyras. Jis buvo paėmęs į žmonas jaunesniąją Mortos seserį. Greta Daumanto, sunkiai atsidusęs, atsisėdo žilagalvis vyras, kurio nei vardo, nei pareigų Gedvydas nežinojo. Karalienei iš dešinės ant kiek žemesnio suolo įsitaisė kunigaikštis Parbus, kiek atokiau – Vaišvilkas. Kitame skobnių gale – tiesiai priešais karalių – buvo pasodintas kunigaikštis Treniota, šalia jo – Alminas. Pastarasis tylomis parodė Gedvydui sėstis greta. Kažkas tylutėliai ištarė Ausmos vardą. Tačiau Treniota griežtai papurtė galvą... Senasis dvariškis netrukus priėjo prie tebestovinčios Ausmos ir, pagarbiai jai nusilenkęs, suglumusią moterį nuvedė prie kiek atokiau nuo skobnių, pasienyje, stovinčio suolo.

Pirmas kaip ir dera prabilo karalius. Tačiau jis tepasakė:

– Kalbėk, kunigaikšti Treniota. Juk ne kieno nors kito, bet tavo paraginti visi čia susirinkome.

Treniota tiriamu žvilgsniu pasižiūrėjo į Mindaugą, bet neatrodė nustebęs. Jo balsas tvirtai skambėjo:

– Valdove, tu gerai žinai, dėl ko mes, žemaičiai, čia atvykome. Tačiau reikia, kad ir šviesioji karalienė bei tavo artimiausi patarėjai tiesiai iš mūsų lūpų tai išgirstų. Žinai, kad daug kalbėti nemėgstu, man mieliau mūšio lauke saujoje kalavijo rankeną gniaužti. Žinai ir tai, kad žemaičių žemės, tos, kurias buvai ordinui užrašęs, kelerius metus sunkiai dejavo teutonų be gailesčio plėšiamos. Tačiau labiausiai mus slėgė tai, kad įtakingiausių bajorų vaikai buvo įkaitais paimami ir į Livoniją, lyg kokie aukojimui skirti avinėliai, išgabenami. Žemaičiams visada buvo svetimas tavo anuometinių sąjungininkų kalavijuočių mums brukamas dievas. Jis gal ir globoja teutonus, tačiau mums neša vien nelaimes ir svetimųjų priespaudą. Nuo žilos senovės tėvai ir protėviai aukojo mūsų dievams, ir šie visada žemaičiams nelaimėje padėdavo, juos apsaugodavo net nuo baisiausių ligų, nuo kurių ne kartą kentėjo daugelis krikščioniškų šalių, jų dievo neapgintų. O kas, jei ne mūsų galingieji dievai Kovas ir Perkūnas, mums padėdavo pasiekti pergales prieš krikščionis pačiuose svarbiausiuose mūšiuose? Argi ne dievams turime dėkoti, kad laimėjome didžiąją pergalę Durbės kautynėse? Taigi dabar, tavo ištikimiausiems valdiniams girdint, dar kartą garsiai sakau: valdove, atėjo metas nutraukti bet kokius ryšius su kryžiuočiais, pirmiausia su livoniškąja šaka ir pradėti prieš juos atvirą negailestingą karą. Ordinas po pralaimėjimo dar nėra atsigavęs. Vasara dar nepasibaigė, todėl karo veiksmams – pats tinkamiausias metas. Kodėl visada laukiame, kol jie mus užpuls, ir tik tada sukrutame gintis ir kerštauti? Esi karvedys, Mindaugai, ir gerai žinai, kad parankiausia, kai karo veiksmai vyksta ne tavo, bet priešo teritorijoje.

„Mindaugas – valdovas, bet ne karvedys, – šmėstelėjo Gedvydo galvoje ir jis neramiai pažvelgė į dėdę, tarytum šis galėtų atspėti brolėno mintis. – Daumantas – karvedys, mano tėvas buvo karvedys, Treniota – karvedys, tačiau Mindaugas – tik puikus karys.“

Mindaugo, įdėmiai klausiusio seserėno žodžių, veide buvo neįmanoma įžvelgti nei pritarimo, nei pasmerkimo. Treniotai nutilus, jis grįžtelėjo į sūnų ir pasiteiravo:

– O tu, Vaišvilkai, ar pritartum ne tik draugystės, bet ir ryšių su ordinu nutraukimui?

– Keisti tavo žodžiai, valdove. Kokia jau ten draugystė su teutonais! Kada tą jų draugystę patyrei? Vien klastą ir apgavystes. Ryšių su kalavijuočiais nutraukimas ir ypač karas su jais – tai griežtas atsiribojimas ir nuo popiežiaus, jo bažnytinės valdžios nepripažinimas. Gerai žinai mano nuomonę, juk aš vakare guluosi ir ryte atsikeliu lengva siela, nes ją visada apšviečia ir nuskaidrina tauri bizantiškosios bažnyčios šviesa. O su tais apsišaukėliais, su popiežiais mums visada buvo ne pakeliui. Visos rusų kunigaikštystės, Lietuvos kaimynės, šitokiam tavo apsisprendimui džiaugsmingai pritartų.

– Bet juk tu ir šie garbieji Volynės vienuoliai suprantat, kad Lietuvos didikai ir prastuomenė nė nemano katalikiško kryžiaus iškeisti į bizantiškąjį? – Mindaugo balse nuskambėjo vos girdima nepasitenkinimo gaidelė.

– Suprantam. Tačiau, kol Lietuva buvo pagoniška, priešiškumo stačiatikiams čia niekas niekada nerodė. Papistų akimis, Viešpaties išganymo nenusipelno ne tik pagonys, bet ir stačiatikiai. Ką ten išganymo! Jie garsiai skelbia, kad visus tuos, kurie nepanorės atsiversti į katalikybę, reikės išnaikinti. Be to... tarp Lietuvos kunigaikščių ir didikų aš ne vienintelis, kuris nusilenkė bizantiškajam kryžiui. Sakyk, ar tavo duktė, ištekėdama už stačiatikio, tau tapo nemiela ir svetima? Juk tavo palaiminta ji ištekėjo už Haličo kunigaikščio Švarno.

Mindaugas nieko sūnui neatsakė. Tačiau gražus karalienės Mortos veidas Vaišvilkui kalbant tai blyško, tai raudo. Atrodė, ji tuoj tuoj nutrauks įžūlųjį posūnį, kalbantį tokius neteisingus žodžius. Gal ir būtų nutraukusi, bet prie jos pasilenkęs kunigaikštis Parbus kažką pašnibždėjo, ir karalienė susivaldė. Tai nepraslydo pro karaliaus akis.

– O ką tu, kunigaikšti, galvoji apie mano seserėno raginimą? – Mindaugas, pasisukęs į Parbų, pasiteiravo. Per akimirką Gedvydo galvoje vėl praskriejo ne kartą Almino pilyje girdėtos kalbos, kad šis Neries žemės kunigaikštis karaliaus dvare yra pats atkakliausias ir įtakingiausias katalikybės gynėjas, daug pasitarnavęs Mindaugui prieš dešimtmetį. Juk ne kam kitam, o Parbui Mindaugas andai pavedė vykti prie Šventojo sosto ir įvykdyti jo valią. Net artimiausi popiežiaus kanceliarijos patarėjai – vyskupai ir kardinolai – buvo tiesiog apstulbinti iš laukinio pagoniško krašto atvykusio žmogaus išprusimu. Šis žmogus neprasčiau negu jie kalbėjo lotyniškai. Iš Vokietijos kilę aukštieji dvasininkai įsitikino, jog jis puikiai kalba ir vokiškai. Tai, kad iš Lietuvos girių glūdumos atkeliavęs pagonis kuo puikiausiai kalba ir rusiškai, nei Milane, nei Romoje niekam nerūpėjo. Nors su popiežiaus patarėjais – aukštaisiais dvasininkais – jis kalbėjo ypač pagarbiai, tačiau nesileido perkalbamas ir kuo tiksliausiai laikėsi valdovo įgaliojimų. Parbus neapsakomai atkakliai reikalavo, kad Lietuvai būtų suteiktas tiesiogiai popiežiui pavaldžios bažnytinės provincijos, atskiros nuo Rygos arkivyskupijos, statusas. Nors į Milaną atskubėję aukštieji Rygos arkivyskupijos dvasininkai ir labai priešinosi, įtikinėjo, įtakingiausiems popiežiaus administracijos dvasininkams brangias dovanas dalijo, tačiau iki tol niekam nežinomas Lietuvos kunigaikštukas kažkokiu stebuklingu būdu savo tikslą pasiekė. Tuo metu gal tik pats Parbus, Mindaugas ir dar vienas kitas artimiausias jo patarėjas gerai suprato, kaip ką tik įsikūrusiai Lietuvos krikščionių bažnyčiai svarbu nepriklausyti Rygos arkivyskupui ir būti tiesiogiai pavaldžiai Šventajam sostui. Ordinas per arkivyskupą būtų galėjęs šeimininkauti Lietuvoje kaip savo namuose. Argi neužtenka skaudaus latgalių, žemgalių ir kuršių pavyzdžio? Juk jie šviesaus atminimo Rygos arkivyskupo Alberto didžiausiomis pastangomis buvo pripažinę visų mūsų Išganytoją ir jo Atpirkimo dovaną. Tačiau užteko tik truputį atleisti vadeles ir jie vėl krito į didžiąją nuodėmę, užtraukė didžias nelaimes ne tik sau, bet ir kaimynams, įsikūrusiems prie Baltijos.

– Visi gerai žinome, kad kunigaikštis Treniota moka ne tik kalaviją galingoje rankoje tvirtai gniaužti, bet ir blaiviu protu tinkamai pasverti, su kuo Lietuva turi bičiuliautis, o su kuo privalo ginklu nesutarimus spręsti, – išsisukdamas nuo tiesaus atsakymo, be menkiausios pašaipos balse pagarbiai prabilo Parbus. Tačiau Gedvydas spėjo pastebėti šmėstelėjusią ir tuoj pat pradingusią šypsenėlę karaliaus veide. Parbus jau ruošėsi tęsti pradėtą šneką, kai Treniota jį netikėtai nutraukė. Žemaičio balsas buvo piktas:

– Tu, kunigaikšti, slidus kaip pamatinė rupūžė! Gal ne visi tų tavo saldžių žodelių pasiklausiusieji perpranta, ką iš tiesų galvoji, bet aš tave kiaurai matau. Juk tu visada manei, kad Lietuva privalo bičiuliautis su klastingais teutonų riteriais. Tik negaliu atsistebėti: negi ir dabar, po Durbės kautynių, tavo nuomonė nepasikeitė? Juk mes tik per plauką netapome Livonijos riterių tarnais. Ir ne tik žemaičiai, bet ir lietuviai. O gal tau prie širdies mūsų kraujo brolių latgalių dalia?

Parbaus veidas paniuro. Kunigaikštis minutėlę patylėjo, paskui jau visai kitokiu – nepagarbiu – balsu atkirto:

– Jeigu tu, kunigaikšti, įstengtum suprasti, kad valstybės ne vien tik mūšiuose pasiekia pergales, tai žinotum, jog Lietuva – ne Latgalija. Karaliaus Mindaugo įžvalgumo ir proto dėka mes nesam pavaldūs Rygos arkivyskupui. Dar prieš Durbės mūšį, kai teutonai ėmė mus puldinėti, pats Šventasis Tėvas mus užstojo, nes esame jo mylimi vaikai. Mes, lietuviai, per jį, Dievo vietininką žemėje, tarnaujame vieninteliam mūsų Viešpačiui. Lygiai taip, kaip ir mūsų kaimynai lenkai. Bet ar dėl to jie jaučiasi nelaisvi? Jau niekas nebeįstengs išbraukti Lenkijos iš tautų atminties, nes ji laiku ir tvirtai pasirinko krikščionybės kelią. Nors mes ir vėlai tą kelią pasirinkome, tačiau taip pat neišnyksime, jeigu tik neprarasime sveiko proto ir nepasijusime galingesni, negu iš tikrųjų esame. Ar gali viena tauta ir valstybė sėkmingai kariauti prieš daugelį valstybių, susivienijusių po krikščionybės vėliava? O gal būtų išmintingiau neatsiskirti kaip tai juodai aviai nuo didelio būrio?

– Kalbi taip, tarsi būtum kurčias ir aklas ir nieko nežinotum, kas dėjosi tose žemaičių žemėse, kurios neišmintingai buvo užrašytos Ordinui, – piktai atsakė Treniota ir paskersakiavo į karalių. – Argi teutonų feodalai laikė žemaičių bajorus sau lygiais, argi kaip tikrų tikriausi plėšikai neatiminėjo jų tėvonijų? Tik tie, kurie skubėjo mokytis vokiečių kalbos ir krikštytis, susilaukdavo šiokio tokio atokvėpio. Bet ar ilgam? O į paprastus artojus jie žiūrėjo kaip į darbinius jaučius, kurie privalėjo arba nuo aušros iki sutemų plušėti jų dvaruose, arba išmirti. Ir tau dar apsiverčia liežuvis plepėti apie Lietuvos vardo išlikimą! Po kokio šimtmečio gal tik ežerai ir upės vadintųsi mūsų senolių jiems suteiktais vardais, bet niekas nebežinotų, kad buvo žemaičiai ir lietuviai. Niekam net prisiminti nebūtų leidžiama, jog kadaise čia buvo jų, o ne vokiečių žemės.

– Argi trumputė mirtingo kūno viešnagė šioje ašarų pakalnėje tau, Treniota, svarbesnė už amžinąjį tavo sielos gyvenimą? – negarsiu, tačiau smerkiančiu balsu įsiterpė karalienė.

– Aš žinau, ateis laikas, Anapilin iškeliavusią mano vėlę pasitiks išsiilgę garbingieji mano tėvai ir seneliai. Galingieji mūsų dievai taip pat neturės už ką manęs smerkti ir bausti, – įsitikinęs atsakė Treniota. Jo balsas buvo nepaprastai ramus. – Tačiau kaip ten pasitiks tuos, kurie išsižadėjo senolių tikėjimo ir įžeidė daug amžių mus globojusius dievus, aš nežinau. – Jis rūsčiai, be menkiausio nuolankumo žvelgė karalienei į veidą.

Karalienė Morta ūmai pakilo nuo suolo. Atrodė, ji tuoj tuoj įžūliam žemaičių kunigaikščiui tiesiai į veidą išrėks kažkokius įžeidžius žodžius. Tačiau Parbus pagarbiai raminamai palietė jos ranką, ir karalienė, dar kelias akimirkas pastovėjusi, oriai atsisėdo. Įsivyravusioje nejaukioje tyloje rūsčiai nuskambėjo Mindaugo balsas:

– Mes čia susirinkome ne vienas kitą kaltinti. – Jo žvilgsnis tik trumpam kryptelėjo į seserėną. – Man rūpėjo išgirsti jūsų nuomones, tačiau aš noriu girdėti tik išmintingus žodžius, o ne įžeidinėjimus. Sprendimą turėsiu priimti aš, Lietuvos ir Žemaitijos valdovas. Jeigu nesutarsime ar padarysime didelę klaidą, atsakomybė prislėgs ne jūsų – mano pečius.

– Tu, Mindaugai, esi Lietuvos, bet ne Žemaitijos valdovas, – negarsiai, tačiau tvirtai paprieštaravo Treniota. – Žemaičiai tau paklus ir nusilenks tik tada, kai tu nebeversi išsižadėti mūsų dievų ir nebedalysi vokiečiams mūsų žemių kaip kokio medžioklės laimikio.

Mindaugas, svilinte svilindamas akimis seserėno veidą, iš pykčio paraudo. Prie skobnių kurį laiką tvyrojo mirtina tyla. Tačiau Treniota atlaikė karaliaus žvilgsnį, nenuleido akių. Ir Gedvydas tik dabar suprato, kokią didžiulę galią yra įgijęs Treniota, Durbės pergalės kalvis, – beveik visa Žemaitija jo valiai paklūsta, kaip kadaise paklusdavo Vykintui. Net ir Alminas, visų žemaičių kunigaikščių tarybos išrinktas karo vadu, vengia ginčytis su Treniota. Tiesa, nėra reikalo ir ginčytis, nes jų nuomonės dėl Žemaitijos ateities beveik visada sutampa. Prieš keliolika metų, Gedvydas prisiminė, Tautvilas jam pasakojo apie dėdės Mindaugo ūmų būdą, dėdė dėl menko nieko išdrįsdavo šokti į akis savo vyresniam broliui, jų tėvui Dausprungui. Tad kodėl dabar dėdė bijo Treniotos? Negi amžius ir patirtis taip smarkiai pakeitė Mindaugo būdą? Staiga dievas Kovas, mūšiuose visada Gedvydą globojęs, jam tiesiai į ausį sušnibždėjo: „Netylėk! Neturi teisės tylėti!“ Ir Gedvydas prašneko:

– Į šią karališkąją menę aš, kunigaikštis be tėvonijos, pakliuvau lyg ir per klaidą. Dabar jau ir pats nežinau, kur mano tėvynė – ar čia, Lietuvoje, ar man svetingoje žemaičių žemėje. Man, valdovo neragintam, nederėtų čia kalbėti. Tačiau aš įvykius matau tarytum iš šalies. Todėl jūs išgirsite tiesą, kurios jums nepasakys nė vienas valdžią ir galią turintis kunigaikštis. Užmaršiesiems priminsiu: žemaičiai karaliui Mindaugui visada rodė didelę pagarbą ir nuoširdžią meilę. Valdove, anuo metu prieš tave, užsidariusį Vorutos pilyje, kariavo ne tik galingasis Vykintas, ne tik aš ir Tautvilas, bet ir kunigaikščio Danijilo vedami haličėnai. Tačiau žemaičiai, kurie rėmė tave, į mūsų pusę neperbėgo. Ir jeigu tu teutonams nebūtum leidęs Žemaitijoje šeimininkauti, būtum kuo griežčiausiai uždraudęs per prievartą žemaičiams brukti teutonų dievą, tave būtų parėmęs bene visas žemaičių kraštas. Nuo tų man ir Tautvilui niūrių dienų jau daug vandens nutekėjo. Mes, Dausprungaičiai, nebejaučiame nuoskaudos dėl mums padarytų skriaudų. Aš, ilgiau už bet kurį jūsų gyvenęs Rygoje, Magistro rūmuose, ne kartą patyriau Ordino kapitulos narių dviveidiškumą. Jų nuoširdumu jau seniai nebetikiu ir pasikliauti mūsų susitarimais niekam nepatariu. Noriu tvirtai pasakyti: Livonija niekada nesutiks, kad greta jos gyvuotų lygiai tokias pat teises turinti Lietuvos valstybė.

Kunigaikštis Alminas, dėkingai pažvelgęs į Gedvydą, prabilo:

– Išmintingai kalbi, broli. Dabar dar ne vėlu tikėtis, kad latgaliai ir kuršiai vėl ryžtingai pakils į kovą ir prisidės prie mūsų. Jeigu mums pavyktų prie Baltijos sukurti stiprią susivienijusių aisčių valstybę, teutonams pajūryje nebeliktų vietos, jie būtų priversti grįžti ten, iš kur atsibeldė.

Gedvydas matė, kokiu pritariančiu žvilgsniu Treniota žiūri į jungtinių žemaičių pajėgų karvedį, ir pagalvojo: bičiulis tik kruopščiai persakė savo mylimos Ausmos ir jos mokytojo Ramekos žodžius.

– Jūs, broliai žemaičiai, skraidot padebesiais, – negarsiai prakalbo Parbus. Jo protingose akyse nebuvo nei pykčio, nei pašaipos, vien tik liūdesys. – Didelę klaidą padarytų valdovas, jeigu jumis patikėtų. Kas ką nori apgauti? Juk ir tu pats, kunigaikšti Gedvydai, Rygoje šventąjį krikšto sakramentą nuolankiai, niekieno neverčiamas priėmei.

– Jeigu ne šventas žmogus, krikščionių vienuolis Juozapas, kuris ten, Rygoje, mokė mus katekizmo, aš, kaip tu sakai, krikšto sakramento tikrai nebūčiau priėmęs, o ir Tautvilas nebūtų įtikėjęs Jėzum Kristum. Vienuolis Juozapas pripažino, kad kalavijuočiai, Lietuvoje plėšikaudami ir net vaikus žudydami, nusideda jų Dievo įsakymams. Bet su aukštaisiais Ordino dvasininkais Juozapas bendros kalbos nerado.

– Ne apie tai šneku, – tarė Parbus. – Klausiu: ar akli esate, jog nematote, kaip ten, Livonijoje, į gera pasikeitė latgalių ir žemgalių gyvenimas po to, kai jų žemėje įsikūrė krikščionys? – Parbus nužvelgęs susirinkusiųjų veidus, vos girdimai, tarsi pats sau, pridūrė: – Gal ir ne veltui Romoje mus vadina laukiniais, o mūsų šalį – miškų ir pelkių kraštu.

– Latgalių žemdirbiai ir šiandien gyvena kaip gyvenę, – paprieštaravo Gedvydas. – Ir jų sodybos niekuo nesiskiria nuo mūsiškių, tik žemaičių svirnuose ir klėtyse kur kas gausiau visokių gėrybių. Tačiau tų žemaičių žemių, kurios buvo pakliuvusios į teutonų nagus, artojai labai greitai pajuto vokiečių kolonistų godumą. Per trumpą laiką laisvų žemdirbių ten išvis nebeliko. Tai negi žemaičių prastuomenė galėjo įtikėti Kristaus mokymu, skelbiančiu, kad varguoliams lengviau nei turtuoliams atsivers Dangaus vartai?

– Evangelijos tiesų žemaičius mokė ne žemvaldžiai kolonistai, o vienuoliai, – paprieštaravo Parbus.

– Ar tu, kunigaikšti, tada nors kartą apsilankei pavergtose žemaičių žemėse, ar matei, kokia menka tų ilgaskvernių pamokslautojų saujelė ten dirbo? – piktai paklausė Treniota. – O ir tie patys žemaitiškai kalbėti nemokėjo ir net nesiruošė mokytis. Mindaugas tave išsiuntė į Italiją pasigrožėti marmuriniais rūmais, gaila, kad ne į Žemaitiją.

– Atrodo, čia aš likau jau tik vienas, kuris supranta, jog prieš priimant visam kraštui lemtingą sprendimą reikia labai atidžiai, be išankstinio nusistatymo pažiūrėti, kuri svarstyklių lėkštė nusvers, – nekeldamas balso pasakė Parbus ir klausiamai pažiūrėjo į karalių. Tačiau šis ir toliau žvelgė į lango vitražą, tarytum ten regėtų tai, ko kiti nematė. – Dar kartą klausiu: ar jūs iš tiesų manote, kad, išsižadėję krikščionių bažnyčios ir skaudžiai įžeidę patį Šventąjį Tėvą, mes liksime nenubausti? O gal jūs nė nenutuokiate, koks galingas ir įtakingas visame krikščionių pasaulyje yra Šventasis Tėvas? Negi jūs tikite, kad mes amžinai išliksime pagoniška sala, iš visų pusių galingų krikščionybės bangų daužoma, ir visiems laikams nenugrimsime į jūrų gelmes?

– Nors tu, kunigaikšti Parbau, sakei, jog kalavijuočiai nustojo Lietuvą puldinėti, taip nėra, – purtė galvą Gedvydas.

– Nustojo, – tik tiek tepasakė Parbus.

– Gal tik porą metų jie leido mūsų kraštui atsikvėpti, bet tik todėl, kad patys neturėjo jėgų pulti, o ne dėl to, kad Mindaugas ir jo artimieji apsikrikštijo. Mūsų dievų kantrybė jau baigia išsekti, Mindaugai. Šįkart jų rūstybė gali kristi ir ant tavo karūnuotos galvos.

Kalbėdamas Gedvydas visą laiką juto šalia stovintį dievą Kovą, nejautė jokios baimės ar nerimo. Jis žinojo, kad gina ne save ir savo tėvo Dausprungo žemę – jos jau niekada nebesitikėjo atgauti, – bet visą Žemaitiją, visą Lietuvą.

– Aš niekada neverčiau žemaičių keisti savo tikėjimo, – niūriai pasakė Mindaugas. – Tu, Gedvydai, turėtum žinoti, jog ir Lietuvoje šito nedarau. – Kiek patylėjęs, pasisuko į žmoną ir jau visai kitokiu balsu tarė: – O tavęs, karaliene, prašau mūsų garbiąją viešnią, kunigaikščio Almino žmoną, pasikviesti į savo menę. Kaip girdi, čia prasidėjo tokia vyriška šneka, kuri jums, moterims, neįdomi. – Pamatęs nustebusį, protestuojantį Mortos žvilgsnį, pridūrė: – Dabar tu nei man, nei tiems garbiems vyrams neką tegalėsi patarti.

Jautri Gedvydo ausis pagavo ypač pabrėžtinai ištartą žodį „dabar“.

Morta dar kartą tiriamai pažvelgė į savo vyro veidą ir, nepratarusi nė žodžio, pakilo nuo suolo. Ji nepažvelgė nei į Treniotą, nei į Gedvydą, jos akys, kažką svarbaus sakydamos, dirstelėjo tik į Parbų. Išdidžiai iškėlusi gražią galvą, ji neskubriai priėjo prie pasienyje sėdinčios Ausmos, paėmė ją lyg mažą mergytę už rankos ir nusivedė link išėjimo... Kai paskui jas užsivėrė menės durys, Mindaugas, pažvelgęs į Parbų, pasakė:

– Gerai žinau, kunigaikšti, kad tu tvirtai tebegini krikščionybę. Gini ją čia, Lietuvos žemėje, lygiai taip, kaip kadaise gynei Milane, Šventojo Tėvo akivaizdoje. Tačiau aš neužmiršau, jog tu visada įtariai, gal net priešiškai žiūrėjai į Livonijos ordiną. Prisimenu ir tai, kad tu bene pirmasis man priekaištavai, kai Ordinui užrašiau kelias žemaičių žemes. Bet išminties tau niekada netrūko: tu ir tada supratai, kad aš nesiruošiu žemaičių visai išsižadėti. Tau sakiau: reikia sulaukti palankios progos...

– O argi dabar, valdove, mes nesulaukėme tos palankios progos? – tyliu ir pagarbiu balsu pasiteiravo Parbus, nors matė, jog karalius dar nebaigė savo šnekos.

– Tu man primeni žemaičių pergalę prie Durbės? Negi mane ragini pradėti atvirą karą prieš kalavijuočius? – labai nustebęs paklausė Mindaugas. – Argi tu nesupranti, kad karas prieš krikščionišką ordiną, padėjusį man apsikrikštyt ir tapt karalium, reikštų karą prieš pačią krikščionybę?

– Ar aš kalbėjau apie atvirą karą? Negi mes niekada iš vokiečių neišmoksime politinio gudrumo? Juk išvengei karo su ordinu tada, kai jis buvo ypač galingas. Dabar, kai kalavijuočiai nusilpę, tai padaryti būtų kur kas paprasčiau. Valdove, kuo puikiausiai žinai, kad apsikrikštijai tik Šventojo Tėvo, Kristaus vietininko žemėje, valia.

– Man nepatinka tos tavo gudrybės, kunigaikšti, – žiūrėdamas į Parbų priešišku žvilgsniu, pasakė Treniota. – Ordinas pripažįsta tik jėgą. O kai tik pamėgindavom jį pergudrauti, visada likdavom kvailių vietoje. Prieš kelerius metus magistro patarėjai pergudravo Tautvilą ir Gedvydą, net atsargųjį, daug patyrusį Vykintą, galiausiai pergudravo ir tave, Mindaugai. Mūsų senoliai visada mokėdavo pasinaudoti priešo nusilpimu, niekada neduodavo jam laiko atsigauti ir sustiprėti. Jeigu jie būtų elgęsi kitaip, šiandien jau nebebūtų nei Žemaitijos, nei Lietuvos.

– Ne viską reikia spręsti ginklu, – tvirtai atrėmė Parbus. – Net pačių galingiausių ir drąsiausių tautų karinės jėgos anksčiau ar vėliau išsenka. Tarp nepabaigiamų karų turi būti ir atokvėpis, paties Viešpaties laiminimu leidžiantis kraštui atsikurti. Po to, kai Mindaugas buvo karūnuotas krikščionių karaliaus karūna, Lietuva štai jau beveik dešimt metų taika džiaugiasi. Ir tik tie mūsų valdovo kariauninkai, kuriems niekada negana grobio, vis dar veržiasi į rusų žemes. Valdove, jeigu dabar čia sėdėtų tavo karvedys Sirvydas Juškaitis, žinau, kaip jis ant manęs užsirūstintų ir pultų aiškinti, kad ne tik totoriai, bet ir rusai nuo senų senovės veržėsi į Lietuvą. Tačiau jau pats laikas suprasti, jog su rusais turime eiti išvien. Ir ne tik su Haliču bei Volyne... Matau, tik kunigaikštis Vaišvilkas pritardamas linkčioja galvą... Taip, tauta, neturėdama patikimų sąjungininkų, ilgainiui nusilpsta. Visi žinome, kokias dideles pergales prieš kryžiuočius pasiekė mūsų giminaičiai prūsai, vadovaujami puikaus vado Herkaus Manto. Bet ir Prūsijai reikia mūsų pagalbos. Pergalės Prūsiją ne stiprina, bet sekina. Prūsijai reikia atokvėpio ir sąjungininkų. Be to, krašte, kurio vyrai nuolat šturmuoja priešų pilis ir kaunasi mūšių laukuose, pradeda siausti badas. Juk ten jau nebėra kam žemės dirbti. Ar mes norime sulaukti tokios pražūties?

– Prūsai turėjo pakilti į žūtbūtinę kovą, kol teutonai jų žemėse dar nebuvo pristatę mūrinių pilių. Prūsai lemtingai pavėlavo. Tai gal ir mums patari laukti, kol kalavijuočiai giliai įleis šaknis Žemaitijoje? – piktai perkreipė lūpas Treniota.

– Mes nelaukėme ir nelauksime! – šūktelėjo Alminas.

Parbus nepritariamai pakraipė žilą galvą.

– Matau, jums negaila nei karių, nei moterų ir vaikelių, kurie žus, kai per Žemaitiją skersai išilgai žygiuos kryžeivių kariuomenės, – ištarė Parbus taip tyliai, kad Treniota, kuriam Alminas kažką į ausį šnabždėjo, jo neišgirdo. – Žinau, garbusis kunigaikšti, jog tu atsimesti nuo krikščionybės ragini ne tik Žemaitiją, bet ir Lietuvą, – garsiau prašneko Neries žemės viešpats. – O gal tu nenori suprasti, kokius baisius išbandymus teks pakelti paprastiems mūsų žemių žmonėms, jeigu šviesusis karalius Mindaugas tavo raginimams neatsispirs?

– Ką čia kalbėt apie Žemaitiją, net ir Lietuvoje tik saujelė žmonių įtikėjo prakeiktų teutonų dievu, kiti liko ištikimi savo tėvų ir protėvių dievams. Tai apie kokius išbandymus tu dabar kalbi? – Treniota niūriai dirstelėjo į Parbų. – Žinau, apie ką kalbi. Bet žemaičiai niekada nenusilenkė jėgai. Jie net savo karaliui nepaklustų, jeigu jis ir toliau verstų garbinti tą gėdingai nukryžiuotą dievą, kuriam neužteko galios nė savęs apginti.

Visų žvilgsniai nejučia nukrypo į karalių. Mindaugas žiūrėjo tiesiai priešais save, į kažkokius neregėtus augalus ir keistas figūras vaizduojantį melsvai žalsvą lango vitražą. Menės ore tvyrančią įtampą sumažino netikėtai pasigirdęs Vaišvilko balsas:

– Tu, kunigaikšti Alminai, nori mus įtikinti, kad turime siekti vienybės su latgaliais ir žemgaliais. Bet ar nežinote? Jų didikai jau keli dešimtmečiai yra išvien su vokiečiais ir nė negalvoja atsisakyti iš nukariautojų rankų gautų privilegijų. Tad štai ką aš jums pasakysiu: mes turime eiti kartu su rusų kunigaikščiais, kurie taip pat kenčia nuo Livonijos ir Prūsijos riterių puldinėjimų. Jie tebėra stiprūs, nes pats Kristus, be jokio tarpininko, popiežiaus, juos globoja. Mūsų kariaunos nesyk yra puolusios jų žemes, tačiau rusai nemoka ilgai pykti ir ne kartą, kai su kryžiuočiais kariaudavome, esame sulaukę jų paramos. Tėve, tavo duktė, mano sesė, buvo ištekinta už kunigaikščio Švarno ir tebesėdi Haličo soste. Dukterų už priešų niekas neišleidžia. O ir tu, pusbroli Gedvydai, turbūt neužmiršai, kad tavo seserį Vainę tavo tėvas Dausprungas ištekino už galingojo kunigaikščio Danijilo. Ir ten, Rusijoje, jos nuomonės visuomet paisoma.

„Paisoma? – mintyse nelinksmai šyptelėjo Gedvydas. – Jeigu tu, Vaišvilkai, Danijilo pilyje būtum matęs tą savo pusseserę, tylią pelytę, bijančią savo vyrui be jo leidimo net į akis pažiūrėti, ar dabar šitaip kalbėtum?“

Treniota, atsainiai dirstelėjęs į Vaišvilką, niekinamai prakalbo:

– Sakai, rusų kunigaikščiai tebėra stiprūs? Tai kodėl jie moka dideles gėdingas duokles totorių chanams? Totorių ordos mūsų įveikti neįstengė. Rusai prieš totorius nuolankiai nulenkė sprandus... Ne, Vaišvilkai, rusai mums – ne sąjungininkai, – staiga Treniota kreipėsi tiesiai į Mindaugą: – Tai kokį žodį tu, karaliau, tarsi? Ar eisi išvien su žemaičiais, ar... – taip ir neužbaigė klausimo.

Menėje ir vėl įsivyravo nejauki tyla. Mindaugas negarsiai pasakė:

– Esi labai nekantrus, Treniota. Rytoj rytą visi vėl būsite pakviesti į šią menę. Tada ir išgirsite mano valią.

Treniota Alminui pasakė:

– Kažin kam šią naktį karalius melsis, kieno patarimo ir pagalbos prašys – Jėzaus Kristaus ar mūsų dievų?

Gedvydo galvoje šmėstelėjo: „O gal karaliui svarbiausia gauti žmonos pritarimą? Juk jeigu jis nusileis Treniotos valiai, Morta jam to niekada nedovanos.“

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)