alma riebzdaite
tavęs nėra
kiekvieną dieną vis mažiau
kiekvieną dieną vis mažiau žinau
ir suprantu
žodžiai dyla ir riečia kaklus
gulbė tik panaši į gulbę
iš porceliano
tavęs nėra ir aš
mažiau esu
naktis
į langą okeanas
daužos
esi
aš pabundu
ir užsimerkiu
naktis
į dangų medžių šakos
įsirėžę
žiūriu,
kaip gatvėmis
gyvenimai
nubėga
visi regėjimai
nusigręžia nuo mūsų
fragmentai
žodžiai
visuma
palikdami mums
ilgesį ir alkį
kiekvienąsyk namo
sugrįžtame
paklaikę
tačiau dabar naktis
lietus
ir tavo veidas
šviesa
šviesa virš nelaimingų gyvenimo
nuskriaustų
ir nieko nebaigusių
šviesa virš tavo žodžių sraunių
prie kurių – prisiglaudusi
šviesa virš veido
mačiau, kaip vandenį
tu mėnesienoj gėrei
šviesa iš pavargusių rankų
vanduo vanduo, marija
girioj žvėrys liūdni
klydinėja tokie sidabriniai
kad jau beveik žmonės
ankstyvą rudenio rytą
šlapia ir šalta
priekyje rūkas
pasaulis, praradęs kontūrus
kartais užsimerkiu
stoja naktis
begalinė
poliarinė
turiu eiti,
nors nėra jokio priekio
jokio pradinio taško
sugrįžti
prisiglausti
na, ir velniop tą meilę
su jos plastiškom linijom
tegu ją kinivarpos sugraužia
šį vakarą gražu gražiai
gražaus raudono vyno
ne apie tai
aplinkui
beprasmių frazių rinkiniai
tačiau tyla –
ji girdis
klausaisi
šiek tiek –
sutrikęs ritmas
ir, aišku, įprastiniai
tuščia
ir geltonai tylu
tai ruduo
kada už langų
įniršęs pradeda neršti
vėjas,
ir aš,
negaliu patikėt
savimi
kaip gerai
kaip gražu
buvo.
gražiai nusišauti turėčiau,
negražiai nusispjaunu.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)