Taip atsitiko, kad, persikrausčiusi į naują būstą, kurį laiką neturiu kur susidėti asmeninės bibliotekos ir archyvo. Kaip tyčia universitete turiu skaityti naują kursą, tad tenka intensyviai dirbti viešosiose bibliotekose. Tolesnis reportažas paremtas tikrais įvykiais, nutikusiais 2008-aisiais, Skaitymo metais.
Neseniai atidarytoje VU skaitykloje yra naujų knygų. Vieną būtų gerai pavartyti – apie šokio diskursą. Patikrinu elektroniniame kataloge nuorodą, išrašau ant lapelio, taip pat ir šifrą. Kadangi knygos lentynose sudėliotos tik pagal bendras temas, įteikiu lapelį bibliotekininkei, kad greičiau rastų. Ji dar kartą patikrina mano įrašą kataloge ir su lapeliu keliauja prie lentynų. Paieškos užtrunka. Pasitelkiama kita kolegė, bet veltui.
Skaityklos darbuotoja pažiūri internete, kaip atrodo knygos viršelis. Ir šios pastangos neduoda vaisių.
– Kažkas, matyt, padėjo ne į vietą, – guodžiu labiau pati save.
– Tų knygų čia tiek daug, negaliu visko atsiminti, – paaiškina man jauna skaityklos darbuotoja. Apžvelgiu pustuštes lentynas, o mintyse iškyla Oksfordo universiteto „Bodleian Library“ skaitykla, kur knygas nešdavo kaugėmis, imdavome krūvomis iš atviro fondo lentynų, susiradę patys pagal tikslias šifro nuorodas, pasilipdami kopėčiomis, ir niekas – neįtikėtina – nė karto nenusiskundė knygų gausa. Gerai – čia yra bent vietos naujoms. Kažin kur Oksfordo biblioteka deda naujas knygas? – ėmiau svarstyti, bet mane pertraukė bibliotekininkė:
– O gal kas pavogė?.. Bet kažin ar ta knyga tokia vertinga, kad kas nors imtų.
Išties – kam tos knygos reikalingos. Dažnas ir radęs neimtų. Patikrinu internete – nusipirkti ir parsisiųsti tokią knygą kainuotų apie 300 Lt. Kadangi kalbėti apie pinigus nekorektiška, nutylėsiu, kurią lektorės atlyginimo dalį sudarytų ši suma.
Tenka apsieiti be tos knygos. Kliaujuosi savo patirtimi ir sveiku protu. Veju mintį, kad šių išganingų žinių akademinei paskaitai vis dėlto nepakanka. Na taip, svarbiausia juk iškalba, tvirtas balsas, reikšmingumo aura. O tu ieškai knyginės išminties, – papriekaištauju sau ir išeinu į darbą.
Po savaitės, apsilankius toje pat skaitykloje, darbuotoja džiugiai praneša knygą radusi.
– Kodėl neatėjote? – apmaudingai klausia.
Pasijuntu kalta. „Laiko nesustabdyt ir neatsukti atgal“, – šmėsteli galvoje frazė su ta pačia gramatine klaida. Tad garsiai jos nepasakau. Apsiėjau be šokių. Nešoka mūsų mintys ir paskaitų diskursai, ne, nešoka – prisiminiau A. Marčėno „Šokių“ moto iš F. Nietzsche's.
Reikia išsirašyti vieną citatą iš K. Vonneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ – svarstymams apie trauminį kalbos praradimą. Tą vietą, kur atsakas į karo katastrofą – absurdiška paukščio giesmelė „Tivyt tivyt“. Kataloge patikrinu, kad vienintelis lietuviškas egzempliorius – fakultetinėje skaitykloje. Konspekte palieku vietos, o savo maršrutą ir laiką apskaičiuoju taip, kad užeičiau į skaityklą pakeliui į kavinę, ten pietaudama išsirašyčiau reikiamą citatą, gal ir šiaip kokių papildomų minčių kiltų.
Skaitykloje paaiškėja, kad šis vienintelis egzempliorius atiduotas kažkam į namus savaitei. Paskaita – rytoj. Maniškis romano egzempliorius – kitame miesto gale, mūsų garaže, nežinia kurioje dėžėj. Kaimynystėje – nė vieno kolegos.
– Žinote, jūs galite užeiti į A. Mickevičiaus biblioteką. Ten visada būna laisvų egzempliorių.
– Ačiū, – sakau ruošdamasi eiti, žinoma, ne į A. Mickevičiaus biblioteką.
– Visuomet yra išeitis! – paslaugiai man sako bibliotekininkė, ir jos balse išgirstu tą patį optimizmą, kuriuo atsakau studentams, nuolatos dejuojantiems: „Nėra knygų.“ Beje, pagal planuojamą studijų reformą studentai turės pereiti prie savarankiško darbo bibliotekose. Kas tada bus?
„Tivyt tivyt!“ – mintyse atsakau bibliotekininkei ir išeinu pietauti.
K. Vonnegutą teks atpasakoti iš atminties. Šiaip iš atminties cituoju tik poetus.
Nemaža naujam kursui reikalingų knygų yra Tarptautinių santykių institute Vokiečių gatvėje. Nieko baisaus, pagalvoju, biblioteka skatina miesto klajonių, t. y. flanerizmo, įgūdžius, taigi paklajosiu po gražų Vilniaus senamiestį, ir oras neblogas, bobų vasara. Vaikštant galima ir pagalvoti, kokį vieną kitą paskaitų punktą apmąstyti. Mieliau klajočiau tarp knygų lentynų, bet ką padarysi, kad Atviros Lietuvos fondo biblioteka netapo atviru bibliotekos fondu.
Kadangi ekonominio sąmoningumo akademinė sistema neskatina, negalvoju, ką nudirbčiau per tą laiką bibliotekoje, jei nereikėtų vaikštinėti ieškant knygų. Kiek dirbančių žmonių gali sau leisti tokį malonumą – pasivaikščioti po Vilnių vidury dienos?
Atėjus paaiškėja, kad biblioteka kraustosi į kitas patalpas, todėl knygos nepasiekiamos. Kiek tai truks, niekas negali paaiškinti.
Grįždama mintyse pertvarkau paskaitų planą taip, kad kelias reikalingas knygas galėčiau gauti bent po poros mėnesių.
Šį tą galima rasti kaimyninio fakulteto skaitykloje. Reikia kelių knygų apie vaizduotę. Nuėjusi randu užrakintas skaityklos duris ir raštelį, kad bibliotekininkė bus po dvidešimties minučių. Einu paslampinėti. Vaizduotės nėra. Apsukus kelis ratus aplink S. Daukanto aikštę, pasisemiu stiprybės iš praeities: XIX a. lietuvių kultūros „vargo pelės“ figūra mane paguodžia.
Pagaliau gavusi reikiamas knygas, prisėdu skaitykloje. Po kiek laiko įėjusi bibliotekininkė praneša:
– Turiu išeiti, užrakinsiu jus penkiolikai minučių.
Skaityklos publika iš nuostabos nieko neatsako. Kažkas prunkšteli. Bet nesipriešinam, palinkstam prie sunkiai gautų knygų. Žvilgteliu į laikrodį – laimei, tą ketvirtį valandos galiu pabūti ir užrakinta su knygomis – kaip tinginė moksleivė. Brakštelėjus spynai, apima pasąmoningas nesaugumo jausmas – o jei kas atsitiks, jei įvyks trumpas sujungimas, kils gaisras ar kaimynas persimainiusiu veidu ims grasinti manikiūrinėmis žirklutėmis?.. Knygos – minkštais viršeliais, bet skaitykla pirmame aukšte, langai nauji, neužkalti, sėdžiu prie vieno jų. Vaizduotė pamažu nurimsta, skaitau.
Kažkur dėžėse pražuvo mano konspektai. Vieną XX a. pradžios recenziją spaudoje reikės peržiūrėti iš naujo. Pirmiausia bibliografiniame leidinyje turiu pasitikrinti nuorodą. Pamačiusi elektroninio katalogo užklausos duomenis, nudžiungu: tas leidinys yra artimiausioje skaitykloje. Pasižiūrėsiu pakeliui iš VU į MA biblioteką, nes kur gauti senos spaudos remontuojamoje universiteto periodikos skaitykloje, man negalėjo paaiškinti moteris, sėdinti tarp kažkokių rakandų neatpažįstamai pakitusioje patalpoje.
Mane aptarnauja nauja skaityklos darbuotoja. Knygos ji neranda. Pakartotinės paieškos neduoda rezultatų. Nepermaldaujamai pareikalauju pažiūrėti dar kartą – juk tai bibliografinis leidinys, jis turėtų būti po ranka. Tuo metu prasideda paskaitų pertrauka, už manęs žaibiškai išsirikiuoja nekantri eilė. Bibliotekininkė grįžta tuščiomis.
– Kaip nėra – kataloge nurodyta, o čia nėra?
Eilėje kyla įtampa, ji pasklinda po skaityklą, freskos gandras virš bibliotekininkės galvos gaspadoriškai sutarškina snapą.
Palieku bandyti laimę kitiems, nemitusi spūdinu į MA biblioteką. Bibliografijos skyriuje knygos, kurią galėčiau lengvai pati pasiekti, keli darbuotojai man ieško ketvirtį valandos. Taigi vien bibliografinei nuorodai patikrinti sugaištu valandą.
Eidama namo galvoju – taip, aš taip pat dirbu su būsimais bibliotekininkais. Ir mano, kad ir nepagrindinio kurso, studentė reklaminiame specialybę pristatančiame buklete rašė maždaug taip: „Bibliotekininkas – ne tas žmogus, kaip kas nors galėtų pagalvoti, – ne tas, kuris sudėlioja lentynoje knygas nuo A iki Z.“ Štai aš pati savo kailiu patiriu tokios nuostatos pasekmes. Taip, nesugebėjau jos pakeisti. Studentai mokosi doroti informaciją, visiškai nesidomėdami jos turiniu. Jiems visiškai nesvarbu, ką dėlioti į lentynas, ką pristatyti per renginį bibliotekoje, ką užsakyti iš vietinių šaltinių ar tarptautinių katalogų – knygas, butelius ar malkas.
Namie, atlikusi buities žygius, prieš imdamasi doroti sumedžiotą bibliotekose dienos grobį, skaitau dukrai knygelę prieš miegą. Prie jos lovos stirkso knygų kaugė. Sunerimusi klausiu:
Atsakymas ramus ir įtikinantis. Dėl visa pikta pasiūlau:
O dukra, skendėdama pusiaumiegio ir vaizduotės vandenyse: