migle anusauskaite      Miglė Anušauskaitė gimė 1988 m. Kaune. 2003 m. baigė Pakruojo „Žemynos“ pagrindinę mokyklą, 2007 m. – Vilniaus licėjų. Dabar VU studijuoja žurnalistiką. M. Anušauskaitės proza žurnale „Metai“ spausdinama pirmą kartą.

 
Mes persikėlėme į kitą namą.

Namas dviejų aukštų, kūrenamas anglimis. Rūsyje yra krosnelė, tvyro blogas kvapas, sukrauta daug daiktų, bet jų nematyti, nes jie yra už neatrakinamų durų ir tėtis sako, kad reikės jas išlaužti, įdėti naujas ir sutvarkyti rūsį. Mama pasirinko gražiausią kambarį pirmame aukšte, kitas pirmo aukšto kambarys – bus puiki šešiakampė svetainė, tėvai ten pasistatys televizorių ir jį žiūrės, pro langus švysčios melsva šviesa, jos priviliotos, atskris naktinės plaštakės, gausybė jų nutūps langus ir nereikės pirkti užuolaidų.

Užuolaidų nėra ir mano kambaryje, dėl to naktį ant sienų ropinėja visokie mėnuliai. Ačiū Dievui, kad turim katę – ta juos gaudo ir plėšo į mažas švytinčias skiauteles, kurias aš ryte sušluoju, bet skiautelių pasitaiko tokių smulkių, kad jų neįmanoma pastebėti, taigi visada lieka daug miniatiūrinių žiburiukų. Aš juos dieną rankioju ir visai neturiu laiko mokytis, tai labai blogai, nes esu abiturientė ir pavasarį laikysiu egzaminus.

– Ką nors sugalvosim, – kai kartu laistėm lelijas, nerūpestingai pasakė mama, bet aš žinau, kad nei sugalvosim, nei ką – egzaminus teks man perlaikyti.

Tiesą sakant, dabar ruduo, taigi žydinčių lelijų negali būti, veikiausiai mama rodė jų paveiksliukus knygose, kurių pilnos lentynos mano kambaryje, buvę namo savininkai kažkodėl jų nepasiėmė, ir gerai, dabar sėdim su mama ir vartom puslapius, ir mama, nerūpestinga kaip rugiagėlės ant jos baltos suknelės, sako, jog ką nors sugalvosim.

Paskui mama išėjo ir aš pagalvojau, kad ji niekada nedėvi suknelių, tik plačias treningines kelnes namie ir siaurus sijonus, kai eina į darbą, be to, visada pyksta, kai aš ko nors nepadarau ar neturiu, ar tiesiog sėdžiu ir neskaitydama vartau knygas. Gali būti, kad mama, kai mes persikraustėm, pasikeitė. O gal aš pradėjau ją kitaip matyti, kažkur skaičiau, jog šitaip irgi būna.

Mūsų namas yra visai kitoks negu tas, kuriame anksčiau gyvenome, ir kasdien keičiasi: vieną dieną gėlių lovelį aptupia purios pelėdikės, kitą pamatome, jog liftas, kuriuo visada kildavom į antrą aukštą, yra automatinis, o ne sukamas trijų storasprandžių jaučių, galiausiai suprantame, kad nėra jokio lifto, tik laiptai – tiesūs, negarantuoju, gal ir sraigtiniai. Be to, šis namas stovi visai kitame miesto gale negu ankstesnysis, dėl to į mokyklą dabar ateinu iš kitos pusės ir man mokykla už aną daug gražesnė: sienos droviai apsilaupiusios, langus dengia kudloti medžiai, po jais stovi moksleiviai ir paslapčia rūko, pikti ir laimingi dėl to, kad pikti.

Puiku gyvent šiame name, tėtis irgi taip galvoja. Mudu iš laikraščių išsilankstysim dažytojų kepurėles ir perdažysim virtuvę geltonai, kad ji būtų saulėta ir graži, nes dabar sienos šlykščiai žalsvos ir, lyg to būtų negana, aprašinėtos įvairių valgių receptais. Keisti žmonės gyveno čia prieš mus, bet ką padarysi, gal jiems taip patiko, o štai mums nepatinka.

Kai pareinu iš mokyklos, gėlių darželyje raviu piktžoles apie lelijas, bet štai prisimenu, kad lelijos buvo tik paveiksliukuose. Jau vėlu – namų duris užgulęs vakaras, šiaip taip jį nustumiu, įsmunku į vidų, bet miegoti neinu, nes bijau tų prakeiktų mėnulių, laukiu, kol katė juos išgaudys arba fazė pasikeis.

Paskui romantika praeina, aš juodu markeriu nuspalvinu šviesią mėnulio dėmę lange ir užmiegu.

 

Atsibundu – bobulė kitame kambaryje švokščia. Bobulė – ne mūsų. Kai pirkom namą, ji čia gyveno. Buvę šeimininkai nenorėjo jos tampyti iš vieno namo į kitą, sakė, vis tiek greitai mirs, nes bobulė labai serga, net nekalba ir nevalgo, sėdi atremta į pagalves, prijungta prie lašinės ir sunkiai kvėpuoja, tad geriau tegu miršta ten, kur ir gyveno.

Aš užeinu pas ją ir šneku, bobulė turbūt nieko nesupranta, bet aš vis tiek šneku, sakau, kad galės po mirties čia vaidentis, jei neturės kur eiti. Niekas nepyks dėl poros sudaužytų stiklinių, jei tik jai nuo to bus smagiau, be to, dabar iš vaiduoklių galima neblogai užsidirbti, rodyti juos turistams arba nufilmuoti ir nusiųsti į televizijos laidą, paskui už gautus pinigus nusipirkti orkaitę, nes orkaitė per didelė, kad vaiduoklis galėtų ją pastumti, be to, vis tiek reikalingas daiktas.

Kitų daiktų man negaila, vaiduokliai galėtų juos visus ir stumdyti, ir mėtyti, o kai atsibos, duoti žiurkėms sugraužti. Žiurkės ir taip viską graužia, katė nespėja jų gaudyti, nes būna užsiėmusi su mėnulio atspindžiais arba naktinėm plaštakėm. O žiurkės graužia, graužia, bet man negaila, nors aną naktį viena ir prarijo mano mobilųjį telefoną: aš ištiesiau ranką, norėjau ekrane pažiūrėti, kiek valandų, ir užčiuopiau kailiuką – ant stalelio tupėjo žiurkė ir žalsvai švytėjo, matyt, jos pilve koks telefono mygtukas pasispaudė, tada žiurkė nušoko nuo stalelio ir nubėgo, tarpdury nustojo švytėti ir daugiau aš jos nemačiau. Kažkur skaičiau, kad žiurkės miegančiam žmogui, jei šis gaili joms daiktų, nuėda veidą, taigi nieko nesakiau, nors dėl telefono ir liūdėjau.

Niekis, turim kitą telefoną, stacionarų. Kai į namus ateina vaikinukas, kuris atneša laikraščius, aš pakeliu ragelį ir vaidinu, jog su kažkuo šnekuosi.

– Jo, normaliai, labai fainas namas, – sakau ir padarau pauzę, kad įsivaizduojamas pašnekovas spėtų užduoti klausimą, į kurį jau esu sugalvojusi atsakymą.

– Apačioj du, viršuj trys. Vienas mano, vienas bobulės ir vienas tuščias. Šiandien apžiūrinėjau tą tuščiąjį.

Šis kambarys šešiakampis, kaip ir svetainė apačioje arba kaip korio akutė. Sėdėdama ant palangės, pamačiau išraižytą užrašą: „Čia buvo Erika.“ Puiku, pagalvojau, buvo tai buvo, atsinešiau markerį ir šalia prirašiau: „Čia yra Vera.“ Pagalvojusi pridėjau: „Ir bus“, taip pat nupiešiau žmogų, kurį vejasi vilkolakis.

Kai kalbėdama telefonu paminėjau vilkolakį, vaikinukas atsisuko ir aš jam pamojavau. Vaikinukas nusišypsojo ir užlipo į antrą aukštą. Jam mano tėtis moka, kad atneštų laikraščius, išneštų šiukšles, bobulei pakeistų lašinę ir suleistų morfijaus – jai to reikia, antraip mirtų iš skausmo. Šaunu, vaikinukas dirba visus šiuos darbus ir gauna pinigų. Kai esi dvidešimt trejų metų, kaip ir priklauso savo pinigų turėti, man, pavyzdžiui, patinka turėti savų.

Dar man patinka eiti pajūriu ir justi, kaip vėjas palenda po sijonu ir juda it gyvas, jaučiuosi, tarsi būčiau nėščia nuo vėjo ir pagimdyti turėčiau vėją. Gal kada nors ir iš tikrųjų būsiu nėščia, dabar dar nenoriu, bet būtų įdomu nešioti pilve gyvą būtybę, kuri turi pusę mano genų, kitą pusę – to, kuris man labai labai patinka.

Man, pavyzdžiui, patinka vaikinukas.

 

Bet aš, pavyzdžiui, labai nemėgstu kompiuterių.

Jie kvaili, visada daro tai, ko paprašau, o jei užsikerta, atsiprašo ir netgi pasiūlo įskųsti juos raudonplaukiui akiniuočiui Bilui Geitsui, bet aš niekada neskundžiu, visada spaudžiu „restart“ mygtuką, kad kompiuteris pagalvotų, ką darė blogai, „restart“ ir „restart“, kol kompiuteris pradeda užsikirtinėti kas minutę, griauti mano planus ir ant griuvėsių šokti. Tada mama nevykėlį išmeta ir nuperka man naują, pyksta ir keikia šiuolaikinę techniką ir valosi riebaluotas rankas į treningines kelnes. Jeigu galėtų, ji tikrai skųstųsi „ryžam“ akiniuočiui.

Turiu naują kompiuterį ir internetą jo plaučiuose, o gal kepenyse, bet aš į internetą nelendu, einu pasivaikščiot po kambarius, apačioj – du, viršuj – trys: vienas mano, vienas bobulės ir vienas tuščias, vaikštau po tuščiąjį, ant palangės – aš, Erika ir vilkolakis, braukau per medinių spintelių, sustatytų palei sieną, stogelius, ir pirštai – lyg sraigės – dulkėse palieka šliūžes.

Spintelės tuščios, tik vienoj radau žurnalų.

Jie skirti vyrams, informuoja apie orgazmus ir atavizmus, moterys nuotraukose nuogos it jų tolimi protėviai buožgalviai ar spermatozoidai, vargšės riešapelekės moterys, išsiskėtusios, išmestos į krantą pravertom lūpom ir akim, ciniškos ir liūdnos.

Rankose sprūstelėjo puslapiai ir iškrito laiškas be datos, be antspaudo, matyt, ne siųstas, bet tiesiog įduotas adresatui į rankas, aš tą laišką perskaičiau ir pradėjau vartyti kitus žurnalus ir kiekviename žurnale buvo po laišką – vienas žurnalas ir vienas laiškas per mėnesį. Aš tuos laiškus perskaičiau.

Laiškai buvo kvaili, aš juokiausi: merginos meilės laiškai vaikinui, Erikos Tomui, pornografiniuose žurnaluose. Aš tokių nerašyčiau, labai jau atviri, apie visokius širdies paukščius ir uždraustą meilę, aš verčiau papasakočiau, kaip man praėjo diena ir nupieščiau vilkolakį, tai būtų žaisminga, bet nuobodu, tokie ir turi būti dviejų brandžių žmonių santykiai.

Sudėjau žurnalus atgal į spinteles, laiškus pasiėmiau, nes jie liūdni ir įdomūs kaip lelijos, ir kvaili kaip jos. Įdėjau laiškus į knygą, kurioje buvo lelijų paveikslėliai, sušlaviau mėnulių skutelius ir ant laiptų susitikau vaikinuką, jis ėjo pakeisti bobulei lašinės, pasisveikino su manim. Vaikinukas labai mielas.

Aš vėl pradėjau vaidinti, kad šneku telefonu, pamojau išeinančiam vaikinukui ir tol laikiau telefono ragelį rankoje, kol tuštuma manyje pasidarė tapati tuštumai kambaryje.

Difuzija.
 

Iš krosnelės verčiasi dūmai, aš dedu vidun anglis, nes jau ruduo, šalta, žmona ir dukra, susisupusios į ryškiai geltonus pledus, sėdi viršuj. Vera tikriausiai kalba telefonu, jai visuomet tokiu metu kažkas skambina, sako, klasiokas, na ir gerai, pats metas įsimylėti, tik būtų gerai, kad mokyklą pabaigtų – skubėjimas gyventi dar niekam naudos nedavė. Nors, kita vertus, vis tiek dabar nesimokytų, per šalta, dėl to ir kūrenu.

Viename rūsio kambarių, kurių duris išlaužiau, radau maišų, prigrūstų įvairiausių daiktų, pavyzdžiui, žurnalų, jais galima kūrenti, nors labiau tiktų laikraščiai, bet jų dar neradau. Atrišu dar vieną maišą, lengvą ir šiugždantį, bet jame, deja, ne laikraščiai, o gausybė negyvų bičių, reikia sakyti – mirusių. Matyt, buvęs namo savininkas laikė bites, bet vis tiek: keistas žmogus, sukrovė mirusias bites į maišą – kam? Kita vertus, gal jam, vyriškiui paraudusiomis akimis, iš kurio pirkome namą, taip patiko, bet man nepatinka, nes nesuprantu, kam tos bitės, todėl suverčiu jų šiugždančius kūnelius į krosnelės krematoriumą ir viršun vamzdžiais švysteli šiluma su medaus kvapu, tai gerai, juk dėl to ir kūrenu.

Bet aš juk nekūrenu, tėtis kūrena, įdomu, kodėl galvoju tėčio mintimis, gal dėl to, kad įsidėjau per daug medaus į arbatą, apsivarvinau juo sijoną, medus lipnus kaip likeris, susisupu į ryškiai geltoną apklotą ir jis prilimpa prie manęs kaip tos tėčio mintys, gal aš turiu kokį Elektros kompleksą, būtų begal įdomu, praskaidrintų gyvenimą, kuriame spjaudau saulėgrąžų lukštus ir mezgu katei kojines, nemoku megzti, todėl išeina tik ilga ir plona pynė, bet ir gerai, nes kam tai katei kojinės? Dar kartais virtuvėje priglaudžiu popieriaus lapą prie lango stiklo ir braižau vėjo judinamų vyšnios šakų trajektorijas, jos bereikšmės, užtat tuo metu mano galvoje gimsta įvairių valgių receptai, kuriuos, negalėdama atsitraukti nuo lango, užrašau čia pat, ant sienos, tada ateina mama, atsisėda šalia ir žiūri nieko nesakydama. Bet dažniausiai ką nors visgi pasako, pavyzdžiui, „Baik spoksot pro langą“ ar kažką panašaus, pasako ir įjungia šviesą, elektrą, Elektros kompleksą.

Elektra mūsų name, ačiū Dievui, yra, bet kažkas nukirpo telefono laidą, gal ir vėjas nutraukė, agresyvus, piktas vėjas, nenorėčiau, kad toks palįstų man po suknele, todėl einu į lauką kelnėmis apsimovus. Lauke – purvas ir tuščias lelijų darželis, kvailos lelijos, nežino, kaip reikia išgyventi, kai šalta. Aš brendu per purvą iki tuščių avilių – viename jų esu paslėpusi puslitrį degtinės. Trukteliu didelį gurkšnį, palaukiu, kol skrandyje išsiskleis rusiški ornamentai ir „matrioškos“, nuryju kelias gerklėje užstrigusias penkiakampes žvaigždes ir pasisuku į lelijas.

– Va taip! – pasakau joms, lelijoms, kurių nėra, nebent gal knygoje, kurią kartu su mama vartėm.

Grįždama iš sodo susitinku vaikinuką, apkabinu jo sprandą, bet jis negali manęs apkabinti, nes vienoje rankoje laiko krepšį, kita ieško mūsų namo rakto, negali apkabinti, gal ir nenori, bet man nerūpi, nes mano skrandyje dar nenužydėjo „matrioškos“. Negalime nustumti vakaro nuo durų, todėl iš sode triūsiančios mamos pasiskolinam sodininko žirkles, prakerpam jo pilve skylę ir sulendam į vidų.

Vaikinukas lipa laiptais pas bobulę, aš pakeliu telefono ragelį ir vaidinu, kad kalbuosi, pasakoju apie Elektros kompleksą ir likerio ornamentus ant geltono pledo, pasakoju, kol vaikinukas atlieka viską, ką privalo, ir lipdamas žemyn pamoja man, girdi, nori kažką pasakyti. Aš sakau „Palauk“ į ragelį, pridengiu jį delnu ir žiūriu į vaikinuką.

– Laidas nukirptas, – sako jis.

Yla išlindo iš maišo, apsidairė ir greitai įlindo atgal, nes aš atsakiau, jog žinau, kad laidas yra nukirptas, – na ir kas? Vėl įnikau į pokalbį, vaikinukas dar sykį man pamojo ir išėjo, bet įėjo mama geltonu retrostiliaus paltuku bei sodininko žirklėmis nešina ir prisipažino, kad ji nukirpo laidą, labai apgailestaujanti, tiesiog pamaniusi, jog tai mėnulio spindulys, ir nukirpusi, kas ten žino – šiuolaikinės technologijos kartais taip panašios į mėnulio spindulius.

Nieko tokio, pasakiau, gynyba nuo mėnesienos dar niekam nepakenkė.

– Tikrai taip, Erika, – atsakė mama.

Jai priminiau, jog aš – ne Erika, aš – Vera, žiurkė arba vilkolakis, bet tikrai ne Erika. Mama atsiprašė ir pasiteisino, kad mes labai panašios, aš ir jos vargšelė Erika, dar kartą atsiprašė, pasiteisino ir nukirpo, sodininko žirklėmis nukirpo mėnulio spindulį, įspindusį pro langą kartu su šimtais kitų spindulių.

Tuomet aš įjungiau elektrą ir jie visi dingo.

 

Paskui atbėgo nakties šunys pasišiaušusiom juodom keterom, išsikišusiom iltim ir švelniom papilvėm, glostančiom žolę tol, kol ji užmiega; šunų šeriai subraižė vakaro veidą, aš surinkau nuo palangės kraujo lašus ir supyliau į katės dubenėlį, katė išlakė ir tapo juoda.

Rytą į mano kambarį atėjo mama ir Erikos mama dingo, pasirodo, ji buvo Erikos mama, ta su rugiagėlių spalvos suknele ir sodininko žirklėmis, ji, kaip ir bobulė, taip pat pasiliko šiame name, sakė, jog norėjo prižiūrėti gėles ir genėti kriaušes, kad ir jos nežūtų, kaip žuvo bitės po tragedijos. Aš paklausiau: kokios tragedijos? Bet į kambarį įėjo mano mama ir Erikos mama, kaip sakiau, dingo.

Mano mama nustebo, kad aš jau atsikėlusi, bet aš juk nebuvau nė užmigusi, nes bijojau mėnulių ir šnekėjausi su Erikos mama, negalima užmigti, kai šnekiesi su kažkuo, ko anksčiau nė neįtarei esant, apskritai negalima užmigti, kai su kuo nors šnekiesi, kitaip negirdėtum, ką tau sako, be to, būtų nemandagu.

Nemandagu žiovauti neprisidengus burnos, sako mama, nes iš gerklės kaip milžiniškas drugys išskris plaučiai ir tapsi žuvimi arba undine ir negalėsi išgyventi be vandens. Einu į vonios kambarį, nusiprausiu, pasidažysiu ir eisiu į savo apžėlusią mokyklą, bet iš tikrųjų – ne, palauksiu, kol tėvai išeis, ir pasislėpsiu pas bobulę, ji gera, manęs neišduos.

Aš myliu bobulę ir noriu jai gero, todėl pasakoju įvairius dalykus, už ją klausinėju, į tuos klausimus atsakinėju, antraip bobulė negalėtų dalyvauti pokalbyje.

– Aš žinau, kas šiame name gyveno prieš mus, – sakau bobulei, – Erikos mama man papasakojo. Čia gyveno ji, Erikos mama, Erikos tėtis – bitininkas, Erikos dėdė ir Erika. Tavęs, bobule, man nepaminėjo, pamaniau, jog tu tikriausiai čia buvai ir anksčiau, ir būk, gyvenk čia, kiek tik patinka, bet, atrodo, tau nelabai patinka gyventi, nes skauda ir nieko negali daryti, tik atremta į pagalves sėdėti ir žiūrėti sienų apmušalus.

Apmušalai, aišku, neblogai, primena pyrago plutą, o gal išbertus ant grindų prieskonius, mėgstu raudonus prieskonius, jie žaibuoja mano burnoje, spaudžia ašaras iš akių ir nosies, tai gerai, nes pati verkti nesugebu – nė tada, kai Erikos mama pasako, jog vaikinukas, laikraščių išnešiotojas, buvo įsimylėjęs Eriką, ne mane, bet Eriką.

Bobulė myli apmušalų plotelį priešais save, jie, matyt, jau seni, nes ten, kur aš sėdžiu, apmušalai apsilaupę, aš paimu jų kraštą ir tempiu, plėšiu, kad atidengčiau nuogą riešapelekę sieną, deja, siena ne nuoga, o aprašinėta, matosi nupiešta gėlytė ir pora eilučių kažkokio kvailo posmelio: „Er (...) Būk laim (...) Būk graži, to tau li (...) Rasa, Mant.“

Aš kaip vilkolakis pripuolu prie sienos, draskau apmušalus, atidengiu piešinėlius ir posmelius draugų, kurie ateidavo, parašydavo ir išeidavo, Erikai turėjo būti liūdna gyventi kambaryje tarp beprasmiškų meilės prisipažinimų, tikriausiai dėl to pati Erika rašė meilės laiškus Tomui ir dėjo juos į pornografinius žurnalus. Vėliau Erika išklijavo kambario sienas apmušalais, į kurių vieną plotelį stebeilija bobulė.

Aš puolu prie to plotelio, atidengiu piešinėlį – ilgaplaukė mergina sėdi ant palangės, graži mergina, turbūt Erika. Po piešinėliu parašyta: „Amžinai tavo – T.“, gražus raštas, turbūt Tomo, Erika ir Tomas, tik dabar susigriebiu, jog nežinau vaikinuko vardo, šiandien paklausiu, jei tik nebus per vėlu, nes apmušalai keršija, apiberia mane prieskonių dulkelėmis, kurios graužia odą ir man skauda, ir bobulei skauda, dabar ji žiūri į mane, bet aš pasitraukiu, ir štai bobulė žvelgia į piešinėlį „Amžinai tavo – T.“ – bobulė lyg šypsosi, lyg ne.

 

Vaikinukas, kai pamatė nuplėšytus apmušalus, lyg nuliūdo, lyg ne. Vaikinukas mylėjo Eriką, žinau. Dėl to dabar ant jo veido – įtampos tinklas, dėl to jis šypsosi tik viena lūpų puse, kai stato bobulei lašinę ir kartu su ja žiūri į ilgaplaukės merginos piešinį.

Vaikinukas, aptvarkęs bobulę, išeina į šešiakampį kambarį. Aš – įkandin jo.

Klausiu, koks jo vardas. Vaikinukas atsako:

– Simonas.

Kažkodėl staiga man ant kaktos išsiskleidžia prieskonių vėriniai, pajuntu juos ir ant skruostų, prieskoniai nubyrėję nuo apmušalų, mane jie suės, vaikinukas tai mato ir šypsosi puse lūpų. Vaikinuko, vardu Simonas, klausiu:

– Ką žinai apie šiuos namus?

– Anksčiau čia gyveno gražesnės merginos, – keistai šypsosi Simonas.

Bjaurus Simonas.

Aš impulsyvi kaip vilkolakis, tiksli kaip žiurkė – trenkiu vaikinukui į skruostą, vėliau pagalvosiu, ką padariau, nes vaikinuko nustebę akiniai sklendžia ant grindų, aš išsigandusi puolu akinių paimti, vaikinukas griebia mane už rankos, aš krentu, vaikinukas krenta, akiniai dūžta. Sudie.

– Ką padarei, dūra?

Vėliau pagalvosiu, mintyse kartoju.

Vaikinukas, stiprus kaip vakaras, vikrus kaip katė, suspaudžia mane glėby ir bučiuoja į lūpas, egoistiškai ir godžiai, jo sausas liežuvis prapjauna mano burnos kampučius, pasipila prieskoniai...

Apačioj bruzda tėvai, šalia švokščia bobulė, vaikinukas atsitraukia, ir aš nuo savo nugaros nubraukiu akinaičių stiklų šukes, suberiu jas vaikinukui į delną.

– Ar žinai? Čia dar gyvena Erikos mama, – sakau nei šį, nei tą.

Vaikinukas atsako: taip, kai vieni išėjo, kiti pasiliko, gaila, kad bitės išmirė.

– O Tomas – kur? – klausiu.

Vaikinukas nustemba. Aš žinau apie Tomą? Yla išlindo iš maišo ir įlindo atgal, žinau, žinau apie Tomą, viską žinau, – piktai kertu vaikinukui į akis, jas Simonas primerkia, Simonas sužeistas, Simonas veblena esą tai bjauri istorija, bjauri šio kambario istorija.

Bjaurus kambarys. Erikos ir mano vardai, išrašyti ant palangės, pornografiniai žurnalai ir meilės laiškai juose, aštrūs kaip mėnulio spinduliai, bučiniai ant akinių šukių, Simono bučiniai man, Erikos laiškai Tomui.

Aš užsimerkiu, ir pūkuoti akių vokai, kivio žievės, švelniai apglėbia kivio minkštimus, mano akis. Staiga suprantu, kodėl istorija bjauri. Čia Tomo kambarys. Tomas buvo Erikos dėdė.

Dėdės Tomo trobelė, kur Erika ėjo ieškoti meilės ir sielos ramybės, bet patyrė tik seksą ir kūno nuovargį. Dėdės Tomo incesto irštva.

Vaikinukas išeina. Aš apsivemiu lelijom.

 

Palanges apsistačiau pelargonijom, kad rytais rasčiau naktinių gyvūnų pėdsakus vazonų žemėje. Kol kas čia ateina tik katė ir dykumų lapės.

Erikos mamą matau vis rečiau, galbūt ji manęs vengia, gal gėdijasi, jog aš daug ką žinau.

Kai pakeliu galvą, ant grindų matau dulkių šliūžę, tarsi kelią. Abipus jo stūkso miestai, lūšnelės ir daugiaaukščiai, tačiau dangoraižiai, pasiekę mano kojinių liniją, pradeda aižėti, trupėti ir pavirsta dulkėmis, aš einu dulkių keliu, kuris veda į tėvų miegamąjį.

Staiga atveriu duris ir tuoj pat pokšteli užverčiama knyga, mama sėdi ant lovos, skreite – skalbyklės instrukcija, treninginės kelnės atraitotos iki blauzdų, vienspalvis kilimas – švarus.

– Jei turi ką skalbti, nešk į apačią, – abejingu balsu sako mama.

Linkteliu ir išeinu, žinau, jog, nuplėšusi instrukcijos viršelį, rasčiau Rilkės puslapius, mamos ranka nurašytus iš bibliotekos knygos dar jaunystėje, susegtus tokiu formatu, jog tilptų į bet kokius vadovėlius, nuolatos perkeliamus iš vienos vietos į kitą, kad niekas nesurastų.

 

Guliu lovoje ir dainuoju, nes nieko nematau. Pamanau: tikriausiai apakau kaip Homeras ir turiu būti tautos dainiumi.

„Ji dūsavo dėl berniūkščio raudonais kaip lapės plaukais“, – net nepamenu, kas šių dainos žodžių autorius, matyt, kažkuris lietuvių poetas. Visi jie praplikę ir romantiški.

Ateina įpykusi mama, sako, kad kelčiausi. Aš atsakau, jog apakau ir negaliu keltis.

– Einu į darbą, – sako mama, – išvalyk karpį.

Šiandien šeštadienis ir aš neinu į darbą, nes niekada neinu, be to, aš neinu į mokyklą, nes šeštadienis. Karpis dar gyvas guli apgliaumėjusioj vonioj, leidžia paskutines valandas kalbėdamasis su guminiu ančiuku apie sielos nemirtingumą ir laukia, kol išvalys jo kūną – išvers sielą, žarnas ir nesuvirškinto batono likučius.

Galvoju apie Simoną. Neinu į šešiakampį kambarį, nes ten ant kilimo dar gali būti akinių arba incesto šukių. Neinu į bobulės kambarį, nes vakar nudraskiau apmušalus ir atidengiau daug linkėjimų ir šiek tiek incesto. Man šlykštu, bet sakau, kad gerai, ir galvoju apie Simoną.

Paskui apsivelku geltoną suknelę, nes namie šilta, nes tėtis kūrena, nes rado rūsyje negyvų bičių maišą, nes.

Nes bitės išmirė, nes įvyko tragedija, nes, sako Erikos mama. Aš noriu paklausti, kokia tragedija, kadangi „nes“ aš jau žinau. „Nes“ – tai Erika ir Tomas, Erikos dėdė iš šešiakampio kambario, tai žinau, bet kas yra tragedija? Erikos mama pavaidina, kad eina plauti indų, ir nuskęsta kriauklėje. Pikta, skaudu, bet manęs laukia karpis.

 

Paimu peilį ir einu į gūdžią vonią padėti karpiui mirti. Koridoriuje man kelią pastoja ir pasisveikina Simonas. Aš padedu peilį ant etažerės, lūpas ant Simono skruosto.

Vaikinukas egoistiškai ir godžiai bučiuoja, liežuviu braižo runas ant mano veido ir burnoje, rankomis užgrobia nugarą, liemenį, sėdmenis, iškelia ten savo vėliavas, slysta po sijonu. Etažerė, kai į ją atsiremiam, suvirpa, peilis krinta ir prismeigia prie grindų katės šešėlį. Aš vaikinukui nesipriešinu, tik kandžioju jam lūpas, kai pavyksta atitrūkti, braižau nagais sprandą. Jis, tai pastebėjęs, sugriebia mane į glėbį, pakelia ir neša į šešiakampį kambarį, tikriausiai nori parodyti vilkolakio piešinį ant palangės, bet aš imu inkšti ir muistytis, vaikinukas supranta, ir štai mes mano kambaryje, ant lovos.

Vaikinukas stipresnis už mane, bet nenuovokus – neranda suknelės užtrauktuko (jis šone), todėl tiesiog pakelia ją aukštyn, man vos ne ant kaklo, aš urzgiu, tačiau nebėgu šalin. Netrukus to jau gailiuosi, nes vaikinukas išnyra iš drabužių kaip gyvatė, užgula mane kaip vakaras, ir man skauda, skauda, skauda.

Vaikinukas spaudžia mane prie savęs, aš jau nebe inkščiu, o švokščiu, taip skauda. Atkraginu galvą ir matau paklodės raukšlių dykumą, jos smėlis aštrus ir karštas. Įsikimbu į vaikinuką, gal stumiu jį nuo savęs, nežinau, visu kūnu gaudau orą, nes be galo alsu ir skauda skauda skauda, aš žiaukčioju kaip žuvis, kaip karpis apgliaumėjusioje vonioje, karpis, reikia jį išvalyti, bet taip skauda, taip skauda!

Mano švokštimas banguoja ir kyla viesulu, virsta į riksmą, bet Simonas užspaudžia delnu burną, tvirtas kaip molas atlaiko mano viesulą, mano bangas, įsitempia, išsilaiko taip kelias sekundes ir suglemba. Griūna į paklodės dykumą kaip krintantis lėktuvas, abipus jo pakyla smėlio stulpai. Aš tramdau ašaras.

Vėliau, kai mūsų kūnai nebejuda ir susiderina su dykumos peizažu, lėtai keliuosi, tempiu aukštyn kelnaites (vis dar skauda), žemyn – suknelę. Išlaisvinu iš peilio nelaisvės katės šešėlį – tas greit išsmunka į lauką – ir sliūkinu į vonios kambarį.

Karpio kūnas tyso kriauklės peizaže, o guminis ančiukas virtęs bjauria trigalve gulbe. Ji visais trim snapais mėgina mane pulti, bet aš griebiu karpį ir nusviedžiu gulbei po atgrasiomis plėvėtomis kojomis. Kol gulbė taršo maistą, aš ją negyvai uždaužau šepečio kotu.

 

Tėtis rūsyje, kūrena. Mama vonios kambaryje deda drabužius į skalbyklę. Mes su bobule viršuj, įtempusios klausą stengiamės išgirsti, kaip tėtis siekia degtukų, padėtų ant krosnies atbrailos, pamato palubėje voratinklį ir, pasilipęs ant taburetės, jį nubraukia, paskui dar valandėlę palaiko prie suodinų lubų prispaustą delną. Mama išvysta, kaip iš skalbinių glėbio ant grindų nusklendžia kojinė, sudeda kitus drabužius į skalbyklę, lenkiasi paimti kojinės, neišlaikiusi pusiausvyros kitu delnu atsiremia į grindis ir, prisiminusi vieną „Duino elegiją“, kelioms sekundėms sustingsta.

– Baisūs visi angelai, – sakau bobulei, ir ji supranta.

Gerai, kad bobulė supranta, nes vaikinukas – ne. Tiesa, aš jam nieko ir nesakau.

– Mama tėčiui irgi daug ko nesako, bet pažiūrėk į juos, – paaiškinu.

Bobulė, aišku, supranta, staiga kažką prisimena, nes jos akių rainelėje atsiranda žaibo spalvos juostelių, žinau, kad tai – prieš pablogėjimą.

Aš savo delne suspaudžiu bobulės ranką, jos akių vokai nusileidžia, bobulei skauda, ji spusteli mano ranką dar ir dar, ir dar. Ilgas spustelėjimas, pauzė. Trumpas, ilgas, pauzė. Dar du trumpi spustelėjimai, pauzė. Vėl ilgas, po pauzės – dar trys ilgi, vėliau – dar du ilgi.

Kol susigaudau, jog bobulė man kažką sako, ji jau kartoja savo ženklų sistemą. Atsinešu languoto popieriaus ir, pasidėjusi ant knygos apie gėles, kad būtų kietesnis paviršius, žymiuosi bobulės ženklus. Ilgas, trumpas, ilgas, du trumpi. Užsirašau ir užmirštu, nes ateina vaikinukas suleisti bobulei vaistų. Aš padedu popieriaus lapą prie bobulės lovos, laukiu, kol vaikinukas pabaigs darbą, ir apsiveju rankomis jo kaklą, kojomis – liemenį.

Žinau, jis nieko nesupranta, mintimis sakau bobulei, bet aš nieko neišduodu. Meilė – tai susitarimas, sakau ir, kol katė nežiūri į mane, pati tuo tikiu.

Katė žiopso į mane iš visų kampų, stebi kivio minkštimus – mano akis, atsibundu ir pamatau ant naktinio stalelio tupinčią katę, prarijusią tą žiurkę, kuri prarijo mano mobilųjį telefoną.

Vaikinukas dar miega, tai ir gerai, keista, kad tėvai nepastebėjo, jog jis pasiliko mūsų name nakvoti. Jis nieko nesupranta, bet ir nereikia, svarbu, jog aš suprantu ir einu ieškoti Morzės abėcėlės internete, kad sužinočiau, ką man norėjo pasakyti bobulė.

Deja, nespėju, kelią man pastoja Erikos mama, laikydama rankoje mėnulio spindulių pluoštą. Grasina, kad juos paleis, jei aš perskaitysiu bobulės pranešimą.

Paleiskit, sakau ir pasikviečiu katę, patupdau ją ant etažerės, kur dar likę mano ir vaikinuko kūnų atspaudai. Katė seka Erikos mamą budriomis akimis, kažkur jų gelmėje švyti žiurkė, ryjanti spindulius, nesvarbu kieno – telefono ar mėnulio.

Erikos mama atšlyja ir tuoj pat ją įtraukia skalbyklės garsas.

 

Iš skalbyklės išsivynioja mano mama ir tėtis, jie stovi apačioje ir mušasi, ne, gal ginčijasi, o gal tiesiog šiaip diskutuoja. Energingai, kiek desperatiškai. Akivaizdu, jiems reikia dar vieno žmogaus nuomonės. Aš pasiaukoju ir laiptų turėklu nuslystu žemyn, kad tėtis ir mama nesumanytų užlipti pas mane – rastų miegamojo klostėse miegantį vaikinuką.

Tėtis kūreno. Suvertė į krosnį visus mirusių bičių kūnelius, kartu su jais žvangtelėdamas iš maišo iškrito kauptukas. Ant jo buvo pridžiūvusio kraujo ir tėtis išsigando.

Mama skalbė. Mama pastebėjo po vonia pakištas svarstykles ir, bandydama jas ištraukti, pamatė pieštuku iškeverzotą užrašą. „Šiandien yra gegužės penkta. Tėtis sužinojo, kad aš su Tomu. Tėtis nuėjo užmušti Tomo. Mama rėkia. Aš niekada iš čia neišeisiu.“ Mama išsigando.

Tėvai diskutuoja, ar galime gyventi name, kur buvo užmuštas žmogus, veikiausiai kažkoks Tomas.

Aš atėjau ir paaiškinau, kad Tomas nėra šiaip kažkoks. Tėvai dar labiau išsigando. Viršuje pabudęs ėmė bruzdėti vaikinukas. Kad tėvai neišgirstų, aš staiga įjungiau radiją. Mes nuėjome ieškoti namo pardavimo ir pirkimo dokumentų, kad sužinotume žudiko vardą.

Žudiko vardas buvo Tomas.
 

Pyktis apsiautė mane, kaip jūra apsiaučia žuvį, nes Tomas tebėra gyvas. Vaikinukas, atliepdamas mano įtūžiui, viršuje garsiai nusižiovavo, aš dar garsiau atsukau radiją. Tėvai spėliojo, ginčijosi, dvejojo, kol aš pagal Morzės abėcėlę sugretinau taškiukus ir brūkšniukus su ilgais bei trumpais bobulės rankos paspaudimais. Amžinasis žydas Morzė paspaudė gležną bobulės ranką ir lašinė atitrūko ir, taškydama spiritą ant dulkėtų sienų, nuslydo laiptais.

„Tai Tomas jį užmušė.“

Vaikinukas viršuje nutilo, ten nuo sienų varvėjo Morzė, ir aš nutildžiau radiją. Skėstelėjau rankomis – viskas aišku. Erikos mama linktelėjo ir, lagaminais mėnulio spindulių nešina, išėjo pro duris.

Erika mylėjo savo tėčio brolį Tomą. Tomas mylėjosi su brolio dukra Erika. Kai jos tėtis tai sužinojo, įvyko konfliktas, ir Tomas kauptuku užmušė Erikos tėtį. Tada pardavė namą.

Ir štai mes čia, ir štai viršuj vaikinukas, o Erikos tėčio nebėra, ir bitės mirė, ir Erikos mama išėjo, tik Tomas bala žino kur, bet jis jau pajuto, kad mes žinom, jam taip pat sunku, kaip ir mums. Mes čia, tik kur Erika?

Laiptais į apačią atbilda vaikinukas, sustoja, įkvepia oro, iškvepia, vėl įkvepia ir sako, kad ką tik mirė bobulė.

 

Namai pilni žmonių, todėl į lauką išsinešiau katę, ji nušalo pėdutes ir slepiasi mano užanty. Aš sukiojuosi apie avilius, noriu išsiimti degtinės butelį, tačiau ir sode pilna žmonių, jie ieško Erikos tėčio kūno, nes tikriausiai kažkur lauke užkastas. Randa prie rūsio. Išveža į laboratoriją. Aš pakeliu avilio stogą ir trukteliu iš butelio, užanty suvirpa širdis ir katė.

Vaikinukas vienintelis žinojo, ką rašyti bobulės mirties liudijime, nes ją prižiūrėjo ir anksčiau, nuo tragedijos, kai ji smarkiai suseno. Per vieną naktį – penkiasdešimčia metų. Nuo to laiko ji gyveno savo kambaryje ir žiūrėjo į apmušalus, po kuriais buvo meilė. Bobulės vardas buvo Erika.

Truputėlį šilčiau, bet viską užgulęs vakaras, net kai kvėpuoju, nosyje veliasi jo kailio gaurai. Katė nagais įsikabina į kailį ir nuslysta dangumi kaip žvaigždė, paskui nusileidžia man prie kojų ir kniaukia.

Pro langus blyksi melsva šviesa – tėvai žiūri televizorių.

 Katė veda mane link durų („Visom akim pasaulio padarai atvertą erdvę regi“), tikriausiai vaikinukas laukia manęs, norėčiau įsivaizduoti, kad varto knygą apie lelijas, bet juk nevarto. Gal guli lovoj arba klajoja internete, o gal stovi vonioj, žvelgia į akis trigalvei gulbei ir viską viską supranta, bet juk nesupranta.

Pro duris įslystam aš, katė ir vakaras, įpilu jiems pieno ir užsliuogiu laiptų turėklais į viršų. Vaikinukas sėdi internete. Nuimu jo ranką nuo kompiuterio pelės, surandu ir paleidžiu muziką.

„Grįžau namo ir nieko neįvyko.“
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)