Accessibility Tools

benedikto slenksciaibenedikto slenksciai      Laura Sintija Černiauskaitė. BENEDIKTO SLENKSČIAI. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 224 p.

 

Iš didelio miesto motina atveža aštuonmetį vaiką į kaimą, slėnyje parodo jam sodybą, kur gyvena jo nematytas tėvas, ir pastūmėja eiti, o pati sako palauksianti. Ji, žinoma, nepalaukia, ir sūnus su tėvu abiem netikėtai pradeda bendrą gyvenimą. Šis įsimenantis vaizdas yra pirmasis Benedikto slenkstis – tai gyvenimo krizė, etapas, kurį reikia įveikti: iš viso jų romane penki – atvedantys Benutį iki jaunuolio Benedikto.

 

Nors atskyrimas nuo motinos – didelė trauma, kaime berniukui po truputį atsiveria kitas pasaulis: „Vakaro pievos, nuskausminančios ir išsiviliojančios sielą, ir šviežios duonos su kmynais skonis, įsakmiai grąžinantis Benutį į vienį, – šios dvi naujos laimės žadėjo jam kitas, dar stipresnes ir slaptesnes“ (p. 20).

 

Kita laimė, o gal tiesiog kažkokia slėpininga prasmė, yra slėnio dvasia. Jau daug vėliau, paauglystėje, sunkiom akimirkom „Benas mėgindavo kreiptis į tą, kurį kartais pajusdavo virpant slėnio ore ir kuris visada svetingai perimdavo jo širdies balastą ir išsklaidydavo jį švelnėjančiame vasaros vakaro mėlyje“ (p. 111).

 

Motina su juo niekada nebebendrauja, nors jis ją dar pamato bent vieną kartą, nuvykęs į miestą ir prisėlinęs prie jos namų lango. Kaip ir daugelis kitų, tai ryškus, įtaigus epizodas: jis mato ją su kažkokiu vyru, girdi ją kažką sakant, nepagauna žodžių, bet pajunta, kad „mamos balse nuskambėjo kažkoks sotumas ir smulki laimė. Toji laimė buvo toks netikėtas, įžeidžiantis akibrokštas, tikrų tikriausia išdavystė“ (p. 30; kursyvas autorės). Vaiko akimis jį pametusios ir patenkintos motinos vaizdas, be abejo, atrodo išdavystė, bet čia itin sėkmingai veikia taupios ir taiklios detalės: „sotumas ir smulki laimė“ – idealiai tą būseną ir kartu stebėtojo įspūdį išreiškiantys žodžiai.

 

Kai kur tenka kliautis kiek tiesmukais apibūdinimais: „Antrajame slenkstyje“ Beną jau matome šešiolikmetį, gerai gebantį bendrauti, nenuolaidžiaujantį, su „savo kaimiškai tvirta, nearogantiška, anksti subrendusio paauglio laikysena“ (p. 41). Bet tai nereiškia, kad jis patenkintas savimi, kad jau įveikęs arba lengvai įveiksiantis visus slenksčius. Jo paveikslas išlieka sudėtingas, ir tai svarbu, nes romanas yra apie jį, tai, galima sakyti, vadinamasis tapsmo, arba jausmų ugdymo, romanas, rodantis duobėtą vieno personažo gyvenimo kelią nuo vaikystės iki subrendimo. Tad nors kai kurios siužetinės linijos romano eigoje atsikartoja, veiksmas plėtojamas brendimo, psichologinio vystymosi etapais, šiuo atveju, tarkim, „slenksčiais“. Siužetinė intriga taip pat yra suskaidyta į kelias dalis – čia tarsi pasakojamos kelios istorijos, kiekviena su savo nauja dinamika, bet jas sėkmingai vienija tas pats herojus ir kai kurie kiti personažai (pvz., tėvas) bei motyvai.

 

Įspūdinga tai, kad autorė, pasirinkusi vyriškos lyties personažą, autentiškai perteikia jo psichologiją, net iki intymių detalių. Taip pat įtaigiai parodytas paauglių vaikinų bendravimas – jų bravūra, šiurkštumas, pažeidžiamumas, nelygiaverčiai santykiai. Be visa ko kita, knygą tiesiog įdomu skaityti, ir galbūt dėl trijų priežasčių. Pirma, tai sužėrinti ryškia įtampa, tai atsipalaiduojanti, bet niekada nenutrūkstanti siužetinė intriga. Antra, nors siužeto vingiai nėra kvapą gniaužiantys, pasakojimą patrauklų daro psichologiškai motyvuoti personažų paveikslai, kurių svarbiausias, kaip jau minėjau, pagrindinio veikėjo. Trečia, visa tai perteikta adekvačia kalba.

 

Apie stilių reikėtų tarti atskirą žodį. Pati autorė viename radijo pokalbyje pabrėžė, kad tai minimalistinis stilius, kad ji siekė atsikratyti visko, kas nebūtina, kad ją įkvėpė lietuvių klasikos pavyzdžiai. Gal tiksliau būtų sakyti, kad stilius yra neperkrautas, nėra toks sodrus kaip, tarkim, Danutės Kalinauskaitės, bet ir nėra toks nugenėtas kaip Jaroslavo Melniko, – jis tiesiog adekvatus pasirinktam pasakojimo būdui, kur svarbiausia perso-nažų psichologija ir veiksmas – vidinis gal net labiau negu išorinis, nes niuansuotai perteiktas Benedikto įspūdžių, nuotaikų, apsisprendimų procesas ir kaita knygoje turi lemiamą svorį. Jau vien šis dėmesys vidiniam pasauliui L. S. Černiauskaitę esmingai skiria nuo tokių autorių kaip Žemaitė ar Vaižgantas. Galų gale kitaip ir negali būti – ji rašo XXI amžiuje ir, nors norėdama gal ir galėtų pateikti nugrimzdusios epochos kūrinių stilizaciją, bet, aišku, to nesiekia.

 

Štai epizodas iš to laiko, kai Benas dar gyveno pas motiną: garsus jos dainavimas suerzindavo viršuje gyvenančią kaimynę Juodpetrienę ir toji imdavo šaukštu daužyti per vamzdžius, o Benutis su mama atsiliepdavo „kaip niekad skaniais plūdimais“, ir tada kaimynė „atsilygindavo stipresniais epitetais, leisdamiesi vamzdžiais jie išsipūsdavo, pasmirsdavo ir užplūsdavo jų virtuvę lyg pamėkliški kanalizacijoje išsimurdę pačios Juodpetrienės klonai“ (p. 16). Šis žavus išraiškingas vaizdelis veikiau barokinis nei minimalistinis. Tiesa, jis ne visai tipiškas – autorė neretai sugeba įspūdingai taupiai nusakyti savitas psichologines būsenas: „Tingulys grūmėsi su vis paširdžiuose smilktelinčiu jaudulio spygliu“ (p. 48).

 

Benediktas mokosi griežti smuiku, yra labai gabus muzikantas, ir štai „Trečiajame slenkstyje“ dalyvauja jaunųjų muzikantų konkurse neįvardytame dideliame mieste (laikotarpio ir geografijos koordinatės romane apskritai sąmoningai išblukintos). Čia jis susiduria su dviem kitais konkursantais, kurių vienam pajunta instinktyvų ir stiprų draugiškumą, o kitam, žinoma, tik impulsyvią panieką, nes tik to jis ir vertas. Tai dramatiškas ir įtampos požiūriu gerai parašytas skyrius, bet niekingasis Orestas yra neįtikinamas, karikatūrinis personažas. Tai arogantiškas ir agresyvus niekšelis, kurio tikroji jėga – savo tėvo, turtingo mero, užnugaris. Keistokai atrodo ir tai, kad užkulisinio smurto prieš konkurentus imasi ne kokio sporto ar popso, o smuikininkų ir pianistų konkurso dalyvis. Dorybės ir niekšybės priešprieša čia pernelyg schematiška ir tiesmuka.

 

Kas kita – pirmoji Beno meilė Vega: įtikina ne tik pats personažas, bet ir tai, kaip ją suvokia ir į ją reaguoja herojus, vaikinas. Iš pradžių ji yra paslaptinga, įdomi, nebanali, kitokia. Bet palengva, motyvuotai ir niuansuotai rodoma, kaip Beno akyse ji darosi neurotiška, įnoringa, egoistė, erzinamai nenuspėjama. Lūžio momentas yra jų- dviejų su Benu apsilankymas kaime pas jo tėvą, kur Benas stingdamas suvokia, kokia atgrasiai skurdi ir svetima jai atrodo visa ta jam brangi aplinka. Čia vėl sužėri minėtasis slėnio dvasios simbolis, tarsi išreiškiantis kažkokią neįvardytą ir nenusakomą paties Beno psichikos dimensiją. „Ji nesuvokė, koks reikšmingas Benui yra šitas pasivaikščiojimas ir tai, jog parodė ją slėnio dvasiai. Jos abejingumas Beną taip siaubingai nuvylė, kad panoro tuojau pat paprašyti jos, kad išvažiuotų. Bet susilaikė“ (p. 165).

 

Bet susilaikė – subtilu yra ir tai, kad autorė Beno akimis iš karto neatmeta ryšio su Vega, nes trauka taip staiga neišnyksta, bet santykiai ima blėsti, protarpiais palaikomi trūkčiojančios ugnelės. „Benedikto slenksčiuose“ yra ir gana atvirų sekso scenų, kurios įtaigiai ir natūraliai įsipina į paauglio ir jaunuolio pirmųjų audringų išgyvenimų audinį.

 

Paskutinis slenkstis – tėvo mirtis. Vaizduojama ligoninės atmosfera yra autentiška ir objektyviu, ir, svarbiausia, subjektyviu lygmeniu. „Įėjęs Benas instinktyviai sulaikė kvėpavimą – palatoje dvokė, toji smarvė sutikdavo įžengusįjį kaip nesvetinga ir nešvanki šeimininkė“ (p. 204). Skaitytojui atsiveria keli išgyvenimų sluoksniai – kartu su slogučiu ir širdgėla įtikinamom išgyvenimų ir pajautų bangom užplūsta daiktinė ligoninės aplinka, laukimas, užeinantis alkis, netgi netikėtai absurdiškos detalės (vos suvaldomas noras šlapintis, naktį praleidus užrakintam kabinete), sapnai, nuovargis, – visa tai literatūrinį audinį daro įspūdingai, bet nenudailintai spalvingą.

 

„Benedikto slenksčiai“ yra tradicinį pasakojimą subtiliai ir turiningai plėtojantis romanas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 12 (gruodis)