Kazys Almenas       Kiekviena raštinga tauta tekstais apie Jungtines Amerikos Valstijas galėtų užpildyti nemažą knygų lentyną, greičiausiai netgi ne vieną. Net ir palyginti kuklioje lietuvių raštijoje apie Ameriką rašė Vaižgantas, Žemaitė, Antanas ir Juozas Vilkutaičiai (slapyvardis – Keturakis), Jonas Šliupas, Petras Cvirka ir kiti. Okupacijos metais ši tradicija buvo nutraukta, apie Ameriką leista rašyti tik Juozui Baltušiui, Albertui Laurinčiukui ir etatiniam „emigrantologui“ Vytautui Kazakevičiui. Sovietų Sąjungoje rašymas apie Ameriką tapo griežtai atrinktų, privilegijuotų rašeivų užsiėmimas.

Kai kuriose literatūrose apie Ameriką rašyta nuo pat jos atsiradimo pradžios. Aukščiausiai kartelę pakėlė Prancūzija. 1831 metais Ameriką aplankė jaunas aristokratas Alexis de Tocgueville’is ir po ketverių metų pasirodžiusi jo knyga „Apie demokratiją Amerikoje“ tapo klasika. Ji išleista kone visomis kalbomis, taip pat ir lietuvių. Gerai pradėję, prancūzai tradiciją tęsė. Beveik visi į intelektualus pretenduojantys Prancūzijos rašytojai neapsiėjo neanalizavę Amerikos fenomeno, tai darė ir André Gide’as, Simone de Beauvoir, Jeanas-Paulis Sartre’as, daugelis kitų. Viena naujausių knygų – madingo intelektualo Bernard’o-Henrio Levy’io 2006 m. pasirodęs bestseleris „American Vertigo“ („Amerikietiškas svaigulys“).

Beje, nei žodeliu neprasitariau apie tai, kas buvo rašoma. To apibendrinti neįmanoma. Apie Ameriką rašė ten gyvenę, rašė tik trumpam apsilankę ir išvis ten nebuvę. Rašė Amerikoje idealo ieškantys, savo sėkmes ar nesėkmes pateisinti norintys, rašė Ameriką idealizuojantys ir jos nekenčiantys, rašė ir tie, kuriems buvo mokama už tai, kad šios šalies nekęstų. Net ir paviršutiniškai apžvelgęs tų autorių tekstus bemat supranti, jog ne išspausdintų puslapių skaičius lemia jų svarbą. Dažniausiai apie Ameriką buvo rašoma jei ne atvirai priešiškai, tai su ironija, su ja menkinančia pašaipa. Pavyzdžiu tebūna Sovietų laikai, kai maždaug 98 proc. tekstų JAV pristatė tik iš blogosios pusės. Tačiau koks buvo tokio rašymo poveikis? Anaiptol ne toks, kokio okupacinė valdžia pageidavo, sutvirtėjo ne neigiamas, o idealizuotas šalies įvaizdis. Sakau „sutvirtėjo“, nes prieškario Lietuvoje Amerikos įvaizdis irgi buvo teigiamas, tačiau, esant glaudesniam informaciniam ryšiui tarp žmonių, požiūris buvo realistiškesnis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, taip pat ir tiesioginį bendravimą, tenka iš naujo „atrasti Ameriką“, vėl bandant nustatyti skirtumą tarp įvaizdžio ir patirtos realybės.

Tokios pirmosios mintys mane aplankė perskaičius naujausią įnašą į lietuviškąją amerikanistiką – žurnale „Metai“ (2008, Nr. 2–6) išspausdintą Tomo Rekio rašinį, pavadintą paprastai, nors gal kiek per ambicingai – „Amerika“. Būtina iš anksto pabrėžti, jog šiuose savo apmąstymuose nenoriu autoriui prieštarauti ar kitaip jo įspūdžių kvestionuoti. Tai jo asmeniški, pačioje naujojo šimtmečio pradžioje iš Lietuvos į Ameriką kartu su šeima persikėlusio žmogaus įspūdžiai. Tuo jie ir svarbūs. Juose atsispindi ne tik dabartinė specifinio Amerikos regiono realybė, bet ir tai, ko T. Rekys (gal ir nemažai Lietuvos gyventojų) iš Amerikos tikisi.

Pirmame skyriuje T. Rekys apdairiai apsidraudžia nuo priekabios kritikos, pabrėždamas, jog rašyti apie Ameriką taip pat sudėtinga, kaip ir septyniems akliems Indijos fakyrams apibūdinti džiunglėse sutiktą dramblį. Uodegą nusitvėręs fakyras manė, jog dramblys panašus į virvę, tas, kuris atsirėmė į jo šoną, tvirtino, jog jis panašus į sieną. Tai išties tinkanti metafora. Pavyzdžiui, kai manęs paklausia, kokia Amerikoje, tarkime, švietimo sistema, kokia policija, išsisuku sakydamas, jog tokios šalies kaip Amerika išvis nėra. Yra penkiasdešimt valstijų su plačiom savivaldos teisėm, su savom tradicijom, savais įstatymais. Suprantama, tai į klausimą neatsako, tačiau sudaro prielaidą aiškintis, apie kokią Ameriką kalbama. T. Rekys rašo apie Ilinojaus valstiją, tiksliau – apie jos pagrindinį, beveik šimtą kilometrų išsiplėtusį urbanistinį centrą, kuris žemėlapiuose žymimas Čikagos pavadinimu, nors iš tiesų susideda iš dešimčių atskirų municipalitetų. Šiuo atveju vietovės įvardijimas ir jos reikšmės pabrėžimas paaiškina dalį skirtumų, kuriuos įsidėmi iš Lietuvos atvykusi T. Rekio šeima. Iš tik vidutiniškai urbanizuotos šalies ji patenka į vieną didžiausių urbanizacijos konglomeratų, tad nieko nuostabaus, jog pirmieji įspūdžiai toli gražu ne vien teigiami. Didelė grūstis, visur, kur eisi ar važiuosi, – žmonės, žmonės. Iki atviresnės gamtos toli, todėl Rekiams sunkiai sekasi rasti vandens telkinį, kuriame būtų galima smagiai nusimaudyti. Naujoji aplinka yra anoniminė, bejausmė, jai tavęs reikia tik tiek, kiek tu gali nupirkti, kiek gali dirbti, tam tikrais atvejais tik tiek, kiek tave galima išnaudoti.

Kuo skirtųsi tokio pobūdžio įspūdžiai nuo panašių įspūdžių, patirtų, sakykime, Londone, Romoje, Buenos Airėse ar netgi Maskvoje? To T. Rekys neanalizuoja. Pirmąkart gyvenime susidūręs su stambiu urbanizacijos konglomeratu, jis tik aprašo savo įspūdžius ir juos interpretuoja. Sutinku su jo pastabomis – problemos, kurias sukuria į plotį, į aukštį, o kartais net gilyn besiskverbianti urbanizacija, turi neigiamų atspalvių. Apsunkina, neretai gali tiesiog apkartinti gyvenimą. Bet kiek čia yra Amerikos? 

Prie šio klausimo grįšiu, tačiau prieš tai derėtų paklausti, kodėl apie Ameriką tiek daug rašoma? Suprantama, šiuo metu tai pagrindinė mūsų planetos ekonominė ir militaristinė galybė, bet anksčiau juk taip nebuvo. Sakykime, kai 1895-aisiais pasirodė Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, Europos ir pasaulio politikoje Amerika mažai reiškė, tačiau jos įvaizdis jau buvo giliai įsiskverbęs į daugelio žmonių sąmonę. Lietuviams ir kitoms to meto agrarinėms, neturtingoms, svetimų imperijų išnaudojamoms tautoms antroje devynioliktojo šimtmečio pusėje Amerika tapo tarsi bibline „pažadėtąja žeme“, kurioje teka ne pieno ir medaus, o dolerių upės. Verta priminti, jog tuo metu spausdinta daug tekstų, kuriuose daugelis rašiusiųjų teigė visai ką kita ir šios šalies padėtį vertino realiau. Viena garsiausių knygų, ir ne dėl to, kad pagrindiniai protagonistai – emigrantai iš carinės Lietuvos, buvo Uptono Sinclairio „Džiunglės“. Tai kaip reta įtakinga knyga. Ji padarė įtakos JAV įstatymų pokyčiams, tačiau – bent pas mus – Amerikos įvaizdį nelabai pakeitė! Skaitydamas pirmąsias T. Rekio teksto dalis pagalvojau, kad prielaidos rašiniui atsirasti – ir tai yra autoriaus nusivylimo pagrindas – labiau siejasi ne su U. Sinclairio, o su Keturakio aprašytu Amerikos įvaizdžiu.

Atsiprašau, jei šiame teiginyje kas įžvelgia ironiją. Jokio noro ironizuoti neturiu. Anaiptol. Mane teigiamai nuteikia tai, kad, nepaisant įvairiausios, dažnai priešiškos informacijos, pavieniai žmonės ir netgi visuomenės neatsisako savo utopiškų įvaizdžių. Žmogui natūralu tikėti, kad galima siekti kažko geresnio. Jei tai esamomis sąlygomis gyvenamojoje vietoje atrodo neįmanoma, tada kažkur kitur privalo būti „pažadėtoji žemė“. Utopiškų įvaizdžių patvarumą liudija tai, jog, prasidėjus dvidešimt pirmam šimtmečiui, šis įvaizdis vis dar gyvybingas.

Utopiški įvaizdžiai turi akivaizdžių trūkumų, tačiau Amerikos įvaizdis išlieka. Kokios šio reiškinio giluminės priežastys? Remiantis A. de Tocqueville’io įžvalgomis, galima tvirtinti: kai analizuoji Amerikos visuomenę, analizuoji tikrąją žmogaus prigimtį. Visų kitų visuomenių vystymasis buvo iškreiptas valdžią užgrobusių elito grupuočių ir tik Amerika ryžtingai atmetė Europoje per šimtmečius įsigalėjusias aristokratijos privilegijas, tik ten buvo sukurta savivalda, kurios teisėtumas remiasi vietinių gyventojų valia, o ne paskyrimu iš centro. Turėkime galvoje ir Amerikai palankias istorines aplinkybes – tuo metu, kai ji sukilo prieš iš Europos atvežtą santvarką, jos gyventojų užnugaryje stūksojo milžiniškas, derlingas, retai apgyvendintas kontinentas. Likimas jiems dovanojo galimybę tą žemyną įsisavinti nepriklausomai nuo karalių, aristokratijos, gildijų, klero ar kitų įsitvirtinusių privilegijuotų struktūrų. Perfrazuojant A. de Tocqueville’į, Amerikos visuomenę verta analizuoti, nes ji yra pavyzdys to, kas atsitinka, kai žmonėms suteikiama nevaržoma arba mažai varžoma galimybė vystytis.

Ne visi pritaria šiai išvadai, tuo labiau ne visiems patinka to vystymosi padariniai. Kad ir kaip ten būtų, nuo senų laikų egzistuoja kelių lygių Amerikos įvaizdis. Tiems, kurie tiki, jog kažkur privalo egzistuoti „pažadėtoji žemė“, tas įvaizdis nesudėtingas, jis atsispindi kad ir Keturakio pjesėje. Amerikoje ilgiau gyvenusiems įvaizdis labai priklauso nuo asmeninės patirties. Tiems, kurie linkę filosofuoti apie žmonijos vystymosi kelią, o gal skaitė ir A. de Tocqueville’io knygą, Amerikos įvaizdis gali tapti itin sudėtingas.Ypač sudėtingas jis tiems, kurie nepatenkinti šios šalies vystymosi rezultatais ir yra įsitikinę, jog tie rezultatai galėjo būti kur kas geresni. Galbūt nusivylusieji daugiau linkę rašyti, nes Amerikos aprašymų, kuriuose ieškoma kaltųjų, yra apstu.

T. Rekys kaltųjų neieško, jo tekste – anksčiau susikurtas, į Ameriką atsivežtas įvaizdis priešpriešinamas patirtai realybei. Sąlygiškai jį galima būtų priskirti populiariam „mitų griovimo“ žanrui, nors skaitant neatrodo, jog autorius to siektų. Spėju, jog ši prielaida nulemia tai, kad dauguma jo įspūdžių patenka į neigiamų įspūdžių kategoriją. Tai atsitinka tarsi savaime – jei reiškinys, su kuriuo susiduri, yra daugmaž toks, kokio tikėjaisi, jo aprašyti neverta; jei nesutampa su išankstiniu požiūriu, jį įsidėmi ir aprašai. Tokio pobūdžio temų paliesta nemažai – nuo to, kaip pastatyti automobilį, iki lietuvių emigrantų likimo Amerikoje. Šiai temai T. Rekys skiria visą balandžio numeryje paskelbtą rašinio dalį. Tai glaustas, asmenine patirtim grįstas tekstas, jo pabaigoje autorius pateikia išvadas, kodėl net ir garsi lietuvių kolonija Market Parke nepajėgė išlaikyti tautinio identiteto. Anot T. Rekio, viena svarbių priežasčių yra tai, jog išeivių vaikai „gyvenimo vietą buvo priversti rinktis pagal specialybę“.

Pastebėta taikliai. Savo ruožtu pridurčiau, jog čia esama ir kiek ironijos, nes prie to prisidėjo patys „antrosios bangos“ lietuviai, iš paskutiniųjų stengdamiesi išleisti savo vaikus į mokslus, nemažai jų – į aukštuosius. Jiems mokslus baigus, dažniausiai teko keltis ne tik į tolimą Čikagos regioną, bet ir už tūkstančio ar kelių tūkstančių kilometrų į kitas valstijas. Prisidėjo ir kitos T. Rekio minimos priežastys – paieškos labiau prestižinės vietos, saugesnės aplinkos, juodųjų baimė. Įtakos turėjo ir pati Amerikos aplinka, nes, T. Rekio žodžiais, „niekas čia neplanuoja gyventi amžinai. Išskyrus, aišku, lietuvius“.

Jei apžvelgi tai, ką lietuviai sugebėjo sukurti Market Parke, ir netgi tai, kas iki šių laikų išliko, išties gali pasirodyti, jog mūsų tautiečiai unikalūs, nes, kaip rašo T. Rekys, „tikėjosi atsirėžti gabalą Amerikos ir paversti ją Lietuva“. Lietuvių pastangos šiame (ir ne tik šiame) rajone buvo neeilinės – jie pastatė bažnyčių, gimnaziją, vienuolynų, ligoninę, kultūros centrą, paminklą Dariui ir Girėnui. Market Parke ir daugelyje kitų Čikagos rajonų veikė lietuviškos parduotuvės, spaustuvės, kirpyklos, restoranai ir, žinoma, karčemos. Kiek jų, nelengva tiksliai suskaičiuoti. Gyvenant Market Parke, užteko lietuvių kalbos susikalbėti su gydytoju, stomatologu ir advokatu. Buvo ir vis dar yra lietuviški laidojimo namai, buvo lietuviškos kapinės. 

Vis kartojasi žodis „buvo“, paryškinantis tuos laimėjimus jei ne praradimo, tai bent melancholijos atspalviu. Manau, kad be reikalo. Amerika – šalis, kurioje, jeigu netrukdai kitiems, leidžiama gyventi taip, kaip norisi. Norite atsirėžti gabalą Amerikos? Prašom! Tokie savus mikropasaulius kuriantys kolektyvai gali remtis tautiniais, kultūriniais, kalbiniais, religiniais, rasiniais ir kitais kriterijais. Priežastys, kodėl žmonės nori susitelkti, taip pat labai įvairios. Jų bendras vardiklis yra tai, kad tarp savųjų jautiesi patogiau. Patogumas – plati sąvoka. Kai kuriems, pavyzdžiui, naujiems, anglų kalbos gerai nemokantiems, vietinių sąlygų neperpratusiems emigrantams tos savųjų užuovėjos yra tarsi gelbėjimosi ratas didelėje, nepažįstamai banguojančioje svetimųjų jūroje. Tai patyrė, tuo pasinaudojo ir T. Rekio šeima. Jei bendrumo paieška grindžiama vien šiuo poreikiu, tokių emigrantų įsijungimas būna trumpalaikis – keleri metai, ir tiek. Tačiau daugelis tautinių, religinių bei kitais pagrindais susikūrusių bendruomenių Amerikoje savo identitetą išlaiko daug ilgiau, savo nariams jos sukuria bendrumo, visuomeninės veiklos, kai kuriais atvejais ir pragyvenimo erdvę. Market Parko bei kitų bendruomenių kūrėjai ne tik statė, bet ir naudojosi tuo, kas pastatyta. Tas erdves jie kūrė patys ir kūrė sau. Visur viskas keičiasi, bet vienas esminių Amerikos bruožų yra tai, kad pasikeitimai nėra prievartiniai, nėra nuleidžiami iš viršaus. Juos nulemia pačių bendruomenių vidinės priežastys.

Lietuviai pagal šį kontekstą nėra išimtis. Įvairiausio pobūdžio, daugiau ar mažiau koncentruotų, bendrų interesų suformuotų tautinių bendruomenių Amerikoje daug. Žvelgdami tautiniu aspektu, pamatysim, jog lietuviai palyginti ilgai išsaugo identitetą. Jei būtų sudarytas tautinio identiteto patvarumo sąrašas (gal toks ir yra?), lietuviai atsidurtų ganėtinai aukštoje vietoje. Jie pranoktų vokiečius, olandus, švedus, danus, pakiltų aukščiau negu rusai, tačiau nusileistų armėnams, graikams, nekalbant apie žydus ortodoksus. Kai bandai pasvarstyti, kodėl taip yra, kelios priežastys aiškios. Bendruomenių, kurios savo tautinę tapatybę išsaugojo ne tik per kelias kartas aprėpiančius dešimtmečius, bet per šimtą metų ir daugiau, identitetą nulemia pirmiausia religija, po to kalba, tradicijos, galop ne tautinė, o labiau gentinė priklausomybė. To dar nepakanka – reikia didelių šeimų. Nubyrėjimai neišvengiami, užtai būtinas didelis vaikų skaičius, kad užtikrintų tęstinumą, o kartais netgi plėtrą. Tokius reikalavimus idealiai išpildo Pensilvanijos valstijoje gyvenantys amišai (anabatistų krikščionių bendruomenė) ir Niujorko rajone Brukline įsikūrę chasidai ortodoksai. Yra dar kelios grupės, kurios iš dalies atitinka šiuos kriterijus. Suprantama, lietuviai į šią kategoriją nepatenka.

Amerikos valdžių – federalinės ir vietinės – įnašas į identiteto išlaikymą yra netrukdymas. Jei pažvelgsime iš istorinės, pasaulį apimančios perspektyvos, tai nėra dažnas reiškinys. Daugeliu atvejų įvairiausios valdžios dėjo daug pastangų paversti savo pavaldinius vienalyte, homogeniška terpe. Pavyzdžiui, lietuvių tautai teko iškentėti carinės Rusijos knygų draudimo, mokyklų uždarymo, lietuviško žodžio persekiojimo laikotarpius, sovietinės Rusijos okupacijos metais to paties tikslo siekta deportacijomis, inteligentijos naikinimu, kolonistų antplūdžiu. Ir tai dar ne pats blogiausias variantas, netrūksta skaudesnių atvejų. Sovietinė Rusija deportavo visus čečėnus, Krymo totorius bei kitas tautas, o hitlerinė Vokietija, vokiškai nuosekliai naikindama žydus, stengėsi savo šalį ir visą Europą paversti „Judenfrei“ (t. y. išlaisvinti nuo žydų). Tai – kraštutiniai atvejai, tačiau ne tik valdžių, bet ir visuomenių siekis panaikinti vidinius gyventojų skirtumus yra kone universalus. Kodėl taip ryškiai išsiskiria Amerika? 

Pirmasis atsakymas gana banalus, tačiau tai nereiškia, kad neteisingas: Amerika – emigrantų šalis. Čia nėra (nebent kalbėtume apie indėnus) pagrindinės vietinės tautos, o dominuojanti kalba taip pat atvežtinė. Beje, anglų kalba Amerikoje nėra valstybinė. Būta pastangų įstatymiškai įteisinti tokį statusą, bet jos buvo nesėkmingos. Dabar, ko gero, per vėlu – kai kuriose valstijose ispanų kalba jau pasiekė kone lygią plėtrą. Taigi Amerika nuo pat ištakų buvo užprogramuota piliečių lygiateisiškumui. 

Antrasis ne atsakymas, o pirmojo atsakymo papildymas: netgi tokiomis istorinėmis sąlygomis gimusiai Amerikai pasiekti lygiateisiškumą sunkiai sekėsi. Mat egzistuoja svarbių ir mažiau svarbių skirtumų. Pagrindinis skirtumas, trukdęs tai įgyvendinti – ne tautybė, ne kalba, ne religija, o rasė. Tai sudėtinga tema ir nežadu jos analizuoti. Paminėsiu tik iškalbų istorinį faktą – JAV konstitucijos autorius, vienas jos pilietinių laisvių ideologų, Thomas Jeffersonas nesugebėjo įsivaizduoti, kad jo rašyta konstitucija galėtų lygiomis teisėmis galioti ne tik baltajai, bet ir juodajai rasei. Jis pats buvo dvarininkas, turėjo vergų, teigė, kad nori juos paleisti, suteikti laisvo piliečio statusą, tačiau to nepadarė. Cinikams, o tokių netrūksta ir Amerikoje, viskas aišku – jam buvo gaila nuosavybės. Cinikų pasaulis paprastas, ne jiems suprasti tokius kaip T. Jeffersonas. Paskaičius jo raštus paaiškėja, kad jis jautė didelę atsakomybę už savo veiksmus. Paleisi juodaodžius vergus – ir kas tada? Jis buvo realistas, žinojo ir baltaodžių, ir juodaodžių silpnybes, todėl netikėjo, kad paleisti juodaodžiai vergai galėtų įsilieti į laisvų piliečių gretas. Jo siūlyta dabar retai prisimenama išeitis – leisti juodaodžiams grįžti į jų tėvynę Afrikoje, antraip, įžvelgė T. Jeffersonas, kils didelių problemų. Tos problemos aštrėjo, o XIX a. viduryje sukėlė civilinį karą, tačiau jų neišsprendė ir karo baigtis. Universalus visų gyventojų lygiateisiškumas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įgyvendintas tik po šimto metų, o to konflikto nuosėdas amerikiečiai jaučia iki šiol. 

Šią praeitį ir jos pasekmes paminėjau dėl konteksto. Palyginti su rasiniais skirtumais, išskirtinumai, kuriuos siekia išsaugoti lietuviai, lenkai arba armėnai, yra tiesiog smulkmena. Valstijų ir vietinės savivaldos lygio valdžia (federalinis lygmuo šiuo atveju neaktualus) jų atžvilgiu yra ne tik tolerantiška, bet dažniausiai palankiai nusiteikusi. Nesunku suprasti kodėl. Tautiniais ar religiniais pagrindais suformuotos bendruomenės atlieka savišalpos, tvarkos palaikymo funkcijas. Kai kurios pačios statosi ne tik bažnyčias, bet ir mokyklas bei ligonines. Tai verta skatinti, dažniausiai taip ir daroma. Taigi Market Parke „Amerikos gabalą atsirėžę lietuviai“ nebuvo unikalūs, tačiau, palyginti su daugeliu kitų tautų, suteiktas galimybes išnaudojo visai gerai. Daug ką savo gyventojams tam tikru laiku davė Market Parkas bei panašūs rajonai, tad pastangos juos kuriant nebuvo bergždžios. Visgi dabar dauguma Market Parko gyventojų yra juodaodžiai. Jei tokio pobūdžio kaita vyktų tik Market Parke, būtų galima ieškoti specifinių priežasčių, tačiau Amerikoje tai bendrinis reiškinys. Visuose Amerikos miestuose ir net miesteliuose vyko panašūs pasikeitimai. Viena priežasčių, pasak T. Rekio, yra ta, kad kita karta dažnai būna priversta ieškoti uždarbio kitoje vietoje, o ne toje, kurioje užaugo. Be abejo, taip.

Tačiau esama ir daug kitų priežasčių, kurias, taip pat ir T. Rekio nuomone, sieja automobilis. Šiuo metu jų pilna visur, bet kažkada, ir ne taip jau seniai, automobilis buvo tarsi Amerikos simbolis. Pasinaudosiu literatūrine metafora – Faustas už jaunystę velniui pardavė savo sielą, o Amerikos gyventojai už individualią judėjimo laisvę automobiliui pardavė visą savo šalį. Tai skamba gal kiek perdėtai, bet iš tiesų ne per daug. Už geidžiamą judėjimo laisvę buvo parduotas gamtovaizdis, miestų išplanavimas, darbavietės ir gyvenamosios vietos artumas, regionų individualumas, saugumas ir dar daug kitų gyvenimui darančių įtaką ir lemiančių dalykų. Niekas kitas – nei karai, nei valdžios kaita, nei sausros, nei uraganai per paskutinį šimtmetį tiek nepakeitė amerikiečių gyvensenos, kiek pakeitė automobilis. Amerika, kurią dabar matome, yra tų „faustiškų“ derybų rezultatas. Be automobilio tokios lietuviškos bendruomenės kaip Market Parkas būtų galėjusios išsilaikyti kur kas ilgiau.

Pabandysiu šį apibendrinimą konkrečiau pagrįsti. Prieš šimtą metų Amerikos gamtovaizdis ir miestai buvo ganėtinai panašūs į Europos. Miestai, išskyrus Niujorką, buvo palyginti nedideli, geležinkeliai jungė industrinius centrus, tačiau dominavo regioninė ekonomika, amerikietis judėjo tiek toli, kiek arkliukas arba vietinis tramvajus jį nuveždavo. Na o tada Henris Fordas, po to ir kiti pradėjo „štampuoti“ automobilius. Niekas amerikiečio nevertė pirkti to vištas ir arklius baidančio, žvyruotais keliais burzgiančio, pigias karietas primenančio mechanizmo. Tačiau štai pirmąkart pasaulio istorijoje gana didelė, vėliau vis didėjanti gyventojų dalis turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų įsigyti individualią transporto priemonę. Staiga vidutiniokas galėjo nuvykti toliau ir greičiau nei dvikinke karieta besipuikuojantis turtuolis. Pagunda buvo per didelė. Apie pasekmes nesusimąstyta, mašinas pirko šimtai tūkstančių, netrukus ir milijonai. 

Žinoma, tokie procesai vyko ir šiuo metu vyksta visame pasaulyje. Skirtumas tas, kad Amerikoje tai prasidėjo maždaug prieš šimtą metų, o po Pirmojo pasaulinio karo, kai Europoje automobiliais naudojosi tik turtuoliai, ten jau tapo masiniu reiškiniu. Esminis skirtumas. Europoje, kaip mes žinome, dažnai automobiliai su dideliais vargais privalėjo įsibrauti į jau egzistuojančių gatvių tinklą, važinėti pamažu praplečiamais ir asfaltuojamais, bet jau anksčiau nutiestais keliais. Amerikoje kitaip: ne automobilis taikėsi prie miesto, bet atvirkščiai – miestai buvo taikomi prie automobilio. Milijoniniai didmiesčiai – Los Andželas, Denveris, Atlanta ir daugelis kitų – tada tebuvo miestukai, vėliau išaugę automobiliams pritaikytose kelių sankryžose. Miestus supančiuose, iki šimto kilometrų nusidriekusiuose užmiesčiuose netgi nesivarginta tiesti šaligatvių. Kam jie? Juk niekas nevaikščiojo. O jei nevaikščioja, kas gi naudosis artimom parduotuvėlėm ar paslaugų įmonėm? Ten buvę centriukai bankrutavo. Pakako vienas nuo kito kelių kilometrų nuotoliu pastatytų milžiniškų prekybos centrų. Sunyko anksčiau neblogai išplėtotas vietinis transportas, daugelyje naujų rajonų išvis neatsirado. Toks procesas šiuo metu vyksta ir mūsų Lietuvėlėje. Skirtumas tas, kad Amerikoje jis pradėjo įsibėgėti prieš Antrąjį pasaulinį karą, o karui pasibaigus nulėmė tolesnį šalies vystymąsi. Atvykusi „dipukinė“ karta dar pamatė senosios Amerikos likučius, dabar atvykstantys „trečiabangininkai“ tai gali pamatyti nebent Disneilende. Automobilinė revoliucija tokia visuotinė, kad dauguma dabartinių Amerikos gyventojų net nelabai įsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.

Tai gerai ar blogai? Kažin ar toks klausimas tinkamas. Lietuvoje jau įregistruota apie milijonas automobilių, taigi po vieną kas trečiam gyventojui. Amerikoje šis rodiklis dar truputėlį aukštesnis, tačiau anoks čia skirtumas. Ir ten, ir čia žmogus aiškiai parodo, kad, atsiradus ekonominei galimybei, jis renkasi individualią transporto priemonę. Europoje (pastaruoju metu ir Kinijoje bei Indijoje) šitaip besirenkantys geriau supranta (arba bent turėtų suprasti), kokios neigiamos jų pasirinkimo pasekmės. Sangrūda keliuose, tarša, išlaidos, avarijos. Tačiau žmogus vis tiek, kai tik pajėgia, perka automobilį. Taigi dėl to amerikiečių nekaltinkime. Šiandieninė Amerika šitoje srityje mums yra tam tikras ateities veidrodis. Tad nestebina, kad T. Rekys tiesiogiai ar netiesiogiai kalba apie įsisenėjusią Amerikos automobilizaciją. Pasekmės jo nedžiugina. Nuotaiką apibūdina kad ir šis teiginys: „Kažkada daugeliui Lietuvos žmonių automobilis buvo svajonė, bet čia jis yra tikras kryžius.“ 

Problemos ir mums gerai pažįstamos – visuomeninio transporto nepatogumas, dideli nuotoliai iki parduotuvės ar maudynių vietos, amžinos, tik Amerikoje dar griežčiau reglamentuojamos automobilio pastatymo taisyklės. Sunkumų virtinė. T. Rekys pastebi, jog „visi čia išvarginti automobilių spūsčių, visi šnairuoja vienas į kitą iš tų savo mechaninių dėžučių. Jokio važiavimo malonumo“. Taip yra nepaisant to, kad „Čikagos gatvės erdvesnės už europietiškas. Dar svarbi detalė – čia logiškesnės eismo taisyklės. Rodos, JAV pagal autoįvykių statistiką užima vieną žemiausių vietų pasaulyje“.

Teisingai. Jei lyginsime pagal nuvažiuotų kilometrų skaičių, autoavarijų skaičius Amerikoje sąlygiškai daugiau nei dvigubai mažesnis negu Lietuvoje. Vadinasi, pasimokyti iš Amerikos galima, tik spėju, kad pasimokymo galimybės – ribotos. Pakartosiu – Amerikos miestų, ypač priemiesčių keliai iš pat pradžių buvo suprojektuoti automobiliams. Jie platūs, vienos krypties, o jei dviejų krypčių, dažniausiai tarp jų būna barjeras, prie kelio nėra medžių ar stulpų. Tokiuose keliuose žūti sunkiau, tačiau per metus vis vien apie 40 tūkstančių žmonių žūsta. Tai dešimt kartų daugiau negu amerikiečių, žuvusių per visą Irako karą. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti žuvusių karių – palyginimas pabrėžia, jog tas „faustiškas“ sandėris su automobiliu reikalauja ir kraujo aukos. Galima stengtis ją sumažinti, tačiau yra papildoma kaina. Tai aplinka, visuotinai pritaikyta važiuojančių automobiliais poreikiams. Tam paaukojami kraštovaizdis, estetika, pakelės medžiai, šaligatviai. Lieka tik betono juostos ir tas juostas nuo aplinkos atskiriančios, gal kokia nors spalva nudažytos aukštos sienos. Šveicarijoje jos vietomis apsodintos gėlytėmis, Amerikoje nuotoliai per ilgi, kad galėtum tuo užsiimti. Važiuodamas tomis juostomis jautiesi tarsi judantis sraigtelis, reikia stebėti kelio ženklus, tad nėra laiko susimąstyti apie paradoksalią padėtį, kurion patekai. Anksčiau automobilis leido gyventi toliau nuo darbo vietos, nuo miesto spūsties ir džiaugtis gamta, tačiau kai vis daugiau žmonių naudojosi šia galimybe, miesto spūstis atėjo į užmiesčius, galop net kelią atitvėrė nuo gamtos, taigi dabar tenka važiuoti nuo vienos spūsties į kitą, o žvalgytis tegali į sieną. T. Rekys teisingai apibendrina – „Jokio važiavimo malonumo.“

Deja, ir Lietuvoje, kad ir pavėluotai, didėja visuomenės spaudimas dėl kraštovaizdžio pritaikymo automobiliams. Demokratijoje lemia dauguma, o dauguma dabar automobilizuota, tad neišvengiamai daugės viadukų, keliaaukščių sankryžų, platės keliai, didės jais pasiekiami prekybos centrai, o mažos parduotuvės nyks. Negi negalime pasimokyti iš Amerikos klaidų?   

Mokytis praverstų, naudinga mokytis iš kitų padarytų klaidų, tačiau bijau, kad mums (ir ne tik mums) sėkmingai pasimokyti yra ir bus sunku. Sunku todėl, kad iš esmės tai ne Amerikos, o žmogaus silpnybių klaidos. Automobilizacija – tik vienas gyvenimo būdą keitęs reiškinys. Telefonai, televizija, šaldytuvai, kompiuteriai – dauguma šių mūsų buitį lengvinusių arba ją komplikavusių prietaisų pirmiausia paplito Amerikoje. Priežastis jau minėta – Amerikoje anksčiau negu kitur gyventojai pradėjo uždirbti daugiau nei būtiną minimumą. Pirmąkart žmonijos istorijoje ne vien privilegijuotas sluoksnis galėjo skirti lėšų patogumui, taip pat kitiems įgeidžiams. Utopistų ir snobų siaubui, toji dauguma rinkosi ne pagal jų pageidavimą. Ne „komunalkas“, o individualias virtuves su daug spintelių, ne Bacho kantatas, o „popsą“. Daugelis su tuo apsipratome, masinę kultūrą priimame kaip neišvengiamą duotybę, ne kaip Amerikos „brukamą šlamštą“. Nors apsipratome anaiptol ne visi. Retkarčiais man tenka besipiktinantiems aiškinti, jog sutinku, kad masinė kultūra išties prasidėjo Amerikoje, taip pat sutinku, kad nemaža jos dalis yra šlamštas, tačiau Amerika jos juk „nebruka“, o parduoda. Jokio filmo, televizijos programos ar net popdainos negausi už dyką. Užmokėti reikia, o jeigu perkame, nejaugi tai Amerikos kaltė?

Mūsų kultūrininkų sąmonėje (beje, jų paguodai, prancūzų kultūrininkų – taip pat) šis Amerikos kaltės mitas dar gajus ir sudaro jos įvaizdžio dalį. T. Rekys priskirtinas prie kultūrininkų (jis – lituanistas), tačiau, jei spręsime iš Amerikos aprašymo, šį slenkstį peržengė. Daug ką Amerikoje jis vertina neigiamai, tačiau tenykštė masinė kultūra jo nepiktina. Prie jos, matyt, jau priprasta Lietuvoje, o nuvykus Amerikon, keičiasi kalba, bet masinės kultūros turinys ir forma panašūs, neretai (kai užmokėta!) ir visiškai tapatūs. Vadinasi, nėra ko labai nustebti. Jį stebina kiti reiškiniai. Pavyzdžiui, kad neribotos laisvės šalyje tenka susidurti su daugybe suvaržymų. Nakčiai uždaromi parkai, prieiga prie vandens ribota, net nuosavame bute negali gyventi kaip nori, pavyzdžiui, jo dukrai tenka mokėti baudą už laikomą katę, o grindys privalo būti išklotos kilimais. Beje, varžymų tendenciją Amerikoje pastebėjo ir A. de Tocqueville‘is. Atvykęs iš centralizuotai valdomos valstybės į šalį, kurioje stipri vietinė savivalda, jis tikėjosi, kad taisyklių bus mažiau, o išėjo atvirkščiai. Analizuodamas, kodėl taip yra, parašė keletą skyrių ir priėjo prie išvados, kad, esant daug įstatymų leidėjų (kiekviena savivaldybė jų gali kepti daugmaž kiek nori), bus daug ir taisyklių. Tad, prancūzo aristokrato nuomone, iš pirmo žvilgsnio demokratiškas valdymas turi rimtų trūkumų: „Amerikietiškos demokratijos įstatymai dažniausiai netobuli arba pilni trūkumų: kartais jie pažeidžia įgytas teises arba sankcionuoja pavojingas teises, kad ir kokie jie būtų, yra dažnai kaitaliojami.“

Pasvarstęs nuodugniau, A. de Tocqueville‘is nusprendžia, kad šiuo atveju teigiamasis pradas (teisė vietinei visuomenei pačiai nustatyti taisykles) nusveria neigiamąjį – kaitaliojamus, kartais netobulus vietinius įstatymus. Esmė yra ta, kad šalyje veikia įstatymų konkurencija, taisyklės ne visuotinės, jos galioja ribotoje erdvėje, tad galima jų veiksmingumą palyginti. Labai svarbus teigiamas faktorius, kad teisė kurti taisykles didina ir vietinę atsakomybę. A. de Tocqueville‘is rašo: „Įsivaizduokite visuomenę, kurios sandara taip susiklosčiusi, kad jai nekenkia blogų įstatymų laikinas poveikis ir ji gali nesužlugdoma laukti įstatymų kryptingumo rezultatų, ir jūs suvoksite, jog demokratinė santvarka, kad ir turėdama trūkumų, vienintelė gali sudaryti palankias sąlygas tos visuomenės klestėjimui.“

Kad neliktų abejonių, jis pabrėžia: „Kartoju, ką esu jau sakęs kitur: didžiausias amerikiečių pranašumas yra tas, kad jie gali daryti pataisomas klaidas.“ Taip A. de Tocqueville‘is rašė prieš šimtą septyniasdešimt metų. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo Misisipės upe, bet kai kurios šio prancūzo įžvalgos vis dar aktualios. Tiesa, šiuo metu technologija, centralizacija, žmonių skaičiaus didėjimas gerokai riboja ir garsią Amerikos savivaldą, bet jos principas išliko. Valstijos, grafystės, miesto, miestelio ar organizacijų lygmenyje galima prikurti įvairiausių taisyklių. Taisyklės, su kuriomis susidūrė T. Rekio dukra, yra toks pavyzdys. Jos ją varžo, tačiau tik iki tam tikro laipsnio. Nepatinka, gali išsikelti į butą, kur tokių taisyklių nėra. Jei išsikraustys daug gyventojų, butų bendrijai teks keisti taisykles. 

T. Rekys nemažai pateikia panašių susidūrimų su vietinio pobūdžio taisyklėmis. Aprašant pasitaiko ir netikslumų. Pavyzdžiui, jis mini valdiškus televizijos kanalus, kurių Amerikoje nėra, tačiau faktologinių klaidų nedaug. Įdomus kalbinio pobūdžio klaidos pavyzdys: T. Rekys teigia, kad senieji lietuviai naujai atvykstančius vadindavę „grynuoliais“. Gal naujai atvykstantiems ir norėtųsi būti „grynuoliais“, bet yra ne taip. Seniau Amerikos lietuviai, sekdami amerikiečiais, naujai atvykusius vadindavo „grinoriais“. Tai posakio „greenhorn“ (žalias ragas) semantinis sulietuvinimas.

Man labiau kliūva tai, jog teksto autorius įsibėgėjęs pamiršta įvade pateiktą palyginimą apie akluosius indus ir jų sutiktą dramblį. Sakykime, kad ir šis amerikiečio santykio su gamta apibūdinimas: „Mums, europiečiams, tos gamtos vis dar reikia, amerikiečiams – vis mažiau. Tačiau palaida ir nežabota Žemės gamta, kaip ir pati gyvenimo įvairovė, amerikiečiams tikrai netinka.“  

Galbūt sąlygiškai tokį apibūdinimą ir galima pritaikyti Čikagos didmiesčio gyventojų daliai, tačiau taip sakyti apie visus amerikiečius – tikras nesusipratimas. Visi su gamta susiję Europos ir Amerikos palyginimai (plotais, įvairove ar laukinumu) išeis Europos nenaudai. Amerikoje yra gamtą saugančių nacionalinių parkų, didesnių už kai kurias Europos valstybes, yra šimtus kilometrų besitęsiančių plotų, kuriuose galima pasinerti į pirmapradę gamtą, kokią Europoje rasi tik tolimoje šiaurėje. Tiesa, T. Rekys rašo ne apie pačią gamtą, o apie amerikiečių santykį su ja, bet ir šiuo atžvilgiu jis stipriai klysta. Apsaugoti plotai egzistuoja todėl, kad yra daug žmonių, kurie gamtą nori puoselėti, nori užtikrinti, kad ji būtų išsaugota ir palikta jų palikuonims. Jungtinėse Amerikos Valstijose medžiotojų ir žvejų mėgėjų sąlyginis skaičius kur kas didesnis negu Europos šalyse. Europoje medžiokle gali užsiimti daugiausia tik privilegijuotieji, o Amerikoje, tokiose valstijose kaip Nebraska ir Teksasas, gali medžioti ir medžioja visi gyventojų sluoksniai. Jei T. Rekys būtų gyvenęs Nebraskoje, Kentukyje, Misūryje, Kolorade ir daugelyje kitų valstijų, net ne pačiame Čikagos mieste, o Ilinojaus valstijos viduryje ar pietuose, tokio apibendrinimo nedarytų.

Spėju, kad tai tiesiog neapsižiūrėjimas, T. Rekys supranta, kad dramblys nėra panašus į virvę, kaip gali pasirodyti jo uodegą nusitvėrusiam aklam indui. Panašiu atžvilgiu T. Rekys gali daug ką įdomaus parašyti apie Čikagos apylinkėse sutiktus žmones, tačiau ne viskas tinka statistiniam amerikiečiui. Pabandysiu polemizuodamas paanalizuoti du visai Amerikai taikomus jo teiginius. Pirmasis – kanonizuotas Amerikos mitas, antrasis – iš to mito išplaukianti ir T. Rekio skubotai padaryta išvada. Mitas: „Čia viską lemia pinigai“, o apibendrinanti išvada: „Vis dėlto tos geraširdės moteriškės elgesys buvo netipiškas sistemai. Per didelis gerumas ar altruizmas čia prie gero nepriveda.“

Pradėsiu nuo išvados. Su ja polemizuoti lengviau, be to, galiu pasiremti A. de Tocqueville‘io analize. T. Rekio išvada, kad Amerikoje altruizmas yra netipiškas ir kad jis prie gero nepriveda, polemikai per abstrakti. Bandykim klausimą suformuluoti taip: kokios šalies gyventojai skiria daugiausia labdaros vidiniams ir tarptautiniams tikslams? Kokioje šalyje yra daugiausia privačiomis lėšomis įsteigtų ir išlaikomų ligoninių, bibliotekų, universitetų, mokyklų, mokslinių tyrimų institutų ir kitų visuomeninių institucijų? 

Lyginant tikslius skaičius, Amerika visose šiose srityse be išlygų užima pirmąją vietą, o naudojantis sąlyginiais palyginimais, keliose srityse pirmauja, kitose yra netoli pirmosios vietos. Tai kas klysta – skaičiai ar įspūdžiai? Atsakymas – klysta stereotipai ir išankstinis nusistatymas. Beje, tai galima suprasti ir iš T. Rekio pateiktos išvados. Jis patiria altruizmą, o kadangi tai nesiderina su jo išankstiniu nusistatymu, geraširdiškos moteriškės pagalbą priskiria išimčių kategorijai. Be abejo, per Amerikoje gyventus metus neigiamų bendravimo patirčių būta ir daugiau, tačiau jei spręsime iš to, kas parašyta, T. Rekiui daug žmonių padėjo, o išnaudojo tik palyginti neseniai į Ameriką atvykęs tautietis. Žmogaus prigimtis visur ta pati, įvairių žmonių pasitaiko, tad pavieniai atvejai nei ką ypatinga patvirtina, nei paneigia. Tai kaip tuomet prieiti prie apibendrinančių išvadų? Šitą klausimą sau kėlė ir Amerikon atvykęs A. de Tocqueville‘is. Pirmiausia jis rinko įspūdžius ir jam ne kartą teko nustebti. Štai dar keli įspūdžiai iš jo kelionės po tuometę Ameriką: „Kelyje atsitikus nelaimei, žmonės iš visų pusių subėga padėti nukentėjusiam; šeimą ištikus kokiai didelei bėdai, tūkstančiai nepažįstamų žmonių nesvarstydami papurto kišenes ir į tos šeimos kasą suplaukia gausybė nedidelių aukų. Esu dažnai matęs amerikiečius tikrai daug aukojant visuomenės labui ir šimtus kartų pastebėjęs, jog prireikus jie beveik niekad neatsisako nuoširdžiai padėti vienas kitam.“

A. de Tocqueville‘is ne iš tų, kurie tiki, kad žmonės pagal prigimtį vienur geresni, kitur blogesni. Jei esama pastebimų skirtumų, juos nulemia aplinka ir šalies santvarka. Aplinka Amerikoje gana įvairi, taigi lieka santvarka. Prisiminkime, tada jis lygino centralizuotas, valdžios direktyvomis ir aristokratinėmis privilegijomis suvaržytas Europos santvarkas su Amerikos demokratine santvarka, kurios pagrindas – vietinė savivalda. Jam ypač imponavo aplinkybė, jog savivaldybės turėjo realią galią, jos nustatė vietos taisykles, rinko mokesčius, sprendė, kaip surinktas lėšas išleisti. Vietiniai gyventojai jautė tiesioginę atsakomybę, nes tuomet buvo renkami ne tik burmistrai ir jų tarėjai, bet ir teisėjai, šerifai, žemesni pareigūnai. Tokioje sistemoje kitiems neužkrausi atsakomybės. Jei yra koks trūkumas, kokia problema, nieko negalima kaltinti, spręsti tenka patiems. A. de Tocqueville‘io nuostabai, dažniausiai tai veikė gana sklandžiai, nors pasitaikydavo klaidų. Labai svarbu, kad ši santvarka į aktyvią veiklą sugebėjo įtraukti daug daugiau žmonių, negu jo gerai pažįstama Prancūzija. Jį ypač stebino, jog žmonių aktyvumui savivaldybės netgi nepakako, šalia jos jie kūrė tai, ką mes šiandien vadintume nevyriausybinėmis organizacijomis. Pateiksiu tą nuostabą iliustruojančią ilgesnę citatą: „Bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolat buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių ir pramoninių sąjungų, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, didelių ir visai negausių. Amerikiečiai vienijasi rengdami šventes, steigdami seminarijas, statydami bažnyčias, atidarydami smukles, platindami knygas, į kitą šalį siųsdami misionierius. Taip pat jie steigia ligonines, kalėjimus, mokyklas. Jie vienijasi prireikus paskelbti kokią tiesą arba norėdami ugdyti jausmus. Visur, kiekvieno naujo vajaus priekyje, kur prancūzai skiria vietą vyriausybei, o anglai kokiam didikui, Jungtinėse Valstijose jūs rasite kokį nors komitetą.“

Žinoma, laikas ir didėjanti urbanizacija neišvengiamai padarė pataisų, tačiau daug šios savivaldos ir savišalpos tradicijų išliko. Išliko pakankamai, kad paaiškintų, kodėl, pavyzdžiui, teikiant labdarą pirmauja būtent JAV gyventojai. Pažymėtina, jog ši tradicija įausta į šiuo metu egzistuojančią mokesčių sistemą. Visi Amerikoje pildę mokesčių mokėtojo deklaracijas žino, kad labdarai skiriamas aukas galima atskaičiuoti nuo pajamų. Ar tai leidžia piktnaudžiauti? Žinoma, to būna, kur nebus, tačiau mažiau, negu cinikai manytų. Jei parodysi žmonėms pasitikėjimą, dauguma stengsis nenuvilti. Beje, dėl visa ko itin dideles aukas deklaruojantiems yra ir kontrolė.

O dabar grįžkime prie mito „Čia viską lemia pinigai“. Neketinu priekaištauti T. Rekiui, kad pakartoja šį granite iškaltą, kol kas, atrodo, nepajudinamą Amerikos mitą. Kaip ir dauguma patvarių mitų, šis remiasi daline tiesa ir, kiek pataisius, tampa netgi universalus. Užtenka pakeisti žodį „viską“ į „daug ką“, o žodį „čia“ – į „bet kur“, ir teiginys tinka visur, pasidaro nebeįdomus. Reikia grįžti prie originalios prasmės, kuri neva kažką esmiškai byloja apie Ameriką. Ar tikrai taip?

Jei atvirai – nežinau. Amerikoje gyvenau ilgiau ir įvairesnėse vietose negu T. Rekys, todėl man atsakyti į šį klausimą yra sudėtingiau. Nedaug šiuo atveju gelbsti ir A. de Tocqueville‘is. Žinoma, jis svarstė turto klausimus, įžvelgė skirtumų, kaip turtas įgijamas Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje ir kokia jo sąlyginė svarba, tačiau šioje srityje įvyko per didelių pasikeitimų, kad jo įžvalgas būtų galima pritaikyti mūsų laikams. Pavyzdžiui, kai jis rašė, turtingų žmonių buvo daug daugiau jam pažįstamoje Europoje, turtiniai skirtumai šiame žemyne buvo kur kas didesni. Nebūtina prisiminti A. de Tocqueville‘io laikų, kad iliustruotume dar svarbesnį skirtumą. Pakaks atsiminti ankstyvuosius sovietinius antiamerikietiškus plakatus, kuriuose vaizduojami stori, cigarus rūkantys kapitalistai ir ploni, išbadėję proletarai. Primityvu. Nežinau, kiek tai galėjo būti veiksminga, bet potekstė aiški – kapitalistas storas, nes atima duoną iš badaujančio proletaro. Tad jo užgrobtas turtas turi gyvybės kainą. Vėliau sovietai šio įvaizdžio nebenaudojo, nes pasirodė, jog dauguma kapitalistų lieknesni už partijos sekretorius, o didesnį antsvorį kapitalistinėse šalyse turi būtent žemesnioji klasė. Šis banalokas palyginimas parodo, jog turto svarba jau prieš kurį laiką pasikeitė, dėl technologinės pažangos Europoje ir Amerikoje maisto pakanka visiems, taip pat ir elgetoms. Sąsaja tarp pinigų ir gyvybės palaikymo išnyko – ne pinigai lemia, kas bus storas, o kas badaus. Tai kas nuo pinigų priklauso? Sąrašas ilgas – aprangos madingumas, automobilio markė, buto ar namo dydis bei vieta, atostogų vieta ir kokybė ir t. t. Daug ką nulemia, individo statusą visuomenėje nustato (ne visai, bet daugeliu atvejų) to sąrašo visuma. Taip yra Amerikoje, taip pat arba labai panašiai yra ir kitose šalyse. Tad kuo išsiskiria Amerika?

Verta pakartoti, kad kaip tik Amerikoje dar praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje technologinė pažanga leido pasiekti gerovę platiems gyventojų sluoksniams. Palyginti su Vakarų Europa, tai prasidėjo beveik dviem, palyginti su Lietuva, beveik keturiom kartom anksčiau. Per tiek laiko daug ką galima išbandyti ir atmesti tai, kas netinka, daug ką išmokti, geriau prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Kai pažvelgi iš tokios perspektyvos, matai, kad skirtumai atrodo ne tokie dideli, o kai kurie net nuvilia. Nusivylė ir T. Rekys: „Amerikoje nustebau, kad čia gyvenimas be atostogų yra ne tik bendra tendencija, o jau beveik gyvenimo norma!“

Taip jau būna, kai nusiviliama: kiek perdėta, bet ne per daug. Iš tiesų Amerikoje skiriamas trumpesnis laikas atostogoms nei Europoje ir Lietuvoje – paprastai dvi savaitės. Dirbama čia daug ir ilgai, be to, daugeliui amerikiečių tenka toli važinėti į darbą ir atgal, todėl laisvalaikiui lieka nedaug laiko. Tiesa, uždirba jie daug, bet kas iš to, jei nelieka laiko tuo pasidžiaugti, savo rašinio potekstėje klausia T. Rekys. Klausimas esminis. Kaip čia išeina – pajamos didelės, automobiliai nauji ir galingi, namai didžiuliai (kai kurie mano pažįstami dviese gyvena name su keturiais miegamaisiais ir tiek pat tualetų), o laiko atostogoms nėra? Ir tai ne išimtys. Ne visai ir norma, kaip teigia T. Rekys, bet plačiai paplitęs reiškinys. Kas čia kaltas: Amerikos santvarka ar žmogaus prigimtis?

Balsuočiau už žmogaus prigimtį. Žmogus daug ką gali iškentėti, prie įvairių sunkių gyvenimo sąlygų prisitaikyti, tačiau pasirodė, jog perteklius, ypač susijęs su didele pasiūla, jam yra sunkus išbandymas. Kur ta riba, kai „daiktų“ jam pakanka? Amerikos patirtis rodo, kad ji dar nepasiekta. Nepasiekta daugeliui žmonių, priklausančių arba norinčių priklausyti vidurinei klasei. Dar liūdniau nuteikia tai, kad Amerikos patirtis rodo, jog vargu ar pasiseks tą ribą pasiekti.

Apie šias problemas prirašyta aibė knygų, kurios, kaip sociologiniams traktatams pridera, nesutaria. Esu inžinierius, ne sociologas, todėl man su jų autoriais diskutuoti nebūtina. Pateiksiu nebūtinai savo, gal kažkur skaitytą, supaprastintą analizę, kuri, mano nuomone, netoli tiesos. Netoli supaprastintos tiesos.

Pirmiausia apytiksliai suskirstykime visuomenę į tris ekonomines klases. Tai – nedidelė, nors Amerikos mastu gana gausi tikrai turtingų žmonių klasė, esanti viršuje, kur kas gausesnis žemutinis sluoksnis apačioje ir labai didelė vidurinė klasė. Šiai klasei priklauso tarnautojai, santechnikai, stomatologai, advokatai, gimnazijos mokytojai, universitetų profesoriai ir netgi milijonieriai, turintys tik keletą milijonų. Šios klasės bendras vardiklis yra ne tiek pajamos (jos gali gerokai kisti), kiek siekis turėti daugiau pajamų ir už jas įsigyti daugiau ar madingesnių papildomų daiktų – naujesnio modelio automobilį, didesnį namą, gal baseiną prie namo, o gal ir nedidelę jachtą. 

Toks ne visai tradicinis vidurinės klasės sąvokos praplėtimas nulemia, kad JAV ekonomikos variklis yra beveik išimtinai vidurinė klasė. Dėl jos sukasi industrijos ratai, dėl jos pluša statybininkai, dėl jos plaukia importinių prekių prikrauti laivai. Suprantama, turtingiausioji klasė taip pat yra vartotojai, tačiau jų indėlis į vartojimo srautą santykinai nedidelis. Jie yra savininkai, vadovai, politikai, o svarbiausia, blogas virtualus pavyzdys vidurinei klasei. Sakau „virtualus“, nes jie gyvena atskiruose, aptvertuose ir saugomuose kvartaluose, mokosi atskirose mokyklose, gydosi atskirose ligoninėse ir golfą žaidžia atskiruose golfo laukuose. Vidurinės klasės amerikietis su šia klase tiesiogiai kaip ir nesusiduria, tačiau nuolat mato jos gyvenimo stilių bei vartojimo mastus žiniasklaidoje, ypač patraukliai tai sugeba parodyti televizija. Jis mato ir geidžia. Jis negali iškart užmokėti už tai, ko geidžia, todėl skolinasi. Kunigai, pastoriai ir rabinai jam aiškina, kad kuklumas – dorybė, kad godumas negerai, politiniai „žaliųjų“ judėjimai bando įtikinti, kad nevaržydamas savo vartojimo jis kenkia planetai. Netrūksta ekonomistų, kartojančių, kad skolų našta darosi per didelė, perspėjimų ir apokaliptinių vizijų netrūksta ir toje pačioje žiniasklaidoje. Kai kurie vidurinės klasės amerikiečiai, be abejo, susimąsto, bet dauguma pasiduoda silpnybėms. Jie toliau skolinasi, statydinasi per didelius namus per toli nuo darbavietės, perka per didelius automobilius, o paskui per daug ir per ilgai dirba, nes reikia grąžinti skolą.

Rašau šį straipsnį 2008-ųjų viduryje ir šiuo metu atrodo, jog padėtis pradėjo keistis. Amerikoje – krizė, nekilnojamojo turto vertė nukrito, rodos, aštuoniolika procentų, benzino kainos pakilo. Skolinimasis užstrigo, automobilius gaminančios korporacijos persiorientuoja į mažesnių automobilių gamybą. Krizės atgarsiai jaučiami ir Lietuvoje, mums tai naujiena. Ekonominių krizių būta ir kur kas didesnių nei šioji. O kas laukia po krizės? Galbūt šio to bus išmokta, bet abejotina, ar kas nors iš esmės pasikeis.

Amerika išsiskiria ne tuo, kad ten žmogaus silpnybės veikia kitaip, bet tuo, kad ji iš patirties kur kas daugiau žino apie tas silpnybes rinkos sąlygomis. Istorija rodo, kad žmogaus godumas, jo troškimas pasirodyti prieš kitus yra nepasotinamas. Taip buvo visur ir visada. Tai liudija piramidės Egipte, Ermitažas Rusijoje, Versalis Prancūzijoje. Palyginti su šiais visos valstybės resursus eikvojusiais projektais, net ir prabangiausi amerikiečio rūmai yra smulkmena. Be to, jų statybai naudoti ne iš felacho, mužiko ar Bretanijos varguolio išplėšti pinigėliai, o privačios lėšos, kurias uždirbdamas amerikietis dažniausiai net mokėjo mokesčius. Tad problema – ne objektų prabangumas, o jų gausa. Investicijos į prabangą, ypač į tokią, kurios tikslas – ne didesnis gyvenimo patogumas, bet pasirodymas, beveik be išimties neproduktyvios. Tai užšaldytas kapitalas, kuris retai atsiperka. Pagal absoliutų ir sąlyginį tokių investicijų dydį Amerika yra unikali.

O dabar pakeisiu supaprastinto ekonominio modelio bėgius. Iš to, ką parašiau, išeitų, jog svarbiausia pamoka yra ta, kad reikia geriau įsiklausyti į kunigų, pastorių bei rabinų perspėjimus. Godumas – viena didžiųjų nuodėmių, jį reikia malšinti ir tenkintis kukliu, gyvenimą palaikančiu minimumu. Pritarčiau, tuo labiau, kad sulaukus senatvės pritarti lengviau, tačiau įsiterpia realybė ir prisiminimai to, kas patirta...

„Vargšai visuomet bus su jumis“, – sakė Kristus. Per du tūkstančius metų jo žodžiai pasitvirtino. Tad būtina į supaprastintą modelį įterpti kol kas neminėtą žemesniąją klasę. Ji nemaža, o kadangi Amerikoje skirtingos klasės dažniausiai gyvena skirtinguose miesto rajonuose, ir aiškiai matoma. Vėl supaprastintai padalykime ją į dvi grupes – į tuos, kurie dirbti negali, ir į tuos, kurie galėtų, bet nenori. Pirma grupė – alkoholikai, narkomanai ar kaip nors kitaip psichiškai pažeisti žmonės, nepajėgiantys savo jėgomis įsijungti į produktyvią, uždarbio ir „daiktų“ siekiančią visuomenę. Antra grupė – palyginti nauja, Kristaus laikais kažin ar egzistavusi, atsiradusi technikos pažangos ir gerovės sąlygomis. Tai – išlaikytiniai. Jos nariai taip pat norėtų daiktų, kuriuos siūlo rinkos ekonomika, bet dėl jų dirbti atsisako, tad pragyventi tenka iš pašalpos, kurią jiems teikia gerovės visuomenė. Kuklus vartojimas šiuo atveju nėra ideologinis, bet priklauso nuo pašalpos dydžio. 

Beje, yra ir trečia – laikinų bedarbių grupė. Ji tarpinė, nes tie, kurie tikrai nori dirbti, savo tikslą pasieks ir įžengs į vidurinės klasės laiptinę, o tie, kurie tik vaizduoja, kad nori, prisidės prie visuomenės išlaikytinių.

Taigi turime problemą, kuri, kaip kone visos realios problemos, nesiduoda įspraudžiama į supaprastintus „juoda–balta“ rėmus. Per didelis godumas yra negerai, tačiau, antra vertus, jei esi toks kuklus, jog tavo poreikius patenkina visuomenės pašalpa, irgi blogai. Gal net blogiau. Šią problemą, kaip ir kitas su ekonomine pažanga susijusias problemas, Amerika pajuto anksčiau. Netrukus po Antrojo pasaulinio karo, kai kilo ekonomika ir atsirado galimybė didinti pašalpas skurstantiems, buvo pastebėta, kad pašalpa, jei ji nesusijusi su darbu, turi ir neigiamų pasekmių. Ypač kėlė nerimą tai, kad dėl jos įtakos formavosi paveldimas priklausomumas, kai vaikai, augantys bedarbių šeimoje, priprasdavo prie tokio gyvenimo būdo ir užaugę jį tęsė. Pasirodė, jog pašalpų didinimas ne mažino skurstančiųjų skaičių, o jį didino. Tada atsirado sparnuota frazė – „kiekviena visuomenė turės tiek vargšų, kiek pasirengusi išlaikyti“. Buvo imtasi pašalpų teikimo reformų. Auksinį vidurį, kai pašalpas gauna tik tie, kuriems jų tikrai reikia, surasti sunku, tad reformos tęsiamos. Kaip žinome iš lietuviškos spaudos, ši problema senokai peržengė Amerikos ribas.

Vėl grįžtu prie T. Rekio pasiūlytos dramblio ir aklų indų metaforos. Iš tiesų, priklausomai nuo to, iš kurios pusės dramblį čiupinėsi, jis atrodys vis kitaip, todėl akli indai ginčysis, bet vienu atžvilgiu sutars – dramblys didelis. Dydis drambliams suteikia privalumų, tačiau sudaro ir problemų. Valstybėms būna panašiai. Pažvelkime į penketą didžiausių valstybių – į Kiniją, Indiją, JAV, Braziliją ir Rusiją. Išrikiavau jas pagal gyventojų skaičių. Ploto ar resursų atžvilgiu jos rikiuotųsi kitaip, bet nė vienu atveju Amerika neatsidurtų priekyje. Akivaizdu, jog ne dydis nulėmė T. Rekio šeimos emigraciją į Ameriką. Kai jie svarstė šį žingsnį, apie kitas dideles valstybes greičiausiai net nepagalvojo. Padėjo apsispręsti tai, kad, kaip ir daugelis Lietuvos bei kitų šalių gyventojų, jie tikėjo, jog ten gyventi bus geriau. O kad šalies dydis ir gyventojų gerovė nėra susiję dalykai, žinome iš patirties su kaimynine Rusija. Yra veikiau atvirkščiai. Amerikos gyventojų klestėjimą nulėmė kiti faktoriai: santvarka, decentralizacija, derlingas kontinentas, technologinė pažanga. Dėl to beveik visą praėjusį amžių Amerikos gyventojai džiaugėsi didžiausia pasaulyje gerove, tačiau, šimtmečiui dar nepasibaigus, padėtis pradėjo keistis. Kitos valstybės perėmė ar išplėtojo demokratinę rinkos ekonomikos santvarką, tiesa, ne be sunkumų, nors daug kur tai jau praeitis. Perimti technologinę pažangą sekėsi lengviau ir sparčiau. Kai kurios valstybės sugebėjo technologinius atradimus pritaikyti net nuosekliau nei Amerika. Nereikia stebėtis, nes tai lengviau įvykdoma mažesnėje, labiau homogeniškoje visuomenėje.

Ir štai jau tam tikrą laiką pagal daugelį gyventojų gerovę nustatančių kriterijų Amerika nėra pirmoje vietoje. Lengviausiai nustatomas kriterijus – metinės dirbančiojo ar šeimos pajamos. Praėjusių metų statistika rodo, kad JAV atsidūrė penktoje šeštoje vietoje ir po besitęsiančio dolerio kritimo greičiausiai nusileis dar žemiau. Pastaruoju metu gyvenimo kokybė nustatoma ir pagal daugelį kitų kriterijų. Kai kurie jų – kiekybiniai, pavyzdžiui, šeimos įsiskolinimo lygis, kompiuterizacija, sąlyginis suimtųjų skaičius, kiti – virtualūs, kai pagal apklausas sudaromi gyventojų pasitenkinimo ar net laimės indeksai. Beveik visais atžvilgiais Amerikos gyventojai atsiduria tolokai nuo pirmaujančių. Pirmose vietose dažniausiai rikiuojasi mažos demokratinės valstybės: Norvegija, Danija, Islandija, Airija, Naujoji Zelandija, o sąlyginio turto atžvilgiu nepavejamas, atrodo, Liuksemburgas.

Tad dydis turi savo kainą, kurios kontūrus nesunku įžvelgti. Tai papildomi biurokratijos sluoksniai, didelė atskirtis tarp valdomųjų ir valdančiųjų, didesni turtiniai ir kitokie skirtumai, didesnis susvetimėjimas. Galima net sakyti, kad Amerika dėl dydžio darosi mažiau panaši į tą Ameriką, kurią aprašė A. de Tocqueville‘is, į tą, kuri mūsų ir kitų tautų sąmonėje įsitvirtino kaip „pažadėtoji žemė“. Nors įžvelgiamoje ateityje iš didžiųjų valstybių JAV liks patraukliausia, jos įvaizdis keisis. T. Rekio apybraiža, kurioje jis aprašo savo šeimos patirtį XXI a. pradžios Amerikoje, – sveikintinas indėlis į to įvaizdžio kaitą.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)