Tobulas šio amžiaus pabaigos simbolis yra (ar greičiau buvo) skaitmeninis laikrodis Bobūro (Beaubourg) aikštėje(1), kur laikas matuojamas milijonais sekundžių atgalios. Šis laikrodis vaizduoja visai mūsų modernybei būdingą santykio su laiku perkeitimą. Laikas jau yra skaičiuojamas ne nuo pradžios didėjančia seka, o išskaičiuojamas nuo pabaigos (5, 4, 3, 2, 1) lyg sulėtinto veikimo bomba. Laiko pabaiga jau yra ne simbolinė istorijos pabaiga, o galimo nuovargio, atgalinės atskaitos požymis. Mes daugiau nebegyvename pagal prognozuojamą pažangos ir produkcijos viziją. Paskutinė istorijos iliuzija dingo, nes istorija dabar susitraukė iki atgalinės atskaitos (lygiai kaip ir paskutinė žmonijos iliuzija dingo, kai tik žmogų imta vaizduoti genomo išklotinėmis). Sekundinis skaičiavimas nuo dabar iki pabaigos liudija, kad viskas baigta, kad mes jau esame anapus pabaigos.

 

Beje, taip pat yra įdomus paties skaitmeninio laikrodžio likimas Bobūro aikštėje. Jį nuėmė prieš pusmetį ir padėjo į saugyklą, kur jis eis lig pat pabaigos. Bet paslėptas nuo visų akių, tarytum politinė valdžia būtų pabūgusi šio pabaigos reginio, gyvo atgalinio skaičiavimo vaizdo (jį pakeitė Eifelio bokšte pakabintas ekranas, bet šis tik žymi dienas lig tūkstantmečio pabaigos, todėl jo poveikis mažiau dramatiškas). O gal valdžia išsigando, kad sukels tūkstantmečio paniką? Nežinia. Galbūt realus modernybės laikas nebesiderina su chronologiniu laiku? Vis dėlto laikrodį pašalino, ir tai iš tikrųjų atrodo kaip gudrybė nusukti 2000 Metus, mėginimas juos atšaukti, kad išvengtumei pasekmių. Šiaip ar taip, Bobūro aikštėje 2000 Metų nebus.

Užgniaužę kvapą, mes laukiame 2000 Metų. Kad ir kas mūsų lauktų – internetas, globalizacija, Europa, bendra valiuta, klonai ir skandalai – vienintelis laukiamas šio amžiaus pabaigos įvykis kaip tik yra amžiaus pabaiga. Tik jis vienintelis gali priversti atidėti visus kitus, tik jis vienintelis gali turėti nenumatytų pasekmių. Iš esmės tai yra ne-įvykis, bet lemtingas ne-įvykis, skaičių magijos pagimdytas. Stebuklingas laukimas, toli gražu ne Dievo Karalystės kaip 1000 Metais, bet vis dėlto milenaristinis (millénariste), tai yra iki-istorinis arba už-istorinis.

 

Mes jau esame atsidūrę laukiamų 2000 Metų tuštumoje, ar kūginiame šešėlyje, kurį meta, tarkim, artėjantis asteroidas. Kaip bet kurie rinkimai iš esmės įšaldo politinį gyvenimą mažiausiai prieš metus, taip tūkstantmečio šešėlis sukuria visą šimtmetį įsiurbiančią tuštumą, lig tol koreguodamas visus istorinius reikalavimus, kol neištrina pačių jo istorijos pėdsakų. Mes rausiamės archyvuose, tvarkome sąskaitas, į-amžiname (com-mémore) (iš anksto paminėdami ir 2000 Metus, tartum jie jau būtų atėję), švariname ir valome, žūtbūt mėgindami sudaryti politiškai korektišką šimtmečio balansą. Apskritai visa tai yra istorinio apsivalymo klausimas. Visas amžius atsiduria teisiamųjų suole. Ir tai nauja. Nei I, nei ankstesni amžiai nesukūrė nieko panašaus. Jie kūrė istoriją, o mes – istorinį procesą.

 

Tam tikru atžvilgiu mes netikime 2000 Metais. Kai žmonės mums kalba apie projektus, programas, prognozes 2005, 2010, 2020 metams, mes iš tiesų jais netikime. Tai išmonė, o ne ateitis. Tai kitas pasaulis, nes nutrūkęs laiko ryšys simbolizuoja ir nutrūkusį sąmonės ryšį. Vienintelis dalykas, kurį mes mėginame įsivaizduoti – kaip atsikratyti istorijos slogučio ir vėl pradėti nuo nulio. Ir tik svajojame apie bet kokį įvykį, kuris būtų iš kitur. Tokia fantazija, slaptas tūkstantmečio burtažodis galėtų pakeisti viską aplink. Jauti, kad artėja kažkas neišvengiama, ir tas dalykas neturi nieko bendra nei su politika, nei su istorija, nei su rinka. Tai susiję su pačiu laiku, pačiu laiko matmeniu ir simboline laiko baigme. Net ir numatytas, šis įvykis yra nenuspėjamas. Tai potencialiai nelaimingas atsitikimas, tikra programavimo katastrofa milijonams kompiuterių visame pasaulyje. Mus neša įvykių sūkurys, kuris ne tik susiurbia ateitį, bet ir spjaudosi aktualijų reikšmėmis, o kartais net atryja atmintį ir istoriją.

 

Už 2000 Metų slypi kitas bendresnis – pabaigos – klausimas: ar kas yra anapus pabaigos, o gal, priešingai, klausimas, ar yra atgalinis vyksmas pabaigai artėjant. Ar mes esame istorijos pabaigoje, ar anapus jos, ar vis dar begalinėje istorijoje?

Kaip peršokti per tūkstantmečio šešėlį? Kaip peršokti per jo šešėlį (ypač tada, kai jis pranykęs, kai mes lyg Peteris Šlemilis2 esame pardavę jį velniui)? Kaip peržengti amžių nuo tada, kai mes esame įtraukti į begalinį visų netikėtumų, ideologijų ir smurto veiksmų, paženklinusių šitą šimtmetį, gedulą, nuo tada, kai nė viena jo istorijos iškelta problema nebuvo išspręsta? Atgailos aktai, procesai, iškilmingi paminėjimai kuria įspūdį, kad mes mėginame dar kartą persukti filmą, perleisti visus įvykius per atminties filtrą, bet ne tam, kad grąžintume jiems pakeliui prarastą prasmę, o kad juos išplautume. Plovimas – nešvarios istorijos, nešvarių pinigų, iškreiptos sąžinės, užterštos planetos plovimas – yra pirminė šio amžiaus pabaigos veikla. Tai plovimas, kuris susijęs ne tik su higieniniu kūno, bet ir rasiniu bei etniniu gyventojų valymu. Mes šokame į regresuojančios istorijos, peržiūrėtos ir pataisytos praeities bedugnę ir, tokios retrospekcijos apsėsti, prarandame ateities vaizdinį. Štai kodėl prieš kelerius metus aš iškėliau mintį, kad 2000 Metų nebus. Jų nebus tiesiog todėl, kad šio amžiaus istorija jau baigėsi, o mes tik nuolatos ją iš naujo pergyvename, bet, perkeltine prasme kalbant, niekada nebūsime ateityje. Mūsų milenarizmas neturi rytojaus. 1000 Metų milenarizmas, nors išgyventas su siaubu, bent pranašavo ateisiant paruziją ir Dievo Karalystę. Mūsų gi perspektyvos neaiškios ir netikros. Atgalinis skaičiavimas – štai ir viskas, kas mums liko nuo tūkstantmečio lūkesčių.

 

Skaičiuojant atgalios, lig pabaigos likęs laikas jau yra pasibaigęs. Mes išgyvename laiką ir istoriją, būdami po-kominės būklės (dans une sorte de coma dépassé), o tai sukelia amžiną krizę. Mūsų laukia ne ateitis, o neįmanomybė ją pasiekti ir kartu pažvelgti anapus jos. Nes numatymas, kaip būsima atmintis, pranyksta lygiai taip kaip praeities atmintis. Kai viską gali pamatyti, nieko negali numatyti (quand tout devient visible, rien nest plus prévisible).

[Leiskite įterpti keletą žodžių apie pranašavimą ir jo žlugimą. Kaip žinote, aš buvau paskelbęs, kad „karo Persijos įlankoje nebus. Kitaip negu tradiciniai pranašai, skelbiantys, kad kažkas bus, aš esu atvirkštinis pranašas, sakantis, kad kažko nebus. Šiaip ar taip, bet kuri pranašystė yra klaidinga: tai, ką skelbia pranašai, niekada nebūna, ir tai, apie ką sakau aš, kad nebus, visada nutinka – karas Persijos įlankoje buvo, ir labai panašu, kad 2000 Metai taip pat bus. Bet pranašystės tikslas nėra teigti tikrovę, kaip kad pažado – būti ištesėtam; pranašystės tikslas – byloti apie pabaigą ir tai, kas anapus pabaigos, užkeikti, kad pabaiga ateitų patiems įvykiams plėtojantis (dans le déroulement mźme des choses.]

Kas yra anapus pabaigos? Anapus pabaigos plyti virtuali tikrovė, užprogramuotos tikrovės horizontas, kurioje visos mūsų funkcijos (atmintis, afektas, intelektas, seksualumas ir darbas) pamažu tampa nereikalingos. Anapus pabaigos transpolitiškumo, transestetiškumo, transseksualumo eroje visos mūsų norų mašinos taps mažyčiais spektaklio mechanizmais, o paskui virs celibato mašinomis, išsemdamos visas savo galimybes tuštumoje, tarytum Duchampo3 darbuose. Atgalinis skaičiavimas – tai automatinis pasaulio išnykimo kodas. Ką daryti, kai viskas suskaičiuota, išskaičiuota ir iš anksto suvokta? Mums iškylanti problema, tai ne klausimas, ką daryti su realiais įvykiais, realiu smurtu, bet ką daryti su įvykiais, kurių nebuvo, kurie neturėjo laiko būti? Tai jau nebe klausimas, ką daryti po orgijos, po istorijos, išlaisvinimo, modernybės orgijos, bet ką daryti, kai net orgijos daugiau nebėra? Be to, iš tikrųjų galima klausti, ar pati modernybė, pažanga, galutinis išlaisvinimas kada nors buvo. Linijinis modernybės ir pažangos tolydumas nutrūko, istorijos gija susipynė, o paskutinis svarbus „istorinis“ įvykis – Berlyno sienos griuvimas – tiesiog reiškė didžiulę istorijos atgailą. Užuot judėjusi naujų perspektyvų link, istorija sprogsta pasklidais gabalais, atgaivinančiais įvykius ir konfliktus, kurie, mūsų manymu, buvo praėję visiems laikams.

Anapus šios Laiko Sienos, šios asimptotinės pabaigos, driekiasi tik konverguojančios linijos, nutrūkstančios visomis kryptimis. Toks yra globalizacijos procesas, kuriame visos funkcijos maksimaliai plečiasi tuštumoje, sklinda planetos mastu vis labiau abstraktėjančioje virtualioje erdvėje. Tokia yra ekstremalių (pažodžiui ex-terminis, užribinių) reiškinių, besiplėtojančių anapus jų pabaigos, lemtis. Tai jau ne augimas (croissance), bet išaugis (ex-croissance), jau ne judėjimas, bet eksponentinė funkcija (montée en puissance), jau ne pokytis, bet ribų peržengimas su iš to išplaukiančia logika, pasak kurios idėją užbaigia jos pačios perviršis ir savirealizacija. Šitaip baigiasi pati istorija, kurią panaikina informacijos įvykio momentalumas. Modernybės, techninės raidos ir visų kadaise linijinių struktūrų spartėjimas sužadina sūkurį, sukimąsi ratu, apgręžiamumą, dėl kurio nėra negrįžtamų reiškinių. Atgalinis istorinės erdvės kreivis, primenantis fizinės ir kosmologinės erdvės kreivį, ko gero, yra didysis tūkstantmečio pabaigos atradimas. Šis kreivis atitinka kreivės, pakartojančios kiekvieną ankstesnę stadiją, figūrą. Bet kokia kaina grįžti prie praėjusių įvykių yra senų laikų svajonė ir begalės mokslinės fantastikos pasakojimų tema. Nerti į praeitį, kad pakeistum įvykių eigą – tokia buvo pagrindinė filmo „Dvylika beždžionių“ mintis: įšaldyti įvykį, kad pamatytum, kas be jo bus toliau, sustabdyti patį laiką, kad išvystum, kas nutiks toliau, iš naujo sukurti pasaulį dar žmonijai nepasirodžius, kad pamatytum, kas įvyks be mūsų ar anapus žmonių rasės, kad nujaustum, kaip viskas bus, kai būsime išnykę; iš naujo sukurti pradžią, bet tik kaip konkrečiai sumodeliuotą situaciją. Kuo labiau ateitis sprūsta mums iš rankų, tuo labiau individualus ar kolektyvinis siekis grįžti prie ištakų, prie mūsų pirmykštės scenos tampa mūsų svarbiausia manija. Susyk mėginame kaupti įrodymus, praėjusio laiko, žmonijos raidos įrodymus, materialius pėdsakus viso to, kas buvo iki mūsų, bet siekdami tai ne vėl išgyventi ar atgaivinti, o įrodyti, kad laikas egzistavo (pirmiau negu jis pranyko), kad erdvė egzistavo (kol greitis jos nepašalino). Žodžiu, mes turime surinkti visus šiuos transcendentalius duomenis – erdvę ir laiką, – kuriuos laikėme neatsiejama žmonijos dalimi. Tačiau nūnai pati žmonija, nenumaldomai didindama savo galias, sėkmingai kuria tobulą momentalumą, realaus laiko pakaitalą, panaikinantį erdvės ir laiko suvokimą. Šių transcendentalių duomenų netektis ir kartu prarasta galimybė pagal mūsų pojūčius ir žmogiškąją prasmę tvarkyti pasaulį yra neišmatuojamai didelė.

Tada lieka atvirkštinis reziumavimas, visiška gyvos atminties priešybė. Lieka paminėjimai, reabilitacijos, kultūrinė muziejifikacija (muséification), atminties būtovių aprašymas, paveldo garbinimas. Viską vėl išgyventi ir atgaivinti: šis „terapeutinis azartas prilygsta atminties nebūtovei (non-lieu), o šioji atitinka įvykio nebūtovę informacinėje erdvėje. Tai tolygu praeities perkėlimui į realų laiką, trumpuoju sujungimu nutraukiant įprastą laiko tėkmę. Užuot iš pradžių buvę, o paskui tapę istorijos ir atminties dalimi, dabar įvykiai tiesiog tampa paveldo dalimi. Kita vertus, meno darbai, užuot egzistavę kaip kūriniai, bemat patenka į muziejų. Užuot pirma atsiradę ir vėliau pražuvę, jie iškart suakmenėja į virtualias iškasenas. Priešingai: atrodo, kad visa, ką mes manėme esant negyva, baigta ir, visuotinei pažangai negailestingai spaudžiant, palaidota, vėl grįžta. Tai primena paskutinę „Juros periodo parko“ sceną, kur šiuolaikiniai iš DNR klonuoti dinozaurai įsiveržia į muziejų su jų suakmenėjusių protėvių eksponatais ir niokoja viską aplink, kol ir patys gauna galą. Ši scena kiek panaši į dabartinę žmonijos situaciją: mes irgi įstrigome tarp mūsų klonų ir iškasenų.

Ši amžiaus pabaiga kažkiek yra panaši į mūsų istorijos saldo ir išpardavimą (le solde de notre histoire). Modernybė baigės, orgija baigės, šventė baigės – viskam dera išnykti! Kadaise prekių išpardavimas vykdavo prieš dideles šventes, dabar tai trunka ištisus metus, ir pati šventė dabar yra parduodama. Mums reikia ištuštinti visas atsargas, laiko kapitalą (capital-temps), gyvenimo kapitalą (capital-vie). Atgal skaičiuojama visur ir viskas: ekologija – tai atgalinis planetos išteklių skaičiavimas, AIDS epidemija – atgalinis mirčių skaičiavimas ir t. t. Visa tai tvylo 2000 Metų šešėlyje, bet vėl gal nieko iš to neįvyks? O gal šįsyk mes turėsime teisę į visuotinę amnestiją?

Nėra geresnės parabolės šiam atgaliniam skaičiavimui pavaizduoti negu Arthuro Clarko apsakymas „Devyni milijardai Dievo vardų“. Nuo neatmenamų laikų viena Tibeto vienuolių bendruomenė buvo įpareigota patikslinti ir perrašyti visus devynis milijardus Dievo vardų. Pranašystė byloja: užrašius paskutinį vardą, ateis pasaulio pabaiga. Bet vienuoliai ilgainiui pavargo, todėl pagalbos kreipėsi į IBM ekspertus, kurie atvyksta ir kompiuteriais per mėnesį atlieka visą darbą. Kažkas panašaus – lyg istorija baigtųsi per akimirką virtualybei įsikišus. Deja, tai žymi ir pasaulio nyksmą realiame laike, nes pasaulio pabaigos pranašystė, susieta su visų Dievo vardų išvardijimu, išsipildo. IBM technikai, lig tol netikėję nė vienu legendos žodžiu, leisdamiesi žemyn į slėnį pamato, kaip danguje viena po kitos užgęsta žvaigždės.

 

Apsakymas yra išties gera mūsų dabartinės padėties parabolė: mes pasikvietėme kelis IBM technikus, o šie įjungė automatinę pasaulio išnykimo programą. Skaitmeninėms, informacinėms ir virtualioms technologijoms įsikišus, nuo šiol mes jau atsidūrėme anapus tikrovės, o jos objektai yra anapus jų pabaigos. Jie nebegali baigtis ir krenta į begalybę (istorijos, politikos, ekonominės krizės begalybę).

 

Šitaip išsipildo pranašiška Canetti’o vizija, pasak kurios, „už tam tikro laiko momento istorija pasidarė netikra. Žmonija, pati to nesuvokdama, staiga atsižadėjo tikrovės. Tai, kas nutiko paskui, jau nėra tikra, bet mes negalime to niekaip suvokti nepajėgdami grįžti prie to momento, mes būsime priversti toliau atkakliai griauti dabartį“.

 

Prisidengdami vis pažangesne technologija, mes iš esmės atkakliai ir be paliovos griauname pasaulį, naikiname istoriją, jau nepajėgią produkuoti savo pabaigos, su kuria ji galėtų susinaikinti. Taigi viskas gali tęstis iki begalybės. Mes nebegalime sustabdyti proceso. Nuo šiol jis plėtojasi be mūsų, tam tikra prasme anapus realybės, vykstant nepabaigiamam teoriniam samprotavimui, spartėjant eksponentiniam augimui. Taigi jis vystosi be tikrų įvykių, be realių incidentų. Tai tiesiog begalinis perdirbimas. Vadinasi, jokia tai ne „istorijos pabaiga, o priešingai – neįmanomybė ją baigti. Netekę istorijos, netekome ir istorijos pabaigos, mat pabaiga – tai brangiausia, ką turime. Tik ji, vienintelė, mums byloja, kad kažkas iš tiesų įvyko, nors mes, atsidūrę informacijos apogėjuje, medijų gelmėj, nebežinome, ar kažkas vyksta, ar ne.

 

Bet gal istorijos pabaiga tėra viena iš istorijos gudrybių, gal ji senų seniausiai baigėsi mums to nė nepastebėjus, kaip teigia Canetti. Gal istorija verčia mus tikėti jos pabaiga, o pati tuo metu jau grįžta kita kryptimi?

Kraštutinių reiškinių spartėjimas kartu su nepabaigiamu perdirbimu sukuria pasikartojančias situacijas, kurių nebegalima aiškinti istoriniu Priežastingumu (Raison historique). Išskirtiniai įvykiai, tokie kaip karai, etniniai konfliktai, nacionalistiniai ir religiniai sukilimai, nuolat pasikartoja, todėl juos galime vadinti fantominiais įvykiais – ghost-events. Net kai manome, kad galime juos atpažinti lygindami su ankstesnėmis peripetijomis, jie daugiau nereiškia to paties, nes pačios peripetijos jau nebūtinai reiškia tą patį, nelygu, ar jos nutinka per istorijos pakilimo ar smukimo fazę, ar jos yra besikuriančios ar beaižėjančios istorijos dalis. Dabar mes esame atsidūrę defektyvios istorijos viduryje, istorijos, kuri aižėja (se défait). Todėl šie įvykiai mums atrodo kaip fantomai.

 

Mes žinome Marxo diagnozę, nustatytą Napoleonui III. Jis pavadino jį mažuoju Napoleonu, groteskišku Napoleono Pirmojo dublikatu. Jis primena parodiją, degradavusį originalo persikūnijimą, kuriuo pasinaudodama istorija kuria pažangos įspūdį, nors iš tikrųjų ji regresuoja. History reproducing itself becomes farce4. O mes galime priduti: Farce reproducing itself becomes history5. Dabartiniame periode apstu pavyzdžių, liudijančių šį išsigimusį, išsekusį pirmųjų modernybės įvykių pavidalą. Tuo remdamiesi, šį pavidalą galėtume vadinti „postmoderniu – jis „postmodernus įvykių simuliacijos, šmėkliškumo (spectralité) prasme, nes jų vienintelė scena tėra žiniasklaida. Postmodernūs įvykiai tėra antriniai produktai, kaip antriniai būna biržos spekuliacijų produktai. Tai nesugebančios atsinaujinti istorijos, nerealios istorijos, kurios veikėjai tėra bejėgiai statistai, įvykiai. Karas Bosnijoje yra dramatiškas to pavyzdys – jis jau ne įvykis, o greičiau istorijos bejėgiškumo simbolis. Sakytume, tai yra sąstovis, „įvykių streikas“, kaip išsireiškė Macedonio Ferna´ndezas6. Ką byloja ši metafora? Kad istorijos darbo jėga neteko techninio darbo. Kad prasideda gedulo darbas. Kad žiniasklaida perima istorijos estafetę ir imasi kurti įvykį, kaip kapitalas imasi kurti darbą: tai paradoksali visų klasikinių perspektyvų pervarta. Remiantis šia nauja konfigūracija, kai darbas yra kapitalo produktas, pats darbas tampa bereikšmis (ir galimybės nuversti kapitalistinę santvarką). Lygiai taip žiniasklaidos sukurtas įvykis nebeturi jokios istorinės reikšmės. Jis nebeturi politinio turinio ar apibrėžties, išskyrus tą, kurią pateikia žiniasklaida (médiatique). Įvykis tampa virtualus (prisiminkite neseniai įvykusį virtualų krachą). Visur virtualumas – žiniasklaidos hipererdvė su jos daugialype sąsaja – naikina tai, ką mes galėtume vadinti (jei tai dar egzistuotų) realiu istorijos judėjimu.

Štai čia mes atsiduriame transistorinėje arba transpolitinėje srityje, t. y. ten, kur įvykiai jau nevyksta tikrovėje dėl to, kad jie produkuojami ir plėtojami „realiame laike“. Juos reikia jau suvokti ne politiškai, o transpolitiškai – ten, kur jie pasimeta informacijos vakuume. Informacinė sritis yra lyg erdvė, kur, nuesminus įvykius, atkuriama dirbtinė gravitacija ir įvykiai vėl grąžinami į realaus laiko orbitą. Arba, kitais žodžiais, įvykiai, netekę istorinio vitališkumo, retransliuojami ant transpolitinio žiniasklaidos ekrano. Tai kažkuo primena filmo kūrimą: jei istoriją laikysime filmu (iš tiesų juo ji tampa tiesiogiai ją retransliuojant), tuomet žiniasklaidos „tiesa“ yra ne kas kita kaip vėlesnė filmo sinchronizacija, įgarsinimas ir subtitravimas.

 

Tą patį mes galėtume pasakyti apie transekonominę sritį, t. y. sritį, kur klasikinė ekonomika pranyksta spekuliacijų tuštumoje, kaip istorija – informacijos tuštumoje. Virtuali ir spekuliacinė ekonomika (kurios puikiausias pavyzdys yra neseniai nutikęs „virtualus“ krachas) yra bet kokios politinės ekonomijos pabaiga. Traders ir golden boys7 nebeturi nieko bendra su produkcija, rinka ar kapitalo prieaugiu – pridedamąja verte. Pavojuje atsidūrė kiti dalykai: realaus laiko ekonomika, momentalus kapitalo takumas, orbitinis pinigų ratelis – pinigai, vis greičiau ir greičiau sukdamiesi apie save, tampa keistai magnetizuojančiu veiksniu ir kaip nekontroliuojama grandininė reakcija persismelkia per realybę, tarytum perkaitęs branduolinis reaktorius „Kinų sindrome“, kuris galėtų kiaurai praurbti žemės rutulį.

 

Marxas „Politinėje ekonomijos kritikoje“ teigia, kad „žmonija kelia tik tas problemas, kurias ji gali išspręsti . Kiekvieną kartą mes konstatuojame, kad problema atsiranda tik egzistuojant ar bent kuriantis jos materialioms sąlygoms“. Bet dabar taip jau nėra, nes mūsų šuolis į virtualų pasaulį sugriauna Marxo minėtas „materialias sąlygas“ ir visas istorines dialektinio problemų sprendimo sąlygas. Tam tikru požiūriu virtualybė yra galutinis istorijos ir visų realių konfliktų sprendimas, dėl to nūnai žmonija (ar, tarkim, tie, kas mąsto jos vardu) jau kelia tik virtualiai išspręstas problemas ar problemas, pašalintas sistemai jas absorbavus. Bet ar taip jau nebuvo nutikę dar Marxo laikais? Klasės ir klasių kovos sampratos atsiradimas, istorinės sąmonės gimimas: argi jie neliudija momento, kada žmonija pamažu liovėsi būti brutali ir nepalenkiama? Tas pat pasakytina apie Foucault ir jo valdžios analizę: kai jis pradėjo ją analizuoti, ar tai nebuvo ženklas, kad valdžia daugiau neturi jokios politinės reikšmės ir jau prarado savo objektą? Kai etnologija susidomi pirmykštėmis visuomenėmis, tai reiškia, kad jos ėmė nykti, mat pati analizė yra nyksmo proceso dalis.

 

Kritinė sąmonė ir turbūt mąstymas apskritai yra lyg Kafkos Mesijas: jis visad atvyksta po laiko, viena diena per vėlai, arba per sutemas, kaip Hegelio pelėda8. Kritinė sąmonė tėra atgalinė pranašystė, primenanti Platono šešėlius ant įvykių sienos pasaulio oloje. Kaip sakydavo Apollinaire’as, jei žmonės kalba apie laiką, vadinasi, laikas baigėsi. Istorija nekartoja praėjusių dalykų – tik analizė tai daro.

Tad ar yra vietos kitam mąstymui, paradoksaliam mąstymui, keliančiam, skirtingai, negu sakė Marxas, tik neišsprendžiamas, akivaizdžiai neišsprendžiamas problemas, kurių materialių sprendimo sąlygų nėra ir neabejotinai niekada nebus? Priešingai, kas iš naujo problemintų visus jau rastus sprendimus ir šitaip išlaikytų pasaulį slėpiningoje nežinioje? Niekas nežino. Ar mąstymui nekyla rizika tapti savo pranašystės auka, kaip tai nutiko istorijai, patekusiai į savo pačios spąstus?

1 Kai sakoma Bobūro aikštė, dažniausiai turimas omenyje Pompidu šiuolaikinio meno centras. (Čia ir toliau – vert. past.)

2 Vokiečių poeto Adalberto von Chamisso (1781?–1838) apysakos „Nepaprasta Peterio Šlemilio istorija“ herojus.

3 Marcelis Duchampas (1887–1968) – prancūzų dadaistinis ir siurrealistinis menininkas, 1917 m. šokiravęs dailės pasaulį savo kūriniu „Fontanas“ („La Fontaine“), kuriam panaudojo pisuarą.

4 Pasikartojanti istorija tampa farsu (angl.).

5 Pasikartojantis farsas tampa istorija (angl.).

6 Macedonio Ferna´ndezas (1874–1952) – argentiniečių rašytojas ir filosofas.

7 Biržos verteivos, auksiniai berniukai (angl.).

8 Užuomina į garsų vokiečių filosofo G. W. F. Hegelio posakį, kad „Minervos pelėda pradeda skraidyti tik sutemus“ (Die Eule der Minerva beginnt erst mit der einbrechenden Dämmerung ihren Flug).

Jean Baudrillard. A l’ombre du millénaire ou le suspens de l’An 2000.

Paris: Sens&Tonka, 1999

Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)