Ši eilutė – iš S. Jesenino rinkinėlio, kurį per kratas lageryje stropiai saugojo Aleksandro Solženicyno romano „Pirmajame rate“ herojus Glebas Neržinas. Ko gero, ši metafora tiktų apibūdinant autoriaus pasaulėjautą ir idealus – „sužieduoti baltą rožę su rupūže juoda“. A. Solženicynas – drąsiausias ir iškiliausias į praeitį nugarmėjusios sovietinės epochos rašytojas, publicistas, rezistentas ir pranašas, išdrįsęs susigrumti su bolševikinės imperijos galiūnais – nuplėšti melo skraistę nuo „raudonojo rojaus“, sukurto ant milijonų nekaltų žmonių kaulų.

 

Ne tik Rusija, bet ir visa žmonija šią vasarą neteko rašytojo, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno: rugpjūčio 3 d. vakare, 23 val. 45 min. Maskvos laiku, devynias dešimtis metų ištikimai tarnavusi, nustojo plakti dvasios milžino širdis. Prieš amžinybę, deja, lygūs ir drąsiausieji. Mano atminty dažnai iškildavo kadaise skaityti velionio žodžiai apie mirtį, dėl kurios žmogui nereikia per daug rūpintis, ji ateisianti tiksliu tau skirtu laiku; pagalvoti apie ją verta tik kelias sekundes. Panašiai jis kalbėjo ir paskutinėmis gyvenimo savaitėmis, liepos mėnesį su garsiu aktorium ir režisieriumi Eugenijum Mironovu. „Jis buvo linksmas, džiaugsmu švytėjo akys, kalbėjome apie daug ką ir, žinoma, apie politiką bei mirtį. Jis juokavo: mirti labai paprasta – štai tuoj gali atsiverti durys ir ji įeitų...“ Atsisveikinimas su velioniu vyko Rusijos Mokslų akademijos salėje. Gedulingoj ceremonijoj dalyvavo buvęs prezidentas M. Gorbačiovas, premjeras V. Putinas, atostogas nutraukęs atvyko naujas prezidentas D. Medvedevas, kiti žymūs pareigūnai, mokslininkai, kultūros veikėjai ir keletas tūkstančių eilinių piliečių, kurie ir buvo jo patys artimiausi, dėl jų velionis gyveno ir kūrė. Jo palaikai buvo palaidoti už Joano Lestvičniko šventovės altoriaus, Dono vienuolyne, greta istoriko Vasilijaus Kliučevskio.

 

Daugelis sovietinės nomenklatūros atstovų po A. Solženicyno mirties tikriausiai lengviau atsiduso – pagaliau jų nuodėmklausys nutilo, galima bus gyventi neraudonuojant dėl iškeltų į viešumą padarytų niekšybių, kruvinų dėmių, nebus kas prikaišiotų ir belstųsi į sąžinę. Mirtis išlaisvino rankas visiems šmeižikams, kurie darbavosi iki paskutinių velionio gyvenimo metų, norėdami sumenkinti jo talentą, pasaulinį reikšmingumą, ištrynus savo praeities dėmes, likti teisiems istorijoj. Jį vadino žydu, antisemitu, vlasovininku ir t. t.

 

A. Solženicynas gimė 1918 m. gruodžio 11 d. Kislovodske. Tėvas Isakijus – rusų pravoslavas, kilęs iš Šiaurės Kaukazo valstiečių šeimos. Motina – Taisija Ščerbak, turtingo Kubanės ūkininko dukra. Tėvas 1918 m. birželio 15 d., dar sūnui negimus, per nelaimingą atsitikimą žuvo medžioklėje. 1924 m. šeima apsigyvena Rostove prie Dono. Verčiasi sunkiai. 1926–1936, nors ir varganai gyvenant, Aleksandras lanko mokyklą. Pirmosiose klasėse prisieina iškęsti pajuokas ir bendraamžių patyčias už kryželio nešiojimą ir atsisakymo būti pionierium. Tačiau mokykla sugeba skiepyti komunistinę ideologiją, 1936 m. įstoja į komjaunimą. Mokydamasis vyresnėse klasėse susižavi literatūra, pradeda rašyti eilėraščius, domisi istorija, visuomeniniu gyvenimu, 1937 m. sumano rašyti romaną apie 1917-ųjų revoliuciją. Vengdamas literatūrą paversti pagrindine specialybe, 1936 m. įstoja į Fizikos-matematikos fakultetą, kurį 1941 m. baigia su pagyrimu.

 

1937 m. renka medžiagą „Samsonovo katastrofai“, pradeda rašyti „Rugpjūčio keturioliktąją“. 1939 m. įstoja į Maskvos filosofijos, istorijos ir literatūros instituto neakivaizdinį skyrių. Jį traukia ir teatras, 1938 m. vasarą mėgina įstoti į Zavadskio teatro mokyklą. 1940 m. veda Rostovo universiteto studentę Nataliją Rešiotovskają (1918–2003), su kuria susipažino 1936 m.

 

1941 m. spalio 18 d. gauna šaukimą į kariuomenę ir ten paskiriamas arkliais tempiamų krovininių vežimų („obozų“) dalinio eiliniu. 1942 m. patenka į Kostromos artilerijos mokyklą, kur lapkričio mėnesį jam suteikiamas leitenanto laipsnis. Nuo 1943 m. vasario tarnauja veikiančioje armijoje žvalgybos baterijos vadu, vėliau tarnybą tęsia Baltarusijos 2-ajame fronte. Kovų kelią praeina nuo Oriolo iki Prūsijos. Apdovanojamas Tėvynės karo ir Raudonosios žvaigždės ordinais, 1943 m. lapkritį jam suteikiamas vyresniojo leitenanto laipsnis, o 1944 m. birželį – kapitono. Fronte rašo dienoraštį, kuria ir į Maskvą siunčia recenzentams plunksnos bandymus. 1944 m. juos palankiai įvertina B. Lavreniovas.

 

Fronte karininkas A. Solženicynas ne tik kariavo, rašė, bet domėjosi ir visuomeniniu gyvenimu, dėl „leninizmo iškraipymo“ kritiškai ėmė vertinti Stalino veiklą. Susirašinėdamas su senu draugu N. Vitkevičium nuolat keikia „Pachane“ – po šiuo pseudonimu nesunku buvo nutuokti slypint Staliną. Tarp asmeninių daiktų slepia su N. Vitkevičium parašytą „rezoliuciją“, kurioje įvesta Stalino tvarka buvo lyginama su baudžiava ir, pasibaigus karui, ketina suburti vadinamųjų „lenininių“ normų atkūrimo organizaciją. Karinė cenzūra šias gudrybes „perkanda“, 1945 m. vasarį A. Solženicynas bei jo bičiulis N. Vitkevičius areštuojami.

 

A. Solženicyno gyvenime įvyksta lūžis – sovietinė karjera baigta visiems laikams. Jis tuoj pat atgabenamas į Maskvą; liepos 27 d. už akių, Ypatingojo pasitarimo nuosprendžiu, pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. nuteisiamas aštuoneriems metams pataisos darbų. Nuo rugpjūčio mėnesio prasidėjo garsioji gulagų epopėja: pirmiausia buvo išsiųstas į Naujosios Jeruzalės lagerį, po to – į „Kalužskije Vorota“, galop atsiduria „Pirmajame rate“ aprašytoje „šaraškėje“. Tai NKVD ir CK nutarimu įsteigtas lageris prie Rybinsko aviamotorų fabriko.

 

1948 m. gruodį neakivaizdiniu būdu su A. Solženicynu išsiskiria jo žmona N. Rešiotovskaja.

 

1950 m. gegužę rašytojas etapu atgabenamas į Butyrkas, iš ten išsiunčiamas į Steplagą – ypatingąjį lagerį Ekibastuze. Čia paragauja akmentašio, metalo lydytojo, eilinio darbininko ir brigadininko duonos, dalyvauja kalinių streike. Steplago kasdienybę įkūnija apysakoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, streiką – kino scenarijuje „Tankai žino tiesą“. Vėliau, paskelbus šį kūrinį spaudoje, autorius sulaukia daugybės buvusių kalinių atsiliepimų, kuriuos panaudoja pasaulinio garso kūrinyje „Gulago archipelagas“.

 

1952 m. žiemą A. Solženicynui diagnozuojamas vėžys; operuojamas lageryje. 1953 m. vasario 13 d. paleidžiamas į „laisvę“ ir ištremiamas „amžiams“ į Pietų Kazachstaną, Džambulo srities Berliko kaimą. Įsidarbina fizikos ir matematikos mokytoju.

 

Būdamas kalėjime A. Solženicynas galutinai nusivilia marksizmu ir komunistine ideologija, laikui bėgant vėl pradeda tikėti Dievą, užsikrečia pravoslaviškomis-patriotinėmis idėjomis: išardyti SSRS ir sukurti Rusijos, Baltarusijos bei dalies Ukrainos teritorijoje slavų respubliką. Būsimos Rusijos resursus panaudoti liaudies religiniam ir doroviniam auklėjimui, pirmiausia – rusų. Jam atrodė, kad tai įmanoma, gal dėl to jo požiūris vėliau beveik sutapo su V. Putino, deja, ne Rusijos, bet imperijos atkūrimo idėja.

 

1956 m. SSRS Aukščiausiojo teismo sprendimu A. Solženicynas paleidžiamas į laisvę be reabilitacijos. Grįžta į Centrinę Rusiją, Vladimiro srities Mezinovsko vidurinėj mokykloj dėsto matematiką, susitinka su buvusia žmona ir ją antrąkart veda. 1957 m. visiškai reabilituojamas. 1961 m. N. Chruščiovas suteikia malonę – leidžia žurnale „Novyj mir“ atspausdinti apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Tuoj pat šis kūrinys išverčiamas į užsienio kalbas, o autorius 1962 m. priimamas į SSRS rašytojų sąjungą. Žurnalo redakcija pasiūlo suteikti Lenino premiją. Tačiau šį pasiūlymą 1964 m. Premijos komitetas atmeta. Žurnalo „Novyj mir“ redaktorius A. Tvardovskis atkakliai, palaikydamas A. Solženicyno kūrybą, gauna leidimą atspausdinti romaną „Pirmajame rate“ ir pačiam N. Chruščiovui siūlo susipažinti su kitu kūriniu – „Vėžio korpusu“. A. Solženicynas tuo metu kitus, cenzūros atmestus, kūrinius pradeda spausdinti samizdatu, kviečia bičiulį Varlamą Šalamovą bendradarbiauti rašant „Gulago archipelagą“. Su kitu bendraminčiu Borisu Možajevu keliauja po Tambovo sritį, renka medžiagą apie valstiečių sukilimą, rašo penktą „Archipelago“ dalį ir, gindamas rusų kalbą, spaudoje įsivelia į ginčus su akademiku V. Vinogradovu. Per samizdatą jo neskelbti kūriniai patenka į Vakarų spaudą. 1965 m. jo draugo V. Tetušo bute, kuriame A. Solženicynas laikė archyvų dalį, KGB per kratą juos konfiskuoja. CK įslaptintu tiražu išleidžia įtartinų jo kūrinių „susipažinimui su autoriumi“. Prasideda nauja ataka prieš garsėjantį įtartiną rašytoją. Jo kūriniai, redakcijose surinkti spaudai, išbarstomi. Tuo metu JAV ir Vakarų Vokietijoj išleidžiamas „Matrionos dvaras“, „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ ir kitų kūrinių rinktinės.

 

1963 m. A. Solženicynas prarado N. Chruščiovo pasitikėjimą. Kai į valdžią atėjo L. Brežnevas, apskritai neteko jokios galimybės spausdintis ar viešai kalbėti. 1965 m. KGB dar kartą konfiskuoja jo antitarybinio turinio kūrybą, archyvus, ir A. Solženicynas pakyla į atvirą kovą: duoda interviu užsienio žurnalistams, samizdatu platina visus savo kūrinius, net ir „Gulago archipelagą“. 1967 m. parašo atvirą laišką „SSRS rašytojų suvažiavimui“ – reikalauja cenzūros panaikinimo. Vakaruose tampa vienu populiariausių autorių ir 1969 m. siūloma jam skirti Nobelio premiją. Deja, ją gauna S. Beckettas. Tačiau 1970 m. vėl pateikiama jo kandidatūra, ir šį kartą A. Solženicynas už literatūrinę veiklą apdovanojamas Nobelio premija. Prieš jį tėvynėje išvystoma galinga propagandos kampanija, valdžia pasiūlo jam išvažiuoti iš šalies. Tačiau jis atsisako.

 

1968 m. rugpjūtį susipažįsta su Natalija Svetlova. Užsimezga romanas. A. Solženicynas pareikalauja skyrybų su pirmąja žmona. Leidimą – valdžiai prieštaraujant – gauna 1972 m. Susituokęs su Natalija Svetlova, A. Solženicynas įgyja teisę prisiregistruoti Maskvoje.

 

Valdžios ir disidentų santykiai aštrėja ne dienomis, bet valandomis.

 

1973 m. rugpjūčio 23 d. jis duoda interviu užsienio korespondentui, tuo pačiu metu KGB areštuoja vieną jo padėjėjų – rašytoją Jelizavetą Voronianskają. Tardoma ji išduoda, kur laikomas vienas „Gulago archipelago“ egzempliorius. Grįžusi namo, pasikaria. A. Solženicynas, apie tai sužinojęs, rugsėjo 5 d. leidžia Vakaruose spausdinti „Gulago archipelagą“, parašo „Laišką Sovietų Sąjungos vadams“, kuriame atsižada komunistinės ideologijos ir pasiūlo vietoj SSRS sukurti rusų nacionalinę valstybę (atsisakant Baltijos šalių). Užverda juoda A. Solženicyno šmeižto banga. Tais pačiais metais paskelbiama apie knygos „Gulago archipelagas“ išleidimą Vakaruose.

 

1974 m. sausio 7 d. A. Solženicyno antisovietinė veikla apsvarstyta Politbiuro posėdyje. Už jo išsiuntimą iš šalies balsavo J. Andropovas; už areštą ir išsiuntimą – A. Kosyginas, L. Brežnevas, N. Podgornas, J. Šelepinas ir kt.; geranoriškai leisti gyventi tėvynėje, kad rašytojas galėtų pakeisti savo pažiūras, N. Ščiolokovas ir kt. Nugalėjo J. Andropovo nuomonė. Vasario 12 d. A. Solženicynas areštuojamas ir apkaltinamas Tėvynės išdavimu. Vasario 13 d. iš jo atimama pilietybė ir rašytojas lėktuvu išskraidinamas į Vakarų Vokietiją. Kovo 29 d. iš SSRS išvežta ir A. Solženicyno šeima.

 

Nuo to laiko rašytojas du dešimtmečius gyveno Vakaruose. Iš pradžių – Šveicarijoje, Ciūriche. Rinko medžiagą apie Leniną emigracijoje epopėjai „Raudonasis ratas“ (10 tomų, 1978–1988 m.). A. Solženicyno knygos, kaip jokia kita propaganda, atskleidžia komunizmo nusikaltimų mastą ir siaubą, atveria akis ne tik Vakarų marksistams, tikėjusiems Rusijos socializmu, bet ir visai pasaulio inteligentijai.

 

A. Solženicyno nesužavi ir Vakarų kapitalizmas. Jis už įspėjimus per daug nesižavėti demokratija susilaukia priekaištų ne tik iš vakariečių, bet ir iš garsaus žmogaus teisių gynėjo A. Sacharovo.

 

1975 m. A. Solženicynas su šeima išvyksta į Kanadą, vėliau – į JAV. 1976 m. apsigyvena Vermonto valstijoje Kavendišo miestelyje. Ieško medžiagos Guvero instituto rusų emigracijos archyve, toliau rašo romaną „Raudonasis ratas“. Retai bendrauja su spauda ir visuomene. Jį ima vadinti „vermonto atsiskyrėliu“.

 

1990 m., subyrėjus Sovietų Sąjungai, A. Solženicynui paskiriama RF valstybinė premija, tačiau jis jos nepriima nei iš M. Gorbačiovo, nei iš B. Jelcino rankų. V. Kostiukovo liudijimu, 1992 m. B. Jelcinas, atvykęs į Vašingtoną, iš viešbučio paskambina A. Solženicynui ir ilgai kalbasi, taip pat ir apie Kurilų salas. Rašytojo nuomonė buvo netikėta ir daugelį šokiravo: „Aš išstudijavau salų istoriją nuo XIII amžiaus. Ne mūsų tos salos, Borisai Nikolajevičiau, reikia jas atiduoti. Tačiau brangu...“

 

1994 m. gegužę A. Solženicynas grįžta iš JAV į Rusiją – nuo Vladivostoko traukiniu pervažiuoja kone visą šalį, tačiau esama tvarka neapsidžiaugia. Apsigyvena paties suprojektuotame name Troice-Lykove, ant sienos pasikabina A. Stolypino ir P. Kolčako portretus.

 

A. Solženicynas 1997 m. išrenkamas Rusijos akademijos tikruoju nariu. 1998 m. apdovanojamas M. Lomonosovo medaliu ir 2006 m. – Rusijos Federacijos valstybine premija už pažangius pasiekimus humanitarinės veiklos srityje. Premiją rašytojui įteikė tik 2007 m. A. Solženicyno viloje apsilankęs prezidentas V. Putinas.

 

Vokiečių žurnalo „Spiegel“ korespondentas paklausė: „Kodėl jūs atsisakėte priimti premiją iš Gorbačiovo ir Jelcino, o iš Putino rankų, praliejusių tiek daug kraujo Čečėnijoje, priėmėte?“ A. Solženicynas atsakė, kad M. Gorbačiovas sugriovė šalį, o B. Jelcinas skubėjo valstybės turtą privatizuoti, leido jį išgrobstyti, savo politika skatino separatizmą, sumenkino Rusijos vaidmenį pasaulyje. „O prezidentas Vladimiras Putinas man tik perdavė premiją, kurią paskyrė autoritetingų žmonių komisija.“

 

A. Solženicyno ir V. Putino požiūriai pamažu suartėjo: pirma – autoritarinis režimas, paskui – palaipsnis perėjimas prie demokratijos.

 

Net ir protingi, drąsūs žmonės neišvengia gilių vidinių prieštaravimų. Šių nestokojo ir velionis A. Solženicynas. Tačiau jo silpnybės neužgožia jo galybės ir nuopelnų Rusijai bei visam pasauliui.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)