Suomių rašytojos Leenos Krohn (g. 1947) kūrybos skalė labai plati: poezija, dainų tekstai, knygos vaikams ir jaunimui, apysakos, novelės, romanai, esė. Rašytoja apdovanota H. C. Anderseno (1972), Valstybine jaunimo literatūros (1971), Topelijaus premija, „Pro Finlandia“ medaliu (1993). 2004 m. L. Krohn romanas „Tainaronas“ JAV buvo pripažintas geriausiu fantastiniu romanu. Rašytojos knygos išverstos į daugelį Europos, taip pat rusų, japonų kalbas. Viena svarbiausių novelių romano „Svajonių mirtis“ („Unelmakuolema“, 2004) idėjų – prieštaringas žmogaus noras gyventi amžinai ir vienąkart numirt galutinai.

Vaikai bijo tamsos, ir gerai daro. Jiems įrodinėja, kad naktis – tik laikinas spalvų ir šviesos išnykimas. Bet kaip tik diena yra laikina. Saulės spindesys, spalvos ir garsai yra ypatingi, išskirtiniai dalykai.

Diena turi valandas, tvarką ir programą, o naktis – begalinė. Diena trumpa, apibrėžta ir ribota, o naktis – beribė ir bekraštė.

Šitokios mintys sukdavosi Liucijos galvoje nemigos naktimis. Šitaip ji mintydavo ir tada, kai budėdavo miesto ligoninėje ar „Svajonių mirtyje“, ir tada, kai savo lovoje bergždžiai laukdavo miego.

Tų naktinių minčių Liucija niekam nepasakojo. Juk ir naktis tyli. Žodis ir kalba – iš dienos. O tamsa neša sapnus ir reginius.

Liucija – gležna, žilstelėjusi moteris, buvo anesteziologė. Iš visų daktarų ji geriausiai gebėjo maldyti kančias ir skausmus, nerimą užgniaužti nuoilsiu, gėlą numalšinti besapnio miego nektaru. Kas jau kas, o ji tikrai žinojo, kad, net baimei kaustant, prieš nakties ir begalybės šauksmą niekas ilgai neatsilaiko.

Savaitę Liucija dalijo darbui trijose įstaigose.

Trečiadieniais ir ketvirtadieniais ji miesto ligoninėje migdydavo žmones, sulaukusius chirurginės operacijos: krūties ar gimdos, apendikso ar tulžies akmenų šalinimo, išvaržos ar išsiplėtusių venų korekcijos, Cezario pjūvio ar aborto... Kartais kelių savaičių nejautron gramzdindavo ligonius, per avarijas sutrenktom smegenim ar žiauriai sumuštus.

Dvi dienas per savaitę – pirmadieniais ir antradieniais – Liucija priiminėdavo klientus „Svajonių mirtyje“ – institute, kuriame panūdusieji mirti būdavo pervedami per paskutinį slenkstį.

Kiekvieno penktadienio rytą ji skubėdavo į Šaldyklą. Taip mieste paprastai vadindavo krionikos institutą „Posterus“. Jame būdavo šaldomi ką tik numirusieji, kurie, tinkamam metui atėjus, turėdavo būti žadinami naujam gyvenimui.

Liucija garbino Hipną – miego dievą, kuris mokėjo pavirsti paukščiu ir suteikė Endimionui gebėjimą miegoti atmerktomis akimis.

Tačiau Liucija, miego nešėja, net ir užmerkus akis neužmigdavo. Gal taip ir turėjo būti: visiems sumigus, vienas turi nemiegoti ir budėti.

Liucija, migdytoja, miego dvasia, lydėdavo, liūliuodavo savo ligonius į naktį ir begalybę. Kartais, kai galėdavo valandėlę užtrukti prie lovos ir šalia kitų žmonių nebūdavo, ji paniūniuodavo ligoniui kokį lopšinės posmelį. Bemaž negirdimai ji šnibždėdavo: „A-a-a, pupa“, „Čiūčia liūlia, mik, mažyti“, „Vakarėlis tamsus“.

Dainuodavo tiems, kurie rytą pabus, tiems, kurie netrukus amžiams užmerks akis, tiems, kurie, palikti be kraujo, laukdavo geresnių laikų skysto azoto pripildytuose titano karstuose.

Kas nenori pergudrauti Giltinės? Žinoma nemažai pergudravimo būdų – moksliškų ir nelabai moksliškų, bet visi jie abejotini ir trumpalaikiai. Neabejotinas tik pats paprasčiausias būdas – užbėgti už akių.

Šio metodo tobulinimas tapo „Svajonių mirties“ verslo idėja. „Svajonių mirtis – tu jos vertas!“ – toks buvo įstaigos veiklos šūkis.

Už padorų atlygį „Svajonių mirties“ namai siūlė morališkai nusiteikusiesiems galimybę mirti maloniausia ir net prašmatnia mirtimi. „Svajonių mirties“ klientas pats nuspręsdavo, kada ir kokiomis sąlygomis paliks savo mirtingą kūną.

Niekas čia netardavo žodžio „savižudybė“, tą veiksmą vadindavo „renginiu“ arba „projektu“. Tai būdavo ramus, iš anksto numatytas, nuo visokių netikėtumų apsaugotas įvykis.

„Omegos“ fondas įkūrė „Svajonių mirtį“, kai pirmame dešimtmetyje įsigaliojo įstatymo pataisos. Tuomet savižudybė buvo įteisinta kaip svarbiausia žmogaus teisė, kurios iš piliečių nevalia atimti. Fondas pirmasis šalyje ėmė vykdyti pasirinktinę, savanorišką, mirtį.

Žmogus gali išsirinkti dantų pastą iš trisdešimt šešių skirtingų rūšių, todėl neteisinga, kad negali pasirinkti savo išėjimo valandos, vietos ir būdo.

Vienu dvasinių „Svajonių mirties“ tėvų buvo laikomas daktaras Glasas, daugiau nei prieš šimtą metų parašęs: „Tokia diena ateina, turi ateiti tokia diena, kai žmogaus teisė mirti bus daug svarbesnė ir tvirtesnė už teisę įmesti biuletenį į rinkimų urną.“

Tiesą sakant, rasdavosi pasiryžėlių, kurie nuspręsdavo patys atlikti paskutinį veiksmą, tokių, kurie nė už ką neteikdavo prašymo arba neturėjo lėšų „Svajonių mirčiai“ susimokėti. Bet „Svajonių mirties“ skyriuose ir interneto svetainėje buvo įtaigaujama, jog savarankiški bandymai labai pavojingi ir gali baigtis nesėkme.

Čia išduotas leidimas mirti teikė didelių privalumų. „Svajonių mirtyje“ nereikėjo baimintis gailestingų giminaičių, priemonių neveiksmingumo. Individo apsisprendimas čia buvo gerbiamas. Klientui būdavo garantuojamas lengvas ir ramus vyksmas.

Iš pat pradžių institutas siekė kokybiškos – gourmet – mirties. „Svajonių mirtis“ nesivaikė nei senų, nei nepagydomai sergančių klientų, kurių laikas, šiaip ar taip, ėjo į pabaigą. Ne, tie galėjo eit į įprastus slaugos namus.

„Svajonių mirties“ idėja apeliavo pirmiausia į sveikus žmones, kuriems dėl vienos ar kitos priežasties įkyrėjo gyventi. Vieni prašydavo racionalios, nuodugniai apmąstytos mirties. Kiti troško mirtį paversti menu, ribiniai potyriai jų jau nejaudino. Negalėdami suvaldyti gyvenimo, jie nūsdavo valdyti mirtį.

„Svajonių mirties“ skyriai jau veikė daugelyje miestų. Sostinės „Svajonių mirties“ centrą pavadinti „namais“ tikrai būtų buvę per kuklu. Šis centras bėgant metams pasidarė tartum miesto rajonas. Nedidelėje „Svajonių mirties“ aikštelėje, kurią miestiečiai kažkodėl vadino Smegenų kiemu, galėjai pasišildyti saulėkaitoje arba aukštų rododendrų paunksnėje pasigėrėti stikline statula, kurioje sruveno ne vanduo, bet kraujas. Ji panėšėjo į apeironą ir buvo vadinama „Gyvenimo begalybe“.

Prieš „renginį“ vertėjo apsilankyti ir puikioje „Svajonių mirties“ mediatekoje arba, – jei apetitas nebūdavo pradingęs, – peržiūrėti bykoviško, kungiško, tainaroniško ar net lastrupiško restorano pasigėrėtinai ilgus valgiaraščius.

„Svajonių mirties“ sporto aikštėje buvo organizuojamos lengvosios atletikos varžybos bei pirmenybės. Dažnas sporto aistruolis svajodavo numirti tribūnoje, iki paskutinio atodūsio palaikydamas savo mylimą komandą.

Klientų pageidavimu kine būdavo rodomi filmai, kuriuos, pavyzdžiui, „Kasablanką“, „Svaigulį“ arba „Žemuogių pievelę“, žiūrėdami jie iš apibrėžto laiko iškeliaudavo į amžinybę. Norintieji gaudavo kokakolos puodelį su ganėtino stiprumo daima. Tad po filmo kai kurie žiūrovai ant krūtinių nusvirusiom galvom palikdavo stingsoti savo vietose. Gyviesiems išėjus iš salės, „Svajonių mirties“ pagalbinių darbuotojų būrelis taktiškai atlikdavo savo pareigą.

Didžiausia gatvė vedė į pagrindinį pastatą, kurio betoninė architektūra, pasak specialistų, nė vienam miestui neteiktų garbės. Miestiečiai tą statinį vadino Bunkeriu arba – dėl pakrypusio bokšto – Kliveriu.

Bet ne visi galėjo vaikštinėti po „Svajonių mirtį“. Prie vartų asmuo buvo tikrinamas net dviem bioidentifikatoriais, už teikiamas paslaugas reikėjo mokėti iš anksto. „Svajonių mirties“ teritorija buvo aptverta ir čia patekti galėjo tiktai susimokėję klientai bei jų palydovai, gavę atskirus leidimus. Tai dar labiau kurstė visų smalsumą ir garsino „Svajonių mirtį“.

Mirties baimė čia buvo verčiama mirties troškimu. Puikiai išlavinti „Svajonių mirties“ darbuotojai remdavosi senuoju Froido mokymu apie mirties instinktą. Buvo išsigudrinę kartoti prideramas Marko Aurelijaus, Senekos, Hjumo ir Šopenhauerio veikalų citatas.

Mėgstami buvo Plinijaus posakiai: „Sveikink mirtį, nes pati Gamta to nori“, arba: „Didžiausia Gamtos teikiama palaima – galimybė mirti.“

Paslaugų spektras buvo gausus, kainų žirklės plačios: taupanti linija, skubi linija, vadinamoji LėGra – Lėtos ir Gražios (ir brangios) – mirties linija.

Mokėti neišgalintieji, pateikę prašymą socialinės rūpybos skyriui, gaudavo paramą pigiausiai svajonių mirčiai. Gavusieji paramą dvi valandas pasimėgaudavo nedideliu miegamuoju vamzdžiu, sauna, dvigubu mėsainiu ir, žinoma, daima.

Žmonės mėgo mėnesines nuolaidas, pagal galimybes buvo pildomi ypatingi pageidavimai. Opcionų, įvairių alternatyvų buvo begalė. Religinių įsitikinimų taip pat buvo paisoma – visų bažnyčių, sektų ir kultų. Tiek munistai, tiek desadistai, unitoriai ir universalistai, pagonys ir išpažįstantieji vudu buvo lygiai maloniai aptarnaujami.

„Svajonių mirtyje“ niekas ilgai negyvendavo. Dauguma vieną dieną, kiti – porą valandų, net tie, kurie ilgiausiai delsdavo, išeidavo po savaitės.

„Svajonių mirtis“ savo klientams daug žadėdavo. Malonumas su mirtim čia buvo suderinamas taip apdairiai, jog klientai nė nepajusdavo, kada malonumas praeidavo ir ateidavo mirtis.

Populiariuose sekso bungaluose dažno kliento prašymu mirties valanda ir orgazmas būdavo sinchronizuojami. Klientas čia galėjo naudotis S/M linija ir visokiausiais žaisliukais: rimbais, kniedytais diržais, virvelėm, dirbtiniais peniais, guminėm lėlėm... Ir draugą galėdavo pasirinkti iš profesionalų, jei pats neatsivesdavo partnerio, mylimojo ar prostitutės. Nors aptarnaujantis personalas buvo apmokytas ir populiarios smaugimo technikos, vis dėlto daugelis klientų prašydavo Liucijos saldaus vakaro gėrimo – daimos. Nes esą prieš galą daima sukeldavo spalvingų reginių, tie, kurie jos išgerdavo, išvysdavo neregėtų kraštovaizdžių, pasiklausydavo negirdėtos muzikos.

Giltinę galima apmauti ir kitaip, nei maustė „Svajonių mirtis“, – visai priešingai. Bent jau taip buvo manoma kitame miesto krašte – „Posterus“ institute, kur buvo laikomi užšaldyti kūnai ir kuris dažniausiai būdavo vadinamas tiesiog Šaldykla.

Šaldykloje buvo laikomasi požiūrio, kad žmogus neturi mirti. Tiesa, mirti – tai tradicija, bet visai nereikalinga.

Ar galima žlėgtainį atversti į galviją? Kriooptimistai manė, jog galima, o generalinis direktorius Baskervilis, be abejonės, buvo kriooptimistas.

„Posterus“ ir „Svajonių mirties“ siekiai atrodė priešingi, tačiau abu institutai savo veiklą grindė vienoda pažiūra: žmogus pats lemia savo gyvenimą bei mirtį. Ir gyvenimas, ir mirtis turi būti savanoriški.

Liucijos profesinė padėtis, žinoma, buvo keista: viename miesto gale jos ligoniai mokėjo už mirtį, kitame – už nemirtingumą, veikiau – nemirtingumo viltį. Procesui pasibaigus, „Svajonių mirties“ gyventojai pakliūdavo į ugnį, o „Posterus“ instituto klientai būdavo užšaldomi lede. Vidury, miesto ligoninėje, bedaliai buvo gelbstimi ir gydomi pagal naujausią mokslo žodį, atsižvelgiant į kainos–kokybės santykį bei ūkio vadovų potvarkius.

Penktadieniais Liucija važiuodavo į Šaldyklą miesto rytiniame pakraštyje. Ten daktarė Liucija tardavosi su būsimais klientais ir dalyvaudavo tam tikruose renginiuose. Šaldykloje buvo maždaug šimto penkiasdešimties klientų arba ligonių „sandėlis“, kurį vadino Cele. Apie negyvėlius ir numirėlius čia niekas nešnekėdavo, nes Šaldykloje užšaldyti asmenys buvo laikomi tik laikinai mirusiais.

Pora dešimčių jų sudarė vadinamieji „nerviniai“ – užšaldytos buvo tik jų galvos.

Per savaitę tik penkiems klientams Šaldykla galėjo pritaikyti tinkamas priemones, bet klientų būdavo mažiau.

Šaldykla buvo įsikūrusi niauriame pramoninio rajono pastate, kitados – skerdykloje. Liucija buvo girdėjus, jog kažkada jame vyko legendinė Pasaulio pabaigos šventė.

„Posterus“ generalinis direktorius Baskervilis pabrėždavo, kad kiekvienas pilietis turi prigimtinę teisę į sveikumą ir neribotas raidos galimybes. Greitai žmogus visiškai kontroliuos savo biologiją ir išlaikys nepakitusį fizinį savo dvasios pamatą – šitaip Baskervilis vadino kūną – neribotą laiką.

Valstybinės bažnyčios tikėjimo išpažinime kalbama apie kūno prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Baskervilis jais tikėjo.

– Ilgas rytojus, – šiais žodžiais generalinis direktorius pradėdavo savo iškalbingus ir ugningus interviu, kurių sykiais paprašydavo žurnalistai. Jį dažnai kviesdavo skaityti pranešimų ir senukų klubuose, liaudies universitetuose bei bibliotekų vakaruose. Juo vyresni būdavo klausytojai, tuo imliau dėdavosi į galvas Baskervilio evangeliją.

– Ilgas, i-i-ilgas rytojus laukia Homo sapiens. Koks svarbiausias technologijos tikslas? Ar ne gyvenimo ir mirties valdymas? Mes, „Posterus“ instituto darbuotojai, žinome, jog tas tikslas jau pasiekiamas, – kalbėdavo jis. – Turime perprasti ir nepageidaujamus reiškinius, – sakydavo Baskervilis, – kad galėtumėm juos sustabdyti. Ne tik sustabdyti, bet ir sugrąžinti organizmą į būklę, buvusią iki permainos. Juk žinoma: žinduolių ląstelės maitinamajame skystyje dalijasi tik kurį laiką ir senėjimą iš esmės lemia toksiniai medžiagų apykaitos produktai.

Baskervilio kalba darydavosi vis moksliškesnė. Jis svaidydavosi terminais kaip koks gerontologijos profesorius:

– Taip pat žinome, jog, bėgant metams, ląstelių mitochondrijose ir ypač chromosomų telomerose įvyksta negerų permainų. – Nenusiminkite! – patardavo Baskervilis savo bendruomenei. – Šiandien tų apverktinų procesų galima išvengti! Taikant naujuosius metodus, ląstelės be paliovos dalijasi!

Baskervilis pakalbėdavo ir apie Egipto mumijų odą, kuri nuo dulkių ir karščio nepakito per tūkstančius metų. Kaip nemirtingumo įrodymą „atgindavo“ sušalusius mamutus, kurių audiniai amžiname įšale išsilaikę keturiasdešimt tūkstančių metų.

Baskervilio padėjėjas Hokanas virš klausytojų galvų paleisdavo mamutų, taip pat dievažin kada nugaišusios vargšės katės smegenų hologramas. Katės smegenys buvo užšaldytos dvidešimties laipsnių Celsijaus šaltyje, bet atšildžius jų veikla užfiksuota net po 203 dienų.

O magnolijos lapas, kurio struktūra nesikeitė bemaž 20 milijonų metų? O penkių metrų ilgumo aligatorius, kurį pavyko visą užšaldyti? O amžiname įšale palaidota šimtametė salamandra, kurią pasisekė atgaivinti?

Baskervilis mėgo savo klientus vadinti krionautais. Krionautą reikėjo apsaugoti nuo sudėtinių faktorių – deguonies, vandens, šilumos ir bakterijų – poveikio.

Atėjus išėjimo valandai (geriau, nei jai praėjus), pas mirusįjį ar mirštantįjį atlikti būtinos pareigos būdavo išsiunčiamas specialus Šaldyklos būrys. Paslauga buvo nelabai pigi. Tiesa, laidojimo biurai, kuriuos ypatingai rekomenduodavo Šaldykla, irgi gebėjo tai atlikti. Geriausi specialistai puikiai išmanė anatomiją, molekulinę biologiją ir patologiją. Jie nepaprastai mitriai nuleisdavo kraują ir pakeisdavo jį konservuojančiais tirpalais.

Baskervilis atsidavusiai pamokslaudavo apie tūkstantmetę perfuzijos, dehidratacijos, balzamavimo patirtį, formalino naudą ir gliutaraldehido fiksaciją, deguonies izoliavimą ir vakuuminį pakavimą. Jis išdidžiai rodydavo laiko kapsules – hermetiškus, putplasčiu dengtus krionautų karstus, gaminamus iš titano arba nerūdijančio plieno ir saugančius iškeliaujantįjį nuo deguonies, drėgmės bei bakterijų piktadarysčių.

– Juos galima įvairiai papuošti, pagražinti asmeniniais įvaizdžiais, – sakydavo jis. – Galima užsisakyti raižinių bei spalvotų aptaisalų kaip mobiliesiems telefonams. Peržiūrėkit iliustracijų albumą mūsų internetinėje svetainėje.

Neretai Baskervilis savo gerąją naujieną pradėdavo krionikos verslamonės įkūrėjo p. Etingerio sakiniu: „Visa, kas jau egzistavo, gali vėl egzistuoti.“

Arba pakeldavo putnoką smilių prieš klausytojų akis ir prabildavo:

– Prisiminkite, Leminkeineno motinėlė metė grėblį į Tuonelos upę ir pirmiausia išgriebė sūnaus bevardį bei kairį kojos pirštą. Išgrėbusi kitas kūno dalis, dėjo raumenis prie kūno, jungė kaulą prie kaulo. Bet tik bitelės atneštas medus atgaivino negyvėlį ir sugrąžino į gyvenimą.

– Iš mažiausios kūno dalies įmanu greit atkurti visą kūną, sugrąžint negyvėlį į gyvenimą. Tarkim, jūs turite tik savo bendravardžio pirštą. Tik mažylį pirštą, tiktai jo galiuką. Tai vienintelė atpažįstama jo kūno dalis, nes, sprogus bombai, kūnas išsklido dulkių debesiu, kraujo purslais, riebalų šlaku paliko ant metro koridoriaus sienos. Ir mažojo pirštelio galas jau susitraukęs ar sugedęs, nes ištisas savaites, mėnesius pragulėjo ant bėgių tunelio tamsoj.

Šioje vietoje klausytojas imdavo dirgliai muistytis.

– Jokios bėdos, – paguosdavo Baskervilis, – piršto galas surastas ir net iš to apgailėtino gabalėlio nesunkiai atkuriamas visas jo savininkas ir jį pažinojusieji gali džiūgauti: „Žiū, čia juk tu!“

Švelniai spausdamas klausytojus tapti „Posterus“ instituto amžinaisiais nariais, Baskervilis įrodinėjo, kad, pasirinkus „Posterus“ paslaugas, mirtis bus tik laikinas, nereikšmingas tarpsnis, nepaliksiantis jokių nemalonių prisiminimų. Tiesa, dvasia išeis, bet tik trumpam. Gyvenimas, kiek palūkėjęs, tęsis geresniame pasaulyje, žinoma, tokiame pat fiziniame ir žemiškame kaip anksčiau.

Priėjęs iki kainos, Baskervilis prislopintu balsu primindavo, jog vis dėlto nemirtingumas nepigus, bet ar tai, kas brangiausia, gali būti pigu?

Generalinis direktorius Baskervilis investavo ir į agresyvią reklamą. Reklaminiuose plakatuose gnybtelėdavo ir „Svajonių mirčiai“. Ant metro koridorių sienų ir traukinių šonų rėkė užrašai: „Ar nenusipelnei nemirtingumo? „Posterus“ didžiuodamasis gali jį pasiūlyt!“ Arba: „Investuok į naują gyvenimą – patikima.“

Pastarosios įstatymo pataisos suteikė daugiau vilties „Posterus“ nariams. Anksčiau, nekonstatavus mirties, legali krionizacija buvo neįmanoma. O po mirties reikėdavo baisiai skubėti, nes pagreitėdavo irimo procesai, neatkuriamai gadinantys audinius ir organus.

Šiandien sergančiuosius paskutine liga Liucija gramzdindavo gilion, į mirtį vedančion nejautron. Tolesniuose veiksmuose ji jau nedalyvaudavo. Sustojus kvėpavimui, iš karto būdavo nuleidžiamas kraujas, vietoj jo sušvirkščiami krioprotektantai, saugantys ląsteles nuo gedimo. Paskui klientą paruošdavo ilgam laikymui. Panardindavo į silikono aliejų ir pradėdavo šaldyti. Tada, paguldę į titano guolį – tikrai ne paskutinį, – galva žemyn pakabindavo 196 laipsnių šaltyje.

Tokia kūno padėtis klausytojams atrodydavo nepatogi. O šaltyje reikės kyboti kelerius metus? Šimtmečius?

Tikrai nereikės! Labai greitai (tą prognozę generalinis direktorius kartodavo kasmet) pirmieji klientai bus pradėti šildyti naujam džiugiam gyvenimui.

Kurie atsibus pirmiausia? Nebūtinai tie, kurie užšaldyti pirmi, – eiliškumo nebus. Tvarką lems medicinos pažanga. Netrukus bus galima išgydyti visas mirštamas ligas, taikant nanotechnologiją, bus galima atitaisyti šaldant padarytus sužalojimus. Miniatiūriniai robotai, nanokompiuteriai atitirpusiuose kūnuose ištaisys ydas ir pažeidimus.

Kartą Liucija Baskervilio paklausė:

– Nejaugi iš tiesų po šimtmečių, po tūkstantmečių norėtum prisimint visus savo poelgius, nuodėmes ir apsileidimą, visus nusivylimus ir gėdingus dalykus? Nejaugi nenorėtum visiškai ištuštint atminties?

– Bet tai jau būtų kitas žmogus, – atsakė Baskervilis. – O kodėl neklausi apie džiugias ir laimingas valandas?

– Nes liūdnai žiūriu į pasaulį, – prisipažino Liucija. – Be to, ir kitiems reikia suteikti progą. Ateities kartų atžvilgiu žmonių šaldymas – savanaudiška prekyba.

– Kodėl tu iš tiesų pas mus dirbi? – suirzo Baskervilis.

– Pati tai dažnai svarstau, – ramiai prisipažino Liucija.

– Tavo mintys keistokos. Krionika nesavanaudiška, – tikino Baskervilis. – Priešingai! Tai – visos žmonijos atjauta. Gelbėjimas nuo tironiškos mirties – pati didžiausia meilė!

– Bet jei kada nors bus galima pažadinti visus mirusiuosius? Jei visi gyvenusieji sugrįš? Juk žmonijai, kuri dauginasi beprotišku greitumu, jau šiandien per ankšta!

– O Dieve, Liucija, tu turėtum prisidėt prie Eutanazijos bažnyčios. Vietos bus begalė! Greitai mes paliksim šią liūdną žvaigždutę, – atsakė Baskervilis. – Šitos Žemės žmogui per maža. Veikiai mūsų gyventojai pasklis po kitas planetas, svetimas galaktikas, ras vietos po šimtais tūkstančių naujų saulių...

– Vis dėlto jums kils sunkumų, – tarė Liucija. – Visos saulės kada nors pavirs baltom nykštukinėm žvaigždėm. Ir tu žinai, kad vienąkart ateis Didžioji Trintuvė. Kaip tik apie tai skaičiau. Vis greičiau visatai plečiantis, juodoji energija virsta fantomine. Galiausiai ji viską sutrins: galaktikas, Saulių sistemas, atomus, kiekvieną materijos trupinėlį.

– Atrodo, tave tai džiugina! – rūsčiai tėškė Baskervilis.

Stela, stipri moteris, per kavos pertraukėlę Liucijai pasakė:

– Žmonės dabar gyvena taip, tartum viskas ir toliau klosis kaip ligi šiol. Taip, kaip visada gyveno.

Vyresnioji medicinos sesuo Stela tai pasakė lyg kaltindama, piktai stebėdamasi. Bet ką daugiau žmonės gali daryt – Stela ar pati Liucija?

Vyresnioji medicinos sesuo nemanė, kad viskas toliau klosis kaip lig šiolei. Tolimose šalyse pamažu, bet nesulaikomai plito nauja pandemija, kurios nesuvaldė net Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos pareigūnai. Iš dešimties užsikrėtusiųjų liga nugaluodavo septynis aštuonis. Ir kaip nugaluodavo! Spėriai pasendindama, per tris keturias savaites nuvarydama iki neįtikimos senatvės negalės. Sustingdydavo rankas ir kojas, suvytindavo odą, sulėtindavo medžiagų apykaitą. Ligonius kamuodavo širdies nepakankamumas, šlapimo nelaikymas, atminties sutrikimas ir kaulų akijimas. Per vieną naktį oda susiraukšlėdavo ir sukrisdavo, akis užtraukdavo valktis, kurtumas nuslopindavo garsus. Liga turėjo ir moksliškesnių pavadinimų, bet šiaip jau buvo vadinama skraidančia senatve.

– Ta liga nenatūrali, – niūriai pasakė Stela. – Ją mums specialiai sukūrė. Tyčia išplatino slapta laboratorija.

Ką Stela iš tiesų turėjo galvoje sakydama „mums“? Visą žmoniją ar tik turtingiausią, pasaulietiškiausią, balčiausią, didžiausio antsvorio, baisiausiai ištvirkusią jos dalį? Tą, kuri dėvėjo pažangių technologijų tekstilę, kalbėjo pažangių technologijų telefonais, mito pažangiom technologijom paruoštu maistu ir vartojo pažangiom technologijom pagamintus vaistus, bet pažangus vystymasis, sakytum, pavertė ją kažkokios priešingos evoliucijos auka... O kita žmonijos dalis tarsi ėjo jai iš paskos. Matyt, teisus buvo ponas Leonas Torčineris, sakydamas, jog paskutinis pasaulio žmogus bus ir beprotis, ir nusikaltėlis, kartais pagalvodavo Liucija.

Daugis mąstė taip, kaip Stela ir tikėjo, jog senatvė platinama tyčia – iš keršto ar tik eksperimentuojant, – kas žino. Sveikatos apsaugos specialistai taip pat manė, kad anksčiau ar vėliau pirmieji užkrato atvejai bus aptikti ir jų šalyje.

Bet žmonės gyveno po senovei – kaip negyvens! Persivalgydavo, girtaudavo, liežuvaudavo ir meluodavo, vangstėsi mokėti mokesčius, švaistė pinigus, teršė gamtą, svetimavo bei landžiojo į „Hyperzone A“ svetainę. Sykiu daugmaž garbingai atlikdami kasdienes pareigas. Liucijai tai atrodė ir apgailėtina, ir didvyriška.

Laisvą valandėlę reikėjo skirti dirbtinius sąmojus svaidančių laidų vedėjų plepalams ir girtuoklių vogravimui, – tada nelikdavo laiko niūrioms mintims.

Pranašai, reikalavę, kad žmonės gyventų taip, lyg jie būtų ne žmonės, savo patetika kėlė juoką. Kas galėjo jų klausyt? O gal reikėjo užsidarinėt vienuolynuose, prieglaudose ir laukti skraidančios senatvės?

Ligos grėsmė šiek tiek padidino „Svajonių mirties“ projektų skaičių. Kai kurie žmonės manė, kad, prieš smogiant pandemijai, į galutinę priebėgą reikėtų trauktis per „Svajonių mirtį“.

Bet Liucija spėjo, jog, prasidėjus tikrai pandemijai, vis mažiau žmonių patrauks kokybiška mirtis. Nes sunkiais laikais – per badmečius, karus ir atsidūrę užkrečiamų ligų gniaužtuose – žmonės iš visų pajėgų, nagais bei dantim kabinasi į gyvenimą.

– Svajonių mirtis – tik persisotinusiems, įsigiežusiems gyvenimo, atsiskyrėliams idiotams, – piktai tėškė Baskervilis, „Posterus“ generalinis direktorius.

Jis neabejojo, jog netrukus jau niekam nebereikės svajonių mirties, nes ir tie, kurie šiandien trokšta gražios ir meniškos baigties, kovos dėl gyvybės lig paskutinio gargaliavimo.

– Ir po jo! – pridūrė Baskervilis. – Net ir po jo!

Ta kova buvo jo įmonės ir asmeninių pajamų viltis.

Bet jokios pandemijos nė girdėt nesigirdėjo ir „Svajonių mirtis“ dar buvo aukštai vertinama.

Keista! Mąstydama apie mirtį – ir todėl, kad dirbo tokį darbą, ir dėl savo amžiaus – Liucija dažnai susivokdavo mintijanti apie ląsteles, bet ne apie žmones.

Ar ji mąstydavo apie mirtį? O gal veikiau apie gyvenimą, žmonių santykius ir nepaliaujamą ląstelių informacijos kaitą žmogaus viduje? Mirtis nutraukdavo informacijos ir patirties perdavimą – tiek vienos ląstelės kitai ląstelei, tiek žmogaus žmogui.

Liucijai pagailo ne tik žmogaus, bet ir jo ląstelių. Jų informacija bei intelektas pražūdavo. Jos plušėdavo kaip skruzdėlės savame lizde, o mirties chaose palikdavo vienos, nuščiūdavo, tik irdavo ir ardydavo. Jų buveinė, žmogaus kūnas, ištuštėdavo ir užblėsdavo kaip skruzdėlynas, kai išeidavo karalienė.

Pasak okeanografų, keistos apvaliosios giliųjų vandenų kirmėlės gyvena net 250 metų. Ilgiau už kitus bestuburius.

Liucija, būdama jauna medicinos studentė, kaip parodomąjį pavyzdį tyrinėjo kirminėlius, pažiūrėti labai paprastus, bet gražiu moksliniu pavadinimu Caenorhabditis elegans. Tiesą sakant, laboratorijoje, kurioje buvo tiriama tų kirminėlių ląstelių mirtis, Liucija dirbo tik padėjėja. Ląstelių mirtis buvo vadinama apoptoze. Priešingai nei tolimi jūros gelmių giminaičiai, šitie gyviai buvo labai trumpaamžiai.

Liucija žinojo, jog kiekvieno individo mirties laikas būna nulemtas jau ląstelių radimosi metu. Kirminėlis ir 959 jo ląstelės žūva po devynių parų.

Kas per padaras tas C. elegans? Tai maždaug milimetro ilgumo permatomas, cilindro formos kirminas. Gyvena vidutinio klimato juostose – ir vandenyje, ir sausumoje, daugiausia pūvančioje augmenijoje. Jis gali būti nepriklausomas nuo aplinkos ir gyventi kaip parazitas. Caenorhabditis elegans minta mikrobais ir priklauso nematodų klasei. Būna dviejų lyčių: patys apsivaisinantys hermafroditai ir vyriškos lyties. Kirminas beakis, bet galvoje turi juslinių ląstelių, kuriomis patiria išorės poveikį, jaučia kvapą, temperatūros pokyčius ir šviesos kaitą.

Žmogui C. elegans neturi nei gastronominės, nei ūkinės reikšmės. Niekas jais neminta, niekas jais neprekiauja.

Ar yra paprastesnis organizmas, nereikšmingesnis gyvis nei C. elegans?

Tačiau kaip tik šis kirminėlis tapo daugybės tarptautinių konferencijų svarbiausia tema. Šimtai pasaulio mokslininkų, kaip ir Liucija, nemažą dalį garbingo gyvenimo buvo paaukoję tiems vargšeliams, tarytum šių padarėlių draugija jiems būtų smagesnė nei savos rūšies bičiulių. Bet dažnai ir būdavo smagesnė.

Kodėl jie tą menkybę tyrinėjo? Todėl, kad tai daryti buvo lengva, – juk kirminėlis toks paprastas, jo kūną sudaro tik 959 ląstelės. Todėl, kad jo gyvenimas toks trumpas, bet pirmučiausia todėl, kad niekingasis C. elegans labai daug kuo panėšėjo į žmogų.

Nuo gemalo iki suaugusio padaro C. elegans išgyvena sudėtingą vystymosi procesą, jis irgi turi šiokias tokias smegenis, net sugeba kai ko išmokti, dauginasi, gamina spermą, kiaušinėlius ir palikuonis. Degeneruoja ir galiausiai nusibaigia.

Mažas kirminėlis mokė didžių dalykų.

Vieni mokslininkai aiškinosi, kodėl tiems kirminams reikalingas cholesterolis. Kiti nagrinėjo jų angliavandenių apykaitą, treti tyrinėjo maisto judėjimą C. elegans žarna arba stebėjo, kaip ląstelė įsitvirtina ir išsivysto į organą. Tačiau Liucijos grupę masino kirminų senėjimo neurobiologija.

To kirmino gyvenimo kreivė iš esmės mažai kuo skiriasi nuo žmogaus, nors išankstinės lemties laipsnis kitoks. Žmogaus ląstelės vystymosi eiga nėra tokia tiksli kaip kirmino C. elegans, ir žmogaus mirtis taip tiksliai nenuspėjama.

Kartais žiūrėdama į kirmino galvą – mažulytį gumburėlį, kurį nuo uodegos atskiria tik akylas stebėtojas, Liucija mąstydavo, jog tie kirminai – ne individai. Ar, sukeitusi dviejų indų gyvius, įžiūrėtų tarp jų kokį skirtumą? Vis dėlto nedidelių skirtybių pamatytų – patamsėjimų ir dėmių ne tose pačiose vietose permatomų kūnų vietose, kitokių atspalvių.

Bet kodėl Liucija manė, jog jie – ne individai? Jai atrodė, kad kirminai nepanašūs į individus, bet ne panašumas čia svarbu. Suvokimas nematomas. Ar pirkėjai, kurie grūdasi „City“ koridoriuose, panašūs į individus? Pašaliniam stebėtojui, kad ir žieminei kamanei, jų skirtumai atrodo lygiai niekingi kaip kirminų atspalviai, dėmės ir patamsėjimai.

Praeina kelios dienos, praeina devynios dienos, ir nematodas ima judėti vis tingiau, jo reakcijos sulėtėja. Jis pasensta. Po kelių valandų bakterijų auginimo inde jo kūnas nebejuda.

Kūnas? Ar teisinga sakyti, kad kirminas turi kūną? Kirminas, kitaip nei žmogus, yra savo paties kūnas. O žmogus – ne kūnas? Ar kūnas, kaip manė Liucija, – tik trumpalaikė aš materializacija?

Kirminas neturi aš, mąstė Liucija. Šiuo požiūriu kirmino mirtis – niekinis reiškinys. Bet žmogus yra aš ir iš baimės netekti tęstinumo jis mirtį sureikšmina ir rimtai vertina. Vis dėlto Liucija pripažino, jog vienu esmingu požiūriu tyrinėtojų ir jų tyrinėjimo objektų likimai greitai susijungs. Žmonės, daug metų praleidę tarp žemės kirminų, kada nors taps, pasak seno giesmyno, „kirminų ėdesiu“.

Kas žemėje šliaužo, rėplioja,

Kas medyje čeža, šnara,

iš medžio turi iškrist.

Ir Liucijos išėjimo valanda buvo aiški, seniai aiški, gal iš tiesų – nuo pat gimimo. Jos ląstelės žinojo tai, ko ji pati nežinojo.

Jos baigties priežastys – prigimtos ir paveldėtos silpnybės, iš karto nematomos ydos, kurios pamažu auga ir susijungia. Tariamai jaunose ir sveikose ląstelėse (ir tarp jų) mirtis dirba savo darbą ramiai, be skubos, bet pergalingai. Ne tik kūno viduje, bet ir iš išorės užkraudama sunkulius, nuo kurių kiekvieną dieną neišvengiamai sunkėja nešama našta. Gali būti, kokia nors neganda priartins išėjimo dieną, ir tai nutiks iki slapta numatytos valandos. Vidinės bei išorinės dingstys kartu kilpas spendžia. Vadinasi, laikas ir mirtis visada išvien.

Ar Liuciją mirtis ištiks viduje, ar užklups iš išorės? Mirtis? Lygiai taip pat Liucija galėjo pasakyti – gyvenimas. Nes kalbama apie gyvenimą ir jo ypatumus, tiktai apie gyvenimą.

Kai Liucija išgirdo apie naujų tyrimų rezultatus, ji seniai nebedirbo su C. elegans. Po nedidelių mutacijų tų kirminų amžių pasisekė įspūdingai pailginti – nuo devynių dienų iki dviejų mėnesių. Daugiau nė viena rūšis nepasiekė tokių puikių rezultatų.

Todėl Šaldyklos generalinis direktorius Baskervilis per paskaitas prie mamutų pridėjo ir mažulyčius Caenorhabditis elegans. Jų nesuskaitoma giminė rėplino iš po žemių liudyti amžino gyvenimo galimybės.

Miesto ligoninėje Liucijos pacientė – sena, leukemijos galuojama bibliotekininkė, likus porai dienų ligi mirties, pasakė šį tą įdomaus bei negirdėto. Ligonės primerktos akys judėjo ir, rodės, stebėjo palatoje kažką nematoma.

– Į ką jūs žiūrit? – paklausė Liucija.

Pacientė iš karto nesakė. Bet po valandėlės vis dėlto prabilo. Pasakė esanti nustebinta keisto reiškinio. Jai pasirodė, kad dreba sienos. Ant jų plastėjo šviesos ir šešėlių piešiniai.

– Lyg vėjui pučiant, – pridūrė ji. – Tartum ne palatoje, o miške būtumėm, ir vėjas virpintų klevo lapus.

Liucija suprato, ką moteris turi galvoje. Toks būdavo didysis mirties vėjas. Jam pučiant betoninės sienos plevendavo lyg plonos, lengvos užuolaidos. Kitiems ligoniams atrodydavo, kad plieninę ligoninės lovą supa nesuardomų, tvirtų medžiagų sienos. Kad grindys tvirtos ir patvarios, kad sienos ir lubos iš visų pusių saugo juos nuo vėtrų.

Mirštantieji viską matydavo kitaip, raiškiau. Mirties vėjas, kilęs tos mirštančios moters sielos gelmėse, netrukus išvers palatos sienas, visus ligoninės betoninius mūrus, nukels net sunkų stogą ir visą miestą nušluos.

Niekas neatlaikydavo mirties vėtros. Niekas, tik žmogaus dvasia.

Kadaise Liucija buvo skaičius senuosius raštus apie mirtį. Ji prisiminė, kad regėjimo lauko virpėjimas tuose tekstuose buvo aiškinamas kaip žemės elemento nykimas. Tai tartum pranašingas tarpsnis, lemiamas įvykis mirties vyksmo grandinėje. Nes vienas po kito dings visi mirštantįjį supantys elementai: pirmiausia – žemės, netrukus – oro, vandens ir ugnies...

Taip ir buvo, Liucija tai šitaip suprato: pats žmogus niekur nedingsta, žmogus lieka. tik kūnas ir pasaulis aplink jį išnyksta.

Kaip menkai miesto ligoninės, „Svajonių mirties“ ir Šaldyklos darbuotojai išmanė apie mirtį, subjektyviuoju požiūriu – ir apie jos išgyvenimą. Ir kaip nuodugniai per tūkstantmečius jos vyksmą ištyrinėjo kitos kultūros.

Ar greitosiomis mirtin nugramzdinti „Svajonių mirties“ klientai suspėdavo išgirst mirties vėjo ūžesį? Jie nepatirdavo to laipsniško ir lėto vyksmo, kurį išgyveno bibliotekininkė. Dažnai akys tų, kurie mirdavo nemiegodami ir būdami sąmoningi, pačioj pabaigoj plačiai atsimerkdavo ir Liucija išvysdavo jose didžiulės nuostabos gelmę.

Prie lovos Liucija laukdavo permainos, kuri ją visad stebindavo. Ta permaina kaskart būdavo kitokia. Tuoj po mirties žmogaus veidas pradėdavo tartum tuštėti. Ir netrukus visi asmenybės bruožai pradingdavo.

Mirusysis jau nepanėšėdavo į patį save. Jo istorija palikdavo kūną ir tik kai kurie tos istorijos tarpsniai išlikdavo kitų atmintyje. Tie būdo bruožai ir praeities išgyvenimai, kurie, net giliausiai įmigus, veidui teikdavo išskirtinumo ir kiekvieną judesį persmelkdavo savita dvasia, prapuldavo. Tą valandėlę žmogus galutinai palikdavo savo buveinę. Kažin ar artimieji be jokių abejonių atpažintų šią moterį kitoje palatoje ir svetimais drabužiais aprengtą.

Kai po valandėlės Liucija sugrįžo į palatą, joje rado bibliotekininkės dukterį. Ši stovėjo prie motinos kūno. Mirusiosios smakras jau buvo parištas marle, kad burna negražiai neišsižiotų. Duktė Liucijai tarė:

Tikrove, palytėjusia artimąjį mirties pirštais, žmogus netiki, laiko ją neįmanoma, pagalvojo Liucija.

Tikrovė – ne žmogui.

L. Krohn. Unelmakuolema. Teos, 2004

Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)