Rimantas Savelis      – Rimantai, ar tau negaila gyvenimo, literatūrai atiduoto? O gal nesijauti atidavęs, gal išsisukai kaip nors kitaip?

 

– Negaila. Gailiuosi tik to, kad taip mažai parašiau. Kaip sakoma, ne žmogus pasirenka likimą, o likimas jį. Tačiau tą likimą esu ne kartą bandęs apgauti. Dar mokydamasis vienuoliktoje klasėje su klasioke Regina Samulėnaite išvažiavom į Vilnių stoti į konservatoriją, į aktorinį. Mat mokykloje garsėjau kaip „štukorius“, kviečiamas mielai lipau į sceną, vaidinau visokiausiuose renginiuose, turėjau, kaip man tvirtino, pasisekimą. Draugai man pranašavo aktoriaus karjerą. Maža to, jau tada buvau „apsinuodijęs“ kinu, stengiausi nepraleisti nė vieno filmo, rodomo Panemunės miestelyje, iki kurio nuo mano gimtojo Steponių kaimo tebuvo tik du kilometrai. Taigi sėsdavau ant dviračio ir lėkdavau, kad pamatyčiau tą stebuklų pasaulį, nors mokiniams buvo griežtai draudžiama lankyti vakarinius (ir dieninius!) kino seansus. Jie, kaip žinoma, buvo skirti suaugusiųjų auditorijai.

Nugriebdamas laisvo laiko, rimtai studijavau K. Stanislavskį.

Žodžiu, aktoriaus profesijai ruošiausi labai rimtai.

Konservatorijoje pirmą turą „praėjau“ palyginti lengvai. Turėjau suvaidinti paties pasirinktą epizodą (be žodžių). Antrame ture komisija paprašė, kad aš padainuočiau kokią nors dainą. Ir tada supratau, kad žemė man slysta iš po kojų: ir gamta, ir gimdytojai manęs neapdovanojo nei muzikine klausa, nei balsu. Bet nebuvo ką daryti: uždainavau tais laikais populiarią A. Pachmutavos „Mums rūpi, mums rūpi viena, kad kraštas kiltų kasdieną…“ Jau po pirmo posmelio komisija ėmė linksmai šypsotis… Klasiokei Reginai irgi nepasisekė. Taigi grįžom namo nukabinę nosis. Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Be to, jaunystėje turėjau tokį charakterio bruožą: kuo daugiau mane muša, tuo aršiau priešinuosi. Ar tik ne devintoje klasėje ėmiau kurti eilėraščius: mat įsižiūrėjau tokią juodaplaukę klasiokę. Eilėraščius siunčiau į rajono laikraštį „Spalio vėliava“, ir laikraštis tas mano eiles… spausdino! Kai po daugelio metų Respublikinėje bibliotekoje (dabar – M. Mažvydo) rinkau medžiagą romanui „Dievo avinėlis“, netikėtai tame pačiame laikraštyje aptikau savo eiles. Perskaičiau ir pajutau tokią neišpasakytą gėdą, kad nevalingai apsidairiau, ar niekas manęs nemato. Kaip redaktoriai galėjo spausdinti tokį niekalą? Prastas rimas, sentimentalu, nors vemk, ir viskas, aišku, tik apie meilę… Ačiū Dievui, pagalvojau, kad kažkas kažkada apšvietė protelį ir aš lioviausi skridęs paskui man nepriklausančią mėlynąją paukštę.

Bet durnumo bacila, matyt, jau tada bus įsiėdusi į širdį.

Tiesa, dar buvo kita proga apgauti likimą. Į tėviškę kartais atvažiuodavo mano pusseserės vyras eigulys. Iškalbus, gražus vyras, bet dar gražesnė man atrodė jo uniforma. Būsiu girininku, užsinorėjau aš. Bet kai jam išpažinau savo norą, jis paklausė:

– Kaip sekasi matematika? Žinok, kai stosi į akademiją, reikės laikyti tokį egzaminą.

Tas kaipmat mane atšaldė.

Žodžiu, suk taip, suk anaip, o visi keliai vedė į Romą.

 

– Parašyta: „Mokėsi Pandėlio žemės ūkio mechanizacijos mokykloje; ją baigęs, dirbo traktorininku.“ Tokie ir panašūs faktai ne tik intriguoja, bet ir puošia rašytojų biografijas. Kaip ten iš tikrųjų buvo su tais traktoriais?

 

– Mokydamasis devintoje klasėje labai nesutariau su vokiečių kalbos mokytoja. Apskritai toji kalba man sunkiai sekėsi. Nebuvau gavęs pagrindų Panemunio aštuonmetėje, nes vokiečių kalbos mus mokė lituanistė. Todėl per jos pamokas daugiausia bendraudavom gimtąja kalba. Todėl atsidūręs Pandėlio vidurinėje pasijutau kaip naujokas ant ledo. Reikėjo, žinoma, rimtai užgulti vadovėlį, bet neturėjau didelio ūpo. Ir šiaip niekada nebuvau stropus mokinys, labiau magėjo visokios „zbitkos“ ir „prajovai“. Prasimanėm tokį kvailą žaidimą: prisirišam prie dviejų rankos pirštų tokias gumytes ir saujoj turim ragatkę. Tada iš popieriaus kietai sulankstai „šovinį“, perlenki jį pusiau, uždedi ant gumytės. Belieka taikinio ieškoti. Taikiniai, žinoma, būdavo mergaitės. „Mūšiai“, beje, vykdavo per pamokas (antraip nėra rizikos, taigi ir medžiojimo aistros). Tą lemtingą dieną per vokiečių kalbos pamoką, vietoj popieriaus gumuliuko kažkodėl sulenkiau pusiau nedidelę vinį ir, aiškiai būdamas ne viso proto, visa jėga paleidau į lentą. Pokštelėjo, mano nuostabai, taip garsiai, kad klasė bemat nuščiuvo, o mokytoja iš netikėtumo krūptelėjo ir sustingo.

– Kas šovė? – pakeltu balsu paklausė. Aišku, visi mokytojai žinojo apie mūsų „išradimą“.

Klasėje įsivyravo mirtina tyla.

– Kartoju – kas šovė?

Klasė tylėjo.

Tada mokytojos žvilgsnis nukrypo tiesiai į mane, sėdintį antrame suole prie durų.

– Šaveli! Lauk iš klasės!

Aš atsistojau nekalto avinėlio veidu: manding, kas čia atsitiko, aš nieko nežinau.

– Kam sakau? Lauk!

Nuo tos dienos mūsų santykiai visai pašlijo, ir, mokslo metams baigiantis, aš gavau pataisą. Buvo baisiai nesmagu, keikiau save paskutiniais žodžiais. Bet nutariau nepasiduoti. Visą vasarą vaikščiojau vokiškos gramatikos prikimšta galva: pasiimu iš namų vadovėlį, einu prie Nemunėlio upės, atsigulu ant kranto žolėje ir kalu, kalu… Vasarai baigiantis sėdau ant dviračio, numyniau devynis kilometrus iki Pandėlio. Įėjau į mokyklą, užlipau į antrą aukštą. Už klasės durų girdžiu mokytojos balsą (ne tik aš vienas turėjau laikyti pataisą). Nežinau, kas man tada atsitiko: pastovėjau prie durų, pastovėjau, apsisukau ir nuėjau. Žinojau, kad būsiu paliktas antriems metams.

Tos pačios vasaros pabaigoje mano kaimo pašonėje, buvusiame Konstantinavos dvare, duris atvėrė Žemės ūkio mechanizacijos mokykla. Grįžti į vidurinę, į svetimą klasę, neturėjau jokio noro. Mąsčiau mąsčiau ir nusprendžiau – eisiu mokytis mechanizatoriumi. Iki Konstantinavos dešimt minučių kelio, maistas nemokamas, apranga taip pat.

Tėvai tokį mano sprendimą sutiko nevienareikšmiškai. Tėvas lyg ir pritarė, o motina puolė į ašaras. Beveik beraštė, nieko, išskyrus gimtojo kaimo medžius, nemačiusi, ji motiniška širdimi juto, kad aš žengiu neteisingą žingsnį.

Ir ji buvo teisi. Jau nuo pat pirmų dienų manyje sukilo priešiškumas tos mokyklos aplinkai. Šaltos metalo drožlėm atsiduodančios dirbtuvės, tepalų prisigėrę traktorių ir kombainų griaučiai, po kuriuos reikėjo landžioti, čiupinėti, studijuoti. Rudeniop, niekam nesakęs, užsirašiau į Pandėlio vidurinės mokyklos vakarinį skyrių. Bet čia iškilo problema. Mechanizacijos mokykloje rytais ir vakarais vykdavo vadinamosios rikiuotės – patikrinimai, šaukdavo pavardėmis. Rytais, aišku, atsiliepdavau, o vakarais mano balsas tylėjo vakarinės mokyklos suole. Tekdavo aiškintis, kur ir kodėl. Prisipažinti nedrįsau (manęs galėjo nesuprasti), tad teko kurti visokiausias istorijas. Gal čia ir prasidėjo mano tikroji kūryba?

Po metų aš tą mokyklą vis dėlto baigiau.

Įteikdamas „plataus profilio traktorininko, kombainininko ir šaltkalvio“ diplomą mokyklos direktorius (šiaip jau malonus ir padorus žmogus) Udrys (vardo neprisimenu) taip man palinkėjo:

– Šaveli, daugiau prie plūgo, mažiau prie plunksnos!

Ir štai aš jau ariu plačiuosius kolūkio laukus galingu vikšriniu DT-54 traktoriumi. Dirbam pamainomis – arba dieną, arba naktį. Spjaudau pro kabinos langą dulkėmis, rūkau tepaluotas cigaretes. Kolūkio laukai – dar pusė velnio. Bet tuose laukuose gyvena žmogeliai, kurie prašo, kad jiems suarčiau sklypus (arklių taigi nebėra!). Suari, suakėji, o kaip tas žmogelis atsilygins? Aišku, buteliuku. Ir grįžti namo purvinas iki ausų, rūkęs persirūkęs ir – girtas.

Ne, pasakiau sau, mes eisime kitu keliu. Rudeniop mečiau traktorių, pamojau ranka mieliesiems kolūkio laukams ir sugrįžau į normalų mokinio suolą. Po poros metų baigiau vidurinę, o toliau, pasak P. Širvio, – „manęs laukė dar žygiai ir kelias. Neišreikštas širdies neramumas…“

– Kokie tavo pirmieji rašymai – eilėraščiai, apsakymai? Pirmojoj knygoj „Palei žalią krantą“ (1970) daug gražaus aukštaitiško lyrizmo, kuris, man regis, ir šiandien tebėra įtaigus, nepasenęs. Ar sunkiai gimė pirmoji knyga?

– Apie garbingą savo, kaip poeto, kelią aš jau minėjau. Proza gi atsirado gana neįprastomis aplinkybėmis. Mokydamasis mechanizacijos mokykloje sykį įsikalbėjom su dėstytoju, kurį pažinojau ir anksčiau. Dėstytojas pasigyrė rašąs prozą. Velnias man užėjo, gal koks nevisavertiškumo šišas, ir leptelėjau – aš irgi rašau.

– O! Kaip įdomu! Atnešk ką nors, paskaitysiu.

Pasijutau puolęs į balą. Ką gi aš atnešiu, kad nieko neturiu! Kelias dienas stengiausi nesirodyti jam akyse, o pats blaškiausi kaip pašautas paukštelis. Ką daryti? Jokių temų nei idėjų lyg tyčia niekur nesimėtė.

Parašysiu apie Panemunio miestelio užpuolimą, toptelėjo man galvon.

1944-ųjų gruodį miestelį užėmė Lietuvos partizanų dalinys, kuriam vadovavo buvęs Čedasų mokyklos mokytojas Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas Kazimieras Kalpokas. Apie tą puolimą žinojau iš žmonių pasakojimų ir nuogirdų. Daug informacijos gavau iš kaimynystėje apsigyvenusio „skrebo“. Per kelias dienas sukurpiau šiokį tokį opusą ir pasiunčiau į tą patį rajono laikraštį „Spalio vėliava“, menkai tikėdamasis, kad jį atspausdins. Lyg nujausdamas didelę bėdą, pasirašiau slapyvardžiu, bet įvardijau savo tikrą pavardę ir adresą.

Nepaprastai greitai tą mano rašinį atspausdino „spaliukas“ (taip kaimiečiai pervadino laikraštį „Spalio vėliava“), net dviejuose numeriuose. Baisiai nustebau, kad tame rašinyje atsirado man negirdėtų partizanų pavardžių. Aš nežinojau net partizanų vado Kalpoko vardo, nė to, kad jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Laikraštyje viskas buvo surašyta ir įvardyta. Ir tas mano ne mano „opusas“ kvepėjo, jeigu taip galima pasakyti, labai raudonai. Pasijutau nejaukiai. Maža to, jį skaitė per vietinį radiją. Tą skaitymą išgirdo motina ir labai susijaudino.

– Kas čia toks galėjo parašyti? – sunerimusi tarėsi su tėvu.

Pasirodo, Kazimieras Kalpokas buvo tolimas motinos giminaitis.

Aš, aišku, motinos rūpesčio stengiausi nepastebėti.

Į miestelio paštą atėjo perlaida mano vardu – penkiasdešimt rublių!

Bet šitas honoraras manęs visai nepradžiugino.

O sudarant pirmąją knygą neturėjau jokio vargo. Novelė prie novelės, apsakymas prie apsakymo – ir susidarė ne knyga, o tokia plona knygiūkštė. Beje, ji iškeliavo iš leidyklos viename aplanke drauge su Broniaus Radzevičiaus ir Viktoro Brazausko – taip pat pirmosiomis. Deja, pastarųjų autorių jau tarp mūsų nebėra. Taigi ir man yra ženklas. Tada aplankas vėl būtų pilnas.

 

– Dabar pripratom prie gausybės romanų, kuriuos rašo visi, kas netingi. Anais laikais jauno autoriaus romanas – retenybė. Tavo antra knyga – romanas „Dievo avinėlis“ (1974) – iškart tapo neeiliniu literatūros įvykiu. Anot poetų: iš kur jaunuoliui tiek drąsos, tiek valios geležinės?

 

– Nebuvo nei drąsos, nei valios geležinės. Tiesiog ketinau parašyti apysaką. Vaikystėje man krito širdin matytos moters vaizdas. Nežinau, nei iš kur ji atsirado mūsų apylinkėse, nežinau, kur ji paskui prapuolė. Tai buvo graži (taip man vaikui atrodė) aukšta juodaplaukė, dėl kurios vyrai kraustėsi iš proto. Bet ji bendravo ne su visais, o trankėsi – manau, kad šis žodis tinka, – tik su kolūkio pirmininkais (o jie anuomet pas mus keitėsi vos ne kas metai), arba su rajono aukštais pareigūnais. Sykį mačiau ją iš labai arti. Kažkur ėjau vieškeliu ir sutikau priešais atvažiuojančią lineiką (Lietuvių kalbos žodynas: lineika – lengvas gražus vežimas su lingynėmis). Toje geležinėje (sic!) lineikoje sėdėjo tuometis kolūkio pirmininkas, o šalia jo – juodai apsirėdžiusi gerokai apgirtusi gražuolė. Būsimoje apysakoje man knietėjo ją suvesti su mano išgalvotu batsiuviu Titu. Berašant į siužetą ėmė brautis pašaliniai personažai, o galvoje pamažu ėmė švisti to rašymo perspektyva. Nieko nelaukdamas, susikroviau lagaminą ir išdūmiau į Panevėžį. Pačiame miesto centre aptriušusiame mediniame name uošviai turėjo įsigiję tokią lyg ir mansardą. Ir štai aš sėdžiu karsto formos kambarėlyje, į kurį veda girgždantys laiptai. Aplinka rašymui – fantastiška: niekas manęs mieste nepažįsta, niekas nešaukia gatvėje vardu. Nusistačiau normą – per dieną trys puslapiai. Taip uždariau save į voverės ratą ir pajutau… kaifą. Kai po kelerių metų vėl pasklaidžiau romaną, supratau padaręs rimtą klaidą: bet koks parašymas turi pagulėti sau vienas bent jau pusę metų.

 

– Vis dėlto netapai prisiekusiu romanistu – išleidai keletą apsakymų ir apysakų rinkinių („Paparčio šešėly“, 1980; „Amžinoji šviesa“, 1987; „Pasimatymai su gyvenimu“, 2000). Ar šioms knygoms atsirasti labai trukdė tavo „gyvenimas kino pasaulyje“? Kurie scenarijai daugiausia pagadino kraujo?

 

– Kažkada B. Radzevičius man yra sakęs: Rimai, mesk kiną, mesk, nes paskui pasigailėsi. Nemečiau, sanguliavau su kinu keliolika metų, – tai išeidamas, tai vėl grįždamas. Pirmiausia, žinoma, reikėjo užsidirbti duonai. Kita vertus, tas bjaurybė kinematografas taip moka suvilioti, užhipnotizuoti, kad tu užmiršti ir laiką, ir valgį, ir miegą. Iš šalies žiūrint, viskas atrodo labai paprasta: yra scenarijus, atsiranda režisierius, operatorius, dailininkas, pakviečiami aktoriai, filmuojame, ryškinam juostą, montuojam, įgarsinam ir turim vaizdą ekrane. Betgi kad ne. Pats filmo kūrimas yra toks magiškas, toks nenuspėjamas, beveik iliuzinis, kad tu pasineri į jį visa galva.

Atsikvošėjimas yra tarsi sunkios pagirios. O liūdniausia, kad meniniai filmai nėra ilgaamžiai. Išimtis, kaip liudija kino istorija, galima suskaičiuoti ant pirštų: Ch. Chaplinas, F. Fellinis, L. Bunuelis, M. Antonionis, A. Tarkovskis, na ir dar keletas.

„Gyvenimas kino pasaulyje“ netrukdė mano knygoms atsirasti. Bet visi scenarijai be išimties gadino kraują, nes filmo kūrimas yra kolektyvinis. Tačiau didžiausias galvos skausmas mano laikais buvo scenarijų tvirtinimas Maskvoje. Ten kino valdininkai taikė scenarijams ideologinius (ir dar velniai žino kokius) rėmelius. Gruzinai, pavyzdžiui, rado būdą, kaip tuos rėmelius „nuimti“ – atvažiuodavo su konjakais ar dar su kažkuo, ir jų scenarijams atsiverdavo žalia gatvė. Mes šito nedarėme. Gal nemokėjome, gal buvom biednesni.

Studija privalėjo vykdyti planą: keturi ar penki filmai per metus. Plano neįvykdysi, bus nutrauktas finansavimas, daugelis žmonių neteks darbo. Scenaristų turėjom vos kelis – V. Žalakevičių, S. Šaltenį, G. Kanovičių, P. Morkų. Iš nevilties griebdavome bet kokią „medžiagą“ ir dėl to ekrane atsirasdavo broko.

 

– Liaudies išmintis sako: nežinai, kur rasi, kur pamesi… Solidžiai padirbėjai rimtosios prozos arimuose, tačiau labiausiai žinomas tavo nuotykių romanas „Tadas Blinda“ (1987)… Gal iš tikrųjų rašytojams nereikėtų vengti „lengvesnio žanro“?

 

– Klausimas man nėra malonus. Romaną, suprantama, išpopuliarino filmas, kurio niekada nemėgau ir nemėgstu, nors jame vaidina puikūs aktoriai, aš jau nekalbu apie V. Tomkų. Liūdna, kad daugelis tų aktorių jau iškeliavo Anapilin. Kai kam tas filmas net pakenkė karjerai. Esu girdėjęs, kad Klaipėdos teatro aktorius B. Barauskas nebegaudavo „teigiamų“ (pagal sovietmečio supratimą) vaidmenų. Girdi, kaip jis gali teatro scenoje sakyti kokio nors partsekretoriaus tekstą, jei filme vaidino čigoną! Filmo nemėgstu dėl to, kad jame apstu primityvių, saviveiklą primenančių triukų ir scenų. Iki šiol pykstu ant tuomečių redaktorių dėl Kristinos personažo biografijos. Man neleido, kad ji atvyktų iš Paryžiaus. Peterburgas mat geriau negu koks buržuazinis Paryžius (XIX a. vidurys!). Nei filme, nei romane nederėtų ieškoti kokios nors ypatingos istorinės autentikos. Tai tokia kūryba, kaip rusai pasakytų – vilami po vode. Nei iš šio, nei iš to prisiminiau vieną juokingą faktą. Rinkdami medžiagą būsimam filmui mudu su režisieriumi Baliu Bratkausku klaidžiojom po Plungės apylinkes. Mums nurodė vienkiemį, kuriame esą gyvena Tado Blindos anūkas. Nukakom į tą vienkiemį, radom senyvą vyrą darže iš kapčiaus imantį bulves. Jis iš tikrųjų save vadino Blindos anūku (nors mes tuo ir nepatikėjom). Bet to vyro veido bruožai buvo taip tobulai panašūs į Vytauto Tomkaus, kad mums su režisieriumi pakirto kojas. Štai kokių pokštų kartais iškrečia gyvenimas!

Romaną rašiau (turbūt vienintelis toks atvejis Lietuvoje, kai pirma atsiranda scenarijus, paskui – knyga) prikalbintas poeto Vytauto Rudoko, kuris mane įtikino: romanas turės pasisekimą, o tau, Rimai, šis tas nubyrės į kišenę. Taip ir atsitiko. Tas „lengvas žanras“ iš tikrųjų nėra toks jau lengvas. Galioja toks pat, anot klasikų, dėsnis – rašyk taip, tarsi tai būtų paskutinė diena tavo rašymui. Antraip gali nuklysti į tokias banalybių džiungles, kad nelabai rasi kelią atgal. Užtat rimti rašytojai net nežiūri šito žanro pusėn. Galų gale kaip ir viskas, kas kuriama, priklauso nuo talento.

 

– Naujaisiais laikais vieni rašytojai taikė į Seimą, o tu išgarsėjai tuo, kad nuėjai sargauti į muitinę… Ir sėkmingai sargavai daugiau nei dešimt metų!

 

– Tu čia, Danieliau, tikriausiai juokauji. Net mintis tokia niekada nešiureno – lįsti į politiką. Nei anais, nei šiais laikais. Prisimenu, kaip mane gundė stoti į partiją. Buvo užėjęs toks vajus – partijai reikia atsinaujinti, įlieti šviežio kraujo. Kino studijos (tada ten dirbau) vadovybei pasakiau, kad tapsiu nariu Rašytojų sąjungoje, o sąjungoje pareiškiau: stosiu ten, kur dirbu. Taip negražiai apdūmęs abi puses, ramiai sau gurkšnojau alų Žvėryno prieigose. Alkoholis, kaip patyriau, tam tikrose situacijose yra išeitis. Kai saugumas mane prievartavo dirbti „stukačiumi“ (tada laikinai ėjau scenarinės kolegijos vyriausiojo redaktoriaus pareigas), draugų, konkrečiai Petro Dirgėlos, patartas nuėjau į tuos garsiuosius rūmus girtas kaip pėdas, dar butelį įsikišau į išorinę švarko kišenę, – kad visi matytų. Kažkodėl saugumiečių entuziazmas bemat išgaravo, ir aš likau laisvas kaip paukštis.

Muitinei atidaviau dvylika su puse metų. Dirbau budėtoju, iš pradžių vyresniuoju inspektoriumi, vėliau – vyresniuoju specialistu. Atėjau dirbti, aišku, ne pašaukimo vedinas ir ne iš meilės muitinei. Reikėjo kaip nors suktis, kad neliktum ant ledo. Iš pradžių naiviai tikėjau: prabėgo diena, ateis vakaras, naktimis galėsiu rašyti. Nė velnio. Per dieną tenka bendrauti su žmonių pulkais (dar telefonas!), kurie atsineša savas auras, rūpesčius, bėdas… Muitinė pagal savo paskirtį nėra itin malonus kliento draugas, nors ir kaip tokiu dėtųsi. Diena išvargina, naktimis belieka knapsėti. Visko yra pasitaikę: ir linksmų, ir liūdnų dalykų. Žinojau viena – elkis su klientais maloniai, paslaugiai, bet oriai. Elkis taip, kad paskui koks nors kazachstanietis pagarbiai prisimintų Lietuvos muitinę ir jos valstybę. Jaučiausi savo valstybės pilietis ir šioks toks pareigūnas (nors iš dalies ir sargas, naktimis turėdavau apeiti teritoriją, įsitikinti, ar koks niekadėjas nesigvieši atgauti teisėtai konfiskuoto jo turto, kuris čia ilsisi muitinės sandėliuose. Gal būčiau ir ilgiau dirbęs, bet… išmušė pensininko valanda.

 

– Dar nepaklausiau – kokie tavo mėgstamiausi rašytojai? Iš kokių rašytojų mokeisi, kokiems pavydėjai?

 

– Dar mokyklos suole perskaičiau E. M. Remarque'o „Tris draugus“. Iš pradžių skaitydamas kikenau, o baigdamas, regis, verkiau. Man dingojas, kad po tos knygos apsisprendžiau – būsiu rašytojas. Ta mintis, beje, buvo ne nauja. Trečioje klasėje su draugu Juozu, prisiskaitę literatūros apie indėnus, nutarėm tą patį ir pradinės mokyklos kieme, nuošaliame patvoryje, davėm kraujo priesaiką: „špilka“ prasidūrėm nykščius, suglaudėm ir pasakėm: būsim! Deja, mano vaikystės draugas anksti metė mokyklą, išvažiavo į Rusiją pas tremtyje gyvenusią motiną, paskui bastėsi po visą „šalį“, prasigėrė, ir kažkur Krasnodare jį, jau subrendusį vyrą, nežinia kas užmušė…

Taigi E. M. Remarque'as, paskui jau studijuojant – I. Buninas, F. Dostojevskis, W. Faulkneris, M. Katiliškis.

 

– Paklausiu apie tą arklį iš apsakymo „Po rudenio lietumi“, kuris užsuko į barą, išgėrė tris šimtus, ir niekam nebuvo keista. Gal ten buvo visai ne arklys, o Rimantas Šavelis; gal ten buvo ne baras, o paprasčiausias gyvenimas, į kurį trumpam užsukam ir kuriame nėra nieko keisto ir neįmanomo?..

 

– Beveik atsakei į užduotą klausimą. Taip, tai paprasčiausias gyvenimas, į kurį trumpam užsukam…

Po to, kai „Literatūra ir menas“ išspausdino apsakymą, atsitiktinai sutikau aktorių Juozą Meškauską, su kuriuo susibičiuliavau, kai jis dirbo režisieriumi liaudies teatre profsąjungų rūmuose.

– Kaip tau praleido šitą apsakymą?

Aš pastačiau akis.

– Tavo arklys sako: buvo laikai, kai mūsų niekas neganė.

Perkūnėliai, pagalvojau, gerai, kad man dabar sako Juozas, bet ne apsakymą skaitęs glavlito darbuotojas.

Kažkada kažkur sutiktas bomžas man šitaip išaiškino žmogaus gyvenimą: yra A (žmogaus gimimas) ir B (mirtis). Tarp A ir B žmogus susigalvojo (arba jam įsakė iš aukščiau) karus, meilę, žaidimus, svaiginamuosius gėrimus, politiką ir krūvą kitų nereikalingų darbų, kad tas žmogus turėtų ką veikti nuo A iki B. Gal taip ir yra?

Tame mano apsakyme dominuoja ruduo, iliuzinė arklio pasaka ir vėl – ruduo.

Esu pesimistas. Pralinksmėju tik pasėdėjęs bare. Bet ir tie barai pastaruoju metu tolo, nutolo…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)