Sokis po sokio      Juzefa Čeičytė. Šokis po šokio. – Vilnius: Atkula, 2008. – 126 p.

 

Juzefa Čeičytė, žinoma tapytoja, teatro ir kino dailininkė, savitų eilėraščių autorė, išleido savitą piešinių ir eiliuotų tekstų knygą „Šokis po šokio“.

 

Šokis yra stipriausia kūno metafora. Šokantis kūnas yra kalbiausias, iškalbiausias. Šokti – lyg skristi, jei sąmonė yra pagauta ritmo. J. Čeičytės kūryboje šokis gali užimti svarbią vietą ir dėl meno šakų jungties – dailės, teatro, kino. Teatro, kino figūros yra judančios, jei ne šokančios, tai tarsi šokančios; nėra ribos, kur kūno judesiai iš bendros plastinės raiškos pereina į šokį, judėjimo ir statikos dermę. Scenovaizdžiai, kuriuos dailininkė sukūrė klasikai, skamba ir kaip didžiųjų žmogaus klausimų išbandymai. Jie tarsi sušokami viduje, užtat ir J. Čeičytės paveikslų, ypač tų, kuriais atkakliai siekiama prisigauti iki ritmo (pasikartojantys „Ritmų“ pavadinimai) pagavos labiau vidinės nei išorinės. Puikūs piešiniai „Vakaro šokis“ (I, II). Šokanti viduje, vaikščiojanti: tai vidinio judrumo, šoklumo jausenos liudijimai. Šokio įvaizdžiai ir vaizdiniai ankstesniuose sakymuose: šokimas – peršokimas, lyg ribos įveikimas: „Peršoku horizontą, pasiveju saulėlydį“ („Sapnas“). Itin iškalbus: „Ji šoko viena“. Viena šoka ta, kuri šoka viduje.

 

„Šokis po šokio“ – naujos knygos pavadinimu atskiriama ir pratęsiama; kas šoka savo viduje, šoka ir po šokio. Įžanga – knygos preliudija. Galima suvokti kaip paaiškinimą, bet galima ir kaip sakymą, kuris galėtų tapti ir eilėraščiu, bet yra lyg sustojęs pusiaukelėje:

 

Šios knygos lyg ir neturėjo būti.

Tačiau aplinkybės klostėsi palankiai

ir tereikėjo pasakyti – tebūnie!

Tai prieblandos knyga.

Ranka juda iš įpročio ir iš nuojautos.

Judesys – įprotis ir nuojauta.

Judesys prieblandoje.

Tokia ši knyga.
Sutemų piešiniai.
Čia daug figūrų:

einančių, šokančių, griūvančių.

Ir tylos.

Bet su kiekvienu brūkšniu ciksi laikrodis.

 
(p. 7)
 

„Tai prieblandos knyga“ – pradžia ir pradžios akcentas, aiškinantis situaciją ir situacija tampantis. Silpstančių akių kūryba. Pakitusios kūno ir sąmonės galimybės: ranka juda iš įpročio ir iš nuojautos, juda prieblandoje, sutemose, bet figūriškai. Eina, šoka, griūva – taip atrodo šokis po šokio. Judėjimas ir statika. Garsas ir tyla. Lyg užbrūkšniuojamas laikas. Šiame įžangos tekste, kalbos tekste, veikia ir kitos kalbos: kūno, piešinių, laiko, tylos, glūdinčios prieblandoje, sutemose. Pasikeitusios ir vizualinės kalbos priemonės – piešinys įvairių spalvų flomasteriais ant įprastų A4 formato lapų. Lyg būtų grįžtama į pradžią; flomasteriais piešia vaikai, bet kaimiečių, gimusių praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio pradžioje, gyvenime šių priemonių nebuvo (pieštukas, kurio vienas galas raudonas, kitas mėlynas – brangenybė), jos yra naujos, neišbandytos, atitinka dailininkei būdingą išbandymų poreikį. Ir visišką laisvę – piešti jau nebūtinai reiškia nupiešti, pasiekti rezultatą. Grįžimas į pradžią, kartu redukuojant (suskliaudžiant) didelę kūrybos patirtį, medžiagas, būdus. Piešimas iš naujo suartėja su rašymu ir raštu. Ir pavardės grafikoje padaugėjo paukščiukų, ne tik virš abiejų č. Ankstesnėje tapyboje, nors visada turėjusioje daug piešybos, nebuvo ir tiek figūrų, jų šokimo – netgi griūvant. Piešinys, kuriuo ir paklausiama: „Jis griūna ar šoka?“ (p. 32). Šokis įveikia griuvimą, griuvimas – šokį. Bet yra lyg kokia tarpinė būsena – jau griūva, bet dar šoka, netgi atlieka sudėtingas meninio šokio figūras. Vienarankė figūra su sparnais ir užrašas: noriu skristi. Energija, įveikianti nepagalią. Skridimo geismas ir R. M. Rilke’s eilėraštyje „Apankanti“. J. Čeičytės piešiniai susidaro iš linijų, tiesių, suraizgytų, iš brūkšnių, įvairiausių konfigūracijų, iš taškų. Iš geometrinių ženklų, kartais ir lyg iš kokių piktogramų. Paukščiai – piktograminis raštas. Raštas – menininkę domina raštas, pasirašymas popieriuje, jo galimybės.

 

Linijos gali likti neužbaigtos, toks ryškus prasidėjimas, kad tarsi ir matyti, kur ji pasisuks, ką nubrėš. Arba nužymės tokiais ekspresyviais sukiniais, kad aliuzija į nesulaikomai ne tik einantį, bet ir verpetuojantį laiką susidarys savaime. Žinojimas, nuojautos, intuicijos brolis, asketiškos juodos linijos brūkšnius sujungia į medžio ciklą – „Šitaip augo medis“ (I–IV); šitaip priklauso epui, žodinei kūrybai apie pasaulio pamatus. Linija labai laisva, ekspresyvi iš laisvės, šokanti. Atvira, bet ir labirintiška, nerodanti išeities. Spirališka, prisisukanti ir išsisukanti, atsileidžianti. Atkakli: sustojau, bet eisiu toliau.

 

Kelių linijų užtenka ir dekoracijai, bent jos užuominai, grįžimui į teatrą, į scenovaizdį. Nuorodai į metalo skulptūros galimybę („Skulptūra“). Arba paminklo eskizui. Liaudiško, lietuviško stiliaus varpinėlės kontūras, pritaškuota ir užrašyta: varpas verkia ašaromis. Nujaučiama, kad piešinys tarsi susilietęs su žodžiu (įdomūs prierašai, kur kažkas pasako, komentuoja, lyg koks balsas), su metafora, kad jame yra literatūros. Pirmiausia kaip mąstymo, vidinės kalbos išreiškimo – netgi reagavimo į tai, kas daroma, situatyvumo: atvejis, kai šviesi, rusva moters figūra užbrūkšniuojama juodai ir prirašom: pagadinau tamsu tamsu tamsu. Daug kur piešinys remiasi ir archetipiniais vaizdiniais. Sukurtais („Skrynios raštai“) ir gamtiniais: trys banguotos linijos (vanduo), išgaubta linija (kalnas), trys į abi puses pasvirę brūkšneliai (žolė), elipsės kontūro pusė (akmuo). Ir užrašas: ant kalno akmenėlis / pakalnėj ežerėlis. Arba: ant kalno namelis... Netikėtas junginys: sostas kalnas medis... Archetipiniai ženklai ramina sąmonę pasikartojimu, patiriamu amžinumu, ritmo alsavimu, tarsi sugrąžinančiu namus, į namus. Ritminiai piešiniai – toks įspūdis, kad tai, kas prieblandoje vedžioja ranką, yra ritmas; ritmais kai kurie ir pavadinti. Ritmo pojūtį stiprina ir spalvų kontrastai: juoda ir staiga labai ryšku, marga. Gali būti, kad tas margumas ir atsitiktinis, iš spontaniškų rankos judesių. Gal iš įgudusių judesių, iš matymo pačiu kūnu atsiranda ir spalviniai dėsningumai, gražumas: žydėjimo, pavasarinio margučio, sėjėjo mostų.

 

Daugiausia moteriškų figūrų, kartais ir teatrališkų, dekoratyvių, scenovaizdiškų („Dama su kamelijomis“, „Kortų dama“). Scenos pojūtis yra persmelkęs J. Čeičytės pasaulėjautą: gyventi, vadinasi, būti scenoje arba prieš sceną. Šokti – žiūrovams, jei net tik sau.

 

Juk gamtovaizdis taip pat scenovaizdis. Jame per amžius juda žmonių, gyvulių siluetai. Stovi medžiai, teka vanduo. Kinta apšvietimas. Keičiasi artistai, dekoracijos. Bet sąmonė išlaiko nekintamus pavidalus – namų, pirmųjų namų; jei kas juos turėjo, kitur nebebus namie. Kartos paskui Onę Baliukonę: „Sakau namai, bet nesakau namie.“

 

Prisiminimo ir kaip grįžimo į pradžią linijos ir žodiniuose J. Čeičytės tekstuose; kai kurie jų prasideda iš (ir nuo) tėviškės gamtovaizdžio, regimo tarsi mistinio veiksmo scena:

 

Tėviškėje saulė leisdavosi neišpasakytai gražiai.

Didelė, raudona. Ramiai pasislėpdavo už miško.

Ant mūsų kalno sėdėjo mūsų žmonės:

kaimynai, vaikai, ant rankų laikomi kūdikiai.

 
(p. 109)
 

Aštriažvilgsnė, ironikė, ji tarsi pabūgsta vaizdo, kylančio iš pasąmonės gelmių, jo metafiziškumo, paslaptingumo, skubiai braukia po juo brūkšnį, keičia kalbėjimo būdą: „Tai ne sentimentalios apysakos, o buitinis vaizdelis, / kuriame ir aš, paauglė, dalyvavau.“ Bet atsiveriančio, pasirodančio scenovaizdžio neįmanoma pridengti kita užuolaida – tik ontologinio praradimo, begalinio gailesčio, persmelkiančio sąmonę:

 

O, kaip gražiai leisdavosi saulė!

Nebebus gražių saulėlydžių, nes nebėra žmonių,

kad ant kalno susėdę ant akmenų žiūrėtų į

besileidžiančią saulę. 

 
(p.109)
 

Saulėlydžio grožis priklausomas nuo žmonių – nebėra žiūrinčių žmonių, nebėra ir gražaus saulėlydžio. Tai – teatro principas. Žiūrėjimo ir matymo. Tekstas rašomas tarsi iš scenos atsiminimo, tai – atsiminimo scenarijus. Jis gali būti įprasmintas kaip simbolinės prasmės reginys, regesys (pagal Vydūną). Arba kaip vizija (kad ir pagal V. Mačernį). Nedaug dėmesio teskirta kalbinio teksto dailinimui; tekstas ir nelaikomas kalbos kūriniu – jo paskirtis išreikšti egzistencinę patirtį, susigrąžinti patirtį kaip regėjimą-prisiminimą, kurio vaizdinių paralelių nesunku rasti ir piešiniuose. Archetipinės būties metaforos, jų centrai – ir piešiniuose, ir žodiniuose tekstuose: eiti–praeiti–išeiti, laukti–atsisveikinti, žydėti–nužydėti, skristi–kristi. Kartojasi tyla, naktis, debesis, langas, medis, kelias, akmuo, žolė, žiedas. Miestas, įsigyvenęs sąmonėje, – Vilnius, nuo 1941-ųjų, su Klaipėdos pertrauka. Miestas, sukurtas kaip didžiulis scenovaizdis – ir sieloje: „Man gaila palikti tave. / Tarytum savo džiaugsmus ir sielvartus. / Išvaikščiotos tavo gatvės, gatvelės ir kiemai. / Tavoji siela manyje“ („Vilniui“, p. 117). Pasakymas eiliuotu būdu, eilėraštine kalba. Pasakymas ir sakymas – ne tas pats.

 

Daugiausia sakymai – vieno sakinio. Akmens tvirtumo: „Visada turi galėti būti padorus“; „Dirbk sunkiai, mirk laisvas“; „Man nesvarbu, kad pasaulis man uždaro duris“. Įspūdingiausias – iš klausimo, kurio gilumoje savas gyvenimas: „Langas? Man jis nebereikalingas.“

 

Ištartys, artimos sentencijoms, aforizmams, moralinio padorumo, išdidumo, net jei ir vienatvės, skaudumo, žodinės raiškos. Išdidumas yra gyvenimo vertės bei prasmės išdidinimas. Galima justi, kad žodis kompensuoja (ar bando kompensuoti) tai, ko nebegalima pasiekti spalvų ir formų scenovaizdžiais. Poezija padeda pereiti į sielovaizdžius; nesunaikinama, neišnykstanti vaizduotės žemė, gaubiama paslapties:

 

Supratau, kad poezija yra burtas, paslaptis.

Bedugnė, kurios nesuprantu.

 
(p. 117)
 

Toks eilėraštis. Tiek eilėraščio, bet kaip pasakymas jis išsiplečia, išsididina, užmezga ryšius su piešiniais, su linijomis, su didžiąja nuostaba, pažymėta trumpiausiais žodiniais ženklais: o! o! („Palauk!“).

 

Juzefa Čeičytė knygoje „Šokis po šokio“, kurią tikriausiai išleido pati save paremdama, savitai kalba keliomis meno kalbomis, pasiekdama įdomių kalbumo ir vizualumo dermių, pateikdama žodinių nuorodų į teatrą, skulptūrą, muziką (dainą), simbioziniais ryšiais jungdama gamtovaizdžius, scenovaizdžius, sielovaizdžius.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 6 (birželis)