nele mazalaite      Nelė Mazalaitė (1907–1993) – ryški, labai produktyvi prieškario ir egzodo rašytoja. Originali, savito mentaliteto, romantinio impresionistinio polėkio, legendinio, sakmiško, baladiško stiliaus beletristė.

Graži draugystė ją siejo su bendraamže rašytoja Petronėle Orintaite. Vis prisimindavo jaukius grupelės Kauno literačių susibūrimus – pasisėdėjimus P. Orintaitės nuomotame kambarėlyje antrame aukšte virš triukšmingos Konrado kavinės. P. Orintaitė, po daugelio metų apmąstydama savo gyvenime sutiktas kūrėjas moteris, itin pabrėš draugystę su Nele: „Glaudžiausiu bendravimu pasmaguriauta turbūt su Nele Mazalaite. Taip skirtingos būdais (ir raštais), bet mintis ir įspūdžius pasipasakoti jautėme tą pačią aistrą...“

Abi rašytojas siejo dvasios giminystė – gilinimasis į moters pasaulio ypatingumą, prigimties, jausmų, pareigos moteriškąsias gelmes.

Pokariu jų susitikimų, šilto bendravimo būta labai mažai: Vokietijoje gyveno skirtingose DP stovyklose, o emigravusios į JAV – visai kituose miestuose. Tik sykį Augsburgo (Vokietija) stovykloje, P. Orintaitės kambarėlyje, susibūrė ir pabendravo keturios moterys rašytojos (vėliau N. Mazalaitė apgailestavo, kad nebuvo nusifotografuota). O prabėgus nemažai metų, jau 1953 m., susitiko literatūrinių apdovanojimų šventėje Čikagoje: tąsyk N. Mazalaitei už knygą „Gintariniai vartai“ įteikta Lietuvių rašytojų draugijos premija, P. Orintaitei – Jaunimo premija už apsakymų rinkinį vaikams.

Laiškai buvo retoki, bet abiem labai svarbūs. Juose daug atvirumo, pasitikėjimo, skaidrios bičiulystės jausmų. Laiškai atskleidžia ir rūsčias, gerokai gniuždančias anuometinio gyvenimo bei kūrybos aplinkybes, bet kartu iškelia jaudinančias rašytojų moterų pastangas vienai kitą paguosti, padrąsinti, įvertinti.

Čia pateikiamas vienas laiškas iš stovyklinio gyvenimo Vokietijoje, kiti du – iš emigracinio JAV laikotarpio. Laiškų kalba netaisyta, bet N. Mazalaitės rašysena sunkiai įskaitoma, tad galima ir kokia paklaidėlė.

 
Dalia Striogaitė
 
 
______________________________
 

[1949], kovo 2, Pelenų diena

Spakenberg
 

Mano brangioji Mergaite ir abu Tavieji!

Šiandieną, rodos, Atgailos diena? Neseniai sugraužiau silkės uodegą (atvirai kalbant, man tai jokia bausmė) – ir dabar įsitaisiau labai šauniai prie pečiaus. Turiu tokį, paveldėtą iš buvusio komendanto (atseit istorišką), fotelį, sukurtą DP tautos gabumais iš automobilio (žinoma, nenuosavo) sėdenės, – tai jis atremtas vienu galu į krosnį, ir ten aš dabar susirangius. Jaučiuosi geriau negu laurų vežime. Bet kadangi mano rašysenėlė ir prie stalo sėdint yra ne iš aiškiausiųjų, o dabar popierius guli ant mano nuosavų kelių, tad skaitymui iš anksto susikviesk konsiliumą. (Įdomu, tarp kitko, koks oras pas Jus? Čia pirmą kartą regiu žiemą, ir pro visur pučia – tad labai romantiška nuotaika, nežiūrint, kad dar saulė šviečia.)

Tavo laiškas (laikraštis irgi prisidėjo) mane, taip sakant, pritrenkė – ir aš pajutau, ko esu netekus. Žinoma, visos tos iškilmės man buvo nenumatytos ir nelauktos – ir pasakysiu, kad niekuomet nesijaučiu durniau, kaip nuoširdžiam piliečiui ant knygos ar kur nors kreverzodama savo žemišką pavardę. O kai užlaipina ant scenos ir pradedu skaityti man jau taip per gerai žinomą dalyką, – iš karto nusibosta locnas balsas. Ne, bet, juokus atmetus į šalį, aš baisiai apgailestauju negalėjimą atvykti pas Jus1. Galiu drąsiai sakyti – negalėjimą, ir taipgi žiūrėti į akis suvalkiečiams ir kitoms savo valstybės „tautoms“ – dėl žodžio. Iš anksto džiaugiausi ne tomis oficialiomis ceremonijomis, bet kelionėmis į pakraščius – net ir nežinodama, jog gausiu daugiau pinigų, negu toms kelionėms užteks. Nežinau, ar mano kūnas, ar dūšia tokie netvirti, kad buvo apsėdusi tokia mėnesiais išsilaikanti, pastoviai ir tvirtai, – apatija. Nieko nenoris – nė emigruoti, nė čia likti, nė gyventi, nė mirti. Ot, gyveni pagal įpratimą, ir viskas. Guli geriausių bičiulių laiškai prieš akis kaip sąžinės priekaištas. Turi jėgos apsidžiaugti juos gavęs, tačiau trūksta valios parašyti atgal. Nelabai rašosi ir legendos. Žodžiu – nė šis, nė tas.

Na – tariu sau – senas receptas yra neklaidingas: kelionė atgaivins, o draugai sušildys dūšios sustingusį kraują. Su dideliu dėkingumu atsimenu nakvynę pas Tave – rašytojų susibėgimą. Tad mano šaukimas, jog priimkit ir dabar – buvo pilnas vilties. Ir reikia atsitikti būtinai taip, kad penktadienio naktį susapnuoju tokį sapną (ko gero, reiks pradėti tikėti) – kažkoks pilietis ateina ir taria: „Turiu jums gerą žinią dėl važiavimo į Ameriką.“ Ką manai? Pavakariais to paties penktadienio ateina žmogus iš komendantūros. Ir ką jis sako? Žodis žodin: „Turiu jums gerą žinią dėl važiavimo į Ameriką.“ (Argi neteisus buvo Jakavičius2, leisdamas sapnininkus? Dabar leidėjai gerai pasipelnytų, rašytojai – taipgi, nes juk gerokai praturtėjo sąvokos sapnų.) Šitos žinios realiai tokios: mes dvi šeimos pirmieji iš mūsų apylinkės jau konkrečiai pažengėm į Atlanto pusę, tad dipukams naujiena (pas mus, britų zonoj, dar tos štukos visai naujos), ir jie aplink mus šoka lenciūgėlį iš smalsumo. Pirmadienio rytą reikia būti Liubecke (už 90 km nuo čia) su sveikatos liudijimais, metrikais, foto.

O sekmadienio vakare aš jau turėjau pagal programą pasukti savo pėdas į Jūsų zoną. Tad pas mus prasidėjo indėnų karo šokis. Gal manai, kad mes turėjom nors vieną reikalaujamą dalyką? Visiškai nekreipėme dėmesio ir neturėjom vilčių, kai netikėtai atsiuntė NCWC valdininkų iš Bremeno raštą (rugsėjo mėn.), kad, girdi, ot šito ir trūksta Jūsų emigracijai į USA. Ilgą laiką net nežinojom, kas toks geras mus kviečia. Na, blanką užrašėm, taip dėl visko, ir atidavėm klebonui. Ir, žinoma, negalvojom. O štai dabar, prašau. Žinoma, užvirė viskas – klebonas kūrė metrikus, Augustinas mūsų snapus, daktaras maigė akis ir kaulus – ir pirmadienį įžengėme į pirmą kančių stadiją. O, jeigu taip viskas eitųsi kaip Liubecke, tai net aš nesibijočiau emigracijos. Bet mums visas siaubas prasidės tada, kai tikrins sveikatą, nes būtų stebuklas, jeigu Juozą3 praleistų. Mat nors jis labai gerai jaučiasi ir yra stipresnis už mane – tačiau tie prakeikti rentgenai vis tiek parodys, kad jis gauna oro, atseit dar gydymo stadija. Nors niekuomet nebuvo ir nėra užkrečiamas ir nepražudys Amerikos viešosios sveikatos. Ir kadangi mes iš tų pirmųjų kregždžių – tai negali dar turėti praktikos, kaip vykstantieji į Kanadą ar Australiją: kiek kaštuoja kiti plaučiai ir ar tai gali praeiti. Ar išleis mane vieną – irgi neaišku. Sako, būk išvykus vienam – esą lengviau ir tą kitą išsitraukti. Na, to ten ir neišsprendėm Liubecke – tik ten buvo pasakyta, jog dabar kiekvieną dieną reikia sėdėti namie ir laukti naujų instrukcijų... Bet aš vis tiek nutariau nors iki premijinės vietos nuplaukti. Neradus ten Tavęs, tariau, parašysiu, bet žinai, – laiko maža, žmonių daug, nuovargio dar daugiau – taip ir nebeišėjo atvažiuoti, taip įgrasinta dėl Amerikos praradimo, – nebesurizikavau.

Kas be ko – buvo gerai, tik jau labai filmos tempas. Gera pamatyti žmones, bičiulius, gera buvo ir tie centai – pagrindinai išlipau iš skolų, dėl ko amžinai sukdavau galvą, kadangi nė kuris nieko neuždirbava, o šitos knygos nedaug turim vilties išlupti honorarą. Ak – šitas leidėjas. Taigi tas gerai – bet stypsojimas prieš publiką ir „laurai“ – tai, galima sąžiningai pasakyti, nedrebina širdies jokiu džiaugsmu. Galvoju – ar užsipelniau to? Galvoju – ar nesu dar labiau įpareigota? Galvoju, kaip jau seniai senis Saliamonas [sakė]: viskas niekai. O telegramą su tokiu netikėtu pranešimu gavus apsižliumbiau: manau, jeigu tai būtų Kaunas – mama ir visi bičiuliai – kaip jie apsidžiaugtų už mane, tai ir man būtų gerai. Žinai, aš kaip katė (pagal Čapeką4), kuri niekada nežaidžia pati sau, bet tik dėl to, kad kiti, atseit žmonės, mato. Ir niekuomet neturėjau lengvai apsisukančios galvos vadinamajai garbei. O dabar, svetur, man atrodo, kad vardas, asmeninis interesas neturi jokios reikšmės – tokiais niekais galima bovytis namie, gerais laikais. Dabar menininkas jeigu ką nors padaro savo tautiečiams – tai tik jo pareiga. Jeigu kuo geru pasirodo prieš svetimus – tai kalba už savo tautą. Juk kai palygini, kokie mes laimingi, kad esame gyvi ir laisvi, kai pagalvoji apie likusius, – kiek mes turime padaryti, kad atsipirktume? Ir visą laiką skauda širdį – dega, galima sakyti, ir štai tada rašai – negalvoji, kaip išeis, tiktai žinai, kad rašai, kaip jauti. Ir tai, kad viena kita legenda pasirodo svetima kalba („Kareivis“5 išverstas į aštuonias), tai čia negi mano nuopelnas? Iš viso manau, rašytojas tik pono Dievo sekretorius, – o tokie dalykai, kuriuos dabar rašai beveik pats raudodamas, dėl to, kad skauda, – tai tik atitinka mūsų visų sugeltas mintis, ir tiek. Kartais sau, dėl pasibovijimo, rašau senus vaizdus-prisiminimus – ten maišosi viskas – meilė ir medžiai, ir akmenys – ieškau šviesos. Tačiau savyje nemoku rasti. Užtat su begaliniu godumu gaudau ją kituose, užtat su pasigėrėjimu skaitau Tavo dalykus – nes pro pilkumą, pro kasdieną, pro vargą Tu rodai žmogų ir kažką gera jame. Tokios yra Tavo apysakos ir tokie kūrinėliai vaikams. Nemanyk, kad čia mečiausi į komplimentus – pasigyriau pati, dabar, girdi, Tave pagirsiu. Ne – kalbu teisybę, nes jeigu jau kartą priėjau prie atviro pasikalbėjimo, tai tegu ir pratarsiu žodį iš širdies. Oi, pekliškai gaila, kad nesusitikome, – bjauriai gaila. Iš tikrųjų, ar nereikia lupti mus, kad nebuvo nusifotografuota? Vargšė, paklydusi Alė Sidabraitė6. Ir Karolė7 nėra laiminga, tikrai aš ją vis mėginau atkalbinėti – kažkodėl ta Brazilija tebeturi savo seną, linksmųjų brolių sudarytą markę. Ir dar pas brolienę! O jos „Liktūnas“ geras, ar ne? Ypač dzūkiškoji dalis. Tarulį8 dabar tik gavau – tai pradėsiu. Gi Jankų9 perpyliau grįždama naktį traukinyje. Moka pasakoti! Negali atsitraukti, tiktai gerokai palaukus imi galvoti, ar tikrai viskas taip. Atrodo, dėl jo bus labai kalbama, kaip pernai dėl Ramono10. Rimydis11 mūsų zonoje rašė sonetynus. Dabar jį išleidome į marčias, į jūsų pusę – net į Augsburgą, tai gal jūs labiau jam įkvėpimo įpūsit.

Jeigu taip dabar pakalbėjus apie mūsų darbus – atrodo šitaip: baigiame budavoti kažką panašų į romaną. Bendro vardo dar nesugalvojome – tiktai aš rašau pirmą dalį, kuri skolintu pavadinimu yra pakrikštyta „Lotynų kvartalas Žaliakalnyje“, o Juozas rašo antrą dalį – „Šeštasis medis“. Šulaičiai12 leis. „Gintaras“ yra jo rūpestis13, kaip merginai neleistas vaikas – ir myli, ir auginti nevyksta. Ateina paraginančių, stačiai entuziastiškų laiškų: leisti! Bet platintojai grąžina neišpirktus. Didžioji spaudos meilė užgeso su R. M. [Reichsmark – tuometinės Vokietijos pinigas] – tačiau cigaretė ir šnapsas yra karšti ir pastoviai mylimi prie visų vėjų ir visokių pinigų.

Gal pas Jus stovyklos yra, kaip čia pasakius, – šventesnės? Čia biški liūdna. Geria – geria ponai ir ne ponai, geria ir miega su kuo papuola – kažkokia velnio karuselė.

Tačiau kas iš to, jeigu visi mato, visi jaudinasi ir po to vėl pradedama iš naujo. Gal geriau ir nesibėdavoti. Aš čia, namie, taip ir darau. Kai prasideda piktinimaisi – aš juokiuosi. Ir skaitau. Gal manai, kad buvau tokia protinga ir išmokau angliškai? Juokas! Vos vos paskaitau. Lupti reikia. Tai mat vis yra pasiteisinimas sau: ta apatija. Bet turiu 3 bibliotekas – vokiškas. Žinoma, šiandieninė Vokietijos literatūra – ubagynas. Ir aš skaitau daugiausia vertimus – iš skandinavų, anglosaksų, prancūzų. Sakyk, negaliu suprasti, kaip Amerikos minia-skaitytojai gali suprasti savo didžiuosius, jeigu jie tokie, kad europiečiams vos įkandami? Bet iš viso naujieji žudo su savo egzistenciniu įrodinėjimu, kas ir be jų žinoma, kad – baisu ir beviltiška. Su džiaugsmu bėgu prie Lagerlöf14, prie senio išniekinto Hamsuno15, myliu Dikensą16 – tokį žmogišką. Ir – gali juoktis – neretai skaitau kriminalinius romanus. Po šito dar lyriškiau rašai pati. Ir ten taip viskas OK – blogieji nubausti, gerieji gauna gražią pačią, dar su milijonais. ima skaudėti galvą dėl visokios politikos. Galima suprasti, kodėl Kravčenko17 daužo stalus – tyliai kalbėti jau nebeišneša nervai. Bet mes?! Mes galim tik tylėti, nes ir rėkti negalime.

Klausyk, brangioji, ar esi kada regėjusi egoistiškiau parašytą laišką? Maždaug anglų mada – Aš didžiąja raide, bet pagaliau apėmė gėda. Dabar galėčiau išpilti anketą: kaip gyvenate Jūs? Ar irgi kraustot lagaminus – ir kada? Ar dirbi už namų sienų su svetimais vaikais? Kad dirbi namie šitą amžiną nežinomo kareivio darbą, žinau ir aš, kaip šeimininkė, nors mano klapatas kur kas mažesnis. Ką rašai ir ką leidi? Kokios viltys ir kokie gandai? Kur turi seserį? Žodžiu, kiek man parašysi apie save – vis nebus per daug. O tuos gerus žmones, kultūrininkus ir kitus šaunius piliečius, sveikink mano vardu ir apreikšk, kad ir čia kalta politika, kad aš negalėjau pasišildyti jų geros valios šilumoj.

Dabar labai rimtai, labai nuoširdžiai sveikinu Kazimierą18. Koks gi būtų kitas mūsų nenudilstantis pasveikinimas, jeigu ne tas: kad pagaliau sugrįžtume ten, kur ir priklausome, – Lietuvon.

Bučiuoju Jus visus – taipgi ir Juozas su džiaugsmu prie to prisideda.

                                                                                                          Jūsų Nelė
 

Skujenieką19 sveikinsiu pirmai progai pasitaikius. Vienintelis latvis, kurį mėgsta visi lietuviai. Tarp kitko, Tavo eilėraščius latviškai deklamuoja per kiekvieną šventę – o ypač visi sužavėti „Sesutei latvei“. Atrodo, jie stačiai didžiuojasi, kad mūsų didelė rašytoja rado tokių šiltų, tokių gražių žodžių apie juos.

Čia dar yra vietos mano daugeliui pabučiavimų – taip ir žinok!

                                                                                                                          N.

Gal kartais turit šeimos fotografiją? Avansu tariu ačiū – ir jau bus pasistengta atsilyginti tuo pačiu.

 
______________________________
 
1949. XII. 5
 
Mano labai labai Brangioji,

pagalvok, kaip aš paraudau, perskaičiuosi „Vienybėje“ aną nuostabų eilėraštį, kurs tat yra man20? Tokiam mažyčiam Žemaitijos kurmiukui, kuris praeina pro gražiausius daiktus, nosį nuleidęs, nes jis žūna negalėdamas raustis žemėje, anoje Gimtoje žemėje! Nemanyk, kad be vargo išplėšiau iš redakcijos paslaptį – apie autorių... O, mano geriausioji! – tiktai su tokia skaidria širdimi kaip Tavoji galima taip jautriai įmatyti kiekvieną kito širdies sudejavimą ir taip išpuošti jį, net graudu. Tiktai aš pati žinau, kaip neužsipelniau tų dieviškai gražių žodžių, – tačiau, kad jie man buvo balzamas, tai taipgi tiesa. Tas gyvenimas ypatingai pamėgo mane niokoti – leidžia atsikvėpti sekundę ir vėl siekia iš nenumatytos pusės, net veido nespėji užsidengti. Bet juk čia kalba mano egoizmas – nė vieno jis gi neglosto, tas margas gyvenimėlis.

Ar gerai esi įsikūrusi? Kad Tavo vaikas neužmirš lietuviškai – žinau, bet sakyk, ar daug laiko turi su juo kalbėtis, ar yra kiek atsikvėpti? Ir ką veikia mieliausias draugas?

Manasis liko ten, už „didžiosios pelkės“ – pagal kažkieno mondrą aptarimą to vandens, kuris važiuojant mane taip supo, kad jeigu būtų nuo to mirštama, – tai taip būčiau ir padarius. Atseit sumokėjo man honorarą už tą idiotišką mano jūros garbinimą. Ak, bet juk ten buvo lietuviška jūra! Kurgi aš nubridau savo kalboje? Taigi Juozas dar ten – aš mat veržiausi skubiau, net ir viena – tikėjau, kad čia gyvu žodžiu kaip nors išsiprašysiu jį greičiau atitempti iš ten. Nes per „mielaširdingus“ įstatymus – po pasveikimo reikia laukti metus. Jau trys mėnesiai praėjo. Bet jie yra ilgi, net dienos – anoj vienumos ir apleistumo nuotaikoj ir [jam] net tiek nesugebant save aprūpinti, kiek mano netikęs šeimininkavimas buvo. Kai gaunu jo laiškus – pasidaro pekliškai sunku, rodos, nueitum kas rytas atgal ir atšildytum pieno tam vaikiškam tipeliui arba iškūrentum pečių, – bet nieko dar iki šiol negalėjau jam padėti – pati dar vis svečiu laikausi pas gerus mielus Tysliavas21. Ten ir Salomėja Narkeliūnaitė22 – ji dirba „Vienybėje“ – bravo moteriška. Tai ir pakalbėti žmoniškom temom prisieina.

Mieloji mano Mergaite, mes čia mėginam atgaivinti „Gintarą“ – gal jau pavyks ir Naujus metus sutikti su pirmu numeriu23. Ar gali gelbėti, kaip visada? Ir poezija, ir proza – iš po Tavo plunksnos – labai laukiama. Iš anksto už tai apkabinu, o jau Juozas dėkos patsai.

Šiuo metu sveikink labai savo vyrus, ir pati laikykis stipriai – ir visada rašyk taip iš širdies ir gražiai. Ir taipgi – kelis laiško žodelius, labai nekantriai lauksiu. Manau, šiuo adresu turėtum gauti, nes dabar sėdžiu viena ir nežinau, kur ir ko pasiklausti.

Didelis ir tikras pabučiavimas.

                                                                                          Tavo Nelė

 
______________________________
 
1956.III.26
 
Ar aš Tau,
               Sese,
                      nesakiau,

Ar tau žodelio netariau:

Neatvažiuosiu į Čikagą

Ir neatvešiu Tau pyrago,

Gauto iš kiškio – pakelėj,

Trečioje nuo namų mylėj, –

Kuris vadinasi – lauktuvės,

Kaip ir maniau – ne man jis buvo24.

 

Taip ir reikia. Šitos ištikimos kelios dūšelės – paklydę balsai, siunčiu joms, žinomoms ir ne, – mano šypseną. Na, dabar, kai pagaliau atėjo išmintingi metai, kai visi vainikai kliuvo tikrajam menui – tai užstos palaiminga tyla. Rašytojų draugija pagaliau nebesiskaitys minia, vertybės atgavo savo prasmę. Gal tiktai kiek bus nuobodu, nes kiek čia žmogus gali girti – pavargsti, kaip Dantė apie dangų rašydamas. Koliotis – kas kita. Juk, žiūrėk, kiek jau metelių prabėgo, kaip man nevertai ir nereikalingai kliuvo premija. O kiek buvo, kiek užteko kalbelių apie neteisybę, užkulisius – stačiai buvo gražu. Kartais labai susigraudindavau, norėjosi, kaip iš „lockos“ iškritusiam Kremliaus tipeliui trenkti kumščiu į vietą, kur širdis įstatyta, ir šaukti: Kalta! Paėmiau! Grąžinu! Deja, buvau tokia besarmatė ir – negi beatsiminsi, kur padėjau tą premiją. O, žiūrėk, dar šios savaitės „Vienybėj“ V. Meškauskas25 išaiškino, kodėl ne tie gavo, kam reikėjo – ne taip, girdi, buvo apsivedę. Visada žaviuosi Meškausko straipsniais – tiek dinamikos, teisingumo, tolerancijos, – kas būtų, kad tokių „balsų tyruose“ nebūtų, į ką pavirstų mūsų sąžinės.

Be šios, aš dar vienos literatūrinės „atgailos“ valandą atpyliau – „Literatūros lankuose“26 – ir dabar esu pagrindinai įtikinta, jog mano vieta prie šluotos ir petelnės.

Na, užteks man čia gudriai kalbėti. Baisiai džiaugiuosi kiekvienu Tavo žodžiu, tiktai keletą norėčiau ne tiktai išbraukti, bet ir kad jų nė būti nebūtų: kam reikia, kad širdis nenorėtų būti labai stipri! Ne, ne, ne! Juk tik šiaip sau, tiktai? Tai jinai taip dalyvauja rašyme, taip per daug – kaip smuikas. Juk kur girdėjai, kad koks Moravija27 ar kitas pornografijos sėjėjas pavargtų? Tokie tai ne!

Na, gerai, gal nereikia kasti šulinių iš karto, bet juk rieškučiomis gali semti iš šaltinio – juk vis tiek vieną kitą puslapį parašai tikriausiai. Ar nemėgini susirinkti iš atsarginių aruodų – juk tiek buvo Tavo periodikoj. O tikrai žinau, kad Kazimieriečių vienuolyne yra „Vaidilučių“ ir „Naujų Romuvų“.

Atšilus ir aš pradėsiu raustis po mūsų „miestelio“ bibliotekas, sakė, vienoj esą lietuviškų – nepriklausomų senienų. Jeigu rasiu ką Tavo – nurašysiu, kaip sakai, pagaliukais. Aš jeigu kur randu savo seną „raštą“ – tai taipgi nusirašau – ne dėl jo vertybės, bet kodėl ir mums nepabūti kolekcionieriais? Vieni renka bačkas, kiti pašto ženklus, treti partijas – vis ką nors.

O tai nudžiuginai mane su žinia apie pasiansą. Maniau, kad aš esu vienas vargšas „narkotikomanas“ visoj padorių žmonių giminėj. Kartais prisivilioju savo brangų Juozą28 – bet dažniausiai viena pilu. Kažkada antikvare radau net „vadovėlį“, tačiau man nuobodu pagal jį budavoti – tai senom gudrybėm verčiuosi, dar išminties prisisemta dykinėjimo dienomis stovyklose – kai staiga atsiverdavo netikėti žmonių talentai: vienas bemokąs dainuoti, kitas pasiansus tuzinais kloja ir kitus mokina. Jeigu kada susibėgsime – manau, sumesime krūvon abi savo čigoniškai nuzulintas (bent mano tokios) kalades – ir mokslus.

Argi niekuomet Jūs nepasukat į šiuos kraštus, gal vasaromis? Tai žinok, kad pas mus bus atidaros durys – ir kiek tik sugebam, parodysim ir „miestelį“. Atvirai kalbant, tai Juozas takus pramina – aš gi, bailys toksai, jeigu viena važiuoju, tai tris dienas jį klausinėju krypčių. Bet nebijok, nė aš nepaklaidinsiu. Tiktai atsikask iki šios parapijos, vadinamos New Yorku.

Kad vėl neužmirščiau: juk buvai susirinkusi po Krokuvą ir kitur materijolo romanui apie Barborą Radvilaitę? Ir žinau, kas sustabdė – tai, kad tasai Fabijonas Neveravičius29 spaudoje pareiškė esąs parašęs tokį daiktą. Sakyčiau, „glupstvos“ – nė jis turėjo, nė ką, nė už ką nepatikėsiu (gyvenome gi vienoje stovykloje, mačiau jo darbus – ogi nūnai pasidarė politiku (!!!). Taigi gal atsivežei tą medžiagą? Juk, taip sakant, esi sudūrusi galvas su istorike Sruogiene30 – tai vėl turi gerą aitvarą – ar nemanai atgaivinti31? Žinau, kad nereikia daug dirbt – bet, žiūrėk, tiktai vieną puslapį mašinėle dienoje – ir kas dėsis per metus? O būtų baisiai fain, gimnazistiškai tariant.

 Beje, turiu slaptų dūmelių ir vilčių, kad gal kartais dalyvauji ir vaikiška ar jaunimo knygele žygyje į premiją? Kaip džiaugtųsi mano širdis, jeigu būtum laimėtoja! Juk taip nuoširdžiai moki kalbėti jaunimui. O jeigu pati patingėjai, gal Sonę32 paraginai? Nors jau vieną vainikuotą moteriškę (už romaną) ir turim šiais metais33, bet vis dėlto reikėtų atsverti vyrišką giminę ir pridėti dar vieną galvą.

Girdžiu virtuvėj triukšmą – katile, vadinasi, reikia apleisti rašomą stalą. Nemanyk, turiu ir „Didžiąją virėją“!, guli kaip enciklopedija ant šaldytuvo, tačiau aš dažnai lyg per sapną atsimenu tėviškę ir stengiuos pakartoti anuos pietus. Šiandien verdu rūkytus kiaulės (ar paršo) kulniukus su burokėliais, prašau į svečius.

Vėl prirašiau hetitų ženklų. Ar sutinki, kad rašyčiau mašinėle? Nebus „asmenybės“ – bet tikros raidės. Ar rašiau, kad gavau laišką iš Manės Daubos34? Ir prieš kelias dienas iš Karolės35. Tegu paliks tai kitam kartui.

Su Velykų šventėmis visus Jus sveikinam abu, o Tave labai bučiuoju, prašydama viena, kad būtum sveika.

                                                                                                          Tavo Nelė
 

N. B. Juozo nuomone, mano laiškus galima skaityti tiktai gavėnioje – už atgailą. Dėl Nelės rašto aiškumo!

 
_________________________
 

1 1949 m. už geriausias praėjusių metų knygas įteiktos keturios literatūrinės premijos. Vieną jų gavo N. Mazalaitė už knygą „Legendos apie ilgesį“. Matyt, kaip laureatė ji žadėjo apsilankyti literatūriniame renginyje Augsburgo stovykloje.

2 Liudvikas Jakavičius (1871–1941) – spaudos darbuotojas, leidėjas, rengė ir leido kalendorius, sapnininkus ir pan. literatūrą.

3 Juozas Kruminas (1914–1951) – poetas, N. Mazalaitės vyras. Sirgo džiova ir emigruoti į Ameriką jo išties neišleido.

4 Karelas Čapekas (1890–1938) – čekų rašytojas.

5 N. Mazalaitės „Legenda apie nežinomą kareivį“.

6 Alė Sidabraitė (Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė) – poetė, aktorė. Ji 1948 m. iš DP stovyklos grįžo į sovietinę Lietuvą.

7 Karolė Pažėraitė – beletristė, romano „Liktūnas“ (1948) autorė. Ji emigravo į Braziliją pas ten gyvenančius giminaičius.

8 Petro Tarulio (Juozo Petrėno) apysakos „Žirgeliai padebesiais“ (1948).

9 Jurgio Jankaus novelių romanas „Naktis ant morų“ (1948).

10 Vinco Ramono romanas „Kryžiai“ (1947).

11 Antanas Rimydis – poetas, spaudos darbuotojas.

12 Pranas Šulaitis – teisininkas, spaudos darbuotojas, Vokietijoje buvo knygų leidyklos „Sūdavija“ vienas steigėjų.

13 „Gintaras“ – neperiodinis literatūros žurnalas, Juozo Krumino redaguotas, ėjęs 1945– 1948 m. Vokietijoje. Stengtasi suburti išsiblaškiusius lietuvių rašytojus. Pabėgėlių sąlygomis žurnalas leistas rotaprintu ir tik paskutinieji numeriai spausdinti. „Gintare“ daug publikuota J. Krumino ir N. Mazalaitės kūrinių. Jų prašoma, P. Orintaitė čia paskelbė porą apsakymų (1947 ir 1948 m.).

14 Selma Lagerlöf (1858–1940) – žymi švedų rašytoja, Nobelio premijos laureatė.

15 Knutas Hamsunas (1859–1952) – norvegų rašytojas, impresionistas, Nobelio premijos laureatas.

16 Charlesas Dickensas (1812–1870) – anglų literatūros klasikas, realistas.

17 Viktoras Kravčenko, buvęs sovietų Rusijos aukštas pareigūnas, atsisakė grįžti į Sovietiją, 1947 m. išleido knygą „Aš pasirinkau laisvę“.

18 Kazimieras Januta – P. Orintaitės vyras.

19 Emilis Skujeniekas (1903–1965) – latvių išeivijos rašytojas, vertėjas. Prieš karą kurį laiką gyveno Lietuvoje. Vokietijoje išvertė į latvių k. V. Ramono „Kryžius“. Taip pat – ir keletą P. Orintaitės eilėraščių.

20 Laikraštyje buvo publikuotas į Ameriką persikėlusiai N. Mazalaitei skirtas eilėraštis „Iš pasakų krašto“ (vėliau pakartotas P. Orintaitės poezijos rinkinyje „Šulinys sodyboj“, 1950):

                          Tu žemaičių gėlelė mažoji,

                          O – kaip deimantas grynas brangi!

                          Ar tu sakmę seki, ar posmuoji –

                          Visa tau spinduliais spinduliuoja,

                          Rodos, atvirą dangų regi!

21 Poetas Juozas Tysliava nuo 1932 m. gyveno JAV, redagavo laikraštį „Vienybė“.

22 Salomėja Narkeliūnaitė – žurnalistė. Vokietijoje stovyklų laikotarpiu padėjo J. Kruminui leisti „Gintarą“. Emigravusi į JAV, dirbo įvairiuose lietuvių išeivijos laikraščiuose. Parengė ir išleido knygų.

23 „Gintaras“ nebuvo atgaivintas, nors ir N. Mazalaitė, ir J. Kruminas dėjo tam pastangų. 1951 m. Kruminas mirė Vokietijoje, džiovininkų sanatorijoje, palaidotas Spakenberge (Vokietija).

24 1955 m. už romaną „Negestis“ tikėjosi literatūrinės premijos ir ironizavo jos negavusi.

25 Vytautas Meškauskas – žurnalistas. Pokariu Vokietijoje ir vėliau Amerikoje redagavo periodinius leidinius, nuo 1954 m. „Vienybės“ laikraščio redaktoriaus padėjėjas.

26 Čia 1955 m. Nr. 6 publikuotas aštrus, jos kūrybos menkavertiškumą įrodinėjantis Juliaus Kaupo straipsnis „N. Mazalaitės naujausios kūrybos įvertinimas“.

27 Alberto Moravia (1907–1990) – garsus italų prozininkas.

28 Juozas Gabė – antras N. Mazalaitės vyras. Apie jį rašė kitame tų pat 1956 m. laiške: „Mano geriausias (o, neatsidėkojamai dėkoju Dievui!) Juozas sako, kad sėdėčiau ir rašyčiau – nesvarbu kaip, kiek ir ką. Žinoma, toks jo noras – tai ir mano širdies geismas, tad ir rašau mielų literatūros gelbėtojų – lankininkų įtūžimui („Per daug rašai“).“

29 Fabijonas Neveravičius, beletristas, buvo linkęs į istorinę tematiką.

30 Vanda Sruogienė – istorikė. P. Orintaitė jai daug padėjo tvarkydama spaudai rengiamų jos istorinių veikalų kalbą.

31 Apie Barborą Radvilaitę yra tik P. Orintaitės esė „Išvyka link Asvejos“, pasirodžiusi periodikoje 1980 m. (kiek pataisyta ji knygoje „Būk žmogus, Žabuli!“, 1997).

32 Sonė Tomarienė – vaikų rašytoja išeivijoje, buvusi P. Orintaitės mokinė ir Amerikoje artima jos draugė.

33 Turima galvoje Alė Rūta ir jos 1955 m. romanas „Trumpa diena“, pelnęs „Draugo“ premiją.

34 Šiuo slapyvardžiu prieš karą pasirašinėjo literatė Katrė Matuzaitė-Laukaitienė.

35 Karolė Pažėraitė gyveno San Paule (Brazilija).

 

Parengė Dalia Striogaitė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)