Vaida Blazyte Ieskojimai      Vaida Blažytė. Ieškojimai: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 205 p.

 

Kaip ir debiutinio, taip ir antro V. Blažytės (g. 1985) romano „Ieškojimai“ turinio esmės bei viso kūrinio literatūrinės vertės negalima ieškoti vien tik intrigoje, siužete ar pasakotojo balso spalvoje (kaip tai darė Vladas Krivickas, recenzuodamas pirmąjį autorės romaną „Geltona pieva“ – „Metai“, 2003, Nr. 3). Ši jauna prozininkė kuria gana sudėtingą, daug kur užmaskuotų prasmių naratyvą, todėl kūrinio visumą suvokti tegalime atidžiai gilindamiesi į pasakojimo ryšį su plačiu autorės minčių, idėjų, filosofijų kontekstu. Kritikų ir skaitytojų valia sutikti ar nesutikti su jaunosios prozininkės „filosofijomis“, vadinti jas sentimentais, „graudžiomis istorijomis“ arba tendencingu aprioriškumu, tačiau, objektyviai (kiek tai įmanoma subjektui) vertindami V. Blažytės kūrybą, negalėsime paneigti jos talento savitam, gal kiek naiviam ar egzotiškam, meniniam pasauliui sukurti.

 

V. Blažytė „Ieškojimuose“ nustebino originalia intelektualine-filosofine koncepcija, lyg ir neturėjusia „išplaukti“ iš, anot V. Krivicko, sentimentalios, stereotipiškos bei didaktiškos „Geltonos pievos“ istorijos apie „gatvės vaikų“ gyvenimą. Tačiau šis lūkesčių neatitikimas ir paliudija V. Blažytės prozos daugiasluoksniškumą, gilumą. Vertintojai neturėtų išleisti iš akių ir žanrinio romano pobūdžio – tai išpažintinis kūrinys, kuriame pasakoja, mąsto, save ir kitus vertina nekonformistinė, talentinga asmenybė.

 

Naujame romane autorė – ir ta pati, ir pasikeitusi. Daugiausia pokyčių įvykę kaip tik intelektualinėje-filosofinėje plotmėje. Sūnaus pagarba motinai ir jos netektis, jo ir tėvo/patėvio konfliktiški santykiai, žmogžudystė, karšta romantiška meilė, pasiaukojimas, bėgimas nuo policijos ir nuo tikrovės, neutralios oazės būti paieškos, kasdienybė, rutina, romantikos sugretinimai, socialinio protesto išlydžiai bei panašūs pirmojo romano motyvai yra išlikę ir pastarajame, tačiau jie neįtikėtinai pasikeitę, „stambesni“, siurrealistiškai modifikuoti. Keisčiausias iš jų – gimdymo metu išprotėjusios motinos virtimas savo sūnaus mylimąja. Tai ne epizodinis romano eskizas, bet pagrindinė pasakojamos istorijos ašis, ant kurios laikosi visas keistas romano pasaulis. Svarbu tai, kad ir šiame romane pasakotojo vaidmuo patikėtas vyriškosios giminės atstovui – mąsliam, mažakalbiam, izoliaciją nuo visuomenės pamėgusiam ir į dailės meno kontempliaciją panirusiam individualistui. Tai – ryškus V. Blažytės kūrybos principas, bylojantis apie jos polinkį persikūnyti, naudotis stilistinėmis kaukėmis. Kad autorė nuo jaunumės domisi normalumo–nenormalumo, realumo–irealumo, tikrovės–sapno–vizijos transformacijomis, liudija jau debiutinio romano pasakotojo Tado siekiai prakalbinti pakvaišusią moterį „mėlynu paltu“, jo autosugestinis gebėjimas įtikinti save ir kitus, kad patėvį nužudė, ir kitus nusikaltimus padarė ne jis, bet kažkas kitas, svetimas, tūnantysis jame...

 

Ir „Ieškojimų“ pasakojimo struktūra konstruojama kaip protagonisto atsivėrimas artimam adresatui, kaip nuoširdus išpažinimas, savirefleksija. „Geltonoje pievoje“ pasakotojas suranda užmestą savo sąsiuvinį, kuriame surašytas jo liūdnas, dramatiškas likimas iki suėmimo momento. Protagonistas tuos užrašus tarsi prisimena, persiskaito, – taip skaitytojai išgirsta jo gyvenimo istoriją. „Ieškojimuose“ pasakotojas apie savo gyvenimą neakivaizdžiai pasipasakoja dukrai, pagimdytai jo... motinos. Tai – netikėta meninė konvencija, manau, ilgokai gaišinusi ne vieną skaitytoją, ieškantį minėto fakto loginės, pschologinės motyvacijos. Tačiau pats pasakotojas (vadinasi, jam pritaria ir jo kūrėja – autorė) to fakto nelaiko atsitiktiniu gyvenimo nuotykiu. Keistą savo nuotykį su motina jis bando paaiškinti kaip lemtį, fatumą, pasitelkdamas neribotą siurrealistinės literatūros teikiamą fantazijos, vaizduotės laisvę. Išties V. Blažytė palietė sudėtingą incesto atvejį – painų ir odiozišką.

 

Literatūrai sunku uždrausti pavojingas temas, nors tabu zonos įvairiose literatūrose tebeegzistuoja. Sūnaus meilę motinai kaip moteriai V. Blažytė traktuoja jau „Geltonoje pievoje“ pradėta vystyti kūno bei sielos priešiškumo, netapatumo, jų transformacijos idėja. Autorės meniniai „ieškojimai“, atrodo, atsiradę iš akivaizdaus susidomėjimo pasąmonės, irrealumo, irracionalumo, sapnų, vizijų sferomis. S. Freudo ir kitų psichologų teorijos apie sapnų simboliką, narcisizmą, neurozę, baimę, Edipo kompleksą, matyt, smalsiai studijuotos. Savaip traktuotas Edipo kompleksas tapo šio romano meninės koncepcijos pamatu. Neslėpsiu, tokia koncepcija šokiravo, ir romano pradžios puslapiai, kuriuose rašoma apie motinos psichikos transformaciją, kai ji, iš pradžių normali žmona, po neva nelaimingo antrojo vaiko gimdymo išprotėja, pasivadina kitu vardu, kai sūnus ryžtasi vietoj pabėgusio tėvo ją slaugyti ir nepalikti, kai beslaugydamas išvysta joje kitą, gražią, moterį, kai pajunta jai erotinį potraukį ir galop pradeda su ja sanguliauti, krito iš rankų. Kaltinau jaunąją autorę erotiniu ekshibicionizmu, doroviniu nekuklumu, stilistiniu neskoningumu. Vėliau, kai atidžiau įsigilinau į romano simbolius, sapnus, potekstes bei visą vaizdų sistemą, pirmosios dvi autorės „kaltės“ santykinai sunyko, ir romano visuma konceptualiu požiūriu pasirodė esanti gana tvirta, nuosekli. Tačiau pirmuosiuose skyriuose dar daugoka psichologinio falšo, meninio broko. Izabelė čia išdarinėja triukus (daužo langus, pagalvėmis uždusina senukus kaimynus), o jos sūnaus/mylimojo tokia reakcija, kad skaitytojui belieka gūžčioti pečiais ir stebėtis neadekvačia autorės motyvacija. Pasakotojas nejaučia kaltės dėl to, kad jis nuo daktarų, nuo visuomenės slepia „tokią“ moterį, bet, priešingai, kaltina visus. Jo savigyna „kieta“, kupina romantiško įtūžio, maksimalizmo: „Kad ir kaip to bijojau, tylutėliai viliuosi, jog pagaliau įvyks tragedija, sukelsianti tokią kančią, kuri padarys gyvenimą nepakeliamą. Jis taps toks siaubingas, kad nieko siaubingesnio nebegalės įvykti, ir aš netrukdomas spjaudysiu žmonėms ant galvų, prisidengdamas sugniuždytos sielos šydu, o šie trauksis iš kelio, nenorėdami užsikrėsti nelaimės nešiotojo virusu. Tai aš. Šaltakraujis, beširdis, savanaudis gyvulys, dėvintis rūpestingumo ir gailestingumo kaukę, kad tapčiau pranašesnis už žmogų ir jie negalėtų manęs išstumti iš visuomenės“ (p. 50). Matyt, ir pačiai V. Blažytei dar ilgai buvo neaiški jos sumanyta „edipiška“ koncepcija ir ji intensyviai ieškojo teisingos pasakojimo tonacijos, pasąmonės, sapnų, vizijų meninės sistemos.

 

Būtiną loginę ir meninę atramą visai romano idėjai autorė surado įtraukusi į siužetą išraiškingą merginos Alisos figūrą, kuri nedviprasmiškai apeliuoja į populiariosios L. Kerolio pasakos „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje“ burtų pasaulį. Šis, kaip ir kiti intertekstai, V. Blažytei reikalingas sustiprinti mitiniam ir magiškajam pradui, pagal juos autorė formuoja savąją normalumo–nenormalumo, sapno–tikrovės, amžinumo–laikinumo koncepciją. Autorės eksperimentinę koncepciją remia ir paties meno idėja, nutrinanti ribas tarp kūno, daikto, sielos. Neatsitiktinai romano protagonistas – magiškas dailininkas, gebantis nupiešti paveikslą pasąmonėje ir vėliau, neprisilietęs teptuku, jį materializuoti tikrovėje. Ir jį, ir jo motiną-mylimąją autorė apgyvendino beveik sterilioje socialinėje aplinkoje, į kurią realybės garsai atklysta siurrealistiškai iškreipti. O kai vieną dieną toji realybė ar visuomenė pareikalauja iš jų baudžiamosios atsakomybės, jie nesuvokia tų pretenzijų pagrįstumo, priešinasi, palieka sudegusius namus ir bėga į kitą pasaulio galą. Čia, kažkur Pietų Amerikos vandenyno pakrantėje, žvejų kaimelyje, Izabelė suranda savo tikruosius dvasios namus, čia pagimdo sūnui dukrą ir, atlikusi aukščiausią žmogaus priedermę, – „paaukojusi laikiną savo gyvybę tam, kad atsirastų kita laikina gyvybė, ji sugrįžo į amžinybę“, – miršta.

 

Visiems romano simboliams, idėjoms, motyvams aprašyti prireiktų ne recenzijos, bet straipsnio. Ir vis dėlto kyla klausimas: kodėl sūnus atsisako savo asmeninės laisvės, ryšių su pasauliu, karjeros, prisiriša prie motinos, įsimyli ją, ryžtasi kraujomaišai? Atsakymą suras tas, kuris įsigilins į romano idėjų, vaizdų, simbolių, metaforų pasaulį. Tačiau šį fenomeną netikėtai paaiškina pati motina, kai laikinai praskaidrėja jos protas. Ji dėkoja sūnui už tai, kad jos nepaliko dar tada, kai ji buvo kalėjime: „Galėjai bėgti, juk niekas nežinojo, kad grotos neatitveria nuo laisvės, kuri natūraliai skirta gyvybei, o įkalinimas tik išgalvotas. Niekas negali prieštarauti instinktams ir bausti tų, kurie jais vadovaujasi. O tu prieštaravai instinktui bėgti laisvėn ir laukei manęs. Kodėl? Henrikai, juk tu galėjai gyventi savo gyvenimą... O dabar gyveni manąjį, nes pati neįstengiu...“ (p.141, 142, kurs. – A. G.). Taip, dailininkas Henrikas Vyzda su džiaugsmu nešė dvigubą naštą, altruistiškai įsipareigodamas globoti, mylėti motiną ir per ją siekdamas atpirkti savo kaltę už vaikystėje padarytą sunkią nuodėmę – kreipimąsi į šėtoną, kad tasai numarintų motinos naujagimį, jo galimą konkurentą. Štai kodėl jis taip džiaugiasi motinos pagimdyta dukra, ir ją pakrikštija jos vardu. Henrikas jaučiasi esąs aukštesnės jėgos išrinktasis, išplėštas iš amžinybės dėl to, „kad ten likusiems rašyčiau laiškus apie laikinumą bei troškimą grįžti... Ne visi ryžtasi pašvęsti laikinąjį savo gyvenimą tam, kad atsidėkotų“ (p. 54). Incestiškas, edipiškas gyvenimo variantas – kaip padėka, kaip atgaila. Žavus tasai V. Blažytės romano vizijiškumas, universalizmas, kurį liudija ne tik atskiros metaforos, simboliai, bet viso daugiasluoksnio pasakojimo plastiškumas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 5 (gegužė)