Accessibility Tools

Herkus KunciusHerkus Kuncius      – Mielas Herkau, diena dienon gyveni savo vienintelį gyvenimą – kaip jį apibūdintum: prasmingas, geras, gražus?

 

– Klausimas, žinoma, giliai filosofinis, tačiau kalbant apie išorines aplinkybes galiu pasakyti, kad gyvenu prasmingiau nei prieš dvidešimt metų.

Lemtingas lūžis, o vėliau ir teigiamas poslinkis mano gyvenime įvyko 1991-ųjų rugpjūčio 22 dieną, žlugus pučui Maskvoje. Tą pavakarį Vilniuje, kai dabartinėje Lukiškių aikštėje buvo demontuojamas (raunamas) paminklas Leninui, galbūt vienintelį kartą išgyvenavau veik metafizinę euforiją, kupiną pačių pozityviausių jausmų. Būdamas neką mažiau emociškai pakylėtoje minioje ir stebėdamas totalitarinės sistemos bei jos stabo krachą, suvokiau, kad pasaulis ir mano gyvenimas nuo šios akimirkos pasikeitė – pagaliau žlugo atrodžiusi amžina imperija, kurios okupuotame pakraštyje man buvo lemta gimti. Buvau neįtikėtino fakto liudytojas ir dalyvis. Viskas tą dieną rodėsi gražu. Staiga nutilo ir eterio nebeteršė sovietų propagandiniai kliedesiai. Išnyko šizofrenijos simptomai, baudęsi peraugti į nepagydomą ligą. Atbudo dešimtmečiais hipnotizuota sąmonė, rėkte išrėkusi nepaneigiamą faktą, kad nebesu prievarta grįstos sistemos sraigtelis, bet laisvas žmogus. Tai buvo ypač svarbu, sugrįžo prasmė būti čia.

Tad nuo 1991-ųjų rugpjūčio 22 dienos pradėjau iš naujo konstruoti savo gyvenimą – atradinėti tai, kas laisviems žmonėms savaime suprantama, tačiau man kažkodėl ilgus metus buvo draudžiama žinoti, matyti ar patirti.

Šio istorinio įvykio fone atsivėrė iki tol nežinomos geografinės ir dvasinės erdvės. Ašchabadas ir Kurilų salynas, iki tol rodęsi ranka pasiekiami, pagaliau nutolo. Paaiškėjo, kad Berlynas ir Amsterdamas yra daug arčiau – veik ranka pasiekiami. Ir aš, iki tol tik teoriškai pažinęs šiuos miestus, galiu po kelių valandų juose atsidurti ir, neįtikėtina, gerai jaustis, susikalbėti bei būti išgirstas. Galima buvo jau ne tik sau, bet ir atvirai pripažinti, kad Vilniaus bažnyčios man yra artimesnės širdžiai nei Pskovo cerkvės. Be to, ilgaamžė Vakarų Europos kultūra ir jos menas čia gyvenančiam yra svarbesni, nei Novgorodo ikonos ar avangardinės XX amžiaus antrojo trečiojo dešimtmečio VCHUTEMAS’o, vėliau VCHUTEIN’o idėjos. Tą patį galiu pasakyti apie Zola ir Gorkį, kompozitorių grupes „Six“ ir „Mogučaja kučka“, Armstrongą ir Utiosovą, Sinatrą ir Kobzoną, „Led Zeppelin“ ir „Samocvety“ etc.

Ištrūkęs iš socsiurrealistinių vertybių pasaulio ir nebegirdėdamas jo transliuojamų abrakadabrų („ekonomika turi būti ekonomiška“, „XXV suvažiavimo nutarimus – į gyvenimą!“, „socializmas žmogišku veidu“ etc.), vėl sugrįžau į protu suvokiamą civilizaciją, jos kultūrą, iš kurios visais įmanomais būdais bandyta išstumti ne tik mane, bet ir ištisas tautas. Tad nebesijaučiau tiek akustiškai, tiek dvasiškai prievartaujamas, svetimas ar kitoks – įtartinas labusas-bybisas, kaip kad mus, lietuvius, sovietų kariuomenėje vadindavo.

Štai tada prabilau lietuviškai – sąmoningai, apsisprendęs kuo greičiau atsikratyti sovietinės puskalbės, dar vakar komunistinio Kremliaus ideologų numatytos pakeisti gimtąsias kalbas 1/6 pasaulio daly.

Tad išsivadavusioje ir atkūrusioje Nepriklausomybę savo šalyje, galėdamas be apribojimų vartoti lietuvių kalbą, būti jos pilietis, pasijutau išties komfortabiliai, ėmiau rašyti. Neką mažiau patogiai, beje, jaučiuosi ir dabar, kantriai svetur aiškindamas paklaidintiems kitakalbiams skaitytojams, kad ne tik kalbu, rašau, bet ir mąstau ne kaip kitaip, o tik lietuviškai.

Susigrąžinus kalbą, kartu ir tapatybę, pasijutau ne tik laisvu, bet ir pilnaverčiu žmogumi – nebijančiu klysti, nebesislapstančiu, galinčiu naudotis visomis sąžinės laisvės ir Vakarų demokratijos teikiamomis malonėmis. Man tai buvo, yra ir, įstikinęs, visada bus itin svarbu. Be šių dalykų jau nebeįsivaizduoju savęs, ateities, todėl nebegalėčiau kitur ir kitaip gyventi. Beje, dėlei teisybės tenka pripažinti, kad laiko nešami pokyčiai vis pakoreguoja, pavadinkim, prasmingą buvimą. Tačiau fundamentaliai pozityvių permainų fone tai – tik detalės.

 

– Romanas „Ir dugnas visada priglaus“ (1996) – tavo pirma publikacija „Metų“ žurnale. Kokie tekstai iš tikrųjų yra pirmieji? Kodėl ėmeisi rašymo?

 

– Rodos, 1991 metais buvau stačiai paniręs į Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“.

Beje, atsakydamas į šį klausimą, savo bibliotekoje susiradau minėtą knygą ir štai kokį anų laikų dokumentą joje aptikau:

 
91.08.24 d.   Ind. 232055

0872 Pil. Končiui Gerkui, Aniceto

Gyv. Vilnius, Antakalnio 60 – 24 

Pranešame Jūsų žiniai, kad dėl Jūsų rašyto pareiškimo 1991.08.14 d. Vilniaus m. VPK 5-asis komisariatas baudžiamąją bylą atsisako kelti, vadovaujantis LR BK 8 str. 2d. bei BPK 131 str. (dėl įvykio mažareikšmiškumo). Apie tai raštu pranešta Vilniaus m. vyriausiajam prokurorui.

Vykd. KP vyr. insp. V. Smirnov   Vilniaus m. VPK 5-ojo policijos komisariato

Tarn. tel. 61-76-32 policijos komisaras (parašas)   G. Mikšta

 

Užmuškit, dabar neprisimenu „mažareikšmio“ įvykio. O štai „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“ skaitymo metu patirtą būseną – pamenu.

Tad vis giliau smigdamas į M. Prousto tekstą susivokiau, kad man kažko stinga, norėjosi iki begalybės pratęsti svaigius išgyvenimus, kitaip tariant – „teksto malonumą“.

Užvertęs paskutinį puslapį supratau, kad M. Proustas paliko mane ant ledo – veikiausiai patingėjo aprašyti Janą Vermeerį, kuriam Svanas, be jausmų Odetei, skyrė nemenką laiko dalį. Tad iki visiškos pilnatvės stigo tik dalies apie J. Vermeerį, tiksliau, jo kūrybai skirtos monografijos. Tuo metu turėjau puikų italų leistą J. Vermeerio reprodukcijų albumą (vėliau, pristigęs pinigų, jį iškeičiau į 20 rb antikvariate). Teliko padaryti tai, ko nei M. Proustas, nei Svanas nepajėgė įgyvendinti. Tad prisidengęs Svano vardu ėmiausi monografijos apie J. Vermeerį. Pasirinkau ne akademinę, o eseistinę formą, leidžiančią apsėstam Svanui vis nukrypti nuo J. Vermeerio paveikslų ir grįžti prie Odetės, nebevaldomai įsikūnijančios J. Vermeerio drobėse. Toks buvo šios „monografijos“ generalinis sumanymas.

Parašiau apie 120 mašinraščių. Baigęs pavadinau „Swann. Jan Vermeer von Delft“. Ir padėjau į šalį; tekstas saugiai tebeguli mano archyve. Toks buvo mano pirmasis literatūrinis darbas.

Taip per M. Prousto ir jo Svano malonę užsikrėčiau rašymo bacila.

Kitų metų pavasarį atsitiktinai pakliuvau į šiuolaikinių pjesių festivalį Vroclave. Vykau į šiuolaikinio meno forumą, tačiau mane siuntę žmonės, neįsigilinę į lenkų kalbos niuansus, lemtingai apsiriko: supainiojo sztuka – meną su sztuka – pjese. Tad patekau ten, kur visai neketinau atsidurti.

Festivalis truko ne vieną savaitę, galėjau nuo ryto iki vėlumos lankyti spektaklius, bet svarbiausia – pagaliau susipažinti ir pabendrauti su metrais, kuriuos iki tol pažinojau tik iš knygų ar per TV: Tadeuszu Rożewicziu, Szajna, Bulatu Okudžava etc. Trindamasis „neformalioje“ aplinkoje ėmiau užsirašinėti įspūdžius, vėliau Vilniuje sugulusius į vis dar nepublikuotą „Įvadą į užrašus“; tai buvo antrasis mano didelės apimties (per 100 mašinraščių) literatūrinis tekstas.

Kaip tik viename Vroclavo knygyne nusipirkau senokai geistą Henry Millerio „Vėžio atogrąžą“. Skaičiau naktimis viešbutyje, vis giliau įsitikindamas, kad atradau autorių, kuris man bus ne epizodiškai svarbus.

Sugriuvus vienam pasauliui ir besikuriant kitam, apsėdo smalsumas – norėjosi kuo greičiau viską išbandyti ar patikrinti: politines idėjas, moralinius imperatyvus, estetines doktrinas, žanrus. Tad šalia dailės kritikos straipsnių, performansų, akcijų, parodų bei prozos atsirado dramaturgija. Iš pradžių negalvojau apie pastatymus teatre. Ėmiausi pjesių, norėdamas pailsėti nuo prozos; tai buvo išties gera terapija.

Neordinarios istorinės asmenybės, anekdotinės situacijos, paradoksalūs meno pasaulio įvykiai šaukte šaukėsi atsidurti jei ne scenoje, tai nors mano popieriuje.

Apie 1993 metus, baigęs rašyti „Franko Zappos dienoraštį“ (jo tariamas autorius buvo Kurtas Vonnegutas, o tekstas veik ištisus metus sekmadieniais buvo mano skaitomas „Kentauro žolelės“ laidoje per „Vilniaus varpo“ radiją), sugalvojau trilogiją apie dailininkus: „Prieš apsipjaustant“ (apie Vincento van Gogh’o ir Paulio Gauguino savanorišką tremtį Arlyje), „Genijaus dirbtuvę“ (apie Auguste’o Rodino, Sergejaus Diagilevo, Isadoros Duncan, Reinerio Maria Rilke’s & Co santykių peripetijas Paryžiuje) bei „Išsilaisvinę“ (apie Paulio Eluard’o, Galos Eluard ir Pablo Picasso viešnagę pas Salvadorą Dali Ispanijoje). Tai buvo pirmieji dramaturginiai darbai, iš kurių antrąjį – „Genijaus dirbtuvė“ – 1998 m. režisierius Audrius Nakas pastatė dabartiniame Nacionaliniame dramos teatre.

Tad „iš tikrųjų“ šie tekstai pirmieji.

 

– Žinau, esi kilęs iš menininkų šeimos. Gal galėtum praskleisti savo „kilmės dokumentus“, vieną kitą vaikystės paslaptį?..

 

– Mano tėvai – Aldona Mikšytė ir Anicetas Kunčius – dainininkai, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai. Tad vaikystę praleidau ne gatvėje ar sodžiuje, bet teatre, kuris vis dar nepajėgė pamiršti Nepriklausomybės laikų Valstybės teatro tradicijų. Per repeticijas tūnodavau kokioje nors atokesnėje ložėje (tik ne Centrinėje su kažkada Kipro Petrausko sumedžiotų vanagų iškamšomis; ji būdavo rakinama) ir patyliukais stebėdavau, kaip kuriamas spektaklis.

Tad teatras ir jo neretai ne pačius maloniausius aromatus skleidžianti virtuvė man niekada nebuvo paslaptis – terra incognita. Žinojau mintinai veik visų repertuare esančių spektaklių tekstus, net subtiliausias replikas ar mizanscenas. Reikalui esant, stovėdamas kulisuose, galėjau bet kuriam užuomaršai pasufleruoti. Nurausdavau ir išpraikaituodavau, jei spektaklio metu artistas pavėluodavo į sceną, pagaudavo vadinamąjį gaidį, pamiršdavo tekstą ar nusidainuodavo į šalį. Tada jausdavausi itin nepatogiai. Nesmagu būdavo, jei spektaklis strigdavo ar vykdavo ne taip, kaip režisieriaus repeticijų metu sumanyta. Išgyvendavau dėl to, manydamas, kad jei aš būčiau scenoje, to niekada nebūtų atsitikę.

Gan anksti susipažinau su teatrinių muzikinių kūrinių žanrais: operete, opera, miuziklu ar burleska. Kai kuriuose spektakliuose ir pats dalyvaudavau – kaip statistas. Už šiuos vaikiškus vaidmenis gaudavau po 1 rb 60 kp, toks tais laikais buvo ne tik vaikų, bet ir šunų honoraras.

1972-ųjų gegužės sekmadienį, vykstant rytiniam vaikiškam spektakliui, kuriame ir aš buvau užimtas, teatre pasklido žinia, kad Miesto sode, esančiame priešais teatrą, dega žmogus. Su visais kitais išbėgau į lauką ir aš pasižiūrėti. Pamačiau ant brezentinių gaisrininkų neštuvų nešamą apdegusį nuogą vyriškį, vienas jo kojos kelis buvo iškeltas, veido nespėjau pamatyti. Netrukus sužinojau, kad tai buvo Romas Kalanta; prasidėjo vadinamieji Kauno įvykiai, kuriuos su Modrio Tenisono pantomimos trupės ilgaplaukiais stebėjau pro teatro antro aukšto langus.

Vėliau Komjaunimo vidurinės mokyklos (dabartinė „Aušros“ gimnazija) tualete vaikai vis padainuodavo:

 

Ne, ne, laisvės nėra,

Ji pražuvo pernai Kaune...

 

Tačiau dažniausiai, vykstant spektakliams, vakarus leisdavau pas apšvietėjus ar butaforus, tarp jų turėjau nemažai draugų. (Tik vėliau supratau, kodėl kai kurie jų man buvo ypač lipšnūs.)

Šalia scenos esanti kelių aukštų teatro butaforinė buvo it rojus žemėje. Čia vienas sau žaisdavau su įvairiausių formų pistoletais, kalavijais, skydais, cariniais pinigais, naudotais Giuseppe`s Verdi pirmame „Traviatos“ veiksme. Beje, tuo metu butaforinėje buvo nemažai antikvarinių daiktų, išlikusių nuo Valstybės teatro laikų: krištolinių taurių, secesinių padėklų, XIX a. šaltųjų ginklų, monetų ir nespėtos išvogti bižuterijos. Tad mažiau įdomaus spektaklio metu turėdavau ką veikti – niekada nenuobodžiaudavau.

Visada apsidžiaugdavau, kai gastrolių iš Estijos SSR į Kauną atvažiuodavo Georgas Otsas. Nė motais būdavo, kokios „formos“ ir kaip „visasąjunginė“ superstar vakare sudainuos savo Rigoleto partiją G. Verdi „Rigolete“, svarbiausia, kad ir vėl atveš kramtomosios gumos, dėl kurios anuomet vaikai buvo stačiai pamišę. Ir atidusis dėdė Otsas, žinoma, niekada nenuvildavo: visada „Wrigleys. Spermint“. Negana to, grimerinėje parodydavo fokusų, kuriuos išmokęs ir pats dabar kartais pademonstruoju savo dukrai. Tomis dienomis būdavau itin pakylėtas.

Besitrinant teatre, susirasdavau draugų bei draugių tarp choristų, gembininkių, aprengėjų, baleto artistų, pastarieji išmokė mane žaisti ne tik kortomis, bet ir nartais. Baleto trupė buvo internacionalinė, tačiau kitakalbiai gan greit pramokdavo lietuviškai. Tad nebuvo kliūčių bendrauti su Saša Safronovu ar Borisu Moisejevu. Kai pastarąjį, jau sulaukęs pilnametystės, atsitiktinai sutikau kažkuriame klube Maskvoje ir, priminęs seną pažintį, užkalbinau lietuviškai, po neprailgusios pauzės išgirdau geidulingą: „Herkus?.. Dieve, koks tu gražus...“ Po to, žinoma, buvau pakviestas vakarop užsukti į svečius. Tą kartą pristigo ryžto ir aš „trumparegiškai“ nepasinaudojau populiarėjančio artisto svetingumu.

Ypač laukdavau premjerų ir, kaip deramo atlygio, viso to, kas po jų būdavo – tradicinės, jau nusleidus uždangai, spektaklio dalyvių nuotraukos scenoje, užstalės teatro bufete bei neišvengiamo pratęsimo.

Popremjeriniai pratęsimai neretai vykdavo mūsų namuose – Laisvės alėjoje, vos keli žingsniai nuo teatro. Čia turėdavau priedermę – virti svečiams kavą. Uoliai, neretai iki paryčių, šią pereigą vykdydavau virtuvėje, mat žinojau, kad kitą dieną man bus leista neiti į mokyklą.

Kartą, po W. A. Mozarto „Don Žuano“ premjeros, mane namų virtuvėje prie sienos prirėmė apšilęs Rimtautas Gibavičius (spektaklio scenografas) ir primygtinai ėmė kvosti: „Kuo tu nori būti? Ne, tu man atsakyk: kuo tu nori būti?“ Bandžiau šypsotis, neturėjau atsakymo. Tačiau kitą dieną susimąsčiau – išties, kuo?

Paauglystėje plėšiausi į dvi dalis – tarp dziudo (į sambo kauniečiai eidavo rečiau, turbūt dėl pasąmoninio principo) ir dailės. Po pamokų eidavau į „Dinamo“ sporto salę Griunvaldo gatvėje, po to – į Dailės mokyklą Žaliakalnyje. Kai kurie mano treniruočių partneriai vėliau tapo ne paskutiniai Kauno banditai, beje, kaip ir kai kurie treneriai. Tad per daug nesigailiu nelikęs sporte ir kovų ant tatamio neiškeitęs į gangsterio gyvenimą. O štai Dailės mokykloje, be visų kitų dalykų, tapybos ir kompozicijos mokiausi pas tapytoją Antaną Martinaitį, nedraudusį siautėti kompozicijose, tačiau reikalavusį veik pedantiškos tvarkos ir disciplinos gyvenime. Šio priesako uoliai laikausi, todėl daug ką galiu pateisinti tekste, bet tik ne už jo ribų.

 

– Paryžius, Henry Milleris, Vladimiras Nabokovas… Atrodo, su šiuo, nelietuvišku, pasauliu susidūrei anksti, jis dažnai figūruoja ir tavo kūriniuose. Ar iš tikrųjų jam atiduotum pirmenybę?

 

– Su nelietuvišku pasauliu pirmiausia supažindino seneliai. Mamos tėtis Vladas Mikšys buvo vargonininkas, sovietų laikais – muzikos mokytojas. Gimęs ir augęs Sankt Peterburge, vėliau gyvenęs Vilniuje, mano prašomas vis papasakodavo apie to meto margaspalvę imperijos sostinę. Iš jo sužinojau apie Kronštatą ir Helsinkį, menševikus ir eserus, kontrrevoliucinę suirutę ir raudonuosius komisarus bei vaikystės draugus suomius, su kuriais jis žaisdavo Lesnerio fabriko pašonėje.

Kitas senelis, Kazimieras Kunčius, absoliutus kaunietis, gyvenimą nugyvenęs Vytauto prospekte ir Laisvės alėjoje, turėjo mieste begalybę bičiulių. Tad manęs nestebino, jei per mūsų pasivaikščiojimą Laisvės alėja stabteldavo ir, prisėdęs ant suoliuko, šnekteldavo su pažįstamu jidiš. Beje, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios Laisvės alėją prisimenu veikiau kaip žydišką, o ne lietuvišką gatvę. Tiek po karo išgyvenę vietiniai, tiek suvažiavę iš Sovietų Sąjungos gilumos žydai, nusėdę Laisvės alėjos suoliukus, kantriai laukdavo valdžios leidimo išvykti į Izraelį. Kažkurią dieną visi staiga dingo, jidiš Kaune daugiau nebesigirdėjo.

Tėvų namuose buvo gan nebloga biblioteka, tad tėvo (kurį laiką Vilniaus universitete studijavusio bibliotekininkystę) buvau visaip skatinamas skaityti Vakarų literatūrą. Pradėjau nuo Henrio Perruchot, tada perėjau prie XIX a. prancūzų literatūros – V. Hugo, H. Balzaco, G. Flaubert’o, G. Sand, E. Zola. Vėliau, vis sunkiau su manim susikalbant, primygtinai rekomenduotino W. Goldingo „Musių valdovo“ bei W. Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“.

Kai studijavau Dailės institute Vilniuje, savaitgaliais važiuodavau į Maskvą ar Leningradą. Su studento pažymėjimu galima buvo nemokamai lankytis Ermitaže, A. S. Puškino dailės ar kituose muziejuose. Naudojausi galimybe pamatyti impresionistų, postimpresionistų, fovistų originalus, tuo metu ne itin sistemos toleruotus. Tokios buvo pirmosios pažintys su Vakarų Europos kultūriniu palikimu.

Beje, per eilinę išvyką į Maskvą antikvariate „Ėąāźą ļčńąņåėåé“ aptikau puikiai išsilaikiusią 1912 m. Sankt Peterburge N. I. Butkovskos išleistą M. K. Čiurlionio monografiją – su spalvotomis ir juodai baltomis reprodukcijomis, B. A. Lemano tekstu bei Vladimiro Solovjovo eilėraščiu įvade:

 

Милый друг, иль ты не видишь
Что все видимое нами
Только отблеск, только тeни
От незримого очами.
Милый друг, иль ты не слышишь,
Что житейский шум трескучий
Только отзвук искаженный
Торжествующих созвучий.

 

Nusipirkau už 15 rublių – astronominę man tuo metu kainą. Parsivežiau į Vilnių, saugau iki šiol.

Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje, it lapams krentant ligotiems gensekams, galimybės kažką daugiau pamatyti, sužinoti buvo ribotos. Vienintelis langas į Europą – Lenkija. Kai kurias ten leistas knygas kartais nusipirkdavau antikvariatuose ar „Draugystės“ knygyne Vilniuje. Tačiau, žinoma, norėjosi daugiau – ne tik į lenkų kalbą versto C. G. Jungo, E. Frommo, K. Vonneguto ar ypač tuomet gausiai leidžiamo V. Nabokovo, norėjosi laisvesnių už save žmonių, jaučiausi pribrendęs su jais sutikti.

1986-aisiais, pavasarį, grįžęs iš sovietų kariuomenės susiveikiau „oficialų“ iškvietimą ir, susitvarkęs formalumus, atsidūriau vis dar karinę padėtį išgyvenančioje Varšuvoje. Mokėdamas lenkų kalbą, nesunkiai susiradau gan solidžių bendraminčių, laikiusių pareiga mane pagloboti. Jie nukreipė į „Foksal“ galeriją, esančią to paties pavadinimo gatvėje. Galerijos archyve buvo saugoma šeštojo septintojo dešimtmečio lenkų ir (ne tik), su išlygomis pavadinkim, avangardo dokumentacija. Tad sėdėdamas šiame archyve galėjau susipažinti su „Fluxus“, kitomis konceptualaus meno srovėmis ir tekstais.

Galerijos „Foksal“ archyve pamačiau ir Tadeuszo Kantoro septintojo dešimtmečio fotografuotus performansus. Jo darbų užhipnotizuotas atsidūriau Krokuvoje.

Užsikrėčiau Stanysławu Ignacu Witkiewiczium – jo fantasmagorinėmis dramomis, siurrealistiniais romanais, narkotikų stimuliuota tapyba. Neordinari asmenybė, kūrusi trečiajame ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Krokuvoje, masino dar ir tuo, kad buvo, kaip ir Jozefas Pilsudskis, žemaičių bajorų kilmės. Tad S. I. Witkiewiczius man tapo labai svarbus, užsibrėžiau tikslą – perskaityti viską, ką jis parašęs. 

Eilinį kartą lankydamasis Krokuvoje, susibičiuliavau su gerokai vyresniais Arturu Tajberiu, Maciejum Madeju, Wladysławu Kazmierczaku – performansų grupės „Konger“ nariais, kitaip nei lietuvių menininkai, jau senokai plaukiojančiais tarptautiniuose vandenyse. Jų dėka išspausdinau keletą tekstų Kvebeko provincijoje leidžiamame žurnale, vėliau Paryžiuje leidžiamame „Actuell“; tuo metu tai itin glostė savimeilę. Negana to, po kurio laiko surengus lietuvių menininkų parodą galerijoje „Pryzmat“, buvau priimtas į tarptautinę menininkų nomadų bendruomenę – gavau Nomado pilietybę ir Kanadoje atspausdintą pasą su nuotrauka. Jo, deja, taip niekada ir neišdrįsau pakišti sovietų pasieniečiui.

Su legendiniu amerikiečių rašytoju, leidėju arba žmogumi-orkestru Jimu Haynesu, jam keliaujant po Baltijos šalis, susipažinau Vilniuje. Kai prasitariau, kad žaviuosi H. Milleriu – „Sexus“, „Nexus“, „Plexus“ ir t. t., o „Vėžio atogrąža“ yra mano stalo knyga – pakvietė atvažiuoti pas jį į Paryžių, prasitaręs esąs Perigo mieste įsikūrusios tarptautinės Henry Millerio draugijos narys.

1993-iųjų vasarą jau sėdėjau jo namuose Rue de la Tombe Issoire, kažkada Henriui Matisse’ui priklausiusioje studijoje. Visai šalia buvo miniatiūrinė Villa Seurat gatvelė, ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jos viename iš namų glaudėsi H. Milleris. Tad pagaliau atsidūriau visai greta geistų ištakų – knygose, ilgą laiką audrinusių vaizduotę, aprašytų įvykių ir vietovių epicentre.

Čia, Monparnase, buvo šiek tiek kitaip nei Vilniuje. Tuomet tikėjau savo susikurta mitologija, be to, dar nebuvau praradęs savybės nuoširdžiai nustebti ir aiktelti. Daug kas rodėsi gražiau ir prasmingiau, nei buvo išties.

Ne vienus metus vis sugrįždamas į Paryžių ir apsistodamas pas Jimą, pradėjau įdėmiau stebėti jo sekmadieninio restorano svečius. Pamažu ėmė erzinti vis tos pačios ir neišvengiamai paviršutiniškos kalbos, įtartinu optimizmu paženklinti veidai, ieškantys tariamai naudingų pažinčių, nevalingai prasiveržianti prancūzų imperinė arogancija, pagardinta globėjišku tonu. Pasijutau svetimas, ne savo terpėje.

Naujieji pažįstami bei draugai taip pat ėmė atrodyti neką geriau. Ėmiau abejoti, ar man visa tai įdomu? Vis nuožmiau iškildavo klausimas, ar įmanoma įsiprasminti kitoje kalbinėje aplinkoje? Kas vis dėlto man yra svarbiau – Prancūzijos revoliucija ar Žečpospolitos padalijimai, Peteris Handke ar Alvydas Šlepikas? Neskubėjau atsakyti į šiuos klausimus, gerokai vėliau vertybės sugrįžo į savo vietas.

Vieną vakarą pas Jimą susidūriau su Janu Kaczmareku – kompozitoriumi. Apsišaudę keliomis frazėmis, atradome bendrų pažįstamų, tad vienas kito atžvilgiu galėjome daugiau sau leisti. Kauštelėjęs Janas prisipažino, kad tik Lenkijoje kūręs prasmingą muziką, bet jos niekam nereikėjo. Dabar gyvena Los Andžele, uždarbiauja Holivude, kurdamas muziką kino filmams. Ėmiau taip žemai puolusį konceptualistą gėdinti. Jis neprieštravo. Tačiau netrukus pakeičiau nuomonę ir ėmiau girti, atseit pasuko teisingiausiu keliu – parsidavė Holivudui, o tai, anot manęs, tikrasis menininko kelias – ištrūkti iš Tėvynės ir nusėsti Holivude. Pakikenome. Išsiskyrėme. Kurį laiką susirašinėjome.

Prieš kelerius metus per TV išgirdau, kad lenkų kilmės kompozitorius J. Kaczmarekas gavo Oscarą už muziką kino filmui „Svajotojas“. Štai taip.

 

– Esi vienas produktyviausių lietuvių prozininkų (kiek knygų? kiek romanų?). Sulauki įvairių kūrybos vertinimų. Ar galėtum pats apibūdinti savo prozą?

 

– Kūrybinėje mano biografijoje netrūksta painiavos. Veik visos devynios knygos yra parašytos keleriais metais anksčiau, nei buvo išleistos. Štai „pirmasis“ romanas „Būtasis dažninis kartas“, „Tyto albos“ išleistas 1998-aisiais, buvo rašytas 1995–1996, o 2007 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas apsakymų ir novelių rinkinys „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ parašytas 2002– 2003-iaisiais ir t. t. Į knygų devintuką (be verstų į lenkų, rusų, vokiečių, švedų kalbas) įtraukiu ir 2003 metais „Ariel“ leidyklos Švedijoje leistą eseistinės prozos knygą „De försvrunna texterna“ („Dingę tekstai“).

Beje, dėl „Dingusių tekstų“.

Atsitiko taip, kad prieš dešimtmetį į leidyklą „Ariel“ atsiųsti ir pagaliau išversti į švedų kalbą tekstai vertėjams tapo nebereikalingi, todėl atsidūrė šiukšliadėžėje. O lietuviškus originalus, dar niekur nepublikuotus ir Vilniuje laikytus kompiuterio laikmenoje, užneštas virusas negrįžtamai sunaikino. Tad knyga „De försvrunna texterna“ atsirado ir egzistuoja tik švediškai. Reikalui iškilus, tekstus tektų vėl „atversti“ į lietuvių kalbą.

Be šių devynių knygų, keletas kuklesnės apimties romanų yra spausdinti „Metų“ žurnale. Tad, viską susumavus, būtų per tuziną pozicijų, neskaitant įvairiuose teatruose pastatytų dramų, radijo pjesių bei operų ir operečių libretų. Tokia buhalterija.

Bet palikime skaičius Pitagorui, ne juose laimė.

2007-ųjų žiemą, kai leidykla „Балтрус“ išleido rusų kalba „Būtąjį dažninį kartą“, Maskvoje vėl susitikau su Stokholme gyvenančiu Jevgenijum Gluchariovu, išvertusiu šį romaną. Po pristatymo Jurgio Baltrušaičio namuose, kur, be viso kito, teko maskviškei publikai priminti, kad rašau ne rusiškai, o lietuviškai, bei ilgokai teisintis, kodėl estai perkėlė paminklą sovietų kareiviui į kapines, atsidūrėme intymesnėje aplinkoje. Netrukus, pavaišintas „Trejomis devyneriomis“, Jevgenijus ėmė priekaištauti ir gėdinti, kodėl aš neberašąs knygų, panašių į jo verstą.

Teko pasiaiškinti.

Atsakiau, kad man būtų nuobodu parašyti kažką panašaus į „Būtąjį dažninį kartą“. Be to, nesmagiai jausčiausi kepdamas tekstus pagal atpažįstamas ir patikrintas klišes, kaip kad gamina juos ypač moterų mylimas Milanas Kundera – „Nepakeliamos būties lengvybės“ konstruktorius. Todėl, eidamas ne minios gale ir ne priekyje, tačiau šalia jos, išgirstu ar susikuriu sau vis naujus iššūkius. Vengiu literatūroje dešimtmečiams „užsiciklinti“ ties viena tema, kad ir kokia bendražmogiška bei svarbi ji vakar man ar kitiems atrodė.

Neretai laiko diktuojamos aplinkybės nevalingai nustumia į šalį tai, kas dar neseniai rodėsi aktualu ir verta apmąstyti. Vienus stabus keičia kiti, simpatijos virsta antipatijomis ir atvirkščiai – gyvename nuolatinėje save gimdančių ir naikinančių vertybinių sistemų kaitoje. Nesuvokę to, staiga nustembame, kaip ima ir atgimsta pamirštos grėsmės, atrodę galutinai įveikti kompleksai, baimės ar prietarai. Ir visa tai kažkurią akimirką tampa egzistenciškai svarbiais dalykais, nebegalime jų nepastebėti, su jais taikstytis, lyg niekur nieko toliau gyventi.

Tad, kaip ir kiti homo sapiens, neišvengiamai esu epochų kaitos, XX–XXI a. lūžio, bei nuolat besikeičiančių Lietuvoje aplinkybių įkaitas, nors ir labai norėdamas, nepajėgiantis mąstyti ir kurti remdamasis Ispanijos Karališkojo dvaro, nenuspėjamos rytdienos ar, tarkim, antrosios XX a. pusės avangardo stilių estetika. Todėl sąmoningai nebevengiu prozoje tariamai ydingo lietuviškumo, kaip man kažkada atrodė, skausmingai eliminuojančio galimybes būti tinkamai suprastam kitos šalies ir kultūros skaitytojo. Atvirkščiai, rašau apie tai, kas man čia buvo ar yra įdomu. Šiuo požiūriu nebekvaršinu galvos apie euroromaną ar teksto universalumą. Tuščias dalykas ir tai, kaip galiu būti pavadintas, sugrupuotas ir į kokią lentyną įdėtas; visa ši dėlionė, kad ir turint kilniausių intencijų, tebus sąlygiška, subjektyvi ir, kaip rodo istorija, itin netvari.

Beribės pasiūlos ir intelektinių produktų pertekliaus laike nesiekiu būti išgirstas (urbi et orbi) jogo ar dervišo, suprastas papuaso, geišos ar tiesiog beraščio. Čia, ne Vašingtone ir Kalkutoje, ne islame ar vudu, šiuo metu atrandu dėkingiausią savo kūriniams medžiagą: nevienareikšmius istorinius ir dabarties įvykius, neretai patologinius žmonių santykius, kliedesius, burtus, magiją ir kas ketveri metai pasikartojančius proto užtemimus. Tokiame kontekste sunku būtų ištverti be humoro, ironijos. Iš šių bei kitų ingredientų ir susiplaka kokteilis, virstantis mano apsakymu ar romanu.

 

– Naujausios tavo knygos („Nepagailėti Dušanskio“, „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“) – socialiai aštrios, angažuotos, sarkastiškos. Ar taip reiškiasi prozininko humanisto amžinas noras taisyti, gerinti visuomenės gyvenimą, žmonių papročius?

 

– Konfliktuojant civilizacijoms, pašonėje atgimus autoritazimui, vis aiškiau girdint šūkius, kviečiančius pagaliau atkurti neseniai subyrėjusią imperiją, tenka apsispręsti – būti infantiliam ir apsimesti, kad nieko nepastebi, tavęs nejaudina rytdiena, ar užimti pilietinę poziciją – nelikti abejingam gresiančioms antipozityvioms permainoms.

Nenoriu prieš savo valią būti vėl nuo kažkieno malonės priklausomas, sugražintas į totalitarinę praeitį, todėl minėtose knygose bandžiau priminti, kokioje antižmogiškoje terpėje dar taip neseniai gyvenome, kokiomis idėjomis buvome šeriami, iki kurios padalos, sunaikinus atmintį, mums buvo skirta nužmogėti.

Tikėta, kad ateityje tai daugiau nebepasikartos. Deja, karai Čečėnijoje ir buvusioje Jugoslavijoje sufleruoja kitas išvadas. Neseniai naivuolių manyta, kad tokie dalykai kaip etninis valymas ar ištisų tautų genocidas šiuolaikinėje Europoje yra nebeįmanomi anachronizmai. Deja, realybė įrodė priešingai. Žmonijai taip ir nepavyko ir kažin ar pavyks išmokti istorijos pamokas. 

Kitą kartą pats savimi stebiuosi, abejingai išklausęs, kad per eilinį sprogimą Irake ar Pakistane žuvo 52 ar 64 žmonės. Įpratau prie panašios informacijos, šio turinio statistika nebepajėgia sukrėsti. Atrodytų, visa tai mūsų, gyvenančių saugiame Europos paribyje, niekada nepalies, kaip kad prieš kelerius metus palietė Londoną ar Madridą. Panašai kai kurių Lietuvos inteligentų buvo manyta, neva antrojoje XX a. pusėje, dar neatsitokėjus po Pirmojo pasaulinio karo, stačiai neįmanomi pogromai, trėmimai, žudynės, pagaliau – holokaustas. Atsitiko atvirkščiai. Ir čia aš matau tariamai suklaidintų romantikų kaltės, kurie nerado reikalo patylėti, bet klaidinamai viliojo „šviesesne“ ateitimi.

Panašius balsus, tik subtiliau išlavintus, išgirstu ir dabar Lietuvoje: „Nebuvo taip baisu. Pasitaikydavo ir gerų dalykų. Nužudytų, ištremtų, žuvusių skaičiai yra išpūsti, todėl ne galutiniai.“ Negana to, antai kaimyninėje šalyje, kitaip nei čia, klesti kultūra ir mokslas, neregėtais mastais puoselėjamas dvasingumas. O atseit be pagrindo demonizuojamos valstybės vadovas, kad ir kaip yra užimtas, atranda laiko ir nepasididžiuoja užkabinti ordiną lietuviui artistui ar „Sovremenniko“ teatre apsilankyti su žmona A. Gribojedovo „Vargas dėl proto“ spektaklyje. Po to režisieriui iš Lietuvos turi taiklių pastabų, maloniai pašnekina. Ir išties galima tik pasvajoti, kad G. W. Bushas Amerikoje būtų toks atidus mūsų menininkams.

Šie ir panašūs dalykai verčia susimąstyti. Nenoromis iškyla istorinė paralelė: „Ten (Tarybų Rusijoje) teatras neatsilieka nuo gyvenimo ir tikrai yra kultūrinio gyvenimo vadovas. Juk ten kiekviename šiek didesniame fabrike yra salė, estrada, kur ruošiami vaidinimai ir koncertai. Pasėka iš to aiški: darbininkas, užuot girtavęs, visai kultūringai praleidžia vakarą.“

Tokie buvo ketvirtojo XX a. dešimtmečio viduryje iš Maskvos parsivežti į Lietuvą „kūrybinio inteligento“ įspūdžiai. Nedaug kuo jie skiriasi nuo šiomis dienomis vis dažniau pasigirstančių.

Tad negaliu nepastebėti, kaip dėl tariamo dėmesio ir atpažįstamos propagandos žmonių galvose vėl apsigyvena siurrealistiniai mitai – susisuka galvos.

Agresyvios, sąmoningai klaidinančios informacijos apsiaustyje norisi išlaikyti blaivų protą – detales atmesti, palikti esmę ir, ją išgryninus, tekstų pavidalais siųsti perspėjančius signalus skaitančiųjų bendruomenei, nelaukiant, anot senovės Kinijos išminčių, kol „pušis pati nulinks“. Tokią matau prasmę, naiviai vildamasis nors kiek pakeisti jau ne vieną šimtmetį Lietuvoje besikartojantį siužetą.

 

– Įdomu, ko dar tikiesi iš savo kartos – keturiasdešimtmečių prozininkų, poetų, dramaturgų? Ką galėtum minėti kaip jau pasiektas tikrąsias aukštumas?

 

– Skirstymas kartomis man visada atrodė abejotinas užsiėmimas; remiantis šia koordinačių sistema, nenuspėjamas Dmitrijus Medvedevas būtų taip pat priskirtinas mano kartai, kaip ir nebesančios DDR pasididžiavimas Katarina Witt ar Davidas Gahanas iš „Depeshe Mode“. Per daug skirtingos bendraamžių (ir ne tik) patirtys, pažiūros, estetinės simpatijos bei antipatijos. Šioje maišalynėje bergždžias reikalas ieškoti bendro vardiklio ar nubrėžti kryptį, kuria juda panašiu metu gimę.

Tarkim, vadinamajai šešiasdešimtininkų kartai, gyvenusiai „atšilusioje“ SSSR, buvo kitaip. Juos siejo utopistinė vizija, kad socializmo sąlygomis, vadovaujant nuo stalinizmo „apsivaliusiai“ komunistų partijai, galima bus ne tik pakenčiamai gyvventi, bet ir nevaržomai kurti. Naudodamiesi tariama kūrybine laisve, jie galėjo lenktyniauti vienas su kitu, kuris pasakys drąsiau ar grakščiau sprigtels per tabu ir liks nenubaustas.

Dabar mūsuose taip nėra. Kiekvienas eina paties išsikertama proskyna, neretai – į priešingas puses. Tad lenktynėmis, kopiant į įsivaizduojamą ir vienintelę Parnaso viršukalnę, sunku tai pavadinti.

Į kultūros, meno sklaidą nežiūriu kaip į varžybas ar olimpiadą, neįsivaizduojamą be pakilių, stovinčių ant jų nugalėtojų ir ta proga skambančių nacionalinių himnų. Šiuo požiūriu mano viltys kuklesnės – žemiškos. Laukiu dar vienos knygos, straipsnio, pjesės, kuriuos galėsiu mielai vakare perskaityti ar pamatyti scenoje. Nebesitikiu būti nustebintas, patirti katarsį ar kažką panašaus. Tiesiog smalsu (antropologiškai), kas šiuo metu draugui ar kolegai rodosi svarbiau nei vakar, kaip kinta jo galvosena. Be šių dalykų man dar įdomu suprasti, kokios priežastys, paskatos lėmė atsirasti vienokiam ar kitokiam kūriniui, kiek čia yra konjunktūros, sąmoningumo ar kitą kartą – akiračio ribotumo.

Tad, nėra ko čia slėpti, man ne visada įdomi bendraamžių kūryba – lenko Andrzejaus Stasiuko ar ukrainiečio Jurijaus Andruchowicziaus, islando Sjono ar vokiečio Brüssigo – pažįstamų ir draugų, jau nekalbant apie totaliai svetimus bredbederius ir panašius į juos. Mieliau pasiskaitau Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštį“ ar Juozo Daumanto „Partizanus“, rasdamas šių žmonių knygose ir pavydėtinas aukštumas, ir stulbinančias gelmes, šimteriopai pranokstančias jų amžininkų Jeano-Paulio Sartre'o ar Albert'o Camus kabinetinę filosofiją.

 

– Ar neatrodo, kad skaitytojams šiais laikais sunkiau negu rašytojams – tiek daug prirašyta, knygynuose knygų kalnai… Ką patartum man, kaip skaitytojui?

 

– Įsitikinęs, kad knygų gausa yra geriau nei jų stygius. Jei imtume lietuviškas realijas, nereikia pamiršti, kad sąlyginai neseniai – daugiau kaip prieš šimtą metų, spaudos draudimo laikais – buvo šiek tiek, švelniai tariant, kitaip. Ant pirštų suskaičiuojamos lietuvių kalba spausdintos knygos Lietuvą pasiekdavo kontrabandiniais keliais, ne visi turėjo galimybę rinktis. Dešimtmečiais dejuota dėl visai kitų dalykų.

Tad nematau priežasties niurzgėti – veik beribės pasiūlos sąlygomis, nekeliant kojos iš namų, galima užsisakyti internetiniuose knygynuose ir atsisiųsdinti tai, kas tau rodosi aktualu ar įdomu. Svarbiausia žinoti, ko nori, ir, žinoma, kritiškiau žiūrėti į neretai leidėjų sąmoningai skaitytoją klaidinančias anotacijas. Taip pat patartina neužkibti ant tokio marketinginio masalo kaip „garsiausia(-as)“, „apdovanota(-as)“, „neprilygstama(-as)“, neskubėti pirkti, kad ir kaip gražiai „įpakuotą“ bestselerį.

Aš, kaip skaitytojas, knygas Lietuvoje renkuosi pačiu primityviausiu principu – knygynuose ieškau nukainuotų. Tarp jų dažniausiai atrandu, nors ir mažiau paklausias, tačiau mano požiūriu vertingas – būtinas jei ne šiandien, tai rytoj perskaityti.

 

– Ko palinkėtum XXI amžiaus žmogui, lietuviui, draugui, mylimajai?

 

– Ačiū už progą pagaliau pasinaudoti studijų laikais iškalta Ovidijaus sentencija: Quidquid agis, prudenter agas et respice finem – ką darai, daryk protingai ir žiūrėk tikslo. Viso to ir linkiu.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)