Po Vilniaus knygų mugės
Atlaidai – taip pati sau praminiau Vilniaus knygų mugę. Praminiau jau senokai – kai susivokiau, kad į ją einu ne naujų knygų pirkti. Savo biblioteką dažniausiai papildau jau kiek užsibuvusiomis, kiek senstelėjusiomis knygynų lentynose – pageltusiomis, nupigusiomis. Pinga vien jų kaina – vertė ir reikšmė tik kyla.
Tai ko einu ten – į turgų?
Pasižmonėti. Pakvėpuoti kad ir troškiu, bet vis dėlto savu – knygomis ir knygiais pakvipusiu oru. Žinau, kad knygų mugėje kelia galvą tuštybė.
To didžiojo turgaus, tų triukšmingų atlaidų, tos Vilniaus knygų mugės atidarymas buvo ramus ir tykus. Girdėjau, kaip šalia manęs įsikūrę žmonės džiūgauja: ir premjeras, ir Seimo pirmininkas apie knygas bei skaitymą sugeba kalbėti. Jų žodžiai sklandūs, kupini pagarbos rašytojams.
Manyčiau, tai normalu, kitaip ir negali būti, tik kad mes tuščių ir beprasmių kalbų esame pernelyg daug prisiklausę, o ir ryžtingų sprendimų – labai pasiilgę.
Atidarymo metu pirmąsyk įteiktos Skaitymo skatinimo premijos. Jų laureatėms žodžio, suprantama, niekas nesuteikė. Pasakojimą apie jų darbus radau interneto svetainėje Skaitymometai.lt. Man graži ir prasminga laureatės, Klaipėdos bibliotekininkės bei žaislotekininkės, jaukių projektų autorės, poetės Dalios Kudžmaitės-Balsienės mintis: „Knygos klausosi vaikų žodžių. Auga nauja kūrėjų karta.“
Didžiajame turguje apie knygas ištarta įvairiausių žodžių. Naujo leidinio pristatymas – visada mažas spektaklis, daug pasakantis ir apie autorių (net jeigu rašytojas tyli, net jei visai nepasirodo…), ir apie jį kalbančiuosius. Juk matome: retsykiais samdytas kritikas jaučiasi tiesiog šlykščiai, bet vis tiek, kur dėsis, beria pagyros žodžius.
Smagiai visi jautėmės Rašytojų kampe, kai bibliotekininkas ir rašytojas Juozas Šikšnelis pasakojo apie savo naują knygą „Surišti ir atrišti“. Pačiame pavadinime slypi ir mįslė, ir laisvė – kaip norime, taip žodžius ir kirčiuokime.
– Gydymas nuo alkoholizmo jau yra virtęs industrija, – kalbėdamas apie knygą, galinčią kam nors tapti vaistu, sakė rašytojas. – Gal net tobulu. Skaitymui, kaip ir seksui, reikia dviejų, – taip jis kalbėjo.
Redaktorę Onutę Gudžiūnienę rašytojas vadino savo gerąja fėja, bet neslėpė ir šiokios tokios takoskyros. Apibūdinimą nežmonės J. Šikšnelis norėjo rašyti būtent taip – be tarpo, bet pakluso redaktorei.
Gera energija spindėjo rašytoją lydėję pirmieji knygos skaitytojai – Juozas Aputis, Marijus Šidlauskas. Prisipažinsiu: sugundė mane pulti ir skaityti. Bet… Liksiu ištikima savo principams. Kantriai lauksiu, kol bibliotekininko knyga atkeliaus į man mielą Antakalnio biblioteką. Aptarsiu ją su bibliotekininkėmis.
„Ši knyga – fakto literatūra, išvengusi bohemos egzotikos.“ Toks įrašas liko padrikuose mano užrašuose. Širdyje liko ir džiazo garsų kupina nuotaika, sukurta muzikanto Vytauto Garliausko.
Skaitymo metai kuo toliau, tuo labiau man primena Dainų šventes. Pirmiausia skaičiuojami joms išleisti pinigai. Pagrindinę melodiją, suprantama, griežia didieji buhalteriai – dienraščių žurnalistai. Kūryba lieka šešėlyje… Dėl Skaitymo metų supykusių sutikau ne vieną. Bet kaip mes pyktume, jei jų nebūtų, kaip jų norėtume, kaip bandytume ką nors panašaus kurti, visiems rodytume kitų šalių pavyzdžius.
Knygų mugėje vienas keisčiausių, todėl ir įdomiausių dalykų buvo Skaitymo metų žmonių (visuomenininkų ir metams dirbančių) sumanytas laisvas mikrofonas. Iš pradžių jo niekam nereikėjo – visai niekam. Vėliau prie jo rinkosi pageidaujantieji skaityti savo kūrybą. Didžioji viltis, kad kas nors sumanys paskaityti ne save, o savo mylimą kūrėją, neišsipildė.
Ir vis dėlto, vis dėlto… Esu naivi, todėl neabejoju: mes, vilniečiai ir kiti didesnių miestų rašytojai, esame gerųjų fėjų kiek palepinti – ir redaktorių, ir leidyklų, ir Rašytojų sąjungos. Nors ir pykstamės, bet… Dėmesio mums netrūksta. Neabejoju, kada nors kokiame nors rašytojų, literatūros mėgėjų sambūryje išgirsiu tai, ko seniai ilgiuosi, – sodrų kaip žemė ir druska tekstą. Talentingą. Tikrą.
„Knygas skaito žymūs žmonės“ – taip vadinosi kitas Skaitymo metų sumanymas. Girdėjau skaitant tik vieną įžymiąją, bet lig šiol esu apstulbusi.
Žurnalistė Gražina Sviderskytė (šalia stovėjo ir jos sūnelis) skaitė Sigito Gedos pasaką. Jaukiai. Džiugiai. Taip, kaip turguje, sakytum, skaityti neįmanoma – juk šurmulys ir bruzdesys, visi tik skuba, bėga, tik sveikinasi vieni su kitais ir kalbasi. O kalbasi nebūtinai apie knygas – pasakoja, kaip gyvena.
Žmonių skirstymo į paprastus ir įžymius negaliu pakęsti. Todėl kitų itin įžymių žmonių šiame rašinyje beveik ir neminiu. Juk žinome, ką ir kaip tuoj po mugės pompastiškai aprašė dienraščiai, parodė televizija.
Beklajodama po mugę, dar sykį įsitikinau: niekas smagiau nei patys vaikai nepristatys vaikams skirtos knygos. Tereikia leidyklai surasti mokyklą, o gal – mokyklai leidyklą. Arba – tiesiog knygą, galbūt – nebūtinai naują knygą.
Nupūsti laiko dulkes – juk čia slypi skaitymo džiaugsmas. Mugėje pasigendu knygų antikvariato. Ten rinktųsi tikri knygiai ir keistųsi kuo įvairiausiais leidiniais, kuo keisčiausiomis nuomonėmis, kuo rečiausiais požiūriais. Nieko madinga – toks šūkis man labiausiai patiktų. Svajoju gyventi pasaulyje, kuriame nebūtų mados.
Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos moksleiviai suvaidino epizodus iš pernai pasirodžiusios Laimos Vincės knygos „Vaiduoklė svetainėje“. Šokantys, dainuojantys, vaidinantys vaikai džiugino ir pačią rašytoją, atvykusią į Lietuvą iš Amerikos. Iš tiesų jos tekstas leidžiasi prisijaukinamas scenoje; žodžiuose slypi kilni švietėjiška misija – į dabarties nuotykius įpinama XX a. pradžios, operos teatro istorija. Sudegusio teatro... Ta knyga primena traškančią vinilinę plokštelę.
Žaisti... Tai svarbu ir vaikui, ir suaugusiam. Lietuvių kalbos institutas man padovanojo žaidimą „Kieti riešutėliai. Tadas Blinda. Kirčiavimas“. Mugėje regėjau būrį paauglių, panorusių jį išbandyti. Keistoka, neįprasta girdėti jų ginčus LITEXPO kieme: o kaip kirčiuoti tą, šitą žodį? Parėjusi namo ir aš smagiai žaidžiau. Ir su šeima dėl teisės sėsti prie kompiuterio susipykau. Ir vis tiek dar žaisiu.
Ką tik grįžau iš Pasvalio. Ten, Mariaus Katiliškio bibliotekoje, žmonės man skundėsi: Lietuvos televizijos antro kanalo Pasvalio rajone neįmanoma matyti. O visa kita? Nuobodu, agresyvu, gudru – kas nežino.
Tartum ką nors galėčiau pakeisti.
Jei negaliu keisti pasaulio, keičiu bent jau save. Namuose televizoriaus nebeturime. Pasirinkome radiją – knygoms ir skaitymui dėmesingą „Klasikos“ programą. Todėl vienu didžiausių mugės įvykiu laikau Lietuvos radijo renginį – pjesių rinkinio pristatymą. Suprantama, daugybė žmonių Vilniaus scenose rodomus spektaklius svajoja ne išgirsti, bet pamatyti televizorių ekranuose. Tačiau, deja... Taigi rinkimės garsą. O vaizdą kaip nors susikursime patys. Garsas savaime yra vaizdas – to mane išmokė „Klasikoje“ dirbanti Alma Valantinienė.
Net keturiasdešimt Lietuvos radijo teatro pjesių viename rinkinyje – dosni pažintis su pasaulio dramaturgija, mūsų tautine klasika, novatoriška kūryba, primirštais ar dabar gerai pažįstamais talentingų aktorių balsais. Taip pažįstamais, kad net skauda. Renginio organizatoriai pristatymui pasirinko vieną įtaigiausių mano kada nors girdėtų radijo vaidinimų – Daivos Čepkauskaitės „Pupas“.
Dosni ir kita mugėje skleista įdomybė: Sigutis Jačėnas leidžia kompaktinių plokštelių kolekciją „Lietuvių aktorių balsai“. Joje tuoj pat įžvelgiau šį tą sau svarbaus. Rūta Staliliūnaitė nutarė įskaityti savo vaikystės knygą – „Skudurinę Onutę“.
Prisimenu laureatus. Pirmiausia – Rimantą Černiauską. Jo „Slieko pasaką“ skaitytojai išrinko geriausia metų knyga vaikams. Dėl šio pasirinkimo daug diskutuojama – kaip visada, kai vyksta rinkimai. Dar smarkiau diskutuojama dėl suaugusių skaitytojų išrinktos Sigito Parulskio „Sraigės su beisbolo lazda“. Smarkiausi ginčai – dėl pačių rinkimų. Kas turi metų knygas siūlyti? Kaip laimėtoją rinkti?
Ko vertos būtų knygos ir skaitymai, jei apie tai nė kiek nekalbėtume. Gal ir prieštaraučiau J. Šikšneliui, tai jo lakiai frazei. Skaitymas nėra vien tik seksas; dviejų – knygos ir žmogaus – kartais per maža; labai mėgstu man patikusias knygas dovanoti ir visada tikiuosi iš dovaną gavusiojo sulaukti bent šiokio tokio atgarsio. Ar atspėjau jo norus, ar pataikiau? Traukinys Vilnius–Kaunas, kuriuo kadaise taip dažnai keliaudavau, tebėra. Tik nežinau, ar tebesikalba jame žmonės apie knygas – senamadiškai; ar keliauja bent retsykiais iš rankų į rankas „Literatūra ir menas“.
Žurnalo „Rubinaitis“ sėkmė (Vertėjų sąjungos Bičiulių premija) nei mugėje, nei po jos diskusijų nesukėlė. Žurnalas iš tikrųjų nuo pirmo numerio atidus ir verstinėms knygoms, ir vertimo kokybei, ir vertėjams. Man belieka prisiminti ne tokius jau senus laikus, kai žurnalą, skirtą vaikų literatūrai, mažai kas suprato. Niekas, jokie fondai ar tarybos, neskubėjo remti. Jo autoriai rašė, nes norėjo rašyti, jiems to reikėjo. Net honorarų nesitikėjo. Ir žurnalo tiražas, – sunku patikėti, – palengva kilo, kilo... Atėjo ir atlygis.
Viena iš daugelio Vertėjų sąjungos antipremijų atiteko madingajai leidyklai „Alma littera“. Gerbiu žmones, taip drąsiai antipremiją skyrusius. Juk ir jie iš vertimų duoną pelnosi, gal net minėtame fabrike... atsiprašau, leidykloje...