Sapnavot save susvyravusiuos bokštuos?

Tuose, kur pasąmonėje vos vos laikos?

Patyrėte vėją, kursai staiga bloškia

atgal jūsų prašymus ir visus laiškus?

Sapnuojami barbarai jūsų nežudė?

Suspėjot nubusti? Laiku? Savo vietoj?

Nesaugojote dovanotos dėžutės,

kurioj nemigos ir sapnai ataidėtų?

Negelbėjot degančio, pasibijojote

skęstančio? Tinklo, iš metlaikių pinto,

atgal neištraukėt? Nespėjot senolių

nuvežti prie jūros, namo parskraidinti?

Ar nejautėte, kaip šventumo mažėja,

daugėjant pažįstamų – sieloj ir būste?

Nepagalvojot, jog velnių muziejui

velniai kuriami pagal atvaizdą jūsų?

Galvojot, jog turit brangiausią ir savo

namus, metus – gal artimam paaukotus?

Aršiausiojo nesusapnavot, nes manėt,

jog būdraujat... Stot! Teismas eina miegoti!

Kai tyla išsigrynina,

įsigarsina nuo mano pulso

spengiančioj lempoje.

manom krištolinėm akim

ar ateitis jau nebus krištolinė?

jos aukai negirdimą garsą.

Nuskausminantys veidai

artimiausiems žmonėms

vaizdus ir švieselę užlaužia.

ankstybosios vaikystės languos,

o jų atmainos stūkso,

Nuskausminantys langai

Nebent prisisapnuojame

kaip laisvai susiekiantys,

žvejys ir jo draugė,

efemeriškam tinklui.

Taip žiūrint ilgiau,

ir nuskausminantys adresai

paprasčiau nei galvojai

tik pačiupinėjamuose

ar staiga išsiskleidusiuose laiškuose:

neataugs mano soduose

Kol neprisidegs parašiutininkas

prieš pertrauką gyvenimėly,

į savo iliuzinius sodus,

kurie kartais gali sužeisti akis

nuo jūros lig jūros,

kaip laiškanešių išeitis

ypatingam skurde neliepsnos

užvakar neišsiskleidę.

Kol neprisidegs parašiutininkas

po pertraukos gyvenimėly,

į savo iliuzinius sodus.

Galbūt mano šaknys –

nuo jūros lig jūros,

tačiau tai nereiškia,

iki pailgais vikingiškais veidais

į aukas ar į savo šaknis

netaps aštriais vaiskrūmiais,

netaps dygiais vaismedžiais,

nebus varnas varnui.

švytintys paukščiai.