alt      Be pavadinimo
 

Tikrai aš to nusikaltimo nepadariau, tačiau buvau pagrindinis įtariamasis ir todėl atsidūriau policijoje. Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris. Stebėjausi, kiek daug jie žino apie mane. Atrodo, niekam nesipasakojau, kad esu našlaitis (žilas, praplikęs našlaitis – argi nejuokinga?), tačiau jie visai rimtai aiškinosi, kada paskutinį kartą mačiausi su tėvais? Ir apskritai juos domino mano pažįstamų ratas. Čia aš turėjau susiimti, kad neištarčiau kokios garsios pavardės. Pro mane į kameras pravesdavo visokius tipus su antrankiais. Beveik su pavydu žiūrėjau į juos. Norėjau išsitiesti nors ir ant grindų ir pamiegoti. Kiek aš jau nemigęs – dvi paros? Pagaliau man pakišo pasirašyti protokolą, grąžino daiktus, sakvojaže buvo ir pieno paketas, ir pašvinkusi dešra. Juk mane suėmė išėjusį iš parduotuvės. Matyt, sekė nuo namų. Keista, kodėl leido apsipirkti. Kvaršinau sau galvą dėl tokių smulkmenų. Persiskaičiavau pinigus, kaip tik turėjo užtekti susimokėti už taksi, juk naktį dvigubas tarifas... Išėjau į mirtiną naktį. Spigino šaltis. Čia, prie gėlių turgelio, į sniegą kaip šiukšlės buvo suverstos neišpirktos gėlės. (Tai štai koks jų likimas!) Kiek toliau stovėjo vienišas taksi. Aš nuskubėjau prie jo, iki kelių klimpdamas pusnyse, netgi mojau abiem rankom, atrodė, žūčiau, jei šis taksi manęs nepaimtų. Dėkodamas įgriuvau vidun. Vairuotojas dėbtelėjo į mane, ar ne girtas. Staiga pagalvojau, kad jis policijos agentas, sekantis tokius kaip aš, ištrūkusius iš policijos letenų. Tačiau tuoj pat supratau, kad esu apsėstas manijos…

Pagaliau aš atsidūriau savo namuose, savoj mansardoje. Kambarys, kur dar taip neseniai, buvo įtariama, įvyko drama, atrodė šaltas ir svetimas. Stovėjau prie slenksčio ir žvalgiausi. Paveikslai ant sienų atrodė pakrypę, tarsi čia iš tiesų būtų vykusios žūtbūtinės grumtynės. Kelias paras paliktas įjungtas televizorius nieko nerodė. Jame pagal mistines teorijas dabar galėjo pasirodyti veidai iš Anapus. Kodėl gi ne? Kai mažiausiai tikiesi ir nelauki. Kažkas iš tiesų šmėsčiojo ekrane, ir aš skubiai iš sienos ištraukiau laidą. Priėjau prie lango, apačioj buvo upė, kaip platus baltas kelias. Užtraukiau užuolaidas. Baisus kaltinimas, kurį man šįkart pavyko atremti, ateity galėjo iškilti vėl. Taip keistai susiklostė aplinkybės… Staiga mane ėmė krėsti šaltis. Namuose nė gramo alkoholio, o aš visas drebu, niekingai drebu…

Ką aš veikiau tas prailgusias nakties valandas? Kažkodėl kelis kartus ištiesiau sofą, paskui vėl ją grąžinau į senąją padėtį. Gerai apžiūrėjau fotelius, giliai kišau rankas į plyšius, kilnojau pagalvėles, atidariau sieninį laikrodį, sekundės tikslumu nustačiau rodykles. Paskui ėmiausi paveikslų. Sukeičiau juos vietomis. Dabar Babelio bokštas buvo arčiau durų, o Edeno sodas atsidūrė prieš pat langą, ir šviesa krito ant baltojo arklio. Dieve mano, kiek į tuos paveikslus žiūrėta!.. Tyrinėjau sienų apmušalus, tarp blyškių ornamentų ieškodamas kokių nors dėmelių. Šliaužiojau po kilimą, tarsi ieškočiau šovinių gilzių. Bet čia juk niekas niekada nešaudė!.. Buvau visiškai nusikamavęs, kol pagaliau užmigau…

Toliau mano gyvenimas klostėsi gana keistai. Aš nesilioviau kažko ieškojęs. Netgi ėmiau sklaidyti knygų lapus, o knygų lentynos užėmė visą sieną, taigi, darbo man pakako. Užmetęs viską, nevalgęs, nesiprausęs, žiūrinėjau knygas, kai kurių nebuvau lietęs ištisus dešimtmečius, tačiau visas prisiminiau, kaip ir kur, kokiomis aplinkybėmis, už kokius pinigus buvau pirkęs… Šis neramumas per ilgai užsitęsė. Netgi ėmiau svarstyti, ar man neišvažiavus. Tačiau tam buvau per senas. Jei nutarčiau vykti į užsienį, galėjau neatlaikyti tolimos kelionės… Ir tas daiktų pakavimas, ryšuliai, dėžės, neišvengiamai dūžtančios taurės. Ne, neatlaikyčiau tolimos kelionės.

Ir tada atėjo laiškas, kuris man atnešė ramybę. Man rašė senas mano draugas. Jis buvo tokio amžiaus, kad mane vadindavo berniuku. Dabar jis tarsi mokytojas su liniuote daužė man nagus, kai skaičiau jo priekaištus, kodėl jis apie viską (pabraukta) sužinojęs iš kitų žmonių ir iš spaudos. Jis apie tą reikalą galvojąs taip ir taip. Jis pats gyvena gerai, kaip ir seniau vilki drobiniais drabužiais ir maitinasi tik duona su medumi. Jis kasdien vaikšto pajūriais, o ant tilto išaugo varvekliai kaip telegrafo stulpai. Atstatęs veidą vėjui, ašarotom akim jis be perstojo galvoja apie mane, savo vargšą nelaimingą berniuką… Kaip gaila, kad mes negreit susitiksime.

 
 
Knygos
 

Tais metais aš gerai apsiskaičiavau savo pajamas bei išlaidas ir nutariau atsiskirti nuo kaimynų – įsigijau atskirą šiukšlių konteinerį. Tada gyvenau tokiame miesto užkampyje. Namą man testamentu užrašė tolima giminaitė. Persikrausčiau į tą medinę trobą be didelio džiaugsmo. Prisidėjo rūpesčių – štai, kad ir tas šiukšlių išvežimas… Šalia vos ne per vieną naktį išdygo viešbutis, tiesa, nedidelis, vos kelių kambarių. Taigi nusprendžiau, man tikrai būtų kvaila mokėti ir už viešbučio šiukšlių išvežimą. Beje, tas viešbutukas beveik neturėjo pajamų. Kartą užėjau ten išsikeisti šimtinės ir ką gi, kasoje neatsirado pinigų. Dar kitą dieną nuėjau nusipirkti cigarečių ir vėl veltui – baras neturėjo rūkalų.

Taigi siauroje gatvelėje prie mano vartų atsirado graži švediška dėžė ant ratų su kažkokiais numeriais ir tvirta spyna, kurios raktą labai saugojau. Visi žinome, kaip lengva bet kokį raktą išmesti su šiukšlėmis… Kartą visai netikėtai prie manęs prisigretino žmogus ir paprašė neskubėti užtrenkti dėžės dangčio – jis norįs pasižiūrėti, ar aš kartais neišmetu knygų.

– Knygų? – susierzinęs pasakiau.

– Taip, taip.

Žmogus panėšėjo į nusigyvenusį tarnautoją. Taip ir buvo. Kaip vėliau man pasakojo, už kažkokį paslaptingą prasižengimą jis buvo išmestas iš mokytojų. Dabar nežinia, iš ko manėsi. Jis kasdien lūkuriuodavo prie mano konteinerio, godžiai, nekantriai svaidė žvilgsnius į maišą mano rankose, nors jam aiškiai pasakiau, kad knygų neturiu ir artimiausiu metu jų nežadu turėti. Kartą, ilgai trypinėjęs prie vartelių, jis pasisiūlė nupjauti žolę mano kieme. Dirbo švariai ir greitai, tačiau, vargšas, į galą visiškai užduso ir išprakaitavo. Kai nusimetė striukę, pastebėjau, kad jo marškiniuose nėra nė vienos sagos. Kai norėjau sumokėti už darbą, paaiškėjo, kad neturiu smulkių (tada ir nuėjau į viešbutį išsikeisti šimtinės ir įsitikinau, kad jie turbūt stovi ant bankroto ribos).

– O ne, – tarė buvęs mokytojas. – Nueinu pas juos dažnokai. Klientai palieka knygų, ir man jas atiduoda. Kambariai, kaip matyti, nestovi tušti… Na, jei jūs jau taip norite man sumokėti, užeikime pas mane, aš jums duosiu grąžos.

Taip patekau į jo namus. Tai buvo tokia pat medinė troba, kaip ir manoji – sukrypusi ir apsilaupusiom sienom, dejuojančiu priebučiu ir sulopytu stogu – šie namiūkščiai likę iš kolektyvinių sodų laikų, tarsi laivai, įšalę laike. Užėjau vidun ir staiga atšokau persigandęs – visur buvo knygos. Stirtos siekė lubas, palangės, grindys – viskas buvo nukrauta knygomis. Žmogus negalėjo praustis, nes knygos buvo suverstos net į vonią.

– Stebitės? – patenkintas tarė žmogus, pjovęs man žolę. – Tačiau ne aš vienas toks. Turiu ir bendraminčių. Čia iš netoliese esančios kunigų seminarijos kartais užeina pažįstamas kunigas. Iš jo sulaukiu priekaištų. Jis sako, kad knygų aš turįs netgi per mažai.

Jaučiausi sutrikęs. Tylėdamas žvalgiausi, paskui paklausiau:

– Ką jūs žadate veikti šeštadienį, rytoj?

– Aš nežinau. Nieko. Stengiuosi nuo namų be ypatingo reikalo nenutolti. Saugau namus. Kiekvienas plėšikas susigundytų, jei žinotų, kokie lobiai čia slepiasi.

– Ir teisingai darote. Vadinasi, jumis galima pasitikėti. Rytoj šiukšlių išvežimas. Gal padarysite man paslaugą?

– O jūs pats? Drįstu paklausti…

– Esu pakviestas į vestuves.

– Toli?

– Ne, tik dvi stotelės troleibusu.

– Mat kaip, – užsimąstė buvęs mokytojas. – Jau daugybę metų nesu buvęs vestuvėse. Niekas nebekviečia. – Ir, staiga pagyvėjęs, tęsė: – Dažnai, ruošdamiesi naujam gyvenimui, prieš vestuves žmonės atsikrato knygų.

Aš nieko neatsakiau į tą jo pastabą.

– Štai jūsų pinigai už darbą.

Eidamas namo galvojau – jis taip ir neprižadėjo man padėti. O apie bičiulį kunigą, aišku, melas. Seminarijos dėstytojai labai užimti. Mišios, paskaitos, brevijorius, sielovada…

Aš atsidariau vartelius. Mano numeruotas konteineris atrodė tarsi ginklų dėžė, iškritusi iš karinio lėktuvo.

Atėjo šeštadienis. Aš išskubėjau į vestuves. Truputį vėlavau, tačiau laikausi principo – jokio išlaidavimo, ir tas kelias stoteles važiavau troleibusu. Ir koks buvo mano nustebimas, kai prie draugo namų staiga pamačiau savo kaimyną, išlipantį iš taksi. Jis ėjo žvalgydamasis į šalis, jo ilga plona nosis uodė orą, ar nepajus knygų kvapo. Ir jis vilkėjo tais pačiais marškiniais, visiškai be sagų, ir ant įkritusios plikos krūtinės kadaravo škaplieriai ir kryželis.

 
 
Dvi žvakės
 

Maža zakristija buvo pilna žmonių. Kunigas sėdėjo už stalo, priešais pasidėjęs storiausią knygą, į kurią surašinėjo užsakymus. Poros, atėjusios susitarti dėl jungtuvių dienos, jautėsi pranašesnės už tuos, kurie atėjo užpirkti mišias už mirusius. Tačiau visą tą šurmulį staiga nutraukė pusamžė moteris, energingai prasibrovusi prie kunigo. Tuoj prasidės mišios, ir ji nori atlikti išpažintį. Kunigas užvertė talmudą ir išskubėjo į klausyklą. Žmonės liko it musę kandę. O du ypač nusiminę vyrai išėjo lauk. Jie susidūrė tarpdury, pažinę vienas kitą kilstelėjo skrybėles. Dar kai lankydavo savo žmonas ligoninėj, jie susidurdavo koridoriuje. Dabar, deja, jau buvo likę vieni, visiškai vieni, ir, atėję užpirkti mišias už mirusias žmonas į šią mažą bažnytėlę miesto pakraštyje, jie tarėsi dar sustabdysią galutinį išsiskyrimą. Dabar jie ėjo vienas šalia kito tamsia liepų alėja. Tas, kuris vyresnis, buvo aukštas, stambus, rudo gymio, nekreipiąs dėmesio į savo išvaizdą. Jo vardas buvo Petras. Antrasis – jaunyvas, liesas, inteligentiško veido. Jis prisistatė: „Povilas.“ Pasirodo, jiedu gyveno netoli vienas kito, ir Petras pasisiūlė Povilą pavėžėti.

– Nagi, sėskitės, – atidaręs mašinos dureles tarė Petras, nubraukdamas nuo sėdynės visokį šlamštą. – Važiuokime pas mane. Turiu dvi žvakes. Uždegsime, pasėdėsime, pasikalbėsime.

Jo butas, kažkada gražiai įrengtas, dabar buvo šaltas ir apleistas. Povilas, nenusirengdamas palto, susmuko į fotelį. Priešais kabojo didelis moters portretas. Moteris sėdėjo krėsle, laikydama rankoje mažutį kavos puodelį. Jos lūpose buvo sustingusi klastinga šypsena.

– Kur čia tos žvakės, – murmėjo Petras, jau įsispyręs į veltines šlepetes. Jis tyliai čiužinėjo po kambarį. Galiausiai uždegė dvi žvakes: vieną – baltą, kitą – mėlyną.

– Neturiu kuo pavaišinti. Pamirštu nusipirkti cukraus ir arbatos. Paprasčiausiai man dabar nieko nereikia.

Povilas linktelėjo įsistebeilijęs į mažą virpančią liepsnelę. Jis pasirinko mėlynąją žvakę. Tačiau ji ėmė rūkti ir jis pirštais nugnybo dagtį. Abu tylėjo. Atrodo, juos stebi ta moteris iš portreto. Petras mostelėjo į sieną:

– Veikia, ar ne? Kaip gyva. Sumokėjau nemažus pinigus. Dailininkas perpiešė iš nuotraukos. Kiek paprašė, tiek ir daviau.

Povilas nepakėlė akių. Jam ir į galvą`neatėjo, kad galima užsakyti portretą iš nuotraukos. Kam to reikia? Čia, standartiniame bute, toks didelis paveikslas…

Mėlynoji žvakė vėl ėmė rūkti. Jiedu žadėjo kalbėtis. Bet… apie ką?

Petras stebėjo lygiai degančią savąją žvakę. O Povilas ir vėl pirštais nugnybo savosios dagtį.

– Na, – ištarė, – kas čia su ta žvake darosi?

Tada Petras, kaip šeimininkas, pasiūlė:

– Verčiau susikeiskime. Tegu tavoji būna balta.

– Ne, aš jau pasirinkau šitą. Mėlyną.

– Gerai.

Abu sėdėjo paskendę mintyse. Povilui atrodė, kad nieko beprasmiškiau nebuvo galima sugalvoti – sušalus, alkaniems, beveik išvytiems iš zakristijos sėdėti tamsiame kambaryje prie žvakių šviesos. Apie mirusią žmoną jis visai negalvojo.

– Gerai, tai aš jau eisiu, – pasimuistęs tarė.

– Kaip nori. Tačiau, žiūrėk, tavoji žvakė dar nesudegė, – kažkaip reikšmingai pasakė Petras.

Povilas pakilo. Džiaugėsi, kad yra su paltu ir nereikės prieškambaryje trypinėti rengiantis ir atsisveikinant. Petras seniokiškai atkakliai kalbėjo:

– Tai iki pasimatymo. Šįkart neišėjo pasikalbėti. Susitiksime bažnyčioje per mišias. Jei kartais nesusidurtume, tai žinok, toje vardų litanijoje, kur skaitys kunigas, išgirsi ir manosios vardą… Kunigas pasakys: už Olimpiją… Ar nepamirši?

O kam atsiminti?! – beveik bėgdamas gatve galvojo Povilas. Vėjas bloškė jam į veidą lapus ir dulkes. Greičiau užmiršti, viską užmiršti… Jam buvo ir gėda, ir graudu.

Jis susikišo rankas į kišenes ir tada pajuto, kaip skauda nudeginti pirštai.

 
 
Ta mergaitė
 

Jų namas kažkada buvo gražiausias kaime. Tada dar gyvas senelis, garsus bitininkas, ir sukūrė visą aplinką, prižiūrėjo ir taisė tvoras, genėjo obelis, remontavo ūkinius pastatus. Geriantis sūnus buvo prastas pagalbininkas. O dar kai įjunko gerti ir jo žmona, senelis atsidalijo nuo jaunųjų. Įtaisė tvirtus užraktus savoj pusėj, netgi kiemą padalijo per pusę aukšta vieline tvora. Ten bėgiojo anūkai. Senelis nesidomėjo jais, turbūt nežinojo, kiek jų iš viso yra ir kokie jų vardai. Giliai nusivylęs sūnumi, jis užtrenkė savo širdį kaip šulinio dangtį. Jo iškastas šulinys buvo nepaprastai gilus ir saulėtą dieną jo dugne pasimatydavo žvaigždės.

Sūnaus pusėj, priemenėj, visada stovėjo statinė su broga, iš kurios rytais anūkai pasisemdavo puodeliais tiršto, saldaus gėrimo. Senelis, kopinėdamas bites, vis dėlto matydavo, kaip griuvinėja ir strapalioja kieme apkvaišę vaikai. Kartais, kai seneliui tekdavo išvykti su reikalais į miestą, anūkai, – tie, vyresni, vedini mažaisiais, prasibraudavo į senelio pusę. Visos durys būdavo užrakintos, tačiau vienas kuris įlįsdavo pro stogo langelį ir tada be gailesčio sudarkydavo palėpėje sukabintus korius, ieškodamas bičių duonos – vaikai buvo amžinai alkani. Tik viena vyresnė mergaitė nedalyvaudavo tuose išpuoliuose. Ji stovėdavo nuošaly, niekada neperžengdama vielinės tvoros ribos, dairydavosi, tarsi lauktų išsigelbėjimo, jos mažutės šnervės būdavo išsipūtusios – užuosdavo, kokias eibes krečia broliai. Ji norėdavo prieiti prie senelio, pasikalbėti, tačiau mergaitė buvo taip panaši į savo motiną, pražudžiusią jo sūnų, kad senelio žvilgsnis praslysdavo pro ją – taip negailestingai, kaip dalgis kerta per širdažoles.

Tačiau atėjo diena, kai senelis nepasirodė savo kieme. Iš jo pusės padvelkė šaltis. Nors iš jo kamino dar rūko dūmai, tas šaltis buvo stipresnis negu lauke. Kas žino, gal senelio žmona, susirūpinusi, kad niekas neskuba padėti jos žmogui, tą valandą atėjo iš Anapus ir pažadino miegantį sūnų, – vėliau tas vyrukas amžinai ištinusiu veidu pasakojo, kad jį kažkas per miegus kumštelėjo į šoną kartą kitą ir vis skaudžiau, jis iš pykčio net surikęs. Pašoko, išpiltas šalto prakaito, atsisėdo, tada prikėlė ir Halią. Abiem tapo aišku – kažkas tėvui atsitiko. Po kurio laiko jie jau šeimininkavo senelio pusėje. Halia, iš kažkur ištraukusi, apsirišo didelę juodą skarą, o sūnus pirmiausia nugriovė tą vielinę tvorą, tuo parodydamas žmonėms, galbūt labiausiai – sau, kad ne dėl jo kaltės buvo atskirtas nuo tėvo. Dabar su tėvu viskas buvo bendra.

Na, žinoma, senąjį dar reikia palaidoti. Sugužėjo daugybė žmonių. Atsirado moteris, pasisiūliusi padėti. Tuo tarpu atėjo sutemos. Mažos šlapios sniegulės krito prie slenksčio kaip sustingusios ašarėlės.

Vaikai, išgėrę savo brogos puodelius, sukrito miegoti į plačią, minkštą senelio lovą. Jiems kaimo parduotuvėje jau buvo nupirkti nauji kostiumėliai laidotuvėms. Su jais ir miegojo. Sūnus su žmona ir draugais savo pusėje sėdėjo prie alaus buteliais nukrauto stalo. Pagerbiant velionį, buvo nuspręsta šiandien negerti stipriųjų gėrimų. Halia bandė verkšlenti, tačiau staigus praturtėjimas kėlė tokį velnišką džiaugsmą, kad ji iš visų jėgų turėjo tramdyti šypseną.

O senelio pusėje kaimynė Ulijona baigė ruošti velionį. Piktokai ji švaistėsi užuolaidomis, nenuspręsdama, kuri gražesnė ir labiau tinka langui uždengti. Ta – su lelijomis ar rožėmis. Prikandusi smilių, valandėlę žiūrėjo į velionį. Neišsipildžiusios viltys žlugo, vos spėjusios užsimegzti. Pastatęs tą vielinę tvorą per kiemą, senis tarsi atsitvėrė nuo viso pasaulio. Jam rūpėjo tik bitės, o juk taip neseniai, tik prieš penkiolika metų… Ulijona vėl piktokai atidarė skrynią – ieškojo tinkamos marškos veidrodžiui uždengti. Taip, veidrodyje gali kai kas pasirodyti. Ir staiga iš tikrųjų kažkas šmėstelėjo jame, tarsi balkšvas angelas. Tfu, tai ta mergaitė taip tyliai įėjo!.. Susirūpinusiu veideliu ji žiūrėjo, kaip Ulijona baigia ruošti mirusįjį.

– Na, pažvelk, ar nieko netrūksta? Ar viskas gerai? – neva linksmai paklausė Ulijona.

Mergaitė priėjo arčiau. Šaltoku, veriančiu žvilgsniu ji įvertino Ulijonos pastangas.

– Viešpatie, o gal skepeta pridengti velionio veidą! – pamiršusi, kad kalba su vaiku, staiga šūktelėjo Ulijona. Taip, baisokai atrodė senio veidas.

– Ne, gerai. Kodėl gi? – sušnabždėjo mergaitė. Ji priėjo dar arčiau. Susirūpinusi paklausė: – Ar čia yra kur nors žirklės?

– Žirklės? Aš jau pakirpau jam barzdą ir ūsus palyginau…

– Reikėtų jam apkirpti nagus.

Paėmusi į rankas žirkles, mergaitė ėmėsi darbo.

Vėliau Ulijona visiems pasakojo, kaip stropiai mergaitė atliko savo pareigą seneliui. Ir kaip atsileido senojo veidas, kai mergaitė jam kažką pašnabždėjo į ausį. Tačiau po to mergaitė atrodė taip išsekusi, tiesiog griuvo iš nuovargio, ją reikėjo palydėti į lovą, ji buvusi visai be jėgų…

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)