1

Kuris gyvasis, gebantis jausti, iš visų sušvitusių erdvės stebuklų labiausiai nepamils džiugiosios Šviesos – raibuliuojančios ir spindulingos, su jos varsomis ir švelnia, visur esančia, žadinančia diena. Jos gyvastingos vidinės sielos įkvėpta, alsuoja harmonija dangaus žvaigždynų, šokančių ir plaukiančių žydrame sraute – alsuoja žėruodamas amžinoje ramybėje akmuo, susitelkę, drėgmę geriantys augalai ir nesutramdomi, ugningi, įvairiausi žvėrys – bet, visų pirma, prakilnus svetimšalis akim išmintingom, eisena grakščia ir jautrių lūpų skambančiu lobiu. Tai jinai, visko, kas žemiška, valdovė, pašaukia kiekvieną galią į nesibaigiančią kaitą, be paliovos suriša ir atriša jungtis, savo dangišku žavesiu net menkiausią žemės tvarinį apdovanoja. – Tik ji, Šviesa, atskleidžia begalinį pasaulio karalysčių grožį.

Dabar kreipiu aš žvilgsnį žemyn, į slėpiningą, neišsakomą ir šventą Naktį. Toli pasaulis glūdi – į gilią bedugnę nupuolęs – jo vieta nyki ir tuščia. Širdies stygas užgavo gėla ilgesinga. O, kad iškrisčiau aš rasa ir pelenai mane sugertų. – Nutolę praeities šešėliai, kūdikystės svajos, jaunystės siekiai, ilgo gyvenimo džiaugsmai trumpalaikiai ir tuščios viltys sugrįžta su pilkšvais drabužiais, lyg ūkanos vakarės po saulės laidos. Kituose pasauliuose Šviesa išskleidė savo šventiškas šėtras. Ar niekad jau negrįš pas savo vaikus, jos tebelaukiančius skaisčioje viltyje?

O kas ūmai su nuojauta ištrykšta iš širdies ir nuslopina švelnųjį liūdesio dvelksmą? Nejau ir mums tu palanki, tamsioji Naktie? Ką tu slepi po savo skraiste, kas neregimai, bet valdingai persmelkia mano sielą? Brangiausias balzamas varva nuo tavo rankos, iš aguonų pundo. Tu pakeli sielos apsunkusius sparnus. Neapsakomas, slėpiningas jausmas mus apima – išgąsty palaimingam regiu, kaip lenkias prie manęs švelnus ir susimąstęs veidas, ir susipynusių sruogų gausybėj aš atpažįstu mielus jaunos savo motinos bruožus.

Kokia skurdi ir vaikiška nūnai atrodo man Šviesa – kokios džiugios ir palaimintos dienos palydos – ir tik todėl, kad Naktis jau nusiviliojo tavo pasekėjus, tu nusėjai visatos erdvę spindulingais rutuliais, kad skelbtų tavąją visagalybę – tavo sugrįžimą – kol esi tu nutolus. O daug dangiškesnės negu žėrinčios žvaigždės atrodo mums tos begalinės akys, kurias mūsų sieloj atveria Naktis. Jos regi toliau nei patys šviesiausi iš anų neaprėpiamų pulkų – net be Šviesos jos įžvelgia slapčiausias mylinčios širdies gelmes – ir neapsakoma palaima pripildo aukštesnę jos erdvę. Šlovė visatos karalienei, šventų pasaulių prakilniai skelbėjai, skaisčiosios meilės globėjai – ji siunčia man tave – švelni mylimoji – mieloji saule Nakties – dabar budžiu – tau aš priklausau, vadinasi, ir sau – tu gyvenimu pavertei Naktį – padarei mane žmogumi – sudegink dvasios liepsna mano kūną, eteriu paversk, kad lengvai su tavimi susiliečiau ir tęstųsi per amžius mūsų vestuvių Naktis.

Nejaugi rytas visuomet išaušti privalo? Nejau ir žemės priespauda nepasibaigs? Bedvasiai bruzdesiai užgožia dangišką Nakties dvelkimą. Ar slaptas meilės aukuras per amžius neliepsnos? Nustatytas Šviesai laikas; belaikė ir beribė yra Nakties viešpatija. – Amžiais tęsiasi miegas. Šventasis miege – dažniau pradžiugink pašvęstuosius Nakčiai šių žemiškų dienų sopuliuos. Tik bepročiai tavęs nepripažįsta, nežino jie kitokio miego, vien šešėlį, kurį tu gailestingai mums siunti, tą sambrėškį anos tikrosios Nakties. Nejaučia jie tavęs ir potvyny auksinių kekių – migdolų aliejaus keruos ir šėmame aguonų piene. Nežino, kad esi tasai, kuris švelniom mergaitės krūtimis vilnija, jos įsčias paversdamas dangum – jie nenumano, kad iš senųjų legendų mums atverdamas dangų tu ateini ir atneši raktą į palaimintųjų buveinę, neišsemiamų slėpinių pranaše nebylusis.

Vienąsyk, kai ašaras karčias aš liejau, kai, skausmo išsekinta, sukniubo mano viltis ir vienišas stovėjau ant sausos kalvos, uždariusios mano gyvenimą į ankštą ir tamsią vienutę – toks vienišas, koks nėra buvęs joksai vienišasis, neapsakomos baimės genamas – bejėgis, suvokęs savąjį skurdą. – Kai veltui žvalgiausi pagalbos, nepajėgdamas žengti nei pirmyn, nei atgal, ir begaliniame ilgesy laikiausi slystančio, gęstančio gyvenimo įsikibęs: – atsklido iš melsvųjų tolių – nuo mano senosios palaimos aukštybių sambrėškio virpesiai – ir bemat nutrūko gimimo saitai – Šviesos grandinės. Prapuolė žemės didybė ir mano liūdesys su ja – įsiliejo širdgėla manoji į naują slėpiningą pasaulį – tu, Nakties įkvėpime, dangišku snauduliu mane apglėbei – tyliai dangun pakilo žemė; virš žemės sklandė išlaisvinta, naujai atgimusi mano dvasia. Dulkių debesiu sūkuriavo kalva – pro debesį regėjau nuskaistintą mylimosios veidą. Jos akyse glūdėjo amžinybė – aš nutvėriau jos rankas, ir ašaros surišo mus žėruojančiu, neišardomu ryšiu. Tūkstantmečiai į tolybę nušvytravo tartum šėlusios audros. Jos glėbyje džiaugsmingom naujo gyvenimo ašarom verkiau. – Tai buvo pirmasis, vienintelis sapnas – nuo tada jaučiu aš amžiną, tvarų tikėjimą Nakties dangumi ir jo šviesuliu, mylimąja.

 

Dabar žinau, kada išauš paskiausias rytas – kai Šviesa daugiau Nakties ir meilės nenubaidys – kai miegas bus vien amžinas ir vienas begalinis sapnas. Dangiškas nuovargis manęs neapleidžia. – Tolimas, varginantis buvo mano kelias prie šventojo karsto, sunkus mano kryžius. Krištolinė srovė, paprastam jausmui neprieinama, srūva į tamsias kalvos įsčias, kurios papėdę skalauja žemiškos vilnys; kas to slėpinio ragavo, kas stovėjo aukštai ant šio pasaulio krašto viršūnės ir žvelgė anapus į naująją žemę, į Nakties buveinę – tasai jau nebegrįš į pasaulio triukšmą, į šalį, kur amžinoje neramybėj viešpatauja Šviesa.

Aukštai jis stato savo lūšną, taikios ramybės trobelę, ilgisi, myli ir žvelgia anapus, kol ilgai lauktoji valanda nenuneš jo į šaltinio gelmę – visa, kas žemiška, išplaukia į paviršių, vėtros bloškia atgal; vien tai, ką palytėjo ir pašventino meilė, ištirpsta ir srūva slaptomis angomis į anapusio karalystę, kur tartum kvapai susilieja su mylimais mirusiaisiais. Dar žadini tu, budrioji Šviesa, pavargusįjį į darbą – įlieji į mane džiugią gyvybę, – bet nenuviliosi manęs nuo samanoto atminties paminklo. Mielai aš pasirengęs darbščias savo rankas tau pavesti, suspėti visur, kur esu reikalingas – pašlovinti tavojo spindesio puikumą – nuolat stebėti stulbinančią tavo kūrybos dermę – grožėtis didingu tavo laikrodžiu, žėrinčių jo valandų eisena – suprasti pradmenų pusiausvyros mastą – ir begalinių pasaulių su jų laikais stebuklingo žaidimo taisykles. Bet mano slėpiningoji širdis ištikima lieka Nakčiai ir jos dukrai, kuriančiajai meilei. Ar gali man parodyt amžinai ištikimą širdį? Ar tavo saulė turi meilingas akis, kurios mane atpažintų? Ar pastebi tavo žvaigždės mano ištiestą ranką? Ar atsilieps bičiulišku paspaudimu, žodžiu, švelniu ir mielu? Ar tu padovanoji Nakčiai spalvas ir bruožus švelnius – o gal jinai suteikė tavo puošmenoms gilesnę ir prakilnesnę prasmę? Kuo tava būtis pradžiugintų, ką pasiūlytų tiems, kurie mirties žavesį patyrė? Ar visa tai, kas įkvepia, nėra su atspalviu Nakties? Tave kaip motina jinai išnešiojo, ir visas tavo puikumas iš jos. Tu ištirptum patsai savyje – erdvėje begalinėje išsisklaidytum, jeigu ji tavęs nelaikytų, neapglėbtų, kad tu sušiltum ir liepsnose pradėtum pasaulį. Iš tikro aš buvau pirmiau nei tu – motina siuntė mane su broliais ir sesėm apgyvendinti tavo pasaulį, pašventinti jį meile, kad jisai taptų amžino grožio paminklu – apsodint jį nevystančiom gėlėm. Aiman, dar nesubrendo jos, tos dieviškos mintys. – Reti dar mūsų praregėjimo ženklai. Vienąsyk tavo laikrodis paskelbs, kad laikas išseko, ir tu tapsi kaip vienas iš mūsų, ilgesy begaliniam tu užgesi ir mirsi. Savyje aš pajutau triukšmingo tavo triūso baigtį – dangišką laisvę, džiugų sugrįžimą. Kančioj begalinėj regiu, kaip tolsti nuo mūsų tėvynės, kaip tu priešinies senajam, įstabiajam dangui. Tuščias tavo įniršis ir tavoji pagieža. Nesudeginamas stovi kryžius – mūsų genties pergalės vėliava.

                          Kilsiu anapus,

                          Ten, kur kančia

                          Saldžiu geluoniu

                          Virs nejučia. –

                          Vienas tik mirksnis,

                          Ir – įstabus –

                          Dangiškos meilės

                          Džiaugsmas nubus.

                          Būtin bekraštėn

                          Apsvaigęs kritau,

                          Ir iš aukštybių

                          Tave aš matau.

                          Gęsta ant kalno

                          Skaistumas šviesos –

                          Šešėlio tau skirtas

                          Vainikas vėsus.

                          O! gerk, mylimoji,

                          Išgerk tu mane,

                          Kad aš užmigčiau

                          Meilės sapne.

                          Mirtis atvilnija,

                          Gaivi, be kančių,

                          Jau eteris srūva,

                          Ne kraujas, jaučiu.

                          Drąsa ir gyvybė –

                          Dienų slėpiny,

                          O naktį aš mirštu

                          Šventojoj ugny.

Plačiai išplitusią žmonijos giminę nuo amžių valdė prievarta geležine nebylioji lemtis. Suvystyta tamsiuos ankštuos vystykluos, snaudė baikšti jos siela. – Žemė buvo bekraštė – buveinė dievų, jų tėvynė. Nuo amžių samanotų stūksojo slėpiningas jos rūmas. Už rausvų aušros kalnų, iš šventųjų jūros įsčių skleidė saulė uždegančią gyvąją Šviesą.

Senas milžinas laikė palaimintą pasaulį. Po slėgiais kalnais gulėjo motinos žemės pirmapradžiai sūnūs. Bejėgiai, šiurpiai įniršę prieš naują, šauniąją kartą dievų ir jų giminaičius, džiugiuosius žmones. Žalsva, tamsi jūros gelmė buvo deivės įsčios. Krištolinėse grotose klestėjo gausinga giminė. Upės, medžiai, gėlės ir žvėrys buvo žmonėms artimi. Svaigesnis buvo vynas, regimu jaunystės perteklium apdovanotas – vynuogių kekėse slėpėsi dievas – motiniška, mylinti deivė gyveno sunkioj auksinėj varpoj; šventasis meilės apsvaigimas – saldus atnašavimas gražiausiai mergelei deivei – gyvenimas per amžius – amžina dangaus vaikų ir žemės piligrimų šventė spalvom lyg pavasaris kūpėjo. Visos gentys kūdikiškai šlovino tūkstantveidę liepsną kaip aukščiausiąją esybę pasauly. Bet buvo viena mintis, vienas šiurpulingo sapno vaizdas, –

                          Puoton ji žengė, atgrasi, niūri,

                          Ir sielą šiurpas nelauktai pripildė;

                          Dievų narsa net rodės netvari, –

                          Byrėjo gelbstintys gyvybę tiltai.

                          Jai permaldauti žemėj nieko neturi,

                          Ir ašaros, ir aukos čia – beviltės.

                          Mirtis tai buvo, ir perniek rauda:

                          Nutrūko širdis guodusi puota. –

                          Ką taip brangino mylinčiųjų sielos,

                          Kas ilgesiuos jiems buvo taip arti,

                          Prapuolė amžiams, širdgėlą pasėjo,

                          Išplėšus viską niaurioji prarastis.

                          Sapnuos blankiuos paniro mirusieji,

                          Bejėgiai grumtis, žūčiai pasmerkti,

                          Kai džiugios bangos gyvastingos jūros

                          Į sielvarto uolas staiga suguro. –

                          Tauriais jausmais, didvyriška dvasia

                          Pagražino žmogus tą šmėklą šiurpią:

                          Jautraus jaunuolio gesinama šviesa –

                          Švelni baigtis, lyg arfos stygos virpa.

                          Dings atminties šešėliai dausose,

                          Giesmės gelmėj su liūdesiu ištirpę.

                          Bet liks mįslinga ši gūdi Naktis,

                          Neįminta jos galių paslaptis.

Senasis pasaulis į pabaigą slinko. Jaunos giminės linksmybių sodas nužydėjo – aukštyn į laisvą begalinę erdvę veržėsi nevaikiški, bręstantys žmonės. Pasislėpė dievai su savo pasekėjais. – Vieniša ir apmirus stūksojo gamta. Geležies grandinėm ją sukaustė kietas skaitmuo ir nepalenkiamas matas. Tartum dvelksmas ar dulkės žodžiuos tamsiuos beribis gyvenimo žydėjimas išsisklaidė. Dingo visa nugalintis tikėjimas ir viską suderinanti, suvienijanti dangaus bičiulė vaizduotė. Atšiaurūs šiaurvėjai lėkė virš sustingusios žemės, o stebuklų tėviškė į eterį pakilo. Dangaus tolumose sužibo daugybė pasaulių. Šventovėn gilesnėn – į aukštesnę dvasios erdvę atsitraukė su savo galiom visatos siela – ten viešpataus, laukdama visuotinės pasaulio aušros. Šviesa daugiau nebebuvo dievų buveinė, jų dangiškumo ženklas – apsisiautė jie nūnai skraiste Nakties. Naktis pavirto vaisingom apreiškimų įsčiom – dievai į jas sugrįžo ir užsnūdo, kad naujais, kilnesniais paveikslais iškiltų virš atgimusio pasaulio. O tautoje, kuri visų paniekinta anksti subrendo ir atsisakė palaimintos jaunystės nekaltybės, nepaprastu pavidalu apsireiškė naujas pasaulis – skurde poetiškos kūtelės – pirmos Mergelės-motinos Sūnus – apkabinimo slėpiningo begalinis vaisius. Rytų šalies subrendusi, derlinga išmintis pirmoji atpažino naujojo amžiaus atėjimą – prie nuolankaus Karaliaus prakartėlės žvaigždė parodė jai kelią. Neaprėpiamos ateities vardu pagarbino išminčiai Kūdikį, didžiausiąjį visatos stebuklą, prabanga ir smilkalais. Vieniša atsivėrė dangiškoji širdis visagalės meilės žiedo taure – į prakilnų Tėvo veidą atsigręžus, ilsėdamos prie šventosios palaimintosios Motinos krūtinės. Dieviška dvasios ugnim pražydusio Kūdikio akis pranašingai žvelgė į ateities dienas, į savo išrinktuosius, atžalas jo dieviškos genties, nesisielodamas dėl savo žemiškojo likimo. Greitai aplink jį susibūrė kūdikiškos sielos, visagalės meilės įstabiai pagautos. Kaip gėlės pražydo jo artumoje dar nežinoma, nauja būtis. Neišsenkantys žodžiai, džiugiausia naujiena dieviškos dvasios kibirkštimis žiro iš jo maloningų lūpų. Nuo tolimųjų krantų, po vaiskiu Graikijos dangumi užgimęs, dainius atkeliavo į Palestiną, visa širdimi šiam stebuklo Kūdikiui atsidavęs:

                          Tai tu, jaunuoli, amžių rimtyje

                          Prie mūsų kapo susimąstęs rymai;

                          Esi paguodos ženklas tamsoje –

                          Džiugi pradžia žmonijos atgimimo.

                          Kas mus gramzdino skausmo gelmėje,

                          Nūnai trauks ilgesiu ne šios tėvynės.

                          Mirty tu amžinybę mums neši;

                          Tu mus išgydai, nors mirtis esi.

Ir džiūgavimų pilnas patraukė dainius į Indostaną – širdis, įkvėpta meile apsvaigus, išsiliejo ten liepsningais posmais po švelnia padange, sau palenkdama tūkstančius širdžių, ir tūkstančiais šakų išsišakojo geroji naujiena. O dainiui atsisveikinus, neįkainojamas gyvenimas netrukus tapo šiurpaus žmonijos nuopuolio auka. – Jis mirė jaunas, atplėštas nuo pamilto pasaulio, nuo verkiančios Motinos ir baikščių savo bičiulių. Neapsakomų kančių sklidiną taurę išgėrė švelni jo burna. Siaubingoj baimėj artėjo naujojo pasaulio gimimas. Aršiai jis grūmėsi su senosios mirties baisybe. – Sunkiai jį slėgė pasenęs pasaulis. – Dar kartą maloniai pažvelgė jis į Motiną savo – tuomet amžinoji Meilė ištiesė jam gelbstinčią ranką – ir jis užmigo. Tik kelias dienas kabojo tamsi uždanga virš šėlstančios jūros, virš drebančios žemės – jo išrinktieji gausias ašaras liejo. – Ir štai atverta paslaptis – dangiškos dvasios nurito akmenį pirmapradį nuo tamsiojo kapo. Šalia užmigusiojo angelai sėdėjo – švelnūs jo vaizduotės kūriniai. Naujoje dieviškoj didybėj pabudęs, pakilo jis į atgimusio pasaulio aukštybes – sava ranka palaidojo mirusį senąjį pasaulį ir visagale ranka ant jo užrito akmenį, kurio jokia galybė nepajudins.

O vis dar verkia tavo išrinktieji džiaugsmo ašarom, graudulio ir begalinio dėkingumo ašaras jie lieja prie tavo kapo – džiugiame išgąstyje vis dar regi tave prisikėlusį – prisikėlę su tavimi; regi tave nušvitusį skaisčia vidaus ugnimi prie palaimintos Motinos krūtinės, iškilmingai žengiantį su savo bičiuliais, tariantį žodžius, į vaisius nuo gyvenimo medžio panašius; regi, kaip tu skubi su begaliniu ilgesiu į Tėvo glėbį, nešdamas jauną žmoniją ir auksinės ateities dar nelytėtą taurę. Motina nuskubėjo paskui tave – dangiško džiūgavimo apsupta. – Ji atėjo pirmoji pas tave į naująją tėvynę. Amžiai prabėgo nuo to laiko, ir vis labiau spindi tavo naujoji kūrinija – tūkstančiai iš sielvartų ir suspaudimų, pilni tikėjimo, vilties ir ištikimybės išėjo paskui tave – gyvuoja jie su tavimi ir dangaus Mergele meilės karalystėje – dangiškos mirties šventovėj atnašauja, priklausydami tau amžiams.

                          Jau nublokštas akmuo –

                          Prisikėlimo rytas!

                          Kaip Žodyje skiemuo –

                          Ir mes, tavim nušvitę.

                          Tuoks dangų su žeme –

                          Srus iš Taurės auksinės

                          Puotos amžinume

                          Į sielas šventas Vynas.

                          Jungtuvėms kvies mirtis, –

                          Mergelės rūpestingos

                          Alyvos nepristigs –

                          Žibintai skaisčiai spindi.

                          O kai pas mus tu žengsi

                          Dangaus takais melsvais, –

                          Žvaigždynai duos mums ženklą

                          Džiugiais žmonių balsais.

                          Tik į tave, Marija,

                          Iš tūkstančio širdžių

                          Šešėlių karalijoj

                          Gailias maldas girdžiu.

                          Malonės tu pilnoji,

                          Skaisčiausioji dangaus,

                          Jie vilias ir dejuoja, –

                          Paguoski juos, priglausk.

                          Kiti kančioj sunyko,

                          Bet su viltim tvaria,

                          Pasaulį šį palikę, –

                          Jie grįžo pas tave;

                          Iškęst vargus ir skausmą

                          Padės mums iš tenai.

                          Pas juos ir mes keliausim,

                          Ir liksim amžinai.

                          Kas tiki, kas mylėjo,

                          Prie kapo neraudos;

                          Ir mirę mylimieji –

                          Gyvi mums visados.

                          Dangaus vaikeliai skaistūs

                          Ir sergės, ir lankys,

                          O ilgesį nuskaistins

                          Išgydanti Naktis.

                          Viltis – gyvybės lieptas

                          Į amžinus namus. –

                          Vidinės kaitrios liepsnos  

                          Nuskaidrina jausmus.

                          Žvaigždynų auksas tirpsta

                          Kitos būties Vyne,

                          Apsvaigsim juo, pavirtę

                          Žvaigždėm šviesos tvane.

                          Bekraštės meilės skonis –

                          Kaip trykštanti versmė:

                          Viena Naktis malonės –

                          Viena šventa giesmė –

                          Per amžius sklis jos aidas.

                          Mus spinduliais aplis

                          Nušvitęs Dievo veidas –

                          Švenčiausias šviesulys.

                          MIRTIES ILGESYS

                          Į tamsą pulkim iš šviesos,

                          Į žemės gelmę ženkim,

                          Atsiskyrimas sualsuos

                          Gėla – tai geras ženklas:

                          Laivelis siauras, bet antai

                          Artėja dangiški krantai.

                          Šlovė tau, amžina Naktie,

                          Tau, amžinasai miege.

                          Nuvytom, karščio užklupti,

                          O širdgėloj paliegom. –

                          Koks svetimas šis oras mums,

                          Pas Tėvą trokštam, į namus.

                          Kas mes pasauliui šiam, deja,

                          Kai meilės bangos supa? –

                          Senovė švies tolumoje,

                          Naujovės mums nerūpi.

                          O! vienišas minioj antai,

                          Kurs myli praeitį šventai.

                          Tą praeitį, kada jausmai

                          Skaisčia ugnim svaigino,

                          Kai Tėvo veidą regimai

                          Miruoliai dar pažino, –

                          Ir buvo tas, kuris skaistus,

                          Į jo paveikslą panašus.

                          Tą praeitį, kai gausumu

                          Sena gentis žydėjo,

                          Kaip vaikas dangiškų namų,

                          Mirties kančių ilgėjos.

                          Nuo meilės įkarščio dažnai

                          Širdis suskildavo ūmai.

                          Tą praeitį, kada pas mus

                          Pats Viešpats nusileido,

                          Iškentęs baimę ir skausmus,

                          Vien meilę žemėj skleidęs,

                          Ant kryžiaus mirė kančiose,

                          Kad gyvas liktų širdyse.

                          Kaip vizija šviesi jinai –

                          Gūdžios Nakties tolybėj,

                          Jos ilgesys mus amžinai

                          Per žemės klonius lydi.

                          Skubėkim tėviškėn dangaus,

                          Kur mus šventi laikai priglaus.

                          Kai mylimieji ten seniai,

                          Kas mus dar čia sulaiko?

                          Kapai, šešėlių eisena,

                          Skaudi baigtis belaikė.

                          Ir ko ieškot – lemtis graudi –

                          Pasauly tuščia ir širdy.

                          Ūmai iš tolių, iš slaptų,

                          Meilingo balso aidas

                          Ant mūsų ilgesio krantų

                          Kaip ženklas nusileido, –

                          Tai mylimieji kviečia mus

                          Į amžinos būties namus.

                          Kur nuotaka švelni, tenai,

                          Į Jėzaus karalystę, –

                          Pro sutemą, kur amžinai

                          Mums meilės veidas švyti.

                          Ten slėpinių viešpatija

                          Priglaus mus Tėvo glėbyje.

 

                         1799–1800

Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)