varna braukia asara      Henrikas Algis Čigriejus. Varna braukia ašarą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 183 p.

 

Paėmus į rankas naujausią poeto ir prozininko Henriko Algio Čigriejaus novelių rinktinę „Varna braukia ašarą“ ir verčiant jos pirmuosius lapus, iškart iškyla būsimo jos (per)skaitymo vizija – nuotraukų albumas, įgavęs ne vaizdinę, o žodinę formą. Pačioje knygos pradžioje atspausdintos nuotraukos byloja, kad tai „žmonės, kuriuos galima sutikti šios knygos novelėse“. Tad skaitytojui tarsi nieko kito ir nelieka, tik pasinerti į laukiamą ir pažadėtą susitikimą: nuotraukose užfiksuotų žmonių gyvenimus, keistus, didelius ir mažus nutikimus. Gal ir gerai, kad novelių perskaitymo taisyklės „primetamos“ paties autoriaus, kuris kuklinasi, sakydamas, kad „kūrybos šičia ne tiek ir daug, čia tik aprašymai“. Rinkinio pradžioje ranka parašyta ištarmė (o gal skaitymo raktas?) apie nuotraukas ir novelės veikėjus tarsi provokuoja paraštėje brūkštelti šiek tiek kitką ir kitaip: „Novelėse galima sutikti nuotraukas, fiksuojančias žmones, įrašančias juos į atmintį ir prisiminimus.“

 

Neatsitiktinai pradėjau kalbėti apie nuotraukas, ir ne tik dėl to, kad jų išties šioje gražiai išleistoje novelių rinktinėje yra nemažai. Mane sudomino kitas dalykas: rinkinyje susitinkantys trys skirtingi žanrai – aprašymas, novelė, nuotrauka. Tai trys skirtingi kalbėjimai, pasakojimo būdai, kuriuos jungia vienas didis dalykas – esamos akimirkos sustabdymas, vieno įvykio užfiksavimas.

 

Skaitydama šią H. A. Čigriejaus knygą dar kartą įsitikinau, kad vyresnioji karta yra gražiai ir šviesiai išsaugojusi žanrą, subtilų novelės pojūtį, kuris man asocijuojasi su skaidriais jausmais, praeities šviesa, atgyjančia dabartyje, ir jaukiais, prielankumą, o kartais net ir skaidrų graudesį keliančiais personažais, su kuriais tarsi savaime susidraugauji. (Beje, ilgą laiką nepaleido įkyri mintis, kad H. A. Čigriejaus proza kažką primena, kol galiausiai atminty iškilo šviesios Antano Ramono novelės, ilgesingai graudūs Broniaus Radzevičiaus apsakymai.) Lygiai tokias pačias mintis ir pojūčius sukelia ir senos fotografijos, kuriose žmonės kupini kažkokios nežemiškos šviesos ir skaidrumo.

 

Ši H. A. Čigriejaus knyga – iš autobiografinių patirčių ir išgyvenimų bei kūrybinių impulsų dėliojama dėlionė, kurioje neįmanoma atsekti, kiek joje tiesos, kiek kūrybinės išmonės, tačiau tą tikrąjį santykį, neabejotinai, žino pats autorius, ant knygos viršelio prisipažįstantis: „Na, be išmonės neapsieita – čia tos irgi tiek ir tiek. Mano tekstų prototipai – ne vienas jau ir iš Amžinybės – gal ir pagrūmoja man pirštu: Algiuk, buvo ne šitaip... Taip, buvo ne visai taip... Betgi čia ne protokolai, o novelės, kurioms išmonė privaloma.“ Galbūt dėl to šelmiškai nepikto pagrūmojimo iš Anapus piršteliu tokie savi ir atpažįstamai draugiški tampa H. A. Čigriejaus novelių veikėjai, atkeliavę iš praėjusio laiko fotografijų. Jie gyvai stoja į akistatą su skaitytoju, atverdami savo subtiliausius išgyvenimus ir atsiverdami patys. Jie juokiasi, kartais net ir nesibaido ašaros nubraukti. Beveik visose novelėse išsaugota praėjusi kasdienybė staiga tampa gyva, neįprasta ir visiškai nekasdieniška, ir, matyt, tik todėl, kad tai, kas praeita, negali būti kasdieniška dabarčiai.

 

Kiekviena H. A. Čigriejaus novelė, kaip ir reikalauja griežtas žanrinis jos apibrėžimas, vaizduoja vieną įvykį, pasižymi vieninga veiksmo kryptimi, didėjančia įtampa bei efektinga pabaiga, tačiau dažnai tas vienas įvykis pritraukia kitą įvykį ir taip novelės pasaulis išsiplečia iki žmogaus likimo masto. Tokiu būdu mažos apimties kūrinys imasi atverti žmogaus gyvenimo gylį.

 

Visas rinkinio „Varna braukia ašarą“ noveles labai sąlygiškai, remiantis siužetu, galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją sudarytų pasakotojo (autoriaus alter ego) prisiminimai iš vaikystės. Jie susiję su artimiausiais žmonėmis. Su vienaip ar kitaip gyvenimą formavusiais įspūdžiais ir patirtimis. Antrai grupei priklausytų kiti pasakojimai, atveriantys pasakotojui lyg ir nepažįstamų, bet elgsena, mąstymu artimų žmonių likimus. Šio rinkinio novelių laikas platus ir ilgas, apimantis ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir jo gyvenimą lydinčius istorinius kontekstus – novelėse iškyla pokario Lietuva, gyvai skaitytojo sąmonėje stoja miškinių figūros, tarybinio gyvenimo atributai, kuriuos taip ir norisi įvardyti, priėmus fotografijos žaidimo taisykles, tiesiog portretinių nuotraukų fonu. Nors fonas – tai ne tik laikas, bet ir, žinoma, vieta. Novelių veiksmo vieta beveik „neišklysta“ iš rašytojo gimtųjų apylinkių. Vidugirių kaimas, Saločiai, ten kažkur Rygos pusėn – visa tai leidžia piešti skaitytojui tikrą, jau, deja, nebesantį Lietuvos kaimą, pažįstamą iš Jono Biliūno ar Žemaitės apsakymų. Atgaivinamas jis ir H. A. Čigriejaus novelėse. Ir kaimas tebėra šviesus, žaliuojantis su darželiuose žydinčiais bijūnais ar piliarožėmis, su dideliais sodais, nulinkusiais nuo žiedų, ar dideliais laukais, aidinčiais nuo bulviasodžio talkininkų juoko.

 

Kiekviena H. A. Čigriejaus novelė turi tvirtą struktūrą (kaip ir fotografija turi tvirtą rėmą), kuri pasislėpusi po žaismingu siužetu ir tokia nuoširdžia aukštaitiška šnekta. Skaitydama tekstus pričiupau save, kadangi irgi esu iš Aukštaitijos, tik labiau Rytų nei Šiaurės, mintyse tarmiškai tariančią H. A. Čigriejaus teksto žodžius – būtent taip mintyse skaitant suskamba tikrasis novelės branduolys – nesumeluotas žmogaus gyvenimo atvirumas bei nuoširdumas. Iš tiesų dažnai paminimas H. A. Čigriejaus kūrybai būdingas „aukštaitiškas koloritas“ tarsi padeda perprasti autoriaus kūrybos ypatumus. (Taip beveik ir girdžiu H. A. Čigriejaus prozą apibūdinantį sakinį – „ana yr paprasta ir naširdi, kalbanti na dūšias“.)

 

Tačiau kad ir kokios svarbios būtų laiko ir vietos dimensijos, vis dėlto svarbiausias lieka žmogus – tiek novelėje, tiek nuotraukoje. O žmogus rinkinyje yra ašis, sukanti ir išjudinanti aplink save visą pasaulį. Žmogus nuo gimimo iki mirties. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad beveik kiekviename kūrinyje subtiliai ir niuansuotai į gyvenimo šėlsmą bei tėkmę įsiterpia ir prisiderina Mirtis ir Nebūtis, arba Kitokia Būtis, kuri šiame rinkinyje nėra skaudžiai tragiška ar kelianti siaubą bei baimę. Priešingai – rašytojas ją parodo kaip neišvengiamą gyvenimo antrininką arba tiesiog kitą buvimo polių. Su mirtimi yra susitinkama ir susitaikoma kaip su visų laukiančia neišvengiamybe. Kaip tik šioje gyvenimo ir mirties akivaizdoje nuoširdumą bei draugiškumą kelia H. A. Čigriejaus personažai: Lionginas, keliaujantis per lijundrą namo, Pagojo Juziukas ar Aliukas su dėde Baliu, vežantys karstą. Personažai tebėra išsaugoję mūsų senoliams būdingą Rėdos rato jauseną, tą tiesioginį ryšį su gamta. Gamta jaučia žmogų, žmogus jaučia gamtą. Ir turbūt tik dėl tokio santykio galima net ir sergant pajusti, kaip plyšta debesys ir kaip gydo namų erdvė („Plyštantys debesys“).

 

Vis dėlto kritiškesniam ir jaunesniam skaitytojui gali kilti paprastas ir įžūlus klausimas: ar verta XXI amžiuje spausdinti knygas, pasakojančias apie tai, ko seniai nebėra? Ar verta graudintis ir liūdėti dėl nebesančio kaimo ir gyvųjų liudytojų? Kam visa tai? Tam, kad nepamirštume to, kas buvo. Dabar pasidarė labai madinga šiuolaikiniuose interjeruose sukabinti senas, praėjusio šimtmečio nuotraukas, kuriose mūsų seneliai ir proseneliai atrodo nušviesti kažkokia mums jau nebepažįstama šviesa. Tad ir šią H. A. Čigriejaus novelių knygą galima laikyti kaip fotografišką praeities liudijimą šiuolaikiniame eklektiškame postmodernizmo interjere. Liudijimą, kuriame susipina aprašymai su itin tiksliai užfiksuotomis akimirkomis. Gal net reiktų sakyti, kad autorius ne aprašo, bet fotografuoja žodžiais. Žvelgia į savo praeitį fotografijos žvilgsniu, kuris mato toliau ir giliau už kasdienį ir įprastą žvilgsnį. H. A. Čigriejaus žvilgsnis jį patį grąžina į gimtąją žemę pačiu gražiausiu būdu – fiksuodamas praeitį su visais svarbiausiais bei artimiausiais žmonėmis, su jų šypsenomis ir ašaromis, taip užrašydamas praeitį kitoms kartoms. Reikia tik pasidžiaugti, kad, perfrazuojant patį autorių, jo proza ir likimas pargabena jį į gimtuosius kraštus ir jo apylinkes dar ne grabe, tačiau literatūrinėse – asmeninėse fotografijose, kurios atlieka vieną svarbiausių – prisiminimo, ištraukimo iš užmaršties ir nebūties – funkcijų. Galima tik žavėtis, kad H. A. Čigriejaus karta, išgyvenusi daugybę keistų bei skaudžių likimo vingių ir lūžių, sugeba į viską žiūrėti giedru žvilgsniu, o praeitį prisiminti šviesiai. Gal dėl to, kad toji karta, anot šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato aktoraus Vytauto Paukštės, „gyveno įdomiais laikais, kai daugelis paauglių dėl streso ir baimės buvo jau žili“. Gal dėl to akinamo baltumo plaukuose jie ir geba taip skaidriai ir šviesiai su giedromis šypsenomis bei tyromis ašaromis išsaugoti praeitį kitiems.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)