Zivile Bakaityte

 

      Živilė Bakaitytė gimė 1981 m. Vilkaviškyje. 1999–2003 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo socialinį darbą, 2004–2006 m. Kauno technologijos universitete – Vadybos ir verslo administravimą. Šiuo metu dirba marketingo srityje. Ž. Bakaitytės novelės spaudoje publikuojamos nuo 1999 m.

 

Mėnraštyje „Metai“ jos kūryba spausdinama pirmą kartą.

 
 

Aš panorau poilsiauti viena. Pasiėmiau palapinę, dviratį, maisto. Persikėliau keltu per marias, važiavau iki Preilos, greta jos susiradau paplūdimį, kuriame – nė gyvos dvasios. Keistas tas paplūdimys. Jis primena šiukšlyną. Jame galybė akmenų, įvairiausio ilgio lentų, šakų, plastiko gabalėlių. Toks vaizdas, tarsi kažkur nuskendo laivas ir jūra šiame krante išmėtė to laivo skeveldras. Sumaniau jas patyrinėti. Rinkau kiekvieną dalelytę ir bandžiau įsivaizduoti, kaip ji anksčiau atrodė. Ir kuo ilgiau aš apžiūrinėjau tas skeveldras, tuo geriau supratau, kad man patinka šis paplūdimys ir chaosas, tvyrantis jame.

 

Kopose tarp krūmynų pasistačiau palapinę. Kai guli joje, regi paplūdimio šiukšlyną. O naktį gali stebėti žvaigždes ir klausytis jūros ošimo. Pirma naktis vienumoje su gamta tobula. Guliu ir klausausi garsų, nė kiek neprimenančių miesto.

 

Antrą rytą užklupo audra. Didžiulės bangos garsiai gurgėdamos rijo paplūdimio šiukšles, svaidė jas į jūros gilumą, vėlei spjaudė į tą patį krantą, ir šis procesas vis kartojosi, kartojosi...

Aš išsėlinau iš palapinės. Įbridau į jūrą. Šaltas vanduo stingdė kūną. Aš tirtėte tirtėjau. Klausiausi jūros šniokštimo – jis kiekvieną akimirką stiprėjo.

Sužaibavo. Ryški elektros gyvatė nusiraizgė per dangų. Driokstelėjo kurtinantis griaustinis.

Aš tirtėjau. Bet bridau tolyn į jūrą, ir staiga mane prarijo didžiulė banga.

Jutau vandenį, jo stingdantį šaltį, sūrumą, jo stichišką jėgą, kuriai neįmanoma pasipriešinti, ir jutau, kaip galinga jūros srovė mane tempia gilyn į jūrą. Supratau, kad dabar turėčiau melstis, bet, užuot tai dariusi, pradėjau galvoti apie tave...

Murzinas dangus, aštrūs lietaus lašai, vanojantys veidą, manasis išgąstis, atsirandantis tik dabar, kai jūros banga atslūgo ir aš išnirau, įkvėpiau oro, kosčiu, ašarų upeliai rieda mano skruostais.

Aš vis dar galvoju apie tave. Nors nuo mūsų išsiskyrimo praėjo metai.

 

Kuo daugiau galvoju, tuo geriau suprantu, kad aš – laimės kūdikis. Esu padariusi tobulą karjerą. Per pusmetį paaukštino pareigose ir padvigubino algą. Mano kostiumėliai madingi ir gražiai išlyginti. Mano šukuosena perfect, kalbu aukštomis frazėmis ir galiu regzti įdomius pokalbius. Galiu sudominti bet kurį pašnekovą. Galiu pakalbėti labai rimtai, ir visi patikės, kad esu savo srities specialistė. Galiu sau leisti viską, ko širdis geidžia... Esu laimingos karjeristės pavyzdys, kurį galima pateikti vadovėlyje pavadinimu „Kaip padaryti tobulą karjerą ir gerai jaustis“.

 
Kalėdos.

Pati gražiausia šventė metuose. Aš jos laukiau visą mėnesį: pirkau dovanėles artimiesiams, rašiau sveikinimus draugams ir siunčiau juos paprastu paštu norėdama nustebinti, nes popierinių atvirukų niekas nebedovanoja. Ir dabar, Kūčių vakarą, tekina bėgu į stotį. Aš važiuoju pas tėvus. Pasiilgau visų – mamos, tėčio, brolio, sesių. Sėdėsime prie Kūčių stalo, kalbėsime maldą, džiaugsimės, kad vėl visi susirinkome.

Sustingstu. It filme prieš akis bėga vaizdas: tu ir tavo blondinė.

Švytintys, laimingi, tragiškai vienas kitą įsimylėję.

Susikibę už rankų keliaujate dideliais dovanų maišais nešini.

Saldi idilė.

Dar akimirka, ir mes susidursime, nes aš einu tiesiai į jus.

Net nesitiki, kad vos prieš savaitę išsikraustei iš mano būsto...

Labas, Gerda. Susipažink su mano drauge.

Mano reakcija?

Tobula šypsena ir pasidžiaugimas, jog jums taip puikiai sekasi. Arba įtūžis, kurio nerodau, arba susierzinimas, kurį keičiu šypsena, kad tik tu nepastebėtum, kaip šlykščiai dabar jaučiuosi.

Aš įsimaišau į minią. Tolstu nuo jūsų. Pamatau jos prabangią mašiną, į kurią įsėdi ir tu, visas švytintis. Aš galiu įsivaizduoti, kokia jos sąskaita banke ir koks tu laimingas tai žinodamas.

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tave galima pirkti.

 

Žinai, kas baisiausia? Ogi suvokimas, jog esu naivi ir nemoku pažinti žmonių. Buvom kartu dvejus metus ir nesugebėjau tavęs perprasti. Užmigdavau ir pabusdavau šalia tavęs, bet nesugebėjau skaityti tavo minčių, identifikuoti momentų, kai tu meluoji. Buvau susikūrusi tobulą tavo paveikslą ir neleidau sau net pamąstyti, kad tu galėtum būti kitoks. Pykstu ant savęs už naivumą. Įsikaliau sau į galvą, jog tu esi tobulas, ir kai paaiškėjo teisybė, mano savijauta buvo apgailėtina. Ir ne tik dėl to, jog praradau tave, bet ir dėl to, kad aš nusivyliau savimi.

Žinai, kas juokingiausia? Ogi tai, jog esu perskaičiusi galybę psichologinių knygų, kurios padeda atpažinti įvairias žmogaus būsenas ir moko technikų, kaip iš žmogaus išgauti tą informaciją, kurios tau reikia. Bet visos tos žinios niekais nuėjo. Pasirodo, nemoku teorijos taikyti praktikoje.

Žinai, kas blogiausia? Ogi tai, kad nebepasitikiu žmonėmis. Dabar man atrodo, jog visi žmonės yra tokie, koks esi tu.

 

Ūmai prisiminiau savo darbą. Atsisėdau ant smėlio, atsiverčiau užrašų knygelę ir pradėjau kurti strategijas. Braižiau lenteles, analizavau jas, taip įnikau į darbą, kad pamiršau viską viską. Aš buvau laiminga, kai suvokiau, jog darbas man teikia džiaugsmą. Ir staiga man atėjo į galvą mintis, kad karjerą galima suplanuoti, jos galima siekti tikslingai, aukoti vakarus, savaitgalius, kad tik galėtum pasiekti savo tikslą. Tačiau meilės nesuplanuosi.

 

Trečią rytą saulei tekant pamačiau tave.

Ėjai ramiu žingsniu ir gėrėjaisi neapsakomo grožio vaizdais (mėlynai žydra jūra, lengvos bangos, baltas smėlis, valiūkiškas vandens blizgesys, svaigus jūros kvapas ir raminamas ošimas).

Išlindau iš palapinės.

Pagaliau pamatei mane, šyptelėjai ir neatitraukdamas nuo manęs žvilgsnio artėjai.

Ištisus metus nesimatėme. Nežinau, kaip tu gyveni. Tu irgi nieko apie mane nežinai. Kartais man kyla noras paskambinti, bet susitvardau. Dažniausiai pykstu, kad po dvejų draugystės metų niekada nepasidomėjai, kaip laikausi.

Iš jaudulio virpa lūpos.

Žiūrėsiu tau į akis ir nieko nesakysiu. Leisiu kalbėti tau. Vien tai, kad mes netikėtai susidūrėme šioje Dievo pamirštoje vietoje, yra taip keista...

Ir staiga nusivylusi atsidusau.

Neįtikėtinai į tave panašus vaikinas pagyrė gražią dieną, pasisakė, kad šiąnakt tūsinosi Juodkrantėje ir sugalvojo pasivaikščioti, nes jo chebra jau išlūžo (per daug gėrė).

Jis iki skausmo panašus į tave...

Ir kai jis pasiūlė kartu pasivaikščioti, bematant sutikau, ir mudu žingsniavome kylančios saulės nutviekstu paplūdimiu, šaltos jūros bangos skalavo mūsų basas kojas, jo karšta ranka apglėbė mano pečius.

Jis toks panašus...

Nepajutau, kaip ėmiau jį bučiuoti.

Jis bučiuojasi kaip tu!

Jis bučiavo, vis dar bučiavo, glaudė mane prie savęs ir aš ėmiau suvokti, kad maniakiška priklausomybė nuo tavęs pagaliau pasibaigė ir aš jau galiu gyventi be tavo rankų ir bučinių, aš nebejuntu to virpulio, kurį jutau seniau, nes šiuo metu aš galvoju ne apie tave, bet apie savo Kristupą. Apie tai, kad norėčiau, jog jis kartu su manimi atostogautų prie jūros. Gertume alų, plepėtume apie bet ką, užsikrėstume džiugia nuotaika, krėstume kvailystes arba tiesiog tysotume ant smėlio ir mėgautumėmės šia nuostabia akimirka, kuri niekados nepasikartos.

Aš pasileidau tekina tolyn nuo nepažįstamojo.

„Ei, kur tu?“ – išgirdau jo balsą.

Aš bėgau tolyn nuo nepažįstamojo.

 

Kristupai, tu pabučiavai mane per trečią pasimatymą ir likai nakvoti. Kristupai, tu nuolat kartoji, kad aš tau labai svarbi ir kad nesi sutikęs tokios kaip aš. Kristupai, mes draugavome tris mėnesius. Kristupai, tu buvai pirmas vyras, su kuriuo panorau būti po išsiskyrimo su savo draugu, nes turėjai kažkokią paslaptį, kurią man knietėjo įminti. Kristupai, vos atvykusi prie jūros, aš pradėjau galvoti apie tave ir nė vienai dienai nesugebu tavęs išmesti iš galvos. Kristupai, aš vis dar negaliu tiksliai pasakyti, koks tu esi, ir negaliu paaiškinti, kodėl tu man atrodai toks paslaptingas.

 

Paryžius... Jis pranoko visus mano lūkesčius! Su Kristupu aplankėme Eifelį, Eliziejaus laukus, užsukome pasižiūrėti impresionistų paveikslų ir aš... net negaliu apsakyti visų tų jausmų, kuriuos dabar jaučiu! Žvelgiu į Monė darbus, o mano veidą puošia vaikiška šypsena. Tiesiog krykščiu iš susižavėjimo! Kristupai, tie paveikslai – genialūs! Kristupai, mano ir Monė vidiniai pasauliai panašūs. Man rodos, Monė gamtą tapo taip, kaip ją matau aš! Kristupai, paliesk mane. Ar junti, kaip virpu? Net nebūčiau pagalvojusi, kad Monė gali taip veikti! Tai neįtikėtina!

„Paveikslas kaip paveikslas“, – pareiškia Kristupas.

Lekiu iš salės į salę. Stebiu van Gogą. Jo paveikslų neįprastas formas. Jo specifinį pasaulio suvokimą. Stengiuosi nematyti, kad Kristupas atsilieka nuo manęs. Jis stebi ne paveikslus, o japones turistes – tokias dailias, vaikiškas.

„Einam pasėdėt į kokią nors kavinę“, – pasiūlo Kristupas. Ir ištempia mane iš muziejaus.

„Tik pasižiūrėk, kokia graži architektūra“, – sustingstu prie bažnytėlės ir tyrinėju jos gotikinius pavidalus, kuriuos patyrę meistrai lipdė galybę dienų.

„Siūlau išgerti raudonojo vyno su sūriu“, – sušnabžda į ausį Kristupas.

Porelė. Išdygsta priešais mus ir bučiuojasi. Aistringai. Jie myli vienas kitą.

Ar aš myliu Kristupą?

Įslenku į bažnyčią. Dieve, čia taip gražu... Įdomūs vitražai, džiugios jų spalvos, krentančios ant šimtamečių grindų, tyliai groja vargonai, plasta žvakių liepsnelės, dvelkia smilkalų kvapas, nėra žmonių. Tik aš ir mano Kristupas. Susikibę už rankų. Ir nenusakoma ramuma. Ir aš pabučiuoju savo Kristupą. Ir jis pabučiuoja mane.

Su buvusiu draugu daug keliavome. Su juo galėdavome valandų valandas leisti meno galerijose...

Ar aš myliu Kristupą?

„Aš noriu raudonojo vyno“, – šnabždu Kristupui į ausį ir įsikimbu į parankę.

Ir jis veda mane Paryžiaus gatvėmis, kuriose tarp galybės kitataučių mirguliuoja aristokratiški prancūzai. Liekni. Pasitempę. Vyrai būtinai įbrukę rankas į kelnių kišenes. Moterys būtinai su sijonais. Ir tie ilgi prancūziški batonai, styrantys iš krepšių... Ir tas svaiginantis atsipalaidavimas veiduose...

Ar aš myliu Kristupą?

Jis spaudžia mano delną savo delne, o priešais mus plaukia dizainerių krautuvėlės, naujausi automobiliai, juodas kaip žemė tamsiaodis, prašantis išmaldos, jaunutės indės su „Shanel“ maišeliais, viešbutis, kuriame prieš tragišką žūtį gyveno princesė Diana, miesto kamščiai, didžiuliai kamuoliniai debesys...

Ir staiga mes sustojam. Patogiai įsitaisome lauko kavinukėje. Galantiškas padavėjas patiekia vyną mažose taurelėse.

Kristupai, aš nežinau, ką tau pasakyti, todėl tyliu. Tu irgi tyli. Nežinau, ar reiktų bijoti šitos tylos, ar ja džiaugtis. Per mažai tave pažįstu, kad galėčiau daryti išvadas. Bet tu man imi patikti. Dar tiksliai nežinau kodėl – ar dėl to, kad man patinka tavo asmenybė, ar dėl to, kad atsivežei mane į šį puikų miestą, kuriame per vieną dieną patyriau begalę įspūdžių.

 

Ar reikia klausyti vidinio jausmo, ar proto? Protas sako, kad viskas yra puiku – Kristupas mane vedasi į koncertus, teatrą, parodas. Bet vidinis jausmas mane vis labiau nervina. Ir kartais aš rašau Kristupui: „Šįvakar būsiu užsiėmusi.“ Ir maunu su draugėm į miestą. Ir nejaučiu jokio sąžinės graužimo. Juk gyvenu vienąkart ir turiu teisę elgtis taip, kaip noriu.

 

Tai buvo taip keista – sėdime su Kristupu kabake, klausomės džiazo. Ir staiga jis pareiškia:

„Gerda, tu vis dar myli savo buvusį draugą.“

„Kodėl taip nusprendei?“

„Tu vis prisimeni jį, cituoji jo mintis, žaviesi juo, elgiesi taip, tarsi jis būtų išėjęs tik vakar ir bet kurią akimirką gali sugrįžti. Tu net neįsivaizduoji, kaip man nusibodo klausytis istorijų apie buvusį poną šaunuolį ir dar labiau nusibodo tai, kad tu mane su juo lygini.“

Kristupo veidas nukaista.

Pusamžė padavėja atneša vyno. Jį parinko Kristupas.

Jis įdėmiai žvelgia į mane. Nenumaldomai lekia sekundės.

Aš pakeliu taurę vyno ir paragauju. Saldžiai rūgštus. Kristupas jį dievina. Aš – nelabai. Man patinka saldūs vynai.

Kristupas pakyla. Ir išeina.

Žinau, kad niekas neprarasta. Reikia pakilti, nubėgti, apkabinti, priglausti prie savęs. Pasakyti: „Aš tave myliu.“ Tiesiog sumeluoti. Jis besąlygiškai patikės. Bet šįvakar aš nenoriu meluoti. Nes aš nežinau, ar man reikia Kristupo.

Įsispoksau į gražuolį blondiną, kuris prisėda šalia, užsako brendžio, paskui dar kažko ir dar, ir galiausiai važiuojame pas jį. Klykaujame it pamišę. Mes taip puikiai derame, taip puikiai... Ko gero, tai geriausias seksas, kokį esu patyrusi.

Ryte jis, nepasiūlęs kavos, išleidžia mane pro duris. Nepaprašo telefono. Pamaiviškai šūkteli: „Čiau.“ Aš vos jam nepasakau: „Eik na...“

Šaligatviuose galybė žmonių. Jie tekinom bėga į darbą.

Aš užsinoriu į bažnyčią. Suku į pirmą pasitaikiusią, bet ji užrakinta.

Dieve, padaryk stebuklą, nes tuoj nustosiu tikėti, kad šiame pasaulyje gėrio yra daugiau nei blogio.

 

Kai Kristupas keistai pradingo, nežinojau, kaip elgtis. Ar džiaugtis, kad viskas pasibaigė ir ieškotis kito? Nusprendžiau nieko nedaryti. Stačia galva pasinėriau į darbą. Vakarais skaičiau knygas. Dienomis dirbau ir dar likdavau įstaigoj po darbo. Aš norėjau, kad viską sutvarkytų gyvenimas, likimas ar dar kažkas, kas koreguoja visus pasaulyje vykstančius procesus. Bet reikalai nejudėjo. Įtampa mano širdyje augo, nors darbe puikiai sekėsi.

 

Mane labiausiai gąsdina tai, jog žmogus yra nenuspėjamas. Jame gyvena galybė skirtingų žmonių ir bet kurią akimirką iš gero, tavimi besirūpinančio ir tau atsidavusio jis gali tapti tragiškai šaltas. Man baisu, kad po to vakaro kabake Kristupas nežinia kur dingo. Man baisu, kad jis ištrynė mane iš savo gyvenimo, tiesiog užmiršo.

Kristupai, aš pastveriu telefoną ir siunčiu tau sms: „Labas, čia Gerda. Kaip tau sekasi?

Kristupai, tu mane nervini. Tu neatsakei į mano žinutę.

Tą patį vakarą tau rašiau:

„Ryt važiuoju prie jūros. Vienų viena. Pasiimu dviratį ir palapinę. Jei norėsi prisijungti, atvažiuok į Kuršių neriją ir paskambink. Būsiu čia visą savaitę. Gerda.“

 

Kiekvieną dieną knaisiojuosi po paplūdimio šiukšlyną. Kilnoju skeveldras, tyrinėju jas, bandau atspėti, kam jos priklausė. Ir staiga man į galvą topteli mintis, kad mano pačios gyvenimas yra didelis šiukšlynas.

 

Jau ketvirta diena esu vienų viena prie jūros. Pasiilgau žmonių. Todėl išėjau į pagrindinį kelią ir stabdžiau pakeleivingas mašinas. Staiga viena sustojo.

„Kur jums reikia?“
 „O kur jūs važiuojate?“
 „Į Nidą“.

„Puiku! Man kaip tik ten ir reikia!“

Įsėdu. Mano amžiaus porelė. Ant galinės sėdynės – kelerių metukų mažylis, žvelgiantis į mane gerumo kupinomis akimis. Ir ta saldi šeimyninė idilė... Tas ramybės jausmas...

Išlipusi iš mašinos jaučiausi it pritrėkšta.

Ir kas mane nešė į tą Nidą?

Aplinkui vien šeimos ir poros. Tarsi šiame pasaulyje nebūtų vienišių. O kai pamačiau besibučiuojančius jaunuolius, supratau, kad noriu atgal į savo šiukšlyną. Man ėmė kilti juodas pavydas.

Jau žinau – Kristupas man nepaskambins.

Susitranzuoju kažkokį senį ir tas pažada pavežti iki Juodkrantės.

Tikrai nepaskambins Kristupas.

„Gal užsukam į kavinukę?“ – pasiūlo mane vežantis senis.

Jam per penkiasdešimt, jam važiuoja stogas nuo saulės ir nuo mano nuogų kojų, ir aš po truputį imu suprasti, kad mes galime pasukti į miškelį – Kristupas tikrai neatbėgtų manęs gelbėti.

„Užsukam“, – išsišiepiu.

Jis nuveža į kažkokią Juodkrantės kavinę, užsisako vyno, aš – didelę šašlykų porciją, puslitrį alaus ir ledų.

Man aišku – Kristupui aš nebereikalinga.

Užsinoriu į WC ir išsprunku nepastebėta.

Paskui visą dieną juokiausi iš senio ir įsivaizdavau, kaip jis keikėsi, kai įsitikino, jog aš pabėgau.

 

Šita jūra mano. Šitas miškas mano. Šitas šiukšlynas mano. Šitas dangus mano. Taip nusprendžiau penktą rytą nubudus palapinėje, kurioje tradiciškai knibždėjo galybė skruzdėlių. 

Net keista – šįryt gamtoje tiek daug ramybės, o manyje tiek daug sumaišties.

Staiga užsinorėjau fotografuoti. Išsitraukiau fotoaparatą ir spragsėjau.

Paskui susirinkau daiktus ir patraukiau autobuso stotelės link. Man laikas namo.

 

Išlipusi Kaune, išsikviečiau taksi ir nuvažiavau į Kviečių 48. Ten gyvena Kristupas. Bet jo namie nėra. Nutariau palaukti. Atsisėdu ant suoliuko prie jo laiptinės durų ir laukiu. Įsivaizduoju, kaip jis nustebs mane išvydęs.

 

Darbe be perstojo maukiu kavą iš automato. Su cukrum, su pienu, be priedų. Dirbti nenoriu.

Sulaukusi pietų pertraukos, maunu į lauką ir einu kur akys veda. Man reikia atsipalaiduoti, atsipalaiduoti, atsipalaiduoti.

Užsuku į kavinę ir išgeriu brendžio. Bematant apsinešu. Išgeriu dar ir dar. Jeigu dabar nueičiau į įstaigą, susigadinčiau savo karjerą visiems laikams. Todėl skambinu šefei ir pranešu, kad susirgau. Ji leidžia pagulėti namie kelias dienas.

Šiąnakt visą naktį sėdėjau prie Kristupo buto durų. Jei nebenakvoja namie, tai man nebedera jo laukti.

 

Tą patį vakarą išskrendu į Amsterdamą. Noriu atsipalaiduoti. Lietuvoje to padaryti nebemoku.

Kitos dienos ryte įsėdu į laivą, prikimštą Anglijos turistų, klausau britiško akcento, stebiu pilkšvą kanalo vandenį ir namus, išsidėsčiusius krantinėje. Amsterdamo pastatų architektūra įdomi: įvairios spalvos, lengvas paprastumas, jokių puošybų, jokio iškilmingumo. O geriausiai atrodo metų metus pakrantėse plūduriuojantys laiveliai. Juose gyvena žmonės. Jie augina gėles ir namines kanarėles. Jie klausosi muzikos, išeina į denį ir rūko žolę. Jų veidai atsipalaidavę. Jiems užtenka tokios paprastos buities. Ir kai pradeda lyti, jie vis dar sėdi savo sukiužusių laivų deniuose. Lietus jiems nemaišo. Jiems niekas nemaišo. Aš jiems pavydžiu ramybės.

Vaikščioju palei kanalus. Šiltas lietus plauna veidą, drėkina plaukus. Klausau svetimos kalbos, stebiu svetimus žmones, analizuoju svetimą kultūrą ir pamažu nuo visko apsinešu.

„Hallo.“

Man šypsosi žavingas raudonplaukis.

„How are you?“

Mes įgriūvame į pirmą pasitaikiusią kavinę. Rūkome žolę, kalbame apie Lietuvą ir Amsterdamą, apie bet ką. Jo raudonus plaukus apšviečia saulė ir aš giriu tuos jo plaukus, o jis patenkintas šypsosi. Man patinka mūsų angliškas pokalbis, mūsų žolė, mūsų juokas. Man patinka tai, kad galima taip puikiai jaustis su nepažįstamu žmogumi. Tiesiog kaistu nuo minties, jog matau jį pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime. Atrakcijos veža!

Ir kai jis, pastvėręs mane už rankos, išsiveda į vakarėjantį miestą, į lietų, paprašau, kad man parodytų raudonųjų žibintų kvartalą. Eilinės moterys seksualiais apatiniais stovi dideliuose languose. Jos niekuo nesiskiria nuo manęs, mano draugių, mamos, tetų. Stebi vyrus. Šypsosi jiems. Raudonos šviesos nudažo jų kūnus viliojančiu rausvumu. Froidas teisus – visas pasaulis sukasi apie vieną ašį. Šioje erdėje tiek daug atviro seksualumo, kurį mes taip bandome slėpti. Ir pabandykite man įrodyti, kad seksas – ne svarbiausia. Pažiūrėkite į vyrus, godžiai besirenkančius prostitutes, ir pasakykite man, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų nei seksualinių poreikių tenkinimas.

„I like you so much“, – šnabžda į ausį raudonplaukis, jo plaukai, apšviesti raudonų žibintų, tviska it brangakmeniai.

Mes bučiuojamės tame raudonųjų žibintų kvartale atsimerkę, tačiau aš žiūriu ne į raudonplaukį, bet į prostitutes languose.

Ūmai prisimenu Kristupą. Mūsų kelionę į Paryžių. Ir jo pažadą nuvežti mane į Amsterdamą. Prisimenu, kaip puikiai su juo leidome laiką.

Kai raudonplaukis pasiūlo važiuoti pas jį, atsisakau.

 

Rytas. Atsiduriu vienoje Amsterdamo bažnyčioje. Sako, pasaulį sukūrė Dievas, Amsterdamą – žmonės. Bet šiame mieste kaip niekur kitur panorau aplankyti bažnyčią.

Dieve, kas yra meilė? Du žmonės ištroškę vienas kito puola viens kitam į glėbį, ir laikas sustoja, akimirka ištįsta, mintys dingsta, belieka gražiausi žodžiai: aš tave myliu, myliu myliu. Ir stiprus apsikabinimas. Ir prisiekinėjimai, kad tu esi mano žmogus. Ir man daugiau nieko nereikia. Tik tavęs, tik tavęs, tik tavęs... Ar tai yra meilė? Ar tik fizinė trauka?

O kaip paaiškinti tą nuoširdų rūpinimąsi vienas kitu ir suvokimą, jog šis žmogus toks pat artimas, kaip tavo mama, tėvas, brolis, sesuo? Ir tas keistas švelnumas, užplūstantis tada, kai žvelgi jam į akis, tas rūpestis, kad tik jam viskas būtų gerai, tas ramumas, tas tobulas buvimas kartu... Ko gero, tai ir yra meilė.

 

Išsiryškinau Amsterdamo nuotraukas. Įstabūs vaizdai, aš ir tas raudonplaukis. Užsinoriu pasitūsint. Siunčiu sms visoms draugėms, siūlau penktadienį lėkti į miestą. Visos atrašo: ne, ne, ne…

 

Mano penktadienis, mano raudona suknelė, mano svaigūs kvepalai, mano alkanas žvilgsnis. Taurė iš tavo rankų. Cigaretė, kurią įteiki ir pridegi. Mes šokame sausakimšame klube pagal Lotynų Amerikos ritmus. Mes sąlame vienas nuo kito. Viliojame vienas kitą. Įdomu, ar tu geras lovoje? Žiūrėdami vienas kitam į akis, geriame brendį. Šypsomės. Glaudžiamės vienas prie kito. Šokame lėtą. Geriame tekilą. Mėgaujamės vakaro vėsa klubo terasoje. Sėdime greta vienas kito ir stebime šokančius, žaidžiame biliardą, važiuojame iš vieno naktinio klubo į kitą, žaidžiame kazino, rūkome cigarus, laukiame vakaro finalo, kuris nenumaldomai artėja. Nediskutuojame, neplėtojame jokių intelektualių temų. Plepame.

„Mmm, koks geras vynas.“

„Ak, kokie sexi tavo plaukai.“

„O, šita daina man patinka, gal pašokime?“

„Kokie jaudinantys tavo judesiai...“

„Dievinu alyvuoges.“

„Man patinka tokios moterys kaip tu.“

Įlekiame į trečio naktinio klubo šokių salę. Tu glaudi mane prie savęs. Lieti mano plaukus. Nebematau žmonių, kurie sukasi aplinkui. Nematau nė vieno vyro. Vien šviesos ir tavo veidas. Vien garsai ir tavo šypsena. Tik tu, tu, tu. Ir tavo švelnus balsas. Sako, iš balso galima įsimylėti. Sako, balsas labiausiai jaudina. Sako, egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio. O gal aš per daug išgėrusi?

Mes ir vėl sėdime taksi. Tu bučiuoji mane, taksistas apsimeta, kad nemato. Tu plėši nuo manęs suknelę, o taksistas pagarsina muziką. Tu – girtas. Aš greitai blaivėju. Atstumiu tave.

„Aš noriu tavęs dabar“, – šnabždi man į ausį.

„Sustokite!“

Iššoku iš taksi. Lieku vienų viena nakties tamsoje. Apžiūrinėju suplėšytas kojines ir suglamžytą suknelę. Neturiu šukų susišukuoti ištaršytų plaukų. Aš per girta.

„Vežkite į Kviečių 48“, – paliepiu taksistui, kuris dėl laimingo atsitiktinumo prie manęs sustoja.

Prikelsiu jį iš miego.

TRRRRRRRRRRRRRRRRRR, kriokia skambutis.

Pro laiptinės langą smelkiasi brėkštančio ryto pilkuma.

Kristupas, netaręs nė žodžio, įleidžia mane į vidų.

Ir staiga aš suprantu, kad esu gėdingai girta, kad atėjau jam siūlytis.

Žinau – esu čia paskutinįsyk.

„Sėkmės tau, Kristupai. Buvo gera su tavimi bendrauti.“

Aš netikiu, kad tai jam sakau, pati netikiu. Įsitveriu į durų rankeną, atidarau duris ir einu į tamsą, į kurią neturiu nė menkiausio noro išeiti.

„Gerda, pasilik.“
 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)