Robertas Keturakis      Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių: lengviau kupranugaris pralįs pro adatos auselę, negu turtuolis įžengs į Dangaus Karalystę. Nedaug ką nauja atversiu po mūsų literatūros etinių teiginių ir gyvenimo prasmės patvirtinimų – juk jų galime pririnkti kelis tomus, pradedant M. Daukša ir baigiant A. Ramonu su jo įspėjimu, kad pasitikėdamas vien medžiaga žmogus sunaikina save. Viena galiu liudyti: tie etiniai teiginiai ir gyvenimo prasmės patvirtinimai dar kartą pralaimėjo. Niekas jau nekalba apie kuklius poreikius, kuklius išteklius, reikmių apribojimą, kad neįsigalėtų vartotojiškas apakimas ir miesčioniškas atbukimas. Atrodo, kad nėra tokių reikšmių, o jei yra, tai jos apibūdinamos kita terminija, semiama iš rinkos ekonomikos informacinių leidinių, iš materialinės buities žodyno.

 

Nekeista, kad ir verslininkai, žūtbūtinai susigrūmę su Lietuvos Vyriausybe už galimybę veikti vien kainų, pasiūlos ir paklausos valdomoje rinkoje, ir turtingieji nekalba apie savo išteklius, sąskaitas, namus, automobilius, žemę, lėktuvus, ežerus, uostus, įmones ir seifus. Kiek jie „suslegia“ per mėnesį – tūkstantį, dešimt tūkstančių, šimtą tūkstančių, dar daugiau? Kiek išleidžia? Girdime vien balsus tų, kurie stengiasi verstis su vienu kitu sunkiai paimamu litu. Turtingieji tyli. Ir kam tas atvirumas? Kad kiltų socialiniai neramumai ir pogrindžiuos imtų kauptis baisiausia sprogstamoji medžiaga – pavydas ir neapykanta? Geriau kartais išnirti kažkurioje žiniasklaidos akivaroje ir stašaičių balsu dėstyti, kad turtuoliai nulemia šalies gyvenimo lygį, jie yra „stabilumo visuomenėje pamatai“, iš jų sklinda moralinių normų tikrumas!

 

Tačiau kad ir kaip rausiuos atmintyje, vis neužtinku sutikto tikro ar pažįstamo turtuolio, kurio veide įžvelgčiau šviesų dangiškąjį ženklą, žmogiškumo spindesį. Dažniau matau pasipūtimą, medžiaginio pranašumo demonstravimą, dviveidiškumą, žaidimą su šėtonu – atiduodu sielą už milijoną! Ir atiduoda, dažniausiai – žymiai pigiau.

 

Kaip tie biblinių muitininkų giminaičiai atrodo? Nedaug yra duomenų šiuo klausimu, pavyzdžiui, kad maždaug 12 proc. mūsų turtingųjų yra komunistų partijos, komjaunimo ir KGB augintiniai.

 

Apie 40 proc. dabartinių turčių anksčiau ir vėliau vertėsi šešėliniu bizniu, „suko“ visokiais kanalais, urvais valiutą, važinėjo su smogikais, „išmušinėjo“ savus ir vogtus, plėštus, prievartautus tūkstančius, žuvo, dingo be žinios, degradavo, galimas dalykas, vienur kitur išsaugoję vaizdajuostes su savo salėmis, palydovėmis, gėrimais, šėlimu, gyvulėjimu, krauju ir žmogžudystėmis. Tarp jų būta ir ryškių asmenybių, pakirstų tuščiagarbio visagalybės pojūčio, moralinių normų neigimo, progresuojančio atbukimo, kurį laiką atrodė, jog pasaulis klaupiasi prieš juos ir inkščia lyg rimbu peršniotas šunytis. Ir tiek nedaug su ramia sąžine, šviesiu suvokimu: viską pasiekiau savo darbu, gabumais, rizika, kuri nieko nepakišo po velėna ir neišvarė elgetauti.

 

Ne veltui kai kur, kai kada prasprūsta šiurpus apibendrinimas: ketvirtis turtingųjų susiję su nusikaltėliais, su kriminaliniais „žygiais“, per kuriuos iškyla aukštom tvorom apsupti šmėkliškos architektūros namai, dunksą gražiausiose vietose, nors jos valdininkų planuose pažymėtos kaip draustiniai. Ir auga tuose namuose žmonės, kuriems atrodys, kad jie yra išrinktieji ir kad tie, kurie sunkiai suduria galą su galu, apskritai šioje žemėje nereikalingi. Tai jų laimė – turtas, sotumas, pinigų duota laisvė. Nepavydžiu jiems. Tik nereikia byloti, kad per sotumą jie tapo geresni, atidesni pasauliui ir artimui, sąžiningesni ir jautresni, talentingesni ir reikalingesni. Reikalingesni nei tie, kurių medžiaginė padėtis, – sąmoningai pateikiu tokį nusakymą, – ubagiška, kuriuos bando į savo rikiuotes įstumti barzdoti teisybės ieškotojai ir „svieto lygintojai“, kurių vargu politiniame pokeryje ima ir blefuoja net prezidentūros įnamiai. Jie neatsisako bent dalies savo sočių atlyginimų, bet užtat kiek postringauja apie neišnaudotas Vyriausybės galimybes pamaitinti, aprengti, išmokslinti, apginti nuo neteisybės ir kito blogio!

 

Bet gal taip ir išauga kilnūs turčiai ir taurūs valdžios vyrai – iš to dumblo ir tamsos, iš tos demagogijos, tautos tėvų ir motinų spektaklėlių? Trys keturios kartos ir – antai šviečia kaktos ir žiba lyg Vilniaus baliaus parketas akys?! Kažkurios kartos atstovai ims ir pagalvos, kad per didelis turtas yra nuodėmė. Ir tada prasidės Dievo Karalystės artėjimas. Arba kaip teigė Leopoldas Infeldas apie savo gerai pažįstamą Einšteiną: apribodamas reikmes iki minimumo, jis stengėsi gilinti savo nepriklausomumą, savo laisvę. Ką tai reiškia, mielieji? Gal vien tai, kad žinančiam, jog bet kada gali būti turtingas, nesunku apsirengti ašutinę ir maitintis džiovintais žiogais? Taigi tūkstantmečiais žmonija dairėsi, kaip elgtis, ko stvertis, kad ir vilkas būtų sotus, ir avelė sveika. Juk yra turtingųjų, kurie padeda vargo spaudžiamiems, pavalgydina alkaną, aprengia ir suteikia pastogę pasaulio atstumtiesiems, mato, kokį talentą paremti, kokį šviesų darbą nuveikti, ir bent širdingu prisilietimu papildo tą kone transcendentinę erdvę, kurią kasdieniškai vadiname kultūra.

 

Bet kaip tada suprasti Kristų, kuriam jokie geri darbai nenusvėrė vienos nuodėmės – turtingumo? Beje, tie žodžiai apie kupranugarį buvo ištarti dorovingam, kilnios širdies ir šviesiam žmogui, kuris vis dėlto susvyravo – viską palikti, išdalyti ir eiti su Kristumi ar ieškoti kito kelio, išsaugant brangenybes, darant gerus darbus. Štai šis svyravimas, abejonė, svėrimas ir buvo lemtingi: kad ir aukso dulkes pasirinksi, vis tiek liksi dulkių žmogumi…

 

Šiurpūs šiandieninėje Lietuvoje turto pasisavinimo, kaupimo, slėpimo spektakliai, ypač tie, kur prieš nusileidžiant uždangai išnešami karstai, užtrenkiamos kalėjimo durys, blaškosi motinos, ieškodamos savo vaikų, dingusių „be ženklo, kad žmogumi buvęs“, tūnančių užuoglaudose – gal nepasieks išsukiota teisingumo ar kruvina nusikaltėlių ranka. Ir ypač nykus šventinimas tų podėlių, kur niekados nebuvo įžengęs ir niekada kojos nekels Kristus.

 

Štai jau didžiojo turto dalybos baigiasi, prasideda perskirstymo laikas: kas vikresnis, įžvalgesnis, taupesnis, nevengiantis apdairios rizikos, kas slenka, pridengiamas valdininkų skvernais, kas kryžminasi su užsienių prekijais. Baigsis ir didysis perskirstymas. Kas nusistovės tada? Viena save turtinga laikanti ponia televizijoje teigė, kad tada atsiras „dvasingieji pinigai“. Nebuvo tokių, ponia, per visą žmonijos istoriją! Niekados nebus. Yra tik sąžinė, tikslai ir prasmės suvokimas. Ir yra vilkstinė kupranugarių, vis nesusigaudančių, kodėl nesunku įkuprinti pro bankų duris ir neįmanoma prasmukti į Dangaus Karalystę?

 

Greta minėtos ponios, atradusios naują kapitalo savybę, kalbėjo ir liūdnai primerktų akių politikos veikėjas, beveik asketiško veido. Girdi, yra trys likiminiai objektai, kuriuos būtina sukeisti vietomis: vietoj medžiagos iškelti dvasią, vietoj blogio – gėrį ir vietoj turto – pakankamai aprūpintą kasdienybę.

 

Kas gali ginčytis dėl tokių principų? Teisė į pakankamai aprūpintą kasdienybę – ar ji yra mūsų Konstitucijoje? Jei nėra, derėtų išsiaiškinti, ką vis dėlto tai reiškia ir kiek PAK (pakankamai aprūpinta kasdienybė) turėtų būti aukštesnė už MGL.

 

Tas MGL, matyt, buvo nustatytas patyrinėjus, kiek žmonės vidutiniškai per dieną įmeta į elgetos kepurę ar plastmasinę dėžutę. Demokratiškas sprendimas: Vyriausybės dosnumas negali pranokti visuomenės dosnumo.

 

Tuomet jau galima svarstyti, kodėl daugelyje išsivysčiusių šalių neturtingųjų išlieka pastovūs 3–5 proc., o po mūsų padange tokių, žvelgiančių gęstančiom akim, gyvena maždaug 30 proc. Turintieji per daug (ką tai reiškia?) bando šiuos skaudžius procentus sumažinti ne tik ekonomikos atgaivinimu, vystymu ir ūkiškumu, bet ir dalies savo turto bei kai kurių privilegijų aukojimu. Apžergusiems aukso veršį dar labai toli iki tokio samarietiško žingsnio. Tikriausiai baugina įtarimas, jog šitaip bandoma visus suginti į tą 30 proc. užkaborėlį ir dienąnakt kartoti anuos Kristaus žodžius – gal bukinantį sotumo sluoksnį pramuš jei ne transcendentinė, tai bent žmogiškos atjautos tiesa?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)