Juozas Glinskis

 

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Trisdešimt pirmas Alfo laiškas

 

Kelinta dabar Tu čia Vilija? Ketvirta? Penkta? Niekada nemaniau, kad turėsiu tiek daug mylimųjų… Nenoriu priekaištauti, bet man tiesiog netelpa į galvą, kad dėl kažkokios Violetos tu labiau susirūpinus, negu dėl to, apie ką taip svajojom… Ne, nesmerkiu, nedraudžiu, daryk, kas tau patinka, betgi reikia daryti ir tai, ką reikia, kas būtina, kad mudviejų ryšys nepradėtų aižėti… Mudu turim susitikti, turim pabūti drauge. Tačiau kol nesusituokę, negalime net pasimatyti. Galėčiau, žinoma, užgniaužti jausmus, patylėti, palaukti, bet nenoriu tikėti, kad Tu kalbi iš širdies, o ne įsikaltos pareigos verčiama. Nenoriu manyti, kad mudviejų meilė, kuri buvo visas mūsų gyvenimas, staiga nei iš šio, nei iš to imtų silpti. O gal iš tikrųjų pradėjo?.. Gal nepakėlė išbandymo kančių? Gal ir visai išėjo?.. Kartu su Laimute? Ir Dievu?.. Tikrai, Tu visai nebe ta. Tavo laiškai – kaip įvykių protokolai. Apie mano bylą užsimeni tik dviem sakiniais. Visas tavo dėmesys tai bylai, kurios tu neturi teisės pralaimėti. Visiškai naujas charakterio akcentas. Puikus, sveikintinas. Betgi… mudu neišvengiamai tolstam. Liūdna, nors buvo metas, kai sutartą valandą viens apie kitą galvojom, laiškai alsavo jausmų atvirumu, pasitikėjimu, kai viską galėjome atiduoti (ir atidavėm) už kelias susitikimo akimirkas. Ne, nesiekiu susigrąžinti to, kas jau praėjo. Tai galbūt ir neįmanoma. Bet nenoriu, kad tarp mūsų atsirastų susvetimėjimo siena. Nenoriu, kad ateitų valandos, kai nebeįstengsime rasti laiko ir žodžių laiškams, kai, nors ir susitikę, ir būdami šalia, nebematysime, nebegirdėsime viens kito, o meilės žodžius pakeis įtarinėjimai ir priekaištai. Mudviejų norų ir valios turbūt nebepakanka. Matyt, kaip tik dabar tas laikas, kai tikrai reikia Dievo. Suprantu, mes keičiamės, ir mūsų meilė keičiasi. Bet argi mudviejų jausmai galėtų taip pasikeisti, kad net nenorėtume būti kartu? Atvažiuok, nedelsk, ypatingai ruoštis nereikia, žiedai, žinoma, būtų gerai, savo dydį sužinojęs pranešiu. Voicechovskio Nukryžiuotasis tikrai nepaprastas. Aš su juo normaliai pasikalbu. Vadinu tiesiog ponu Voicechovskiu. Pone Voicechovski, sakau, tu dabar viską žinai. Turbūt ir tai, kad mane žmonės nuteisė ne visai pagal nuopelnus. Žinau, sako N. Ir ką pasakysi? – klausiu. Mane irgi nuteisė ne visai pagal nuopelnus, sako N. Lengva juokaut, sakau, kai turi tokį Tėvą, porą parų – ir laisvėj, o man?.. Kiekvienam savo golgota, sako N. Žinau, kad Tėvas pašaukė Tave, kad jo valia buvo nuverstas akmuo nuo Tavo kapo angos, bet nežinau, kas pašaukė mane važiuoti pas nelaimėn patekusią mylimąją, kas užmigdė sargybinį, kas atrakino daboklę ir paliko ginklą… Kieno tai buvo balsas, pone Voicechovski? Tikrai ne mano, sako N. Kieno tad, pone Voicechovski? Tavo paties, tavo sąžinės, tavo sielos… Tai gal ir sargybinis tik apsimetė miegąs, ir durys tyčia paliktos neužrakintos, ir ginklas?.. Mąstai teisinga kryptimi, sako N. Ne Viešpats daro stebuklus, palaiminta žmogaus valia tai daro. Puikių, atjaučiančių, ištikimų draugų turi, sūnau, jiems dėkok. Tai gal, pone Voicechovski, žinai, ir kaip bus išspręsta perteisimo byla, kam turėsiu už ją dėkoti? Aš viską pasakiau, atsakė Nukryžiuotasis, dabar mąstyk. Taip ir mąstau. Ir nieko neišeina. Vilija, mieloji, dvidešimt antrą val. pamąstykim kartu, bent kelias minutes…

 

Dvidešimt penktas Vilijos laiškas

 

Mielas Alfai, kažkokių Violetų nėra. Yra Violeta. Mergaitė, kurią privalome apginti. Yra vaikas, kuris neturi artimų žmonių. Tai kuo gi labiau privalu rūpintis? Kaip paprastai, tu viską persūdai. Tikri jausmai ir išlieka tikri. Argi ligi šiol neįsitikinai, kad mudu tiesiog paskirti meilei? Kad ir kas atsitiktų, mudu nebegalim išsiskirti. Kas gi mes būtume vienas be kito? Lukštai… Taip, mes keičiamės, tikra tiesa, mudviejų jausmai nebe tokie gaivališki, jie nebeužgožia, nebešokdina proto (gal apie Tave to ir nepasakysi), bet tai nereiškia, kad jie aižėja, silpsta, tai reiškia, kad mudviejų meilė suranda tvirtą atramą viens kito širdyje, ir nežinau, kas turėtų atsitikti, kad viskas sugriūtų. Nemanyk, kad vengiu atvažiuoti. Noriu, labai. Tiesa, iš pradžių kai kas pasirodė truputį netikėta… Pernelyg jau dievobaimingas pasidarei… Bet kai įsigilinau į pono Voicechovskio Nukryžiuotojo istoriją, supratau, kad mudviem tiesiog lemta kaip tik Jo akivaizdoje gauti palaiminimą… Būk geras, neabejok manim… Užsakiau žiedus. Tavo numerį ir be sakymo žinau. Atvažiuosim. Kartu su Raimonda ir jos draugu. Virgis, sostinės laikraščio žurnalistas. Jam parodžiau seife laikytą Kurmanskienės kartoteką. Šokiruotas. Parašė straipsnį. Netrukus turi pasirodyti didžiausiame šalies dienraštyje. Kurmanskis nevažiuoja. Jis nedrįsta palikti namų be apsaugos. Tik pranešk dieną… Ak, dar tau nepasakojau… Juk turime dar vieną panelę. Panelę Irutę. Irgi bėglė. Tėvai kol kas nieko nežino. Vaikinas pareikalavo aborto (nekenčiu šio žodžio!), vieną rytą žiūrim – sėdi apsiverkusi vestibiulyje. Jei nepriimsit, turėsit mane ant savo sąžinės, pasakė. Niekur nedingsi, priėmėm. Šį laišką dar siunčiu paprastu paštu, bet kitą jau gausi elektroniniu. Interneto svetainėj – www.vilija.lt – paskelbiau Manifestą. Aprašėm Violetos istoriją. Skelbsim Kreipimąsi į tėvus ir globėjus. Principinės tezės: Vaikas – taip pat asmenybė; Jam reikia ne tik meilės, ne tik duonos, bet ir laisvės; Ko vertas rūpinimasis vaiko ateitimi, jeigu tai daroma įvairiausiais draudimais suvaržant jo polėkius, svajones, jei kasdien brukamos vyresniųjų nuostatos, kurios šiam vaikui galbūt visai nepriimtinos, nes tai irgi žmogus, atėjęs į pasaulį, kad atsiskleistų visa savo esybe? Nenorėčiau užbaigti nepasakiusi nors keleto švelnių žodžių. Bet… tikrai reikia mudviem susitikti. Ir kuo greičiau… Parašyk. Kada?..

 

Trisdešimt antras Alfo laiškas

 

JI ŽUDĖ DVIDEŠIMT METŲ. Štai tie žodžiai, mieloji Vilija. Keli šimtai abortų… Keli šimtai kūdikių, kurie galėjo gyventi. Kelios dešimtys mergaičių, kurios galėjo tapti motinomis… Šaunuolis Virgis! Mano advokatas vos ne iki lubų pašoko perskaitęs. Štai bylos atnaujinimo motyvas!.. Ir dar koks… Šimtaprocentinis. Vaikinas, neišvengiamos būtinybės verčiamas, nukauna medikę nusikaltėlę ir išvaduoja visuomenę nuo „daktarės“, kuri, prisidengusi Hipokrato priesaika, jau atėmė kelis šimtus gyvybių. Ir kodėl ji tai daro? Kad išgelbėtų būsimas gimdyves nuo tragiškų gimdymo padarinių? Kad nepaleistų į pasaulį dar vieno apsigimėlio? Deja. Jai tas mažiausiai rūpi. Ji „valo“ moteris (valo… kaip užterštus indus, cha), nes šios nenori gimdyti, nes jos gerai sumoka. Ji „valo“ mergaites, nes jos be pertraukos turi tarnauti įtakingų, dosnių vyrų įnoriams, turi krauti jai kapitalą. Ji „valo“, nes yra ir toks visuomenės poreikis. Ir viskas gražiai užglaistyta, pateisinta, reglamentuota. Kai ateina eilė vaikino mylimajai, jis šūviu nutraukia šią kruviną orgiją… Argi už tai jį reikia bausti vos ne aukščiausia bausme? Argi jis nenusipelno išteisinimo? Taip, įstatymus jis pažeidė. Jis nužudė. Bet ar ne tie patys įstatymai, toleruojantys neįtikėtiną žiaurumą – bejėgių būtybių žudymą, privertė jaunuolį imtis ginklo? Galbūt jis galėjo pasielgti kitaip? Galėjo kur nors kreiptis, skųstis, ieškoti teisybės? Juk yra policija, prokurorai, valdžia, teismai. Deja, varnas varnui akies nekerta. Pasiskųsi – pats būsi užkapotas… Advokato nuomone, gynybos pozicijos aiškios. Argumentai „už“ keleriopai persveria argumentus „prieš“. Tačiau viskas priklausys nuo to, koks teisėjų klanas imsis nagrinėti bylą. Gali ir papildomų resursų prireikti… Pasikalbėjau su kapelionu. Siūlo sutuokti po dviejų savaičių. Pirmą liepos sekmadienį. Jau dabar reikia pradėti rūpintis leidimu. Advokatas patars. Laukiu…

 

Dvidešimt šeštas Vilijos laiškas

 

Atleisk, kad nepasilikau… O taip norėjau! Kuo ilgiau matyti Tavo spinduliuojančias akis, kuo ilgiau nepaleisti Tavo rankos, kuo ilgiau jausti, kaip plaka Tavo širdis ir pulsuoja kraujas… Ne, atvažiuodama buvau pasiryžus: išbūsiu, išmyluosiu, išglamonėsiu… Iki paskutinės minutės neabejojau. Bet kai prižiūrėtojas nuvedė į vedusiųjų pasimatymams skirtą kambarį, kai pamačiau ant lango grotas, nuzulintą gultą, pajutau keistą pelėsių kvapą, širdis tiesiog gniaužte susigniaužė… Negalėjau, Alfai, mielasis, negalėjau… Ir iš tiesų, ar galėjau versti save daryti tai, kam prieštaravo visa mano esybė, kuri tiesiog šaukte šaukė – ne, ne, ne! Ne čia, ne čia, ne čia! Atsisveikinom… Tu stengeis būti geros nuotaikos, pokštavai, o mane toks liūdesys apėmė, kad norėjau priglusti prie Tavęs ir raudoti, raudoti, raudoti… Alfai, mielasis, žinau, kad man nepriekaištausi, žinau, kad nė žodžiu apie tai neužsiminsi, bet nenoriu, kad tarp mūsų išliktų koks nors šešėlis… Visa ceremonija buvo nuostabi. Atvažiuodama sukau galvą, kaip su tuo išrišimu bus: ir Dievu abejota, ir sekmadieniais nešvęsta, ir sakramentams nusižengta, ir aibės nuodėmių nuodėmėlių… Beje, kapelionas Liudas uždavė tik vieną klausimą: „Ar nuolankiai priimi Viešpaties siųstus išbandymus?“ Žinoma. Tūkstantį kartų nuolankiai! Alfai, iš kur tiek gėlių gavai? Ir vien neužmirštuolės, mano mylimiausios gėlės… Ir Nukryžiuotasis… su ramunių vainiku. Kaip sugalvojai? Kur tiek pririnkai? O Tave pamačius, vos neišsprogo akys… Tas vyras juodu kostiumu – mano Alfukas?.. Viešpatie, neleisk išvirsti iš klumpių!.. Prisiglaudžiau, ir nebe labai rūpėjo, ką daro kunigas, ką reikia jam atsakinėt – klausiaus, kaip plaka Tavo širdis, ir tokia palaima užplūdo, toks gerumas, kad, kunigui paklausus, ar esi rimtai apgalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio, ilgai spoksojau nesuvokdama, ką visi šie žodžiai reiškia, ir tik Raimondai ačiū, kad pasufleravo sakyti „Taip“. Mano vyre, mielasis, ar dar reikia ką nors aiškinti? Ar nebūtume išdavę Nukryžiuotojo stebuklo, paversdami jį… Ne, tai per daug klaiku! Atleisk…

Virgis padarė nuostabių fotografijų. Nekomentuosiu. Įdedu. Raimonda sakė, kad tokios dailios poros dar nėra mačiusi. Kai tuoksis, būtinai pasisiūdins tokią pat neužmirštuolių spalvos suknelę. Rašyk…

 

Trisdešimt trečias Alfo laiškas

 

Buvau bepradedąs rašyti tuojau Tau išvažiavus, jutau, kad atsitiko kažkas baisaus, dėl ko galiu Tavęs netekti visam laikui, bet ranka nepajudėjo… Virpančia širdim kūriau neįtikinamiausius pasiteisinimo planus, nedrįsdamas prisipažinti, kad buvusiojo Alfonso Kontrimo seniai nebėr, kad jis tik vaidina jautrų, paslaugų, vis dar laisvą vaikiną, o iš tikrųjų tai – vulgarus, gašlus, nelaisvės ritualams paklusęs kalinys. Vilija, brangioji, aš apgaudinėjau Tave… nuo pat pirmos užuominos apie sutuoktuves. Ne, tuomet aš to taip aiškiai nesuvokiau. Aš tiesiog stengiaus apie tai negalvoti. Bet jau tada jutau, kad pačiame giliausiame sąmonės užkampyje kirba paskutinio akto nuojauta, kuri, Tau atvykus, išvirs į šiurpią realybę… Dabar matau, visiškai aiškiai: dangstydamasis išskirtinumu, pritemptomis istorijomis, aš Tave viliojau į kaliniško glėbio spąstus. Šimtai, tūkstančiai kalinių taip elgias, ir jiems pavyksta, negirdėjau, kad nors vienas būtų patyręs fiasco. Nes jie – kaliniai. Tu – ne, ne kalinys… Didžiuokis savo tuštybe. Ne, fiasco ir tu nepatyrei, tu patyrei savo niekšiškumą. Matei ir girdėjai tik save, galvojai tik apie save, siekei tik savo tikslų. Tau ir į galvą neatėjo paklausti: o tas žmogus, kuriam ką tik pasižadėjai, – kaip jis?.. Vedei sumišusią merginą už rankos paskui solidžiai žingsniuojantį prižiūrėtoją, ilgai girgždėjo durų užraktas, turėjai laiko atsikvošėti, galėjai pažvelgti į blykštantį nuotakos veidą, bet tu to nepadarei. Tiesa, pajutęs spazmiškai besigniaužiančius jos pirštus, tu pagaliau pažvelgei, pamatei, kokia ji išbalusi, bet nesustojai, nepriglaudei, nepaklausei. Apkvaitęs nuo savo jausmų, tu atkakliai tempei ją meilės ešafoto link… Netgi tada, kai nešei ją apalpusią laukan, vis dar nenorėjai prisipažinti, koks esi niekšas. Vile, aš nebenoriu gyventi. Nebesvarbu, atleisi ar neatleisi. Atleidimų nebegali būti. Aš – dugne. Puikuodamasis savo pranašumais ir talentais, aš nė nepastebėjau, kad visos ribos jau peržengtos, kad prasidėjo šiurkštaus, savanaudžio žmogaus, kalinio recidyvisto, kelias… Sudie.

 

Dvidešimt septintas Vilijos laiškas

 

Alfai, mielasis, kodėl Tu mane taip skaudini, kuo aš Tau nusikaltau? Tiek daug tokių baisių žodžių… Nedraudžiu, save gali plakti, bet kodėl, plakdamas save, plaki ir mane?.. Nepamiršk, kad aš dabar Tavo žmona. Turi mane mylėti. Na nualpau, didelio čia daikto. Juk nenumiriau, esu gyva, sveika, darbinga. Beje, kad Tu turi rimtų psichologinių problemų, tai jau nebe pirmą dieną aišku. Per daug atleidi varžtus, o suveržti nebeišeina. Kalinys… Recidyvistas… Nejuokink. Kur matei, kad nusikaltėlis atsilapojęs krūtinę apie tai šauktų?.. Taigi, vyreli, arba suimi save į nagą, arba… paskui sugalvosiu. Turim ir Tau darbo. Leidžiam Vilties namų biuletenius. Skelbsim mergaičių (jau aštuonios) istorijas. Gausi įrašus, turėsi patvarkyti. Principas toks: visiškas atvirumas, jokių užkulisių, konkrečios pavardės, vardai, pareigos. Paredaguoti taip, kad ir gatvėj sutikęs tokį „tėvelį“ atpažintum. Virgis atsakingas už vaizdinę medžiagą. Ne, mes jokiu būdu nenorim jų susigrąžinti. Ir jų pinigų mums nereikia. Turim iš ko gyventi. Mums reikia jų gėdos. Mes norim keršyti. Mums reikia keršto. Mes – matriarchato deivės. Dėl Violetos pirmą instanciją pralaimėjom. Teisėjas „habidoko“ tipo. Oresnis už poną Dievą. Nepilnametė turinti augti prižiūrima tėvų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kuo čia dėta nepilnametystė? Ji – motina. Ji turi žmogų, kuris ja pasirūpins. Padavėm apeliaciją. Tiesa, tas žmogus toks, kad ir juo derėtų pasirūpinti, betgi šalia esame mes. Danų filantropas Hansenas gimdyklos įrangai paaukojo 800 tūkst. kronų. Su Raima atkakliai mokomės anglų kalbos, važinėjam į kursus, kalbamės tik angliškai. Nesklandumų iškilo dėl Kurmanskienės palikimo, kurį jau spėjom išleisti. Prisikniso finansai. Girdi, nedeklaravot… Tačiau kaipgi mes jį galėjom deklaruoti? Taigi iš karto pačiupsit… Gal Tu turi ten kokių nors svertų?.. Buvo užsukęs Tavo advokatas, porą dienų pajūry ilsėjos. Sako, nustebintas Tavo metamorfozių. Atsisakei dalyvauti teismo posėdy. Su niekuo nesišneki. Žmogau, atsipeikėk. Yra šansų, kad vietoj dvylikos griežto gali likti šeši bendro, kurie jau ir į malonės jurisdikciją patektų, o Tu ką darai?.. Tu užkonservuoji savo tuos prakeiktus dvylika. Taip, Tu tiksliai rašai – vedei į Meilės ešafotą. Bet nenuvedei. Viešpats neleido. Mūsų meilė gyva. Po tų nuostabių akimirkų prie pono Voicechovskio Nukryžiuotojo ji nebegali mirti. Mielasis, nesielk kaip kaprizingas vaikas, kuris, negavęs nusižiūrėtos dovanėlės, atsisako išvis ką nors imti… Galvok apie mane, svajok apie mane, vyrai baigė statyti tavo namą, pradėjau įrenginėti, tavo kambarys į jūros pusę, langas per visą sieną, slapčia viliuos, kad ir man jame vietos retkarčiais atsiras… Tavo Vilija. Sužadėtinė, mylimoji, žmona. Išsiilgusi, laukianti… Alfai, o kur tavo romanas?

 

Trisdešimt ketvirtas Alfo laiškas

 

Keliolika metų bevaisių klajonių išsekino Valdo Munko jėgas ir piniginę, bet nenumaldė troškimo surasti jaunąją gėlių pardavėją Siuzan. Daug sykių stodavo visiškas informacijos štilis, news no, news no, news no, atsakinėjo pasaulio tarnybos, tačiau pakakdavo, kad koks nors Dakaro ar Norfolko šaltinis atsiliepdavo yes, ir Valdas Munkas, be abejonės, ir jo jaunasis bičiulis Bobas Kenas, surinkę banko sąskaitų likučius, skubiai subūrę komandą leisdavos į kelionę. Žinoma, jaunuoju Bobą Keną galėjai pavadinti nebent su išlygom, kai būdavo greta Valdo Munko, kurio figūra, aptempta iki blizgesio nudėvėta jūrų karininko uniforma, vis labiau panėšėjo į nusenusį laumžirgį. Žinoma, tai buvo jau nebe tas šviesiaplaukis plevėsa Bobas Kenas, mėlynų akių žvilgsniu aistrinęs jaunas gražuoles. Per keliolika metų sūrūs jūrų vėjai praretino ir pasidabravo plaukus, pagilino veido raukšles, drangos išplovė akių mėlynumą. Nepasikeitęs liko jo dabitiškas potraukis kiekvienam žygiui siūdintis naują jūreivišką uniformą. Prasilenkiant su uostuose sutinkamais laivais jis atsistodavo greta Valdo Munko ir, pakėlęs prie naujos kepurės grakščiai ištiesintus dešinės rankos pirštus, atiduodavo pagarbą. Jo veidas būdavo labai rimtas, o žvilgsnis – plieno spalvos.

Vakar Valdas Munkas ir Bobas Kenas stovėjo greta ant kapitono tiltelio paskutinį kartą. Informacijoj, bankų sąskaitose štilis, neišskiriamų bičiulių širdyse graudus neapibrėžtumas. Marselis – liūdesio ir neišsipildžiusių svajonių uostas. Sustabdę taksi, jūreiviai paprašė nuvežti į kokią užmiesčio taverną, kur galėtų ramiai pailsėti. Visas jų turtas, navigacijos prietaisai, sutilpo į nedidelę variu kaustytą raudonmedžio dėžę. Praėjo uosto barų ir restoranų laikai, vyrai troško gebenių pavėsio, tylos ir nestipraus, dar nesubrendusio vyno. Bobas Kenas, žinoma, būtų neprieštaravęs, jei senasis bičiulis būtų pakvietęs į kokią nors pakelės užeigą, kurių iškabos liudijo ten esant ir tikrai subrendusio vyno, ir per daug nesivaržančių moterų. Bet Valdas Munkas tylėjo. Išblėsusiomis akimis jis žvelgė pro automobilio langą. Nejaugi – viskas?.. Gyvenimo kaip nebūta?.. Triūsta, ieškota veltui? Tiek ir teliko – žalias gebenių pavėsis? Vakarop taksi privažiavo žalumoj skendinčią paežerės sodybą. Ežero šlaituose tvylojo besileidžiančios saulės nurausvintas vynuogynas. Storulė šeimininkė, spindinti švara ir jaukumu, pakvietė svečius į jiems skirtus kambarius, paklojo nakčiai lovas ir, paprašiusi jaustis kaip namie, nuėjo ruošti vakarienės. Viskas aplinkui dvelkė tokia tyla, tokia ramybe, o pagalvės buvo tokios baltos ir purios, kad Valdas Munkas neatsilaikė – patalai tarsi magnetas pritraukė jo išvargusį kūną ir nepaleido iki vėlaus ryto. Šeimininkė labai nustebo, kai svečias, nespėjus jai pasisveikinti, paprašė nupirkti piešimo reikmenų ir dažų. Neišgavo kokio nors paaiškinimo ir Bobas Kenas. Dėl to jis, žinoma, sau galvos nekvaršino. Maudynės, pusryčiai, jaunas vynas jam rūpėjo kur kas labiau negu senio užmačios. Priešpiet atsivėrė Valdo Munko kambario durys – ant slenksčio pasirodė paslaptingai besišypsantis kapitonas. Na, Bobai, ką tu apie tai manai? – paklausė jis, praskleisdmas keletą popieriaus lapų. Ką manau? Manau, kad visai neblogai, atsakė Bobas. Tai ji? Taip, tai buvo Siuzan portretai. Valdas Munkas ją susapnavo. Ir taip ryškiai, kad be didesnių pastangų sugebėjo atkurti kiekvieną liniją, kiekvieną spalvą ir atspalvį. Siuzan… Didelės mėlynos akys. Siuzan… Gelsvų plaukų garbanėlės ant kaktos. Siuzan… ploni vaiskūs pirštai ir neužmirštuolių puokštelė. Tada jai buvo dvylika metų… Bobą Keną pagavo įkvėpimas. Valdai Munkai, tu – nemirtingas! Mes radom!.. Pažįstu specialistą, kuris sukurs kompiuterinę programą ir pagal šį portretą pagamins tikrą dabartinės Siuzan atvaizdą, kurį galėsime paskelbti viso pasaulio SIM analuose. Kitą rytą tavernos šeimininkė jau stebėjosi pono Keno elgesiu. Dar saulei nepatekėjus, Kenas atsikėlė, paprašė užsakyti taksi, susidėjo kelionės dėžę ir, pasisukiojęs prie Valdo Munko durų, išvažiavo. Munkas rado po durimis pakištą raštelį: IŠVYKSTU. IEŠKOSIU. RASIU. SUGRĮŠIU. BOBAS. Į pasklidusią informaciją atsiliepė Marselio priemiesčio kapinių sargė. Ji paskambino Valdo Munko telefonu ir paprašė rendez-vous. Atvykusį Munką ji nuvedė prie akmeninio paminklėlio, ant kurio bolavo nupilkęs porcelianinio portreto ovalas. SUZANNE MICHOU 1938–1950 ELLE E’TE’ TROP SENSIBLE POUR VIVRE (Gyventi ji buvo per jautri. Vert.) Į klausiamą Valdo Munko žvilgsnį sargė atsakė trumpai – nuo džiovos. Suskynęs čia pat pievoj neužmirštuolių puokštelę, paprašė indo su vandeniu, nuplovė paminklėlį, pamerkė gėles ir ilgai meldėsi, meldėsi pirmą sykį. Valdas Munkas, jau nuolatos gyvendamas savo saloje, kasmet tą pačią to paties mėnesio dieną atvykdavo prie Siuzan kapo pamerkti neužmirštuolių. Bobas Kenas vis nesugrįžo. Jokių žinių apie jį nebuvo. Munkas, puikiai pažinojęs savo bičiulį, nesistebėjo – kol nesuras, nesugrįš.

 

Trisdešimt penktas Alfo laiškas

 

Įvyko teismo posėdis. Apeliaciją iš dalies patenkino. Bausmės terminą sumažino perpus, pakeitė režimą, perkels į Pravieniškes. Konstatuota, jog, skiriant dvylika metų griežtojo režimo, nebuvo įsigilinta į esmines nusikaltimo aplinkybes ir prasilenkta su teisingumo taikymo principu paskiriant bausmę. Turėčiau džiaugtis? Taip, džiaugiuos, šešeri bendro – vis dėlto ne dvylika griežto, bet širdy to džiaugsmo nėra. Ne, nieko netrūksta. Neblogai miegu, nieko neskauda. Slegia tuštumos, bejėgiškumo, visiško nuskurdimo jausmas... Kas tai? Suvokta buvimo beprasmybė? Nusivylimas artimaisiais, draugais? Supratimas, kad gyvenimo tėkmę lemia nematomos povandeninės srovės, kad mūsų sielas valdo neprognozuojamos jėgos, negailestingi sekso demonai? Išties nelinksma. Atrodė, jau pajutai tikro, sodraus, turiningo gyvenimo skonį, aiškiai žinai kryptį, sukoncentravai jėgas, ir staiga per kelias akimirkas susiūbuoja žemė po kojom… Kodėl? Ar tikrai kalta tik nelaisvė? Vyrukai surengė išleistuves. Išvirė arbatos, surado koko, apie daug ką pasikalbėjom. Kaip jie viską paprastai sprendžia!.. Valdžia, pinigai, laisvas seksas – trys drambliai, ant kurių stovi jų kruvinų svajonių tadžmahalai. Neleistinos priemonės jiems neegzistuoja. Gali būti klaidingas apskaičiavimas, nesėkmė, pagaliau išdavystė, bet negali būti nusileista, pasigailėta, neatkeršyta. Žmogus žmogui – vilkas, per silpnai pasakyta. Žmogus žmogui – sužvėrėjęs žmogus. Kaip aš tokioj šutvėj išsilaikiau? Niekaip. Man nereikėjo išsilaikyti. Iš tikrųjų buvau toks pat kaip jie. Skirtumas tik tas, kad man nerūpėjo nei valdžia, nei pinigai, nei laisvas seksas. Aš nebuvau konkurentas. Aš juos savotiškai gerbiau. Nesu pasakęs jiems nė vieno kritiško žodžio. Jie žino, ko siekia, jie žino, kaip tai daryti, jie stiprūs. O aš?.. Norėčiau tik vieno: kaip nors atitaisyti tuos nelemtus keliolika žingsnių, kaip nors pamiršti Tau padarytą nuoskaudą. Žinau, turėčiau atlikti kažkokį žygį, kažkokį reikšmingą darbą, deja, žodžiais jo nemoku nusakyti…

 

Dvidešimt aštuntas Vilijos laiškas

 

Alfonsai Kontrimai, sveikinu pakeitus gyvenamąjį plotą ir sulaukus kitų likimo malonių, kurių tikrai tokie ašariai nenusipelno. Ką gi, būna, kad ir didesniems „minčių galiūnams“ kepti sparnuočiai į pražiotas burnas įlekia… Kodėl Tu vis nori būti išskirtinis, Alfonsai Kontrimai, būtinai kitoks, negu kiti vyrai? Kodėl vis ieškai ko nepametęs? Niekaip negali įsisąmoninti, kad Tu pats, broleli, – tavo kalėjimas, Tu pats – tavo grandinės. Kas gi Tave gali išlaisvinti nuo tavęs? Nors apie mane negalvok kaip apie išskirtinę. Įsimylėjusi bobelė, ir tiek. Ir Tave myliu tokį, koks esi, ir nesuku dėl to galvos. Negi tikies įveikti vyro prigimtį, kuri iš tiesų ir ganėtinai komplikuota, ir bjauri? Ir kažin, ar būtum kam nors įdomus, jeigu Tau pasisektų tai padaryti? Ar galėtum nerimauti, ilgėtis ir rašyti visai neblogą prozą? Taigi pavirškink laisvalaikiu šias mintis. Atsakinėti nebūtina. O dėl darbų ir žygių... Pats gražiausias darbas – padėti tikrai visas ašaras išverkusiam. Tad imkis. Dar viena – Onutės istorija. Penkias mergikes pagimdė, tačiau šeštai ar šeštam sugyventinis pasakė „Ne“. Atėjo su mėlyne po akim, šiandien laiminga – gimdys. Parenk tokią medžiagėlę, kad vyrelis keliais atčiuožtų vaikelio pasiimt. Turim problemų su vienu amžinai jaunu profesorium. Robertas Mingaila, universiteto dekanas. Reto įžūlumo seksualas. Taip sugeba įklampinti pirmųjų kursų studentes, kad šios laiko tiesiog pareiga už akademines paslaugas atsilyginti erotinėmis. Antrakursę Vilgą mums atvežė pats. Tiesiai iš pliažo. Padėjęs ant stalo dešimt apvalių pasakė: tikiuos, medikų etika nebus pažeista. Viršūnė! Kokia etika? Kad neišduosime aborto paslapties? Žinoma, nebus, pone dekane. Pataikėt kaip pirštu į akį. Grįžkit pas žmoną ir ramiai miegokit. Vilgą įkalbėjom gimdyti. Profesoriaus Mingailos nuotykį aprašėm savo portale. Po savaitės gavom šaukimą į teismą – už šmeižtą. Pristatomasis posėdis jau įvyko. Mingaila triumfavo. Teisėjas elgėsi taip, lyg mes jį patį būtume aprašę. Kaupiasi juodi debesys apie Kurmanskienės palikimą. Dar viena užkeiktų pinigų legenda. Finansų ponios pajuto kraujo kvapą. Pradėjo skaičiuoti, kiek nešvaraus kapitalo išplauta įdedant į Vilties namų statybą. Jei nepavyks rasti bendros kalbos, mums gali būti riesta. Beje, turim ir smagesnių naujienų. Suradom dar vieną rėmėją. Tikriau, jis mus surado. Švedų kilmės olandas Uvė Olafsonas. Laivų statybos magnatas. Grįžtam su Raima iš teismo, nuotaika sumauta, nusipirkom prancūziško konjako, cigarečių, po galais, juk mes irgi žmonės! Sėdi fojė mūsų panelių apsuptas trumpakelnis turistas. Žilstelėjęs, liesokas, gražiai įdegęs, perlamutriniai dantys, merginos kažką jam aiškina, vyriškis mostaguoja rankom, nieko nesupranta, pats bando aiškinti, tos kaip varnos spokso… Pasikviečiau į savo kabinetą, paprašiau atkimšti konjaką, pradėjom šnekėtis. Pasirodo, ponas Olafsonas mūsų miestelyje neatsitiktinai. Apžiūrėjo pajūrį, naftos terminalą, domisi investicija į Šventosios uosto statybą, numatytas vizitas pas prezidentą… Bet įdomiausia, kad jis žino ir apie Tavo bylą. Sako, netgi Vakaruose, kurių jokiom sensacijom nenustebinsi, tokia žmogžudystė – neregėtas atvejis. Informaciją išplatino žinomiausios agentūros. Poną Olafsoną domina psichologinės nusikaltimo šaknys. Pageidautų ilgesnio pokalbio. Mūsų Vilties namai svečią sužavėjo. Nemažai panašių įstaigų remiąs, nemažai jų aplankęs, tačiau tokių žvalių, tokių energingų panelių ir ponių jis nematęs. Pakvietė atsakomojo vizito, jo laivas Klaipėdos uoste, jachta, ten ir čekį pasirašysiąs… Kai pasakiau, jog šiuo metu mums paramos nelabai reikia, ponas Olafsonas, truputį sutrikęs, paprašė elektroninio pašto adreso. Daviau vizitinę kortelę. Juk teisingai pasielgiau, ar ne? Alfuk, neabejok manim, aš Tavęs niekada neišduosiu…

 

Dvidešimt devintas Vilijos laiškas

 

Taip ir maniau… Neberašai. Ak, ir vargas su tais vyrais! Na kad nors būtų dėl ko… Ką tik sugrįžom iš pono Olafsono jachtos. Visos, kurios dar nesugriuvusios, važiavom. Du mersus ponas olandas atsiuntė. Pats asmeniškai uoste pasitiko. O jachtoj tokį priėmimą surengė, kad mūsų panelės, iš pradžių tik nedrąsiai kikenusios, netrukus atsipalaidavo, perėmė iniciatyvą, ir ponui Olafsonui nieko kito nebeliko, kaip sergėti, kad lietuvaitės nepradėtų skraidžiot per bortą. Apsiėjo. Grįžom gyvos, sveikos ir linksmos. Nauju mikroautobusu, su šešių nulių čekiu. Dabar mes tikrai savo likimo kalvės. Alfai, kodėl nekvieti manęs atvažiuoti? Parodžiau mergaitėms mudviejų nuotraukas. Trumpai nušviečiau Tavo garsųjį žygį. Visos Tave įsimylėjusios. O tylenė Irutė persifotografavo, suklijavo rėmelį ir užrašė: GRANDINIS ALFONSAS KONTRIMAS MANO DIEVAS. Daugiau nieko neveikia, tik guli išpūtusi pilvą ir spokso. Ką ji mąsto, nelabai aišku. Merginos rimtai prisibijo, kad tai nebūtų kokie burtai. Šiokia tokia baimė ir mane ima. Visai nebežinau, kaip Tu ten laikais, gal tik tiek ir trūksta, kad tas proto bokštelis imtų svyruoti… Norėčiau susitikti… Alfuk, būk geras, parašyk, kaip man pasielgti. Pažadu, viską darysiu, kaip Tau atrodys geriau. Suprantu, nelengva nuspręsti. Jei mudviem dar per anksti, galėtume visos atvažiuoti. Namų įsteigimo metinėms merginos rengia humoro programą. MŪSŲ HAREMAS. Atvežtume. Virgis vaidina vyriausiąjį eunuchą. Šaunuolis Virgis. Mūsų lobistas. Mass media. Ruošia dirvą abortų uždraudimo įstatymui. Keletą vakarų pasėdėjo „Jūratėj“, pakalbino atostogaujančius veikėjus, parengė tokį interviu, kad visuomenės sujudimas neišvengiamas. Alfuk, mielasis, parašyk… nors trumpai, nors keletą žodžių. Ką dirbi, ką valgai, gal reikia ko atsiųsti, neturi ko skaityti… Kai perkėlė į Pravieniškes, tai ir nutilai. Kodėl?.. Man labai neramu. Parašyk. Tavo Vilija…

 

Trisdešimt šeštas Alfo laiškas

 

Rašau… Prisiprašei… Skaityk… Rašau, nes noriu Tave išmesti ir iš gyvenimo, ir iš širdies. Nes noriu Tave taip įskaudinti, kad amžiams nutiltum… Nes šitaip nebegaliu. Nemanyk, kad man tai lengva. Taip giliai sugebėjai suleisti nagus, kad be kraujo nebeišeina… Nevažiuok pas mane. Netempk tų nėščių mergų. Nedaryk komedijos… Įkišau į stakles ranką, pusę piršto nurėžė. Beveik neskaudėjo… Užėjo pagunda visus dešimt… Susilaikiau… Pamaniau, kad neištaisomas klaidas daryti niekada ne vėlu. Ar aš ant Tavęs pykstu? Ne, nepykstu. Aš Tavęs nekenčiu… Tu – juodžiausias mano gyvenimo puslapis. Ką dar pasakyt? Kaip Tave užgauliot, kad įsižeistum? Ir ne šiaip įsižeistum, bet mirtinai, iki karsto lentos, neatšaukiamai, ir prisiektum niekada neatleisti. Kad veidmainė? Kad išdavikė? Sakau: Tu – veidmainė, Tu – išdavikė. Neberašyk. Pamiršk. Amžinai pamiršk. Pažadu: jei dar bandysi, vėl gausi atsakymą su kraujo antspaudu. Aš atėjau į protą. Aš supratau, aš visiškai įsitikinau, kad Tu – nepakartojama apsimetėlė. Dediesi šilta, maloni, draugiška, prisileidi, myluoji žvilgsniais, balsu, bet dar nespėsi prisiliesti, – Tu jau toli, šalta ir išdidi kaip sfinksas, Tu NEPASIEKIAMA. Laisvėj aš apgaudinėjau save, man atrodė, kad Tu arti, Tu šalia, jei aš Tave mylėsiu, ir Tu tuo pačiu atsakysi, visa, ką Tu turi, turėsiu ir aš, ką aš turiu, atiduosiu ir Tau. Bet paaiškėjo, kad meile pasikliauti negalima. Tai, ką Tu turi, NEPASIEKIAMA. Ne dėl geografinių atstumų, ne dėl sienų, spygliuotų užtvarų, ne dėl katalikiškos moralės, ne dėl asmeninių ambicijų ar savimeilės, o iš tikrųjų dėl to, kas nepaprastai gražu ir nepasiekiama, dėl to, kas labai jautru ir nepaliečiama. Tavo Dangus aklinai uždarytas. Galima, žinoma, tikėti, kad taip nėra, galima svajoti, guostis, deja, tikėjimas, paguoda, svajos – kaip dykumų miražai, jiems išnykus lieka tik vėjų pustomi smėlynų plotai. Aš atėjau į protą. Aš nebenoriu siekti nepasiekiamo. Aš atmetu miražus. Juodas brūkšnys širdy žymės tą vietą, kur kadaise gyveno žavioji ežerų mergaitė…

 

Trisdešimt septintas Alfo laiškas

 

Dieve, kur aš patekau… Vien smulkūs parazitai. Tas kaimyno vištą nugvelbęs, tas per girtumą ne tam snukį išmalęs, tas farui špygą parodęs. Ir visi kruta, visi laimingi. Smulkių niekšelių šalis… Ir aš turiu joje gyvent. Vienas… Prisitaikyti. Būti toks pat… O jūs ten po milijonierių jachtas trainiojatės… Vile, mieloji, ką man dabar galvot, kaip neit iš proto? Aš Tave susargdinau! Raimonda mane išdėjo tokiais žodžiais, kad ir pakartoti nėra kaip. Betgi aš to ir siekiau. Susargdinti! Numarinti! Kaip nesuprantat!.. Ar skaityt nebemokat? O gal per mažai? Tai žinokit – aš turiu vaikiną. Jis mane myli…

 

Trisdešimtas Vilijos laiškas

 

Alfai, kodėl kaip tik dabar? Prokurorai, antstoliai, sąskaitos areštuotos, Vilties namai ant plauko, ir kaip tik dabar dar ir Tu. Kur dėsiu mergaites? Stengiaus neimt į galvą, maniau, laikinas nervų priepuolis, pakentėsiu, praeis, betgi Tu nededi jokių pastangų, Tu plauki pasroviui, Tu gėries mane kankindamas, nes žinai: kad ir kas atsitiktų, liksiu Tau ištikima. Galbūt pati irgi kalta, nereikėjo to nelemto milijono minėti. Už ačiū tokių sumų nedalija. Taip, ponas Olafsonas man neabejingas, siūlė pakeliauti po pasaulį, aprūpinti visam gyvenimui. Bet aš juk nesutikau, aš myliu Tave. Iš karto Tau nepasakiau, nes jaučiau, kad ir menkiausia užuomina sukels jausmų audrą. Deja, paskui jau buvo vėlu. Ėmei manęs nekęsti. Alfai, negi narkotikai? Negi tokiu būdu gelbstiesi nuo širdies skausmo? O jei įjunksi? O gal jau? Tu niekada toks nebuvai, Tavo mintys absoliučiai nutolusios nuo realybės. Žinodamas, kad be Tavęs negaliu, gal ir mane įtrauksi? Už meilę pareikalausi kvaišalų? Ne, Tu, žinoma, neigsi. Sakysi, taip nėra, taip nebus. Tu manęs nekenti, o save žaloji. Kaip tai suprast? Gal ir man pradėt žalotis, susiraižyt veidą, kad niekas į mane negalėtų žiūrėti, kad bjaurėtųsi? Kad Tu sugrįžęs bjaurėtumeis? Alfai, patikėk, tokie fokusai nepadeda. Žinau, kas tai yra. Meilės nužudyti neįmanoma. Ir kam ją žudyti, Alfai?.. Pasakyk, kada atvažiuoti, aš noriu pažvelgt į Tave, noriu įsitikinti, kad Tu – tas pats mielas, mylimas Alfas. Juk Tu negali manęs nemylėti… Taip tiesiog negali būti… Taip elgies iš didelės kančios, dėl tos bėdos, kad nelaisvė suardė mudviejų ryšius, sugriovė pasitikėjimą. Todėl kad Tu per daug jautrus, per daug išdidus, per daug stiprus. Ir kai nebegali sugriauti likimo užtvarų, Tu imi griaut save, trypti savo orumą, kartu skandindamas ir mane, ir mūsų ateitį. Alfuk, mielasis, mudu dar galim išsigelbėti. Mudviejų ateitis priklausys nuo to, kaip Tu sureaguosi į tai, ką dabar pasakysiu. Išgirdusi, kad ponas Olafsonas domisi Tavo byla ir ruošiasi vizito pas prezidentą, aš supratau, jog atėjo metas veikti. Aš ėmiau elgtis taip, kad jam patikčiau. Kai jachtoj pakvietė išgert šampano dviese, aš sutikau, ir ne tik sutikau, savo elgesiu aš leidau jam suprasti, kad galėčiau tapti jo meiluže. Ponas Olafsonas pažadėjo užsiminsiąs prezidentui apie Tave dėl malonės, o aš turėjau pažadėti, kad atvyksiu į jo jachtą atsisveikint… Dabar spręsk. Kaip pasakysi, taip ir padarysiu. Laukiu…

 

Trisdešimt aštuntas Alfo laiškas

 

Vilija, juk Tu meluoji… Pasakyk, kad meluoji… Kad visa tai, ką kalbi, netiesa. Tu?.. Eilinė kalinio boba, atsiduodanti pirmam pasitaikiusiam piniguočiui?.. Viešpatie, ką tu dar sumanysi! To negali būti… Tai per daug banalu… Ir kaip tau atėjo į galvą?.. Juk nesi tokia. Žinau, kad nesi. Tvirtai tikiu, kad nesi, tad kodėl?.. Per žiauriai su tavim elgiaus? Panorai atkeršyti? Kad ir aš pasikankinčiau? Ir kaip aš turiu reaguot? Ką atsakyčiau, visaip bus blogai. Jei pasakysiu „Taip, atsiduok, gelbėk mane iš kalėjimo“, tai reikš, kad aš patikėjau Tavo žodžiais, patikėjau, kad Tu savo kūną, nuostabų, meilei sukurtą kūną, laikai preke, kurią turi kuo brangiau parduoti, kad Tu visai ne tokia, kokią iki šiol mylėjau… Ir ko verta bus mano laisvė, jeigu glausdamas Tave, bučiuodamas Tavo lūpas, jausiu gaižų išdavystės skonį?.. Kas pasikeistų, jei pasakyčiau „Ne“? Ogi niekas. Pasitikėjimas jau prarastas. Juodieji minčių paukščiai jau sudraskė baltuosius, spurda sužalota mūsų meilė. Vilija, Vilyte, kitos išeities nėra – pasakyk, kad viską susigalvojai, kad patarė Raimonda… Kad norėjai smūgiu atsakyti į smūgį, sužadinti netekimo baimę ir susigrąžinti tai, kas galėjo būti visiems laikams prarasta. Tau tai pavyko. Aš neturiu jokio vaikino. Aš apskritai neturiu jokių draugų. Turiu viršininką, kurio intelektas minus en, turiu metalinį šaukštą, metalinį dubenį, metalinę lovą, metalinę dienotvarkę, darbą metalo ceche, metalėjančią širdį ir bunkantį protą. Viskas. Jei neteksiu Tavęs, metalas įveiks mane. Parašyk, nedelsk. Gali susitikinėti su kuo tik nori. Aš pasitikiu Tavim. Padėk Vilties mergaitėms. Man nebedaug liko. Režimo nepažeidinėju. Už plano vykdymą turiu nemažai padėkų. Per pusę tikrai išeisiu. Viešpatie, dar treji metai. Tūkstantis dienų… Koks asilas į metus sudėjo tiek daug dienų?..

 

Trisdešimt pirmas Vilijos laiškas

 

Tavo laišką skaičiau sulaikiusi kvapą, bijodama, kad neatsargus krustelėjimas neišsklaidytų to nuoširdumo, kuris sklinda iš Tavo žodžių. Alfai, Alfuk, mielasis, nesiaiškinsiu, Tu viską pasakei, Tavo širdies balsas skambėjo kaip labai gera muzika. Tūkstantis dienų… Ne, ne, ne… Tai neteisinga… Kodėl Tu vienas turi atkentėti? Palangoj koncertuoja Nacionalinis, atlieka Verdžio „Rekviem“… Chorai dangiški. Dievas negali jų neišgirsti… Eisiu, melsiuos, prašysiu, kad Tau kaip nors sutrumpintų, juk gali ir iš manęs kiek paimti… Kaip? Ar aš žinau. Dievas turi žinoti. Alfuk, tikėk manim, mylėk mane, tuos metus kaip nors išgyvensim, betgi paskui visas laikas bus mūsų… Oi, kaip Tavęs čia trūksta!.. Ne, vyriškus darbus yra kas nudirba. Tau nieko nereikėtų daryti. Vien Tavo buvimas viską padarytų. Alfonsas Kontrimas!.. Taigi iškart visi nenaudėliai pritiltų. O kol kas tenka atsimušinėti pačioms. Nejuokauju. Grėsmės tikrai rimtos. Dėl Danguolės kaunamės paskutinėj instancijoj. Jeigu priteis atiduoti, nežinau, kaip bus. Merginos nenusiteikusios nusileisti. Virgio straipsnis labai didelio atgarsio nesulaukė. Keliolika katalikių, tiesa, atsiliepė. Bet tai ir viskas. Ką gi, ieškosim kitų išeičių. Šlamančių dar turim. Bandysim Seimo atsparumą. Nuo antstolių tam kartui atsigynėm. Gelbėjo rėmėjai. Žmonės mus irgi palaiko. Žvejai atveža gyvų žuvų, ūkininkai pigiau parduoda šviežių pieno produktų, užsiauginam daržovių. Rajono ar apskrities socialinėms tarnyboms mes – tuščia vieta. Sako – per daug išdidžios esat. Taip, mes išdidžios. Kitaip vargiai atsilaikytume. Tiesa, Irutė pagimdė sūnelį. Panoro, kad pakrikštytume Alfonso vardu. Pakrikštijom, tai užsimanė ir tavo pavardės. Tėvo nenori. Visaip įkalbinėjom. Tyli, ir tiek. Sako, jei ne – visai nutilsiu. Ir nutils. Šiek tiek jau pažįstam panelę. Pagalvok, Alfai. Gerai?.. Na, iki. Apkabink mane, tikėk manim… Tavo, Tavo, tik Tavo Vilija…

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)