Gvidas Latakas
 
 
Vaišnoros
 
Kada susirinks

visi Norvaišai ir Vaišnoros

į tėvo tėtušio vaišes:

srėbsim šutynę su kleckais,

gersime bočiaus vyną
iš po žemių.

Grindų lentas atkelsim,

žalius stiklus nubrauksim.

 

Kastantas įbėgs ir prišnerkš aslą,

o tai gaus nevėkšla per kuprą,

tėvas suriks: duokit jam pieno

ir nieko stipresnio!

Tuomet sueis užstalėn Latakai,

Norvaišai su Vaišnorom pro duris, pro duris.

O aš dainuosiu:

gerk, broli mano, ir aš gersiu,

kai reiks užmokėti, tai...

 
2007
 
 
 
Pundulys knygų
 
Maišas,

turbūt maišas geriausiai

tinka užtempti ant porėmio,

gruntuoti žuvų taukais.

 

Teisybė, lieka viena kita skylė,

kai pažvelgi prieš šviesą,

bet dėl to tik bus, tik bus...

 
Motyvas...

Motyvas seniai laukia:

nupaišyti Lotą besprunkantį,

o iš maišo dulka druska.

 

Su dručkiu bukinistu

esam seniai sutarę mainyti

drobę į pundą senų kantičkų –

iš jų sužinosiu apie liūdesį:

kuo knygos senesnės,

tuo vabalams sveikiau.

 
2007
 
 
 
Davatką
 

Davatką, manau, atpažinsi

tu iš kuodo plaukų,

iš akinių dratiniais rėmais,

ilgo ilgo sijono,
 

iš nušiurentos maldaknygės.

Ta maldaknygė palto kišenėj

kūną tempia žemyn kaip laivę

gyviais aptekęs inkaras.

 

Tuo tarpu siela kyla aukštyn,

kabariojasi kopėčiom, atsispiria,

akys išlaiko dausas,

šypsena dega per vidurį.

 
2007
 
 
 
Mano netvarka
 

Mano netvarka yra mano tvarka.

Nekraustykit mano stalčių.

Jei ten gyvena koks popierius, tegu:

gal jis kada bus knygos pirmasis lapas.

 

O knyga be pirmojo lapo –

argi knyga?

Juk tos liūdnos pavienės skiautės

taip ir nebus surinktos į vieną kaugę,

taip ir nebus susiūtos

kumpa batsiuvio adata,

nieks nepridės viršelių.

 

Taip ir skraidys tos skiautės

Lyg išblaškyti paukščiai,

netekę šeimynos tėvo.

Žiūrėk, pakyla, vėl nusileidžia,

palesa iš mano rankų tuščių,

ne, tose rankose sniegas

(netyčiom, palengva kaupias).

 
2007
 
 
 
Židikuose
 

Židikuose senu papratimu

viskas, kad ir kur žiūrėtum, žydi:

žydi blaivybės draugijos arbatinė,

Šatrijos Ragana, knygos,

žydi seni apleisti kapaliai

ir jų vidury sukriošęs kryžius,

kurio vietoje mano tėvas vis ruošėsi

statyti kitą, dar didesnį,

beveik amžiną, ąžuolinį –

paminacijai
iš skambančio rąsto
drūtgaliu aukštyn,

kad kapiliarais vanduo

nesisunktų iš žemės, nepūdytų.

Ir dabar tebsiruošia

greitai tįstantis tėvas

iš seno žakieto rankovių

misinginėmis sagomis

su nubrūžintais vyčiais.

 
2000
 
 
 
*

Ir vėl, ir vėl sugrįžt į miestą,

kur negyvena joks poetas,

kur peilis ir tėra tik peilis,

ir obuoliai po tuo peiliu tik obuoliai.

 

Sugrįžt į miestą vėl, sugrįžt į miestą:

bevardė upė, akmeninis tiltas

ir raitelis laiškanešys

tais akmenais parjojąs –

kur tu esi ir obuoliai.

 

Sugrįžt, sugrįžt į mažą miestą –

Nevarėnus...
 
2003
 
 
 
Senė
 

Aš laukiu balto vėlyvo rudens,

o gal besarmatės žiemos,

nešančios lapų geltonį

lyg numirusį kūdikį –

jis toks lengvas.

Vėjas išpučia jo marškinėlius

tarsi laivo vaiduoklio varganą burę,

turėsiančią nunešti niekur.

 

Mes kaip danguj sėdėsim

pas Poną Dievą prie pečiaus,

gersime pigų raudoną vyną,

ilgai šnekėsim.

Tegul žiema vaikšto apie langus –

kaimo pamišėlė senė,

danguj įsižiebs žvaigždės.

 
1997
 
 
 
Valtys
 

Kartais man labai svarbios valtys:

priekis – laivagalis,

jame, kaip minėjau, bačka,

dar gelžgalis žuviai pribaigti,

taip pat inkaras,

kojos sandaluose atvirais galais,

kad greičiau pajust vandenį,

per plyšius besisunkiantį.

Semk kepure ir dainuok –

dainuok valties dainą.

Ar toli iki kranto?

Tokios žalios moterys plauko dugne,

bet kranto moterys baltos.

 
2006
 
 
 
Raištelis
 
Tai ne batų raištelis,

o nutrūkus pelės uodega:

tik pažiūrėkit, kaip į pabaigą

šis virvagalis suplonėja.

Taip ir manosios dienos –

ne kas kitas,
o pavėlavus daina.
Ją girdžiu kamine

kaukiant su rudenio vėju.

 
2003
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)