Gvidas Latakasvisi Norvaišai ir Vaišnoros
į tėvo tėtušio vaišes:
srėbsim šutynę su kleckais,
Grindų lentas atkelsim,
žalius stiklus nubrauksim.
Kastantas įbėgs ir prišnerkš aslą,
o tai gaus nevėkšla per kuprą,
tėvas suriks: duokit jam pieno
ir nieko stipresnio!
Tuomet sueis užstalėn Latakai,
Norvaišai su Vaišnorom pro duris, pro duris.
gerk, broli mano, ir aš gersiu,
kai reiks užmokėti, tai...
turbūt maišas geriausiai
tinka užtempti ant porėmio,
gruntuoti žuvų taukais.
Teisybė, lieka viena kita skylė,
kai pažvelgi prieš šviesą,
bet dėl to tik bus, tik bus...
Motyvas seniai laukia:
nupaišyti Lotą besprunkantį,
o iš maišo dulka druska.
Su dručkiu bukinistu
esam seniai sutarę mainyti
drobę į pundą senų kantičkų –
iš jų sužinosiu apie liūdesį:
kuo knygos senesnės,
tuo vabalams sveikiau.
Davatką, manau, atpažinsi
iš akinių dratiniais rėmais,
iš nušiurentos maldaknygės.
Ta maldaknygė palto kišenėj
kūną tempia žemyn kaip laivę
gyviais aptekęs inkaras.
Tuo tarpu siela kyla aukštyn,
kabariojasi kopėčiom, atsispiria,
akys išlaiko dausas,
šypsena dega per vidurį.
Mano netvarka yra mano tvarka.
Nekraustykit mano stalčių.
Jei ten gyvena koks popierius, tegu:
gal jis kada bus knygos pirmasis lapas.
O knyga be pirmojo lapo –
Juk tos liūdnos pavienės skiautės
taip ir nebus surinktos į vieną kaugę,
taip ir nebus susiūtos
kumpa batsiuvio adata,
nieks nepridės viršelių.
Taip ir skraidys tos skiautės
Lyg išblaškyti paukščiai,
Žiūrėk, pakyla, vėl nusileidžia,
palesa iš mano rankų tuščių,
ne, tose rankose sniegas
(netyčiom, palengva kaupias).
Židikuose senu papratimu
viskas, kad ir kur žiūrėtum, žydi:
žydi blaivybės draugijos arbatinė,
žydi seni apleisti kapaliai
ir jų vidury sukriošęs kryžius,
kurio vietoje mano tėvas vis ruošėsi
statyti kitą, dar didesnį,
beveik amžiną, ąžuolinį –
kad kapiliarais vanduo
nesisunktų iš žemės, nepūdytų.
Ir dabar tebsiruošia
greitai tįstantis tėvas
iš seno žakieto rankovių
misinginėmis sagomis
su nubrūžintais vyčiais.
Ir vėl, ir vėl sugrįžt į miestą,
kur negyvena joks poetas,
kur peilis ir tėra tik peilis,
ir obuoliai po tuo peiliu tik obuoliai.
Sugrįžt į miestą vėl, sugrįžt į miestą:
bevardė upė, akmeninis tiltas
ir raitelis laiškanešys
tais akmenais parjojąs –
kur tu esi ir obuoliai.
Sugrįžt, sugrįžt į mažą miestą –
Aš laukiu balto vėlyvo rudens,
o gal besarmatės žiemos,
nešančios lapų geltonį
lyg numirusį kūdikį –
Vėjas išpučia jo marškinėlius
tarsi laivo vaiduoklio varganą burę,
turėsiančią nunešti niekur.
Mes kaip danguj sėdėsim
pas Poną Dievą prie pečiaus,
gersime pigų raudoną vyną,
Tegul žiema vaikšto apie langus –
kaimo pamišėlė senė,
danguj įsižiebs žvaigždės.
Kartais man labai svarbios valtys:
priekis – laivagalis,
jame, kaip minėjau, bačka,
dar gelžgalis žuviai pribaigti,
kojos sandaluose atvirais galais,
kad greičiau pajust vandenį,
per plyšius besisunkiantį.
Semk kepure ir dainuok –
dainuok valties dainą.
Tokios žalios moterys plauko dugne,
bet kranto moterys baltos.
o nutrūkus pelės uodega:
tik pažiūrėkit, kaip į pabaigą
šis virvagalis suplonėja.
Taip ir manosios dienos –
kaukiant su rudenio vėju.