Aurelija Stankute

 

Aurelija Stankutė gimė 1983 m. rugsėjo 3 d. Šiauliuose. Baigė „Romuvos“ vidurinę mokyklą. Eilėraščius rašo nuo dvylikos metų, pirmieji kūriniai publikuoti Šiaulių spaudoje ir kt. 2006 m. Šiaulių pedagoginiame universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį. Šiuo metu Vilniaus universiteto magistrantūroje studijuoja visuotinę literatūrą. 

 
 
kad taip norėtum
 

bet ant pusryčių pievos –

ištvirkimo likučiai
ir moters kvapas
 
taip
apžiūrėkime moterį
apnuoginkime

jos paauglišką juoką

tegu
 
te išryškėja
balso kraujagyslės
intonacijos įtampa

ir kaštonų bumbsėjimo ritmas

 

kabinkime garsą į orą

apšvieskime jo voratinklį

prisiminimais
iš kito pasaulio
ir gal tada
gal tada
išalkusį papenės
ištvirkimo likučiai
ant pusryčių pievos
 
 
 
vienas dviejuose
 

prispaudi pilvą ties pokrūčiu

pilna
apvalu
sotu
 

pasaulio išbaigtumo kančia

ištikus
po sokrato puotos
 
kai
lieki vienas
dviejuose
žodžiuose
 

dviejuose dialoguose

 
 
 
iš pasapnių
 
esi
freudo sapnuotojas
vaikas
 
dar prieš lytį
prieš liūtį
bet jau liūdesy
 
pirmąkart
įkvėpdamas
pasaulio
verki
 

tikriausiai iš bejėgystės

kad nespėsi
tapti
tikru piemeniu
 
nes ką tik duos
viską pamesi
 
ir avį, ir aviną
 
ir ėdžias sulaužysi
 
netyčia
viskas netyčia
viskas iš pasapnių
 
iš ten, kur
mano avinas
ir tavo avis
 
susibliauna
 
 
 
*

viena smilkalo lazdelė

turinti kvepėti kažkaip

erotic
 
o
kaip pamažu
pamažu
 
linksta
pelenų galiukas
 
varganas toks
 
riečias žemyn
lenkia galvą
 
prieš jį uždegusią
 
ranką
sieros pagaliuką
ugnį

įteisinančią žmogaus

prigimtį
 

paskutinė smilkalo lazdelė

turinti kvepėti kažkaip

ne-urotic
 
 
 
*
troleibusas
su langinėmis
su bulvėmis
rečiau su žmonėmis
 
ir žmonomis
ir seniais

ir negimusiais vaikais

anūkais
 
su užsikimšusiomis
ryto nosimis
 

niekur, žmogeli, nenuskubėsi

 
kur taip leki
nesimušk to talono

vis tiek tavo gyvenimo šįryt nepatikrins Dievas

 

kaip tu manai jis prasigrūs iki tavęs

 
kitąkart išsimuši
 
nesimušk
su senute
matai
kad jos
skruostai
dega dažytu apmaudu
 
vargeli tu mano
troleibuse
 

negalvok, kad užgesinęs šviesą

anksčiau įjungsi dieną

atidaryk verčiau langines

kol dar
neuždusinai
 
 
 
apie brolį segtuką
 
apžiojęs virvagalį
abiem lūpom
tvirtai
laikaisi
už tylos
 
paskendęs
vienumoj
 
bijaisi
 
balandžio
burblenimo

signalizacijos gaudesio

ūžesio vėjo
 
nesisakai
 
kas esi
kas būsi
kas norėtumei būti
 
išdavei

savo išsižiojėlius brolius

 
tegu
 
tegu
lyja
 
segtukų lietus
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)