Aurelija Stankute
Aurelija Stankutė gimė 1983 m. rugsėjo 3 d. Šiauliuose. Baigė „Romuvos“ vidurinę mokyklą. Eilėraščius rašo nuo dvylikos metų, pirmieji kūriniai publikuoti Šiaulių spaudoje ir kt. 2006 m. Šiaulių pedagoginiame universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį. Šiuo metu Vilniaus universiteto magistrantūroje studijuoja visuotinę literatūrą.
kad taip norėtum
bet ant pusryčių pievos –
ištvirkimo likučiai
ir moters kvapas
taip
apžiūrėkime moterį
apnuoginkime
jos paauglišką juoką
tegu
te išryškėja
balso kraujagyslės
intonacijos įtampa
ir kaštonų bumbsėjimo ritmas
kabinkime garsą į orą
apšvieskime jo voratinklį
prisiminimais
iš kito pasaulio
ir gal tada
gal tada
išalkusį papenės
ištvirkimo likučiai
ant pusryčių pievos
vienas dviejuose
prispaudi pilvą ties pokrūčiu
pilna
apvalu
sotu
pasaulio išbaigtumo kančia
ištikus
po sokrato puotos
kai
lieki vienas
dviejuose
žodžiuose
dviejuose dialoguose
iš pasapnių
esi
freudo sapnuotojas
vaikas
dar prieš lytį
prieš liūtį
bet jau liūdesy
pirmąkart
įkvėpdamas
pasaulio
verki
tikriausiai iš bejėgystės
kad nespėsi
tapti
tikru piemeniu
nes ką tik duos
viską pamesi
ir avį, ir aviną
ir ėdžias sulaužysi
netyčia
viskas netyčia
viskas iš pasapnių
iš ten, kur
mano avinas
ir tavo avis
susibliauna
*
viena smilkalo lazdelė
turinti kvepėti kažkaip
erotic
o
kaip pamažu
pamažu
linksta
pelenų galiukas
varganas toks
riečias žemyn
lenkia galvą
prieš jį uždegusią
ranką
sieros pagaliuką
ugnį
įteisinančią žmogaus
prigimtį
paskutinė smilkalo lazdelė
turinti kvepėti kažkaip
ne-urotic
*
troleibusas
su langinėmis
su bulvėmis
rečiau su žmonėmis
ir žmonomis
ir seniais
ir negimusiais vaikais
anūkais
su užsikimšusiomis
ryto nosimis
niekur, žmogeli, nenuskubėsi
kur taip leki
nesimušk to talono
vis tiek tavo gyvenimo šįryt nepatikrins Dievas
kaip tu manai jis prasigrūs iki tavęs
kitąkart išsimuši
nesimušk
su senute
matai
kad jos
skruostai
dega dažytu apmaudu
vargeli tu mano
troleibuse
negalvok, kad užgesinęs šviesą
anksčiau įjungsi dieną
atidaryk verčiau langines
kol dar
neuždusinai
apie brolį segtuką
apžiojęs virvagalį
abiem lūpom
tvirtai
laikaisi
už tylos
paskendęs
vienumoj
bijaisi
balandžio
burblenimo
signalizacijos gaudesio
ūžesio vėjo
nesisakai
kas esi
kas būsi
kas norėtumei būti
išdavei
savo išsižiojėlius brolius
tegu
tegu
lyja
segtukų lietus
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)
