Algis Tomas Geniusas      1. Žurnalui „Metai“ pasiūlėte keletą naujų W. Shakespeare'o sonetų vertimų. Ta proga Jūsų, kaip šekspyrologo, norėtume paklausti: ar nepaseno lietuviškasis Šekspyras?

2. Šekspyriana pasaulyje jau seniai tapo sunkiai aprėpiama – tokia ji įvairi ir gausi. Kaip apibūdintumėte Lietuvos šekspyrianą, kas naujo nuveikta?

3. Koks buvo Jūsų, kaip anglų filologijos specialisto, kelias link Shakespeare'o? Kas paskatino, ką pavyko nuveikti, kokie pasitaikė sunkumai?

4. Rašytojo biografija ir kūryba – dažnai neatskiriami dalykai. Keista, kad W. Shakespeare'o biografijoje tiek daug „tamsių“ vietų, kuriomis naudojantis neretai kuriamos naujos sensacijos, „atradimai“. O gal šekspyrologams tų „tamsių“ vietų nėra?

5. Jaunystėje Jums, švelniai tariant, neįprastomis sąlygomis teko bendrauti su kai kuriais įžymiais Lietuvos kultūros žmonėmis. Kaip tą bendravimą prisimenate dabar, po daugelio metų?

6. Ko palinkėtumėte skaitytojams, kurie nebūtinai skaito tik W. Shakespeare'o kūrinius? Ar šiais laikais klasikinės literatūros skaitymas netampa savotiška prabanga?

 

______________ 

 

1. Galima teigti, jog šekspyriana prasidėjo 1592 m., kai sunkiai sergantis populiarus to meto dramaturgas, vienas iš „universiteto protų“, Robertas Greene'as (1560–1592) parašė autobiografinę esė, kurios pabaigoje jis kreipėsi į dramaturgus, savo kolegas C. Marlove'ą, Lodge'ą, Peele'ą, juos įspėdamas, kad pasirodė kažkoks „varnas, pasipuošęs mūsų plunksnom, – tikras Johannes Factotum*, kuris vaizduojasi esąs vienintelis Shakescene** Šalyje“. Tada W. Shakespeare'ui buvo tik dvidešimt aštuoneri, ir garsusis R. Greene'as negalėjo susitaikyt su mintim, kad nežinomas ir neišprusęs naujokas veržiasi į Londono teatruose pripažintų autorių gretas, perdirbinėdamas jų veikalus savo ankstyvosiose pjesėse, tarp jų – ir R. Greene'o „Karaliaus Henrio VI“ originalą savo pirmojoje istorinėje dramoje. Daugiau kaip per dvidešimt Londono karjeros metų W. Shakespeare'as sukūrė 37 pasklidusias visam pasaulyje dramas, dvi dideles poemas bei 154 gilaus filosofinio lyrizmo ir mįslingumo sonetus. Toks gausus ir amžių kaitoje vis naujai atsiskleidžiantis produktyvumas stulbina ir šiandien. Ne veltui jau W. Shakespeare'o amžininkas bei varžovas, garsus poetas, dramaturgas Benas Jonsonas pavadino jį „Amžiaus Dvasia“, „Scenos stebuklu“, nustelbusiu savo didžiųjų pirmtakų ir amžininkų – G. Chaucerio, E. Spenserio, C. Marlowe'o – šlovę ir lygino jį su „griaudžiančiu Aischilu, Euripidu ir Sofokliu, pranašiškai tvirtindamas, jog „jis priklauso ne tik vienam amžiui, bet visiems laikams“. Šią poemą B. Jonsonas pavadino „Mano mylimo autoriaus, pono Williamo Shakespeare'o, ir to, ką jis mums paliko, atminimui“ ir atspausdino kartu su W. Shakespeare'o draugų ir bendradarbių aktorių Johno Heminge'o ir Henrey Condellio dedikacijomis jų sudaryto W. Shakespeare'o veikalų pirmajame pomirtiniame 1623 m. rinkinyje. To paties XVII amžiaus pabaigoje anglų literatūrinės kritikos tėvas Johnas Drydenas rašė, jog „iš visų naujųjų ir antikinių laikų poetų Shakespeare'as turėjo didžiausią ir visapusiškiausią sielą“, o vienas iš pagrindinių anglų švietėjiškojo klasicizmo pradininkų, poetas Alexanderis Pope'as apibūdino W. Shakespeare'ą kaip „gamtos instrumentą, kurio garsais bylojanti pati gamta“. Šią nuomonę galutinai įtvirtino įtakingiausias anglų švietimo mąstytojas Samuelis Johnsonas, teigdamas, jog „Shakespeare'as, kaip gamtos poetas, tiksliai lyg veidrodyje atspindi žmonių gyvenimą ir elgseną. Jo personažų nevaržo nei erdvė, nei laikas. Jie atstovauja visai žmonijai ir veikia skatinami jausmų ir principų, suprantamų visiems žiūrovams ir skaitytojams“. W. Shakespeare'o sugebėjimą genialiai įsikūnyti ir įsijausti į savo personažus XIX a. romantikas S. T. Coleridge'as aiškino jo „okeaniniu protu“ ir „tūkstantasiele asmenybe“. Kartu su filosofu ir literatūros kritiku Johannu Herderiu atskleidęs W. Shakespeare'o svarbą vokiečių kultūrai, Johannas Wolfgangas Goethe genialiai nušvietė W. Shakespeare'o esmę labai tiksliu etiudo pavadinimu „Shakespeare'as ir nėr jam pabaigos“ („Shakespeare und keine Ende“, 1813). W. Shakespeare'o dramaturgijos įtaka jaučiama ir paties Goethe's istorinėms dramoms „Gecas fon Berlichengenas“ ir „Egmontas“.

 

2. XIX a. pab.–XX a. pr. W. Shakespeare'ą į lietuvių kalbą pirmieji ėmėsi versti Jurgis Sauerweinas, Kazimieras Samajauskas ir poetas Kleopas Jurgelionis. 1880–1884 J. Sauerweinas išvertė ir išspausdino Hamleto monologą „Būti ar nebūti“ bei keletą kitų fragmentų, o 1909 m. K. Samajauskas paskelbė proza visą „Hamleto“ vertimą. Pirmajai inscenizacijai Valstybės teatre Kaune 1932 m. „Hamleto“ vertimą atliko Jurgis Talmantas. „Hamletas“ – net penkis kartus verstas į lietuvių kalbą. Po jau minėtų K. Samajausko ir J. Talmanto, jį dar išvertė Stasys Naginskas (1939–1942), Aleksys Churginas (1946) ir Alfonsas Nyka-Niliūnas (1964). Inscenizuotas „Hamletas“ Lietuvoje taip pat penkis kartus: pirmą kartą, 1932-aisiais, pagrindinį vaidmenį atliko A. Oleka-Žilinskas, antrą, 1959-aisiais, – Henrikas Kurauskas.

 

„Karalius Lyras“ statytas tris kartus (1937, 1961 ir 1987), tačiau žinomi tik du jo vėlesni vertimai – A. Churgino (1948) ir A. Danieliaus (1997), o pagal kokį vertimą įvyko šios tragedijos pastatymas 1937 metais? „Makbetas“ verstas tris kartus: K. Jurgelionio (1912), F. Breimerio (1938) ir A. Churgino (1947), o statytas tiktai du – 1939 ir 1961 metais. Įdomu tai, kad pirmiausia Lietuvoje buvo pastatyta tragedija „Otelas“ (1924), po jos 1925 metais – „Žiemos pasaka“. Nei Lietuviškojoj tarybinėj (1981), nei Visuotinėj lietuvių enciklopedijoj (2003) jų vertimai neidenfikuojami. Summa summarum, iš 37 W. Shakespeare'o kanono dramų į lietuvių kalbą išversta tik 18, t. y. mažiau nei pusė, ir visi 154 sonetai, tačiau dar nebandyta versti jo lyrinių-dramatinių poemų „Venera ir Adonis“ bei „Lukrecijos išprievartavimas“. W. Shakespeare'o inscenizacijų ir interpretacijų raidą Lietuvos teatruose plačiai nušviečia Dovydas Judelevičius teatrologinėje monografijoje „Gyvasis Šekspyras“ (Vilnius, 1964). W. Shakespeare'o sonetus epizodiškai pradėta versti į lietuvių kalbą 1924–1930 m. ir tik 1945–1965 m. visus juos išvertė Aleksys Churginas, pirmą kartą jie kartu buvo atspausdinti W. Shakespeare'o „Raštų“ VI tome (1965). Visus W. Shakespeare'o sonetus taip pat išvertė ir 1965 m. Čikagoje išleido JAV lietuvių poetas Alfonsas Tyruolis-Šešplaukis. W. Shakepeare'o sonetus vertė ir anksti Anapilin išėjęs Antanas Danielius (1942–2002), spėjęs išversti dvi komedijas – „Du veroniečiai“ ir „Tuščios meilės pastangos“, istorinę dramą „Karalius Ričardas II“ ir dvi tragedijas: „Karalius Lyras“ ir „Timonas Atėnietis“. Įdomu ir naudinga būtų išleisti viename rinkiny A. Churgino, A. Tyruolio-Šešplaukio ir A. Danieliaus verstus W. Shakespeare'o sonetus, kurių lyginamoji analizė leistų aiškiau atskleisti W. Shakespeare'o vertimų į lietuvių kalbą problemas ir pažangą. Tas pats pasakytina ir apie „Hamleto“, „Makbeto“ ir „Karaliaus Lyro“ monologų vertimų raidos apžvalgą.

 

Fenomenaliai išreiškusi žmogaus charakterio, egzistencijos ir savižinos sudėtingumą, W. Shakespeare'o kūryba seniai jau virto tarptautinio ir net globalinio humanitarinio bendradarbiavimo sfera. Įvairiose šalyse, kaip antai Vokietijoj, Rusijoj, Kanadoj, Japonijoj, Indijoj, Lenkijoj, Čekijoj ir kitur, jau nekalbant apie Jungtinę Karalystę ir JAV, leidžiami W. Shakespeare'o studijų kasmetiniai rinkiniai, vyksta šekspyrologų, teatrologų bei vertėjų konferencijos ir pasauliniai kongresai, kuriuose vis naujai atsiskleidžia W. Shakespeare'as. 1989 m. Maskvoje vykusioje pirmojoje SSRS ir Jungtinės Karalystės šekspyrologų konferencijoje tarybinės delegacijos vadovas profesorius Aleksandras Anikstas savo įžanginėje kalboje viešai pareiškė, jog „kalbėdami apie Shakespeare'ą, mes pasakydavome tai, ko kitaip nebūtume galėję pasakyti“. Turbūt tai paaiškina ir Stalino didžiausią neapykantą „Hamleto“ tragedijai, kuri jo valdymo metu buvo išbraukta iš Rusijos teatrų oficialių repertuarų. Nepaisant W. Shakepeare'o populiarumo Lietuvoje, modernios jo veikalų analizės galima nebent tikėtis tiktai ateityje, nes iki šiol, jeigu neklystu, W. Shakespeare'ą ištisai tyrinėjo tiktai Algis Tomas Geniušas, Rygoje angliškai parašęs pagal amerikiečių „naujosios kritikos“ (New Criticism) stilių mokslo kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Pasikartojimų vaidmuo Shakespeare'o tragedijoje“ („The Role of Repetition in the Shakespeare Tragedy“) ir ją apgynęs 1969 m. Latvijos universitete. 1988 m. Maskvos universiteto Užsienio literatūros katedroje jis apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Shakespeare'o poetikos mito-folklorinis substratas“ (302 p.). Jo straipsniai apie W. Shakespeare'o vaizdinių ambivalentiškumą, mitologinius vaizdinius jo komedijose ir dvasinę metamorfozę „Audroje“ atspausdinti SSRS Mokslų akademijos „Shakespeare'o skaitinių“ („Šekspirovskije čtenija“, 1984, 1985 ir 1990) leidiniuose. Kiti jo šekspyrologiniai tyrinėjimai spausdinti Rygoje, Tartu, Vilniuje, Voroneže ir Gdanske. Žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (1996 m., Nr. 5, p. 8–9) atspausdintas rašinys apie nūdienį nemarų W. Shakespeare'o aktualumą: „Viljamas Šekspyras – pasaulio ir lemties poetas“.

 

3, 5. Pro Vilkiją praūžus vokiečių ir rusų tankams, dar dvi savaites degė, smilko rusų subombarduotas miestelio centras. 1944 m. pamokos gimnazijoje prasidėjo tik rugsėjo vidury, vis dar griaudžiant už Seredžiaus ir Dubysos kanonadoms ir danguje į Vakarus riaumojant dideliems pulkams bombonešių. Tą rudenį mūsų klasei literatūrą dėstė Antanas Ronkus, neseniai dar buvęs Balio Sruogos mėgstamu studentu ir tuo neramiu laiku jau spėjęs parašyt apsakymų rinktinę. Man ir klasiokams giliai įstrigo atminty jo jautrūs ir vaizdingi pasakojimai apie tragiškąją W. Shakespeare'o Hamleto būties dilemą, Cervanteso Don Kichoto svajingo idealizmo ir žemiškos tikrovės sankirtas ir A. Čechovo „Vyšnių sodo“ lyriškai skausmingą peripetiją. Po kelerių metų, jau kalėdamas Kauno MGB tardymo kalėjimo požemyje kartu su poetu Antanu Miškiniu, klausiaus jo svarstymų apie Hamleto iškeltus žmogaus esmės ir jo veiklos aktualiuosius klausimus bei pasakojimų apie A. Olekos-Žilinsko šio vaidmens interpretaciją Kauno Valstybės teatre Michailo Čechovo įspūdingai režisuotuose spektakliuose. Vėliau savo žinias apie W. Shakespeare'ą plėčiau konclagery prie Omsko, dienomis plušdamas didžiulėje naftos perdirbimo gamyklos statyboje, o vakare po darbo, jau kitiems miegant, barako palubėj, gulėdamas ant viršutinių narų, skaitydavau Piotro Kogano „Vakarų Europos literatūrą“, o vėliau ir Boriso Pasternako verstą „Hamletą“. Gulage pramokęs anglų kalbą, buvau labai laimingas, kai pervežtas į Meždurečjės lagerį Kuznecko angliakasybos baseine, Kemerovo srityje, 1953 m. susipažinau su ten kalėjusiu anglų profesorium George'u H. Hanna ir su juo galėjau paanalizuoti „Karaliaus Lyro“ originalo fragmentus.

 

1955-ųjų vasarį išleistas iš gulago po septynerių metų „universiteto kurso“, dirbau Kauno „Drobės“ fabrike ir per vienus metus baigiau dviejų su puse metų vidurinės mokyklos kursą. Tuomet, įžvalgiai paskatintas savo tetos Stasės Geniušienės, studijavusios Peterburge padagogiką per Pirmąjį pasaulinį karą, protingo patarimo, išvykau į Leningradą ir, įveikęs didžiulį konkursą, įstojau į Universitetą tęsti gulage pradėtų anglų filologijos studijų. Ten gilų įspūdį pirmiausia padarė akademiko Michailo Aleksejevo, daugelio mokslinių veikalų, tarp jų – „Šekspir i russkaja kul'tura“, autoriaus vieną semestrą skaitytas specialusis kursas apie unikalias ir stulbinančias W. Shakespeare'o poetinio-dramatinio pasaulio raiškos ypatybes: apie tai, kad W. Shakespeare'o veikalų žodynas du kartus turtingesnis nei jo amžininkų ir vėlesnių laikų garsių rašytojų, kad niekas kitas taip gerai nepažinojo gamtos ir taip gausiai ir tiksliai nevartojo medžių, krūmų, gėlių, paukščių, žvėrių, žuvų ir net vabzdžių vardų ir kad jis daugiau negu bet kas, galbūt išskyrus Bibliją, praturtino anglų frazeologiją savo sparnuotom frazėm, kad jo dramų personažai kalba vien tik jiems būdinga savita kalba. Postalininio atšilimo metu Peterburgo universitete stipriai jautėsi humanistinė dvasia ir aukšta akademinio dėstymo kultūra. Man ir gulage siekusiam žinių bei branginusiam kiekvieną pasitaikiusią geresnę knygą, kaip stebuklas atsivėrė didžiuliai Peterburgo universiteto ir Saltykovo-Ščedrino mokslinių bibliotekų lobiai, muziejai, teatrai ir gausūs fakulteto fonotekos fondai su garsiausių anglų atlikėjų W. Shakespeare'o pjesių ir poemų įrašais, o vėliau (1959–1961) ir paties W. Shakespeare'o karališkojo (Stratfordo) ir Londono „Old Vic“ teatrų gastrolių „Hamleto“, „Romeo ir Džuljetos“, „Karaliaus Lyro“ ir „Makbeto“ spektakliai, kur pagrindinius vaidmenis atliko seras Michaelis Redgrave'as, Paulis Scoffieldas, Paulis Rodgersas, Dorothy Tuton ir Barbara Jefford. Žinoma, neišdildomą įspūdį paliko ir kinematografijos klasika tapusieji Johno Gielgudo ir Laurence'o Olivier įkūnyti Hamleto, Julijaus Cezario ir Ričardo III personažai britų filmuose, ir Inokentijaus Smoktunovskio Hamletas bei Jurio Jarveto karalius Lyras Grigorijaus Kozincevo filmuose. Lietuvos dramos teatro istorijoje neužmirštamas išlieka Henriko Kurausko Hamletas.

 

1980–1990 metais dirbdamas LMA Užsienio kalbų katedroje, parašiau ir apgyniau habilitacinę disertaciją bei kasmet skaičiau pranešimus W. Shakespeare'o veikalų analizės, vertimo ir inscenizacijos problemoms skirtose konferencijose, kurioms vadovavo žymus jo kūrybos tyrinėtojas, menotyrininkas ir teatrologas Aleksandras Anikstas. 1991 ir 1996 m. buvau pakviestas į Tokijuje ir Los Andžele vykusius V ir VI pasaulinius šekspyrologų kongresus, o 1992 m. balandžio 23 d. Shakespeare'o centro Stratforde (Stratford-upon-Avon) profesoriaus direktoriaus Stanley Wellso kvietimu dalyvavau kartu su savo gyvenimo drauge tradicinėse W. Shakespeare'o gimtadienio iškilmėse, kurios prasideda eisena iš Henley gatvės nuo jo gimtų namų į Šventosios Trejybės bažnyčią, kur šalia altoriaus ilsis W. Shakespeare'o palaikai, nuo pjedestalo ramiai žvelgia jo skulptūros biustas. Prieš pat eiseną Henley gatvėje iškeliamos 37 vėliavos, skirtos kiekvienai jo dramai. Man buvo suteikta garbė iškelti vėliavą komedijai „Tuščios meilės pastangos“. Ją keldamas pasakiau, kad tos pastangos man buvo tikrai vaisingos, tai patvirtino po bažnyčioje vykusių ceremonijų ir itin sąmojingų britų šekspyrologų kalbų šioms iškilmėms pirmininkavęs Kenterberio arkivyskupas, paskelbdamas, jog šįkart tarp svečių yra ir asmuo, savąsias W. Shakespeare'o studijas pradėjęs už spygliuotų gulago sienų. Prapliupus plojimams, pakilęs dėkojau ir lanksčiausi į visas puses. Taigi nuo pat jaunų gyvenimo dienų neatskiriama mano pasaulėjautos dalis tapo W. Shakespeare'as, o jį suvokti ir giliai įvertinti padėjo sunkiausių išbandymų drama gulage, kur teko artimai bendrauti ne tiktai su savais, bet ir su kitų tautų žmonėmis ir juos pažinti iš arti, kur ekstremaliomis kovos už išlikimą sąlygomis, kaip ir W. Shakespeare'o dramose, atsiskleidžia kiekvieno prigimtis. Tik per didelius išbandymus gali suvokt, kad, priešingai nūdienos reklamų paistalams, „žmogus yra tai, kuo jis maitinas“, jis iš tikrųjų yra tuo, ką jis galvoja, veikia ir ko siekia. Net ir badaudami bei srėbdami bjauriai dvokiančią Sibiro lagerio balandą, dvasingi asmenys likdavo ištikimi savo idealams ir orūs. Tokie ne tiktai patys išlikdavo dvasiškai ir net fiziškai tvirti, bet ir kitiems suteikdavo guvumo ir stiprybės. Tokių šviesulių Mordovijos, Kuzbaso, Omsko ir kituose lageriuose, dar ir Lietuvoj per tebevykusią kovą buvo nesuskaičiuojama daugybė. Man gi teko laimė asmeniškai tenai pažint poetą Antaną Miškinį, mūsų taurųjį ir garsų bosą Antaną Kučingį, labai populiaraus prieškariu dienraščio „Mūsų Rytojus“ redaktorių Antaną Bružą, 1934–1939 buvusį švietimo ministrą Juozą Tonkūną, prezidento adjutantą pulkininką Tadą Šakmoną, prelatą Stasį Kiškį, neapsakomo krikščioniško pasiaukojimo ir altruizmo kunigą Zigmą Neciunską, juvenališkai kandų klasikos vertėją Antaną Dambrauską ir dar daugelį kitų, kuriuos lagerių kančias atlaikę tautiečiai prisimena su pagarba ir dėkingumu.

 

4. Atsakydamas į „Metų“ klausimą apie „tamsiąsias“ dėmes W. Shakespeare'o biografijoje ir apie vis naujus atradimus – „sensacijas“, aš būčiau linkęs samprotauti dvejopai. Pirma, tai liudija neslūgstantį visuotinį susidomėjimą W. Shakespeare'u, ypač jo dramaturgijos ekranizacijomis. Antra, W. Shakespeare'o gyvenimas ir jo kūryba smulkiai ištyrinėta, labiau negu visų jo amžininkų, įskaitant iki šiol populiariuosius C. Marlowe’ą ir B. Jonsoną. Paradoksalu ir tai, jog W. Shakespeare'o identitetas pradėtas kvestionuoti tik XVIII a. pabaigoje vadinamąja „Shakespeare'o–Bacono prieštara“, kurioje buvo keliama filosofo Franciso Bacono tariamos autorystės hipotezė. Ypač daug naujų versijų iškilo XIX a., tačiau jos visos, kaip ir diletantiškos vėlesnės, jau seniai diskredituotos. Išsamiausiai dokumentuoti ir iki šiol autoritetingiausi išlieka anglų kalba šie mokslo tyrinėjimai: E. K. Chamberso „Williamas Shakespeare'as: faktų ir problemų studija“, Oksfordas, 1930; S. Schoenbaumo „Williamo Shakespeare'o dokumentuotas gyvenimas“, Oksfordas, 1975. Naujausi visam pasaulyje pripažintų šekspyrologų tyrinėjimai anglų kalba: Stanley Wellso „Shakespeare'as visiems laikams“, Oksfordas, 2003; Franko Kermode'o „Shakespeare'o laikmetis“, Niujorkas, 2004; Stepheno Greenblatto „Pasaulio Willis“, Niujorkas, 2004; man pats įdomiausias – Michaelio Woodo „Shakespeare'o paieškos“ („In Search of Shakespeare“, Londonas, 2005). Pastarąjį patartina kiek galima greičiau išsiversti į lietuvių kalbą, nes jis atskleidžia daug ką naujo apie Shakespeare'o „disidentines“ sąsajas su tradicine ir jo dienų Anglijoje negailestingai persekiota katalikybe bei su jam įtaką turėjusiu charizmatišku jėzuitų dvasininku, poetu ir tolimu giminaičiu iš jo motinos Ardenų giminės pusės Robertu Southwelliu, kuris karalienės Elžbietos buvo laikytas pavojingu priešu, ilgai persekiotas, galiausiai suimtas, žiauriai kankintas, nukirsdintas ir ketvirčiuotas (1595). Pats W. Shakespeare'as gimė katalikų šeimoje, nors bėgant metams nuo tėvų tikėjimo nutolo, bet vis dėlto vaikystės įspūdžiai jo širdyje išliko. Ta nostalgijos gaida pasigirsta ir vaizdinėj LXXIII soneto aliuzijoj į stūkstančius apgriautos bažnytėlės kuorus, kurių skliautuos dar neseniai švelniai, kaip paukščių sutartinės, skambėjo vaikų chorai. Ankstyvaisiais W. Shakespeare'o kūrybos Londone metais vyko karšti debatai apie poeto paskirtį ir pareigą. Yra išlikęs R. Southwellio laiškas, adresuotas „Mylimam kuzenui WS“, kur jis skatina savo giminaitį „šiame priespaudos ir tironijos amžiuj“ telktis į religinę tematiką, nes „piktnaudžiaudamas savo talentu poetas nusileidžia iki įsimylėjėlio ir melagio lygio“. R. Southwellio poemos „liepsnojančio kūdikio“ simbolis randa gyvą atbalsį karštligiškame Makbeto monologe, kai jis skausmingai ryžtasi žudyt karalių:

 

...Dunkanas toks švelnus valdovas...

Kad jo dorybės angelų trimitais

Už mirtį jo siaubingą šauksis keršto,

Ir gailestis lyg kūdikis nekaltas,

Pagautas viesulo, kaip cherubinas,

Skrendąs dangaus nematomais žirgais,

Žmonių akims atskleis piktadarystę.

 

                                                          („Makbetas“, vertė A. Churginas)

                                                                                                                                                                          

Tačiau po kraštutinių katalikų radikalų Roberto Catesby ir Guy Fawkeso organizuoto pasikėsinimo 1605 m. lapkričio 5 d. susprogdinti Anglijos Parlamentą, W. Shakespeare'as 124 sonete sąmokslininkus pasmerkė kaip „laikmečio kvailius“ (the fools of time) ir savo griežtą požiūrį išdėstė šitaip:

 

Priklausomas nuo Laiko neapykantos ar meilės...

Paliudyti kviečiu šio laikmečio kvailius,

Kurie ketino mirt už gėrį, o patys darė nusikaltimus.      

 
                                                          (Vertė A. T. Geniušas)
 

6. Atsakydamas į paskutinį klausimą linkčiau teigti, jog klasikos skaitymas šiandien, kaip vakar ir rytoj, nėra vien pramoga, – greičiau tai didelio susitelkimo reikalaujanti užduotis tiems, kas siekia intelektinės ir dvasinės pasaulėjautos pilnatvės. Juk klasika vadinam tai, kas nemaru, esminga bei aktualu visais laikais. Klasikos veikalai – tai žmonijos išminties ir įkvėpimo proveržiai, pranokstantys net viską niokojančio laiko kaitą ir liekantys amžininkais, visų epochų ir kartų kelrodžiais. Laiko išbandymus atlaikančios literatūros skaitymas – tai empatija (įsijautimas į kitus) ir vidinis dialogas, dialektinis ieškojimas esmės, skverbimasis į tiesą, nuolatinis mūsų tobulėjimas. Kaip teigė W. Shakespeare'o jaunesnysis amžininkas poetas Williamas Drummondas, „kas nemąstydams tikina kitus, tasai – fanatikas; kas negeba mąstyt, tasai – žioplys; kas pats mąstyt nedrįsta, tas – niekam vertas vergas“. Sakoma: nėra geresnio draugo kaip knyga, – taigi visiems linkiu gero ir prasmingo skaitymo.

 

* Asmuo, kišantis visur savo nosį ir manantis esąs visų galų meistras.

** Sugestyvi W. Shakespeare'o pavardės transformacija „Shakescene“ tyčiojasi iš jo siekio „drebint sceną“ (to shake the scene).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)