Petras Dirgela      Vėl esu čia, kur beveik prieš trisdešimt metų parašiau daugiau nei pusę romanų dilogijos „Joldijos jūra“ teksto. Tada keldavausi penktą valandą ryto ir sėsdavau prie rašomojo stalo. Aštuntą valandą – pusryčiai. Paskui – šienapjūtės darbai iki sutemų.

 

Tada šis namas Endriejave atrodė dar naujas, geltoni sienų dažai blizgėdavo saulėje, sodas buvo senas, jo paunksnė tarsi pavėsinė, nupinta iš žalialapių šakelių, padėdavo greitai atgauti jėgas.

 

Šioje sodyboje vasarodavo mano sūneliai, brolio dukrelė, į darbymečių talkas iš Klaipėdos atvažiuodavo mano dėdės. Mums ūkio darbai trukdydavo savus darbus dirbti, reikalus tvarkyti, dažnai – ir nerūpestingai ilsėtis. Be to, tie „juodi“ darbai atrodydavo per sunkūs ir neprasmingi. Šieną suės karvės ir avys, bulves – kiaulės. Pieno ir mėsos produktų į miestus, kuriuose gyvenome, mažai išsiveždavome, mums jų beveik nereikėdavo. Tačiau mano tėvas manydavo, kad jo ūkis mus maitina. Mes jam neprieštaraudavom – mūsų krūtinėse, kad ir kaip suktum, plakė agrarijų širdys, kurioms darbas gamtoje buvo šventas.

 

Ar naudingas?

 

Šventas.
 

Ar prasmingas?

 

Šventas.
 

Tarp šių klausimų ir atsakymų žiojėjo begaliniai gili praraja, iš jos dvelkė į mūsų protus šaltis, baimė ir aitri abejonė, ko apskritai žmogaus gyvenimas vertas.

 

1986 04 24, ketvirtadienį, mano žiguliais Vytautas Kubilius ir aš važiavom iš Vilniaus į Klaipėdą, į kūrybinį ir tarsi teorinį seminarą „Regionalumas literatūroje“. Važiavau negreitai. Branginau autoritetingo literatūrologo ir kritiko gyvybę. Pakeliui apie daug ką kalbėjome. Aš maniau, jog rašytojai ir poetai (Saulius Šaltenis, Leonidas Jacinevičius, Romualdas Granauskas Rimantas Šavelis, prieš kelerius metus – 1980 – nusižudęs Bronius Radzevičius, Jonas Strielkūnas, Vytautas Skripka, Onė Baliukonytė), su kuriais apytikriai kartu pradėjau sėlinti į literatūrą, jau yra joje įsitvirtinę. Tačiau literatūros mokslininkas tik galvą kraipė.

 

Maniau, tarė, kad jūs – vienišiai. Pasirodo, vienas kitą palaikote.

 

Buvau šiek tiek priblokštas. Visuomenės pripažintas autoritetas apie mūsų literatūrinę kartą nieko – nei gero, nei blogo – nenorėjo pasakyti, gal net vengė pasakyti, tarsi mes visi jau būtume išmirę.

 

SPONTANIŠKAS INTARPAS. Dabar virpulys nugara nueina, kai prisimenu Onės Baliukonytės 1991 03 12 poliklinikoje man pasakytus žodžius: „Kaip pasenom!.. Aš nebematau jokios vilties… Būt našta vaikams? Savižudžių karta išėjo jauna. Mes užsikabinom… Kam?“

 

Užtat kaip įkvėptai pakeleivis ėmė kalbėti, kad Sauliaus Tomo Kondroto, jaunėlesnio už mus rašytojo, pasirinkto kūrybos kelio jis nepalaiko.

 

S. T. Kondroto literatūros „nunacionalėjimas“ – blogybė. Skausmas plūsta iš mūsų širdžių, o ne iš visatos į mūsų širdis. Mūsų skausmas turi padėtį, aplinkybes, priežastis, būdingas tik mums. Aš, tėviškė, tauta – tai centras, iš kurio kyla mūsų skausmas ir grožio suvokimas. Tai taškas, nuo kurio mūsų sielos pradeda keliauti į visuotinybę, į visa ko jungtį.

 

Klausiausi pakeleivio išvedžiojimų ir tylėdamas mintyse lyginau du autoritetus – Vytautą Kubilių ir Albertą Zalatorių. Pirmasis ža~vi sugebėjimu apibendrinti, įvairiopą kontekstą apžvelgti ir suvokti, ką priešais akis mato, ką rankoje laiko. Antrasis, puikus kritikas, to, ką saujoj laiko, ryšį su visa kuo silpniau junta. A. Zalatoriaus žvilgsnis yra „pražiūrėjęs“ (akimis pragręžęs) į plačiuosius horizontus kelias išlandas, suprantama, apie jas ga~li pradėti visas pasaulis suktis, tačiau Albertas tarytum baiminasi, kad pradės suktis, tame suktuke, atrodo, jis pasijustų nesaugus.

 

Konferencija Klaipėdoje turėjo įvykti kitą dieną. Pernakvoti užsukome į Endriejavą pas mano tėvus. Tada miestelis buvo kitoks nei dabar. Svarbiausia – jame buvo daug vaikų, jaunuolių, jaunų žmonių. Gyvenimas virte virė. (Dabar jauni endriejaviškiai verda Airijos, Anglijos, Norvegijos prakaito katiluose.) Tad aną vakarą aš pasididžiuodamas rodžiau V. Kubiliui liepų alėją, bažnyčią, mokyklos sodą, iš tolo – Kapstato ežerą, tyvuliuojantį slėnyje. Aš veikiausiai rodžiau Endriejavo „mitines vietas“ per daug entuziastingais rankų mostais. V. Kubilius, visada kiek nuliūdęs žmogus, įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

 

Pavydžiu jums, tarė. Rodote šiuos namelius tarsi Versalio rūmus ir paviljonus.

 

Per vakarienę mano tėvas ir V. Kubilius paniro į bendros – prieškario Lietuvos – patirties rūkus. Nei vienas, nei antras nepamatė, kai aš ir mama atsitolinom nuo stalo, suplovėm indus ir užlipom į mansardą miegoti. Negreit užmigom. Mąstėm apie svečio ir tėvo prisiminimus, jie, atrodė, tarsi viesulai ėmė suktis apie mūsų namą. Nesaugiai jautėmės.

 

Ką čia ir šnekėti, pasaulis žmogučiui saugiausias yra įsčiose. Jose jam neįkąs šuo, neįgels uodas. Bet ir įsčiose žmogutis nesaugus, jeigu mamai aplinka visokių pavojų kelia. Prieš daugelį metų tėvų sodo pakraštyje, prie serbentų, mačiau, kaip visų miestelio girtuoklių sugėrovas kumščiu užsimojo smogti nėščiai Riebždaitei į pilvą. Staiga vienu ilgu šuoliu vyriškį užpuolė juodas šuo, mūsų nedidelis ilgasnukis Meškis. Kodėl jis tuos girtuoklėlius sekė? Kodėl manė, kad dabar kaip tik šuoliui turi būti pasiruošęs?

 

1995 05 25, ketvirtadienį, anksti rytą Vilniuje mano jaunėlis – trylikametis – sūnus Titas į namus parsinešė mažytį šunelį. Sakė, radęs inkščiantį jazminų krūmuose.

 

Taip jau – lyg niekur nieko – ir radęs? Tokį mažą ir gražų – radęs? Kilo tėvo ir sūnaus konfliktas. Ar mūsų šeimai Vilniuje reikia šunelio? Šitaip dramatiškai šiandien kits kito klausiame: ar mūsų valstybei reikia atominės elektrinės?

 

1995 05 31, trečiadienį, vėlai vakare mano šeimynykščiai parėjo iš baleto „Don Kichotas“ spektaklio. Mažasis šunelis – lapatai, lapatai Tito pasitikti.

 

Tai šuo rastas, dovanų gautas ar pavogtas? – aš sūnų vėl klausiu.

 

Rastas, Titas žiūri man į akis.

 

Ko vaiką užsipuolei? – žmona stoja ginti mūsų jaunėlio. Yra trys mergaitės, kurios liudija: šunelis cypė krūmuose.

 

Gali rasti skvere vežimėlį – jame kūdikis klykia, aš sakau. Tai ar kūdikis rastas? Jau tavo? Gal šunelis pasiklydo, gal šeimininkas jo ieško. Ar mes tai žinom?

 

Žinom, žmona atsako. Niekas šio vargšelio neieško.

 

Išvežėm šunelį į Endriejavą, į mano tėvų sodybą. Joje Meškis sargo pareigas gerai ėjo. Bet metai – bėgo.

 

Meškis buvo jautrus. Kai mano senelį laidojom, šuo iš būdos tris paras neišlindo. Giesmių klausėsi ir tyliai inkštė. Naktį prieš mano tėvo mirtį Meškis į prorečiais žvaigždėtą gruodžio dangų žiūrėdamas kaukė. Bet kai iš namų staiga mirusį mano brolį išvežė, susenęs šuo nieko nedarė (nei inkštė, nei lojo, net ėdalo nelietė) – nebeišmanė nei kodėl, nei kam jis yra, nei ką čia turi daryti.

 

2007 11 02, Vėlinių vakarą, mano mama, kaip jau buvo įpratusi, Meškį nuo grandinės paleido. Niekas niekur – nei ant kelio suvažinėto, nei šiaip kur padvėsusio – šuns nerado. Tačiau namo jis nebegrįžo. Vėlinių naktį ėmė plūsti visais takai vėlės, Meškis įsimaišė į jų šnaresius, pats vėle tapo.

 

Nuo to laiko ypač gerai pradėjau girdėti, kaip vėjas pučia. Suprantu: šnaru³, ūžiu³ ne aš, ne jis, ji, jie: nėra nei prie ko nors kibti ir teisybės ieškoti, nei dėl ko nors krimstis – pučia vėjas: ramu. Kas aš? Ką turiu čia daryt? Nė šie klausimai man nebesvarbūs.

 

Bet ar ir pačioj nuošaliausioj širdies kertelėj nebesvarbūs?

 

Vėl esu čia, Endriejave, tėvų sodyboj. Kodėl tai man svarbu? Ar man svarbu čia būti tik dėl to, jog šioje sodyboje parašiau kelias knygas? Rūkų rūkai tos knygos!.. Iš tiesų tikrovės geluonis gelia į pačią mano gyvastį.

 

1989 04 30, sekmadienį, aš vaikščiojau po Versalio menes, akmenimis grįsta aikšte leidausi į pakalnę, medžiais apsodinto bulvaro gale stovėjau ir atsigręžęs į rūmus žiūrėjau. Dabar tėvų namai Endriejave iš tiesų man panašūs į Versalį, į tokį Versalį, koks jis liko, kai daugiau nei prieš du šimtus metų Prancūzijos karalius Liudvikas Aštuonioliktasis (1755-1824) karališkuosius apartamentus perkėlė atgal į Paryžių. Ten nebėra karaliaus ir didybe dvelkiančio šurmulio, čia nebėra mano tėvo, niekas nebedirba ūkio darbų. Ten – kolonų, čia – sienų nublukus spalva vienodai gelsva. Ten akmenų grindiniu per kalvą vėžlina sena įstorėjus vienuolė, čia per kiemą malkų glėbį į trobą neša sudžiūvusi senutė – vieniša mano motina.

 

Ar ne įspūdinga visus ir viską sulyginanti laiko galybė?

 

1569 07 04, pirmadienį, Liublino unijos dokumentus (Lenkijos ir Lietuvos seimai juos pasirašė prieš tris dienas) patvirtino Lenkijos karalius Žygimantas Augustas ir jo vasalas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, taigi vienas žmogus. Dokumentų artikulai preciziškai nesuderinti. Derinti nėra kada. Laikas dabar labai trumpas. Visada – trumpas. Trūksta laiko dabar sumažinti, tarkim, infliaciją, sutramdyti, tarkim, korupciją ir terorą. Visada tam trūks laiko. Ir visada dabar pasirašoma ne šiaip kokia nors politinė ar ekonominė sutartis, bet sudaroma praėjusių ir ateisiančių metų, praeities ir ateities sandora.

 

Aš vertinu nuošalės ramybę, mėgaujuos sodų, miškų paunksnėmis, kalvų, rūmų, iškilių asmenybių metamais šešėliais. Esu šešėlio (pavėsio) žmogus. Kitų metamuose šešėliuose aš slepiuos, dažnai pasislepiu, tada atrodo, jog esu saugus, tačiau mane persekioja ir mano paties – kūno, minčių, jausmų, veiksmų etc. – metami šešėliai. Jie visokie: linksmi ir liūdni, jaukūs ir baugūs, groteskiški ir absurdiški, kitiems rodytini ir nuo kitų slėptini. Kad ir kokie tie mano šešėliai būtų, nė vieno neišsižadu, stengiuosi ir karčiausią kartėlį nuryti, kad tik su jais visais geruoju gyvenčiau ir nė vienos naujos dienos, nė vienų prasidedančių metų nebijočiau. Juk gyvenu bendriniame versalyje. Vos neparašiau – bendrinėje europoje. Tai jau visai būčiau nusišnekėjęs.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)